Anarchizmo istorija: Savivalda ir tiesioginė demokratija 1979-1980 m. Fatsoje (Turkija)
teorija

Fatsa savivalda        Savivaldos ir tiesioginės demokratijos idėja 1979 m. buvo įgyvendinta šiaurinėje Turkijoje, prie Juodosios jūros įsikūrusiame Fatsos mieste, kuriame tuo metu gyveno 20 000 gyventojų. Miesto meru buvo išrinktas gerai žinomas tuo metu kairysis aktyvistas Fikris Sönmezas iš Respublikos Liaudies Partijos. Fikris Sönmezas iki 1980 m. karinio perversmo priklausė „Revoliucinio kelio judėjimui“ (judėjimo ideologija buvo marksistinė-leninistinė, bet neigė tiek sovietų, tiek kinų ar albanų modelius) ir išgarsėjo dėl savo veiklos, nukreiptos prieš juodosios rinkos spekuliantus, kurie naudojosi tuo metu Turkijai taikytomis JAV sankcijomis. Rinkimų metu į jį du kartus buvo pasikėsinta, o fašistai, norėdami įbauginti žmones, šaudė į kavines.

 

Nežiūrint to, 1979 m. lapkričio 14 d. rinkimuose už jį balsavo 3098 rinkėjų (62 % turinčių balsavimo teisę). Tuoj po rinkimų buvo entuziastingai imtasi tiesioginės demokratijos įgyvendinimo. Vadovaujantis motto „Žodžius, galią ir sprendimus – žmonėms”, buvo įgyvendinta daugybė praktiškų dalykų. Visų pirma, tuoj po rinkimų 7 Fatos rajonai buvo performuoti į 11 rajonų su savais, vietos žmonių interesus atstovaujančiais komitetais.

 

Pirmuose komitetų susirinkimuose buvo remiamasi Fikrio Sönmezo ir „Revoliucinio kelio judėjimo“ parengtais tokių komitetų veiklos apmatais, tačiau tuojau pat šie apmatai buvo taisomi ir papildomi, pritaikant juos prie žmonių poreikių. Slaptu balsavimu ir viešu balsų skaičiavimu buvo išrinktos tokių komitetų valdybos, kurios priklausomai nuo rajono dydžio susidarė iš 3-7 asmenų. Šiuos asmenis buvo galima nesunkiai atšaukti ir su kai kuriais jų taip ir buvo pasielgta po to, kai išaiškėjo, kad jie naudojosi savo padėtimi siekdami asmeninės naudos.

 

Fatsa savivalda 2

 

Visos egzistuojančios partijos, įskaitant ir islamistų partiją, galėjo dalyvauti komitetų veikloje. Tačiau lupikautojams, šešėlinio verslo atstovams ir fašistams iš MHP, o taip pat jų jaunimo organizacijai ÜGD („Idealistinio jaunimo draugijai“) durys buvo užvertos. Partijų narių dalyvavimas žmonių komitetuose buvo nulemtas ne derybomis ar sandėriais tarp partijų, o tiesioginiais žmonių santykiais.

 

Komitetų veikloje dalyvavo apie 5000 žmonių. Atsižvelgiant į suaugusių žmonių skaičių, tai sudarė apie 60 % gyventojų. Posėdžiai buvo organizuojami kas 2-3 mėnesiai. Jų metu buvo kalbama apie pasaulio ar šalies problemas, bet daugiausia laiko užimdavo konkrečios miesto ir rajonų problemų bei jų sprendimų aptarimas. Žmonių komitetų priimti sprendimai buvo perduodami mieto tarybai, kuri juos ir įgyvendindavo. Tokiu būdu miesto taryba (sudaryta iš įprastinių politinių partijų) buvo nuleista ant žemės, nes, kaip pasakė vienas miesto gyventojas, „buvo pašalinti visi tarpininkai, nes sprendimų priėmimui per tarpininkus tiesiog nebuvo laiko”.

 

 Palaipsniui plečiantis kasdienei komitetų veiklai, buvo pradėti spręsti ir teisingumo atstatymo klausimai. Taigi komitetai akivaizdžiai perėmė teisėsaugos funkcijas. Čia buvo ginčijamasi net dėl tokių problemų, kaip gatvės ir šaligatvio ribos, šeimos kivirčai. Pavyzdžiui, savo vyro policininko primušta žmona kreipėsi į komitetą, o ne į teismą. Daugybė ginčų, kurie galėjo metų metus trintis po teismus ar pavirsti kruvina priešprieša, buvo be atidėliojimų spręndžiami vietoje. Tokiu būdu žmonės po truputį pradėjo šalinti centrinės vyriausybės sukonstruotas biurokratines institucijas ir įgyvendinti tiesioginę demokratiją. Kaip pastebėjo Fikris Sönmezas: „Žmonės perėmė miesto valdymą. Be jų patvirtinimo miesto taryba negalėjo nieko padaryti. Trumpai tariant, žmonėms buvo sugražinta žodžio ir sprendimo teisė miesto taryboje. Tai būtina demokratijai”.

 

Demokratinė atmosfera žmonių komitetuose stipriausiai reiškėsi per pokyčius kai kuriose valstybinėse institucijose. Mažėjant kriminalinių nusikaltimų, stipriai sumenko teismų, kalėjimų, ir policijos poreikis. Anksčiau Fatsos kalėjime nuolat sėdėjo 200-250 kalinių, o dabar šis skaičius sumažėjo iki 32 kalinių. Bylų skaičius Fatsos teismuose sumažėjo iki 37. Palaikydami reikalingas valstybės institucijas, Fatsos komitetai taip pat kūrė apsaugotas nuo valstybės kišimosi erdves. Fikris Sönmezas aiškina, kad sprendimai buvo priimami demokratiškai, o vykdomi – kolektyviai, visų miesto žmonių.

 

Žinomiausias to meto projektas buvo „Purvo kampanijos pabaiga”, kurios tikslas buvo užbaigti visus infrastruktūros projektus, pradėtus dar prieš rinkimus, bet taip ir nebaigtus. Apleisti, purvini keliai metų metus kėlė rūpestį vietos žmonėms. Miesto technikai apskaičiavo, kad kelių sutvarkymui reikės ketverių metų. Gavęs tokią beviltišką žinią, Fikris Sönmezas kreipėsi į žmones ir po bendrų konsultacijų buvo nutarta imtis šio darbo. Per viešus susirinkimus bendru sutarimu buvo nutarta iš kaimyninių miestų pasiskolinti techniką 6 dienoms. Dar daugiau, visi miesto gyventojai, turintys kokį nors transportą (automobilius, traktorius ar karučius), buvo prašomi atvykti ir dirbti po vieną dieną.

 

 Centrinė vyriausybė atsisakė Fatsai parduoti degalų sakydama, kad šie gali jų „gauti iš Maskvos”. Tada autotechnikos savininkai atidavė savo kurą. Fatsos piliečiai su kastuvais ir kirtikliais kolektyviai dirbo užbaigdami visus infrastruktūros darbus. Dalyvavo ir žmonės iš aplinkinių kaimų, jų buvo gerokai daugiau nei tikėtasi – apie 300. Atvykėlius Fatos gyventojai apgyvendino savo namuose, moterys visiems virė maistą. Per 6 dienas aktyviai dirbo 7-8 tūkstančiai žmonių ir, galų gale, nutiesė 4 km platų ir švarų greitkelį, kertantį miestą. Kampaniją lydėjo festivalinė nuotaika, sunkus darbas pavirto į karnavalą, o žmonės savo jėgomis, solidariai padarė reikšmingą darbą per labai trumpą laiką. Tai sutvirtino žmonių pasitikėjimą savo jėgomis.

 

Fatsa savivalda 4

 

Užbaigus kampaniją atsirado viltis, kad visos problemos gali būti spręndžiamos kolektyviai. Buvo galutinai suvokta, kad žmonės nepadės spręsti problemų, jei jie negalės dalyvauti spręndimų priėmine. Nors biurokratai ir technokratai skelbiasi galintys priimti racionalesnius spręndimus „fiktyvių žmonių” (M. Bakunino frazė) vardu, tikri Fatsos žmonės įrodė, kad jų sprendimai ir saviorganizacija besiremiantys veiksmai yra dar racionalesni.

 

1980 m. balandžio 8-14 d. miesto taryba suorganizavo kultūros festivalį, kuriame vietiniai gyventojai pristatė savo kūrybą ir kūrė šventišką nuotaiką. Festivalis, kaip naujos, besikuriančios visuomenės kultūringumo ženklas, žiniasklaidos buvo pristatytas visai šaliai.

 

Viena didžiausių riešutų augintojų problemų buvo paskolų teikėjų lupikavimas. Riešutų augintojas, išauginantis maždaug toną riešutų per metus, savo pajamas gauna kartą per metus, todėl turi skolintis, kad išgyventų laikotarpį tarp derlių. Skolintojai skolindavo pinigus su 100-200% palūkanomis. Dauguma prasiskolinusių augintojų turėjo parduoti savo ūkius, kad atiduotų skolas, tuo tarpu paskolų dalintojų turtas tik augo, o stambieji riešutų augintojai plėtė savo valdas. Tarptautinis Valiutos Fondas čia suvaidino svarbų vaidmenį palaikydamas ypač žemas riešutų supirkimo kainas. Valstybinės paskolos pateko tiems patiems kreditoriams, o trąšų ir chemikalų kainos dėl transnacionalinių korporacijų veiklos nuolat buvo per aukštos.

 

Dėl to buvo surengtos kelios demonstracijos, kuriose dalyvavo 15-20 tūkstančių žmonių. Pagrindinis demonstracijų lozungas – „Galas riešutų eksploatacijai”. Galiausiai lupikautojai buvo išvyti iš Fatsos. Paskolų sertifikatai surinkti iš augintojų, suplėšyti į skutelius ir sudeginti. Tokia praktika netrukus išplito ir kitose vietovėse, tarp jose dirbančių riešutų augintojų.

 

Panaši problema iškilo ir dėl būtiniausių prekių, kurių tuo metu trūko dėl Turkijos ekonominių problemų. Prekeiviai pardavinėjo sviestą, miltus, cukrų, druską ir pan. juodojoje rinkoje už 2-3 kartus aukštesnę kainą. Revoliucionieriai išsiaiškino, kur yra sandėliai, iš kurių prekeiviai ima prekes, ir, prižiūrimi miesto tarybos, pradėjo pardavinėti jas gatvėse už normalią kainą. Tai sunaikinmo juodają rinką. Panašu, kad Fatsa tuo metu buvo vienintelis miestas Turkijoje, kur neveikė juodoji rinka.

 

Fatsa sustabdė ir žvejybą tralais savo vandenyse. Tokiu būdu buvo apsaugoti žuvies resursai ir suteikta galimybes vietiniams žvejams užsiimti tradicine žvejyba. Taip buvo kuriama erdvė žmonių turtėjimui.

 

Vyko kampanijos prieš alkoholio, hašišo vartojimą ir lošimą iš pinigų. Šių kampanijų pradininkės buvo Fatsos moterys. Moterys irgi dalyvavo sprendimų priėmime ir aktyviai dalyvavo veikloje. Buvo žengti ir kai kurie žingsniai, naikinantys lyčių nelygybę. Buvo bandoma kovoti su kraujo kerštu, prostitucija. Dauguma prekiautojų žmonėmis buvo priversti palikti Fatsą.

 

Tarp miesto tarybos ir tarnautojų buvo sudaryta kolektyvinė darbo sutartis. Į ją buvo įtraukti tokie principai, kaip atlyginimo padidinimas 150 %, vienodas atlygis už vienodą darbą ir pan. Buvo daromi žingsniai sustabdyti kyšininkavimą miesto taryboje, kuris tebuvo vieša paslaptis. Pasirašius kolektyvinę sutartį, pareigūnų veikla tapo itin efektyvi. Sutartį ruošė patys pareigūnai, miesto taryba nieko nepakeitė.

 

Centrinė šalies valdžia nuo pat pradžių nebuvo patenkinta demokratiškais pokyčiais Fatsoje. Buvo dairomasi galimybių susidoroti su Fatsos reformatoriais. Ir jos buvo rastos. Prieš pat „Smaigalio operaciją” fašistai žiauriai išskerdė šimtus civilių Kahramanmaro ir Çorumo gyventojų, bet premjerministras Süleymanas Demirelis galvojo tik apie Fatsą. „Pamirškit Çorumą ir žiūrėkit į Fatsą”, – sakė jis, – „Turime ją nugalėti, mes ją pribaigsime”.

 

Fatsa savivalda 3

 

Fatsos gyventojai miesto gatvėse statė barikadas tikėdamiesi tokių pat fašistų skerdynių, kaip ir Kahramanmare. Jie buvo ginkluoti ir pasiryžę priešintis. Tačiau greit paaiškėjo, kad miestas apsuptas ne fašistuojančių civilių, o kariuomenės. Buvo nutarta nestoti į nelygią kovą su kariuomene. Barikados buvo išardytos, o revoliucingi kovotojai pasitraukė į kalnus.

 

Kareiviai, kaip fašistai užsidengę veidus kaukėmis, okupavo miestą. Tarp jų buvo ir tikrų fašistų, kurie išdavinėjo revoliucionierius. Mokyklos ir mečetės buvo paverstos į kalėjimus bei kankinimo vietas. Armija su fašistų pagalba ieškojo revoliucionierių aplinkiniuose kaimuose. Kalnuose ginkluoti susirėmimai tęsėsi iki pat 1980 m. spalio 12 d. karinio perversmo. Tuo metu tūkstančiai žmonių buvo suimti ir kankinami, daugiau nei 50 žuvo kovodami kalnuose. Mažos partizanų grupelės veikė iki pat 1983 m. „Ne tarybos atsirado iš demokratijos, bet demokratija iš tarybų...” – sakė Fatsos meras Fikris Sönmezas. Jis mirė nuo kankinimų kalėjime.

 
Kodėl viskas baigėsi būtent taip?
 

Fatsa yra viena iš nedaugelio vietovių, kuri pergyveno atsiskyrimą nuo centro. Žmonės atrado demokratiją per tarybas ir savivaldą. Aplinkos, viešo gyvenimo ir erdvės atgavimas iš valstybės yra charakteringas Fatsos bruožas. Ten atsiskleidė organizacija, besiremianti kaimynyste, o ne klasiniais požymiais. Ši struktūra sutampa su socialiniu ekologiniu judėjimu. Tai ne vienpusis judėjimas. Jis apima ir demokratizaciją, radikalizaciją ir tarybų decentralizaciją. Tarybų demokratizacija sukėlė radikalų konfliktą tarp tarybų ir centrinės atstovaujančios demokratijos.

 

Fatsos žmonės atgavo galią dviem būdais:

1. Atimdami galią iš vietinių žmonių „priešų” (lupikautojų, juodosios rinkos prekeivių, karingų fašistų, beatodairiškų žvejų) ir perduodami ekonominio bei kultūrinio gyvenimo kontrolę žmonėms;

2. Kurdami naują pasaulį, taikydami naują administravimo sistemą – žmonių komitetus. Jie menkino institucinę valstybės galią kurdami vietinius pageidautinos ateities pavyzdžius, naujus kultūros vadybos modelius, naujas civilines struktūras, naujus santykius su darbininkais, naujus santykius kasdienėje veikloje, naują teisingumo besiremiančio žmonėmis sistemą, naują ekonomiką, naują miesto tarybą ir pan.

 

Tokį būdą mes galėtume pavadinti esamų problemų pašalinimu, t.y. kasdien stresą keliančių problemų sprendimu, bet ne sistemos, kurioje tos problemos kyla, keitimu. Kita vertus, Fatsos žmonės atgavo politinę galią, o į tai jau pirmasis radikalių sistemos pokyčių žingsnis.

 

Artimiausi Fatsos gyventojų siekiai apsiribojo vietinių problemų sprendimu. Tai buvo gera programa pritraukti žmones ir netrukus pereiti prie ilgalaikių tikslų. Revoliucinio judėjimo tikslai šiuo atveju sutapo su pačių žmonių trumpalaikiais tikslais, pvz., nemokėti palūkanų skolintojams, lengvai įsigyti reikalingus daiktus apeinant juodają rinką, apsisaugoti nuo fašistų, pamatyti besibaigiantį riešutų augintojų išnaudojimą, nebematyti tų purvinų gatvių ir pan.

 

Fatsos mero rinkimų kampanijos metu revoliucinis judėjimas žmonėms nežadėjo nieko, tik gražinti jiems jų galią, kaip pradinį savirealizacijos tašką, o žmonės (išrinkdami judėjimo atstovą) pažadėjo tą patį. Siūlome tai vadinti „savitarpio įgalinimu”.

 

fikri sonmez

 

Ar tai blogai, ar gerai? Yra ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Neigiami dalykai gali būti siejami su tam tikra žmonių reprezentacija – judėjimas atstovavo žmones ir kovojo žmonių vardu. Žmonės nesistumdė su žvejybos tralų savininkais, tai už juos darė judėjimas. Egzistuoja „profesionalaus revoliucionieriaus” socialinė institucija. O ką, jei libertariniame municipaliniame judėjime atsirastų profesionalūs anarchistiniai revoliucionieriai? Juk savitarpio įgalinimai remiasi abipusiais interesais. Argi tai nesiremia fundamentaliu Kropotkino stiliaus mutualizmu? Savitarpio įgalinimas gali atrodyti pozityvus visų pirma todėl, kad jis veikia greitai. Jis tučtuojau tiesiogiai įgalina žmones, o tai padeda siekti tokių tolimų tikslų, kaip kapitalizmo panaikinimas.

 

Galima būtų pastebėti, kad tokiai kovai reikia ginkluotos revoliucinės jėgos, kuri galėtų apginti žmones nuo ginkluotų socialinio teisingumo priešų. Reikia tam tikro neteisėtumo. Tačiau normaliai funkcionuojanti valstybė nelauks, kol bus „pašalintos vietinės problemos“, baigtas „savitarpio įgalinimas”, kol žmonės pajus „turintys galią”. 1970-1980 metų Turkija nebuvo normali valstybė. Gatvėse buvo pilna neteisėtų veiksmų. Kitu atveju valstybė nebūtų laukusi, kol judėjimas sustiprės ir išsiplės (kita galimybė galėtų būti panaši į Nacionalinę zapatistų išsilaisvinimo armiją, kuri 10 metų plėtėsi laukinėse džiunglėse ir organizavosi užmirštose bendruomenėse, o jos niekas nepastebėjo). Valstybė būtų izoliavusi judėjimą nuo žmonių. Taigi kyla klausimai. Ar gali libertarinis municipalinis judėjimas nuspręsti, kada pradėti kovą su ginkluotomis pajėgomis? Kada pradėti organizuoti ginkluotą kovą? Ar visa tai priklauso nuo pačios valstybės reakcijos?

 

Fatsos žmonės buvo įsitraukę į tapsmo savo miesto piliečiais procesą. Kažkuria prasme Turkijos valstybės surengta operacija buvo lyg pratybos. Fatsos žmonės, dalyvaudami demokratinėje politikoje, kūrė autentišką pilietybę. Bet šis procesas buvo nepakeliamas valstybei, Fatsa jai buvo kaip vėžys, piktybinis auglys, kurį būtina išpjauti. Taigi valstybė įvykdė vietinę „Smaigalio operaciją” (chirurginę).

 

Taigi galima teigti, kad Fatsos patirtis priklauso Turkijos demokratinio municipalinio judėjimo tradicijai. Žinoma, žiūrint iš anarchistinio požiūrio taško, galima ir kritikuoti, ir vertinti kiek kitaip, todėl tikimės, kad šis tekstas yra tik pradžia.

 

Pagal http://surmetinler.blogspot.com parengė RB

2009 10 28

 

                  

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti