Anarchizmo istorija: Cincinačio „Utopija” (1847-1856), mainams naudojusi ne pinigus, o darbo laiką
teorija

cincinacio utopija - pinigas        „Utopija” buvo anarchoindividualistų kolonija, kurią 1847 m. maždaug už 38 km nuo Cincinačio miesto (Ohajo valst., JAV) įkūrė Josiah Warrenas. Norint patekti į koloniją reikėjo gauti asmenišką kvietimą, nes Warrenas manė, kad laisvė rinktis savo draugus yra viena pagrindinių asmens laisvių. Kolonijos žemės savininkas buvo ne komuna, o jos gyventojai, tad žemės sklypai buvo perkami ir parduodami pagal atitinkamus kontraktus. Kolonijos ekonomika rėmėsi privačia nuosavybe ir rinkos ekonomika, kurioje mainų priemonė buvo darbas. Prekėmis ir paslaugomis buvo prekiaujama atsiskaitant „darbo laiko pinigais”.

 

1850 metų viduryje bendruomenėje jau stovėjo apie 40 pastatų. Pusė jų buvo naudojama pramonei. Kolonijoje taip pat veikė dvi „Cincinačio laiko parduotuvės”. Šios labai sėkmingai veikusios parduotuvės buvo Warreno išradimas. Jis naudojo darbo kaip vertės teoriją, kuri teigia, kad prekės vertė susidaro iš laiko, reikalingo jai pagaminti ir įsigyti. Iš to jis padarė išvadą, kad neetiška įkainuoti ją didesniu darbo kiekiu, nei iš tikro reikalinga jai pagaminti. Savo išvadą jis apibendrino fraze „Kaina riboja kainą”. Tikėdamas, kad darbas yra visų prekių kainos pagrindas, jis natūraliai priėjo išvados, kad vienodas darbo kiekis turi būti atlyginamas vienoda materialine kompensacija.

 

Parduotuvėje pirkėjai galėjo apsipirkinėti naudodami „darbo laiko pinigus”, o tai reiškė, kad jie sutinka už prekę atlikti tokį darbo kiekį. Parduotuvė užsidėdavo 7 % antkainį atsižvelgdama į darbą, reikalingą atgabentį prekę iki parduotuvės lentynos. Be to, kaina kilo priklausomai nuo to, kiek laiko pirkėjas pirkdavo prekę (pardavėjas specialiai fiksavo su pirkėju praleistą laiką). Vėliau šis antkainis buvo sumažintas iki  4%. Buvo laikoma, kad 12 svarų kukurūzų atitinka vieną valandą darbo.

 

cincinacio utopija

 

Visa ši sistema sąlygojo, kad niekas negalėjo užsidirbti iš svetimo darbo. Kiekvienas gaudavo prekių pagal savo darbo laiką. Vėliau ši sistema buvo tobulinama bandant atsižvelgti į darbo sunkumą ir kokybę. Parduotuvėse taip pat buvo įrengtos skelbimų lentos, kur žmonės kabino raštelius apie norimus atlikti darbus ir tokiu būdu už „darbo laiko pinigus” buvo galima lengviau nusipirkti paslaugas.

 

Tokiose parduotuvėse prekės būdavo žymiai pigesnės nei konkuruojančiose parduotuvėse, ir, atitinkamai, greitesnė apyvarta, todėl netrukus atsirado kolonijai nepriklausančių parduotuvių, naudojančių tą patį metodą. Pilietinis karas, augančios aplinkinių žemių kainos (o tai neleido kolonijai plėstis) ir individualių kvietimų naujiems kolonistams būtinumas lėmė tai, kad kolonija sunyko. Tačiau 1875 m. keli pirmieji kolonistai vis dar laikėsi ir verslui vis dar naudojo „darbo laiko pinigus”.

 

Pats Warrenas, praėjus keliems metams po kolonijos įkūrimo, paliko ją ir iškeliavo kurti kitų kolonijų. tačiau dažnai sugrįždavo pasižiūrėti kaip sekasi. 1855-1856 m. žiemą paskutinį kartą apsilankęs kolonijoje Warrenas rašė: „Apsilankęs šioje mažoje lygybe paremtos visuomenės užuomazgoje, kuri dabar egzistuoja jau 8,5 metų, gavau daugiau vilties nei tikėjausi. Ir ne tiek dėl tos malonių akiai pastatų grupės, kiek dėl to, kokiu būdu tai atsirado. Teoriniai ir praktiniai lygios visuomenės kūrimo metodai per tuos 8,5 metų kolonijos gyventojams nepadarė nieko blogo, o tik davė naudos.”

 

Pagal http://wapedia.mobi/ parengė RB

2009 10 28
 
cincinacio utopija - piniga1

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti