Jeanette Winterson. Produktai yra veiksmo išmatos
teorija

jeanette winterson        Kada paskutinį kartą praleidai visą dieną mėgaudamasis tuo, ką darai ir jauti? Tik nuoširdžiai. Kada mėgavaisi kažkuo, negalvodamas apie ateitį ar ilgalaikes pasekmes? Kada taip gyvendamas praleidai visą mėnesį? Ar tau būna sunku užmiršti savo įsipareigojimus, tikslus, darbus ir tiesiog būti dabartyje?

 

Šiandien mūsų gyvenimai sukasi apie daiktus. Mes matuojame vertybesjų  turėjimu, t.y. daiktų kontrole. Savo sėkmę gyvenime mes matuojame produktyvumu, t.y. mūsų gebėjimais gaminti daiktus. Mūsų socialinė sistema daugiausiai rūpinasi daiktų gamybą ir vartojimu. Net kai mes negalvojame apie daiktus, į savo gyvenimą žiūrime kaip į daiktą – rūpinamės savo pasiekimais, ateities galimybėmis, savo socialine padėtimi... Viskuo, išskyrus tai, kaip mes dabar jaučiamės. Sakome „tikslas pateisina priemones”. Taigi galutinis mūsų gyvenimo rezultatas mums yra svarbesnis nei pats gyvenimo procesas.

 

Bet produktai yra tik veiksmų ekskrementai. Produktai yra tai, kas lieka nusėdus dulkėms, kai pulsas grįžta į normalų ritmą, kai baigiasi diena, kai karstas nuleidžiamas į duobę .Mūsų nėra nusėdusiose dulkėse ar taškų skaičiavimo lentelėse. Mes esame čia, dabarties įtampoje, daryme, veikime, jausmuose. Lygiai taip pat, kaip mes bandome tapti nemirtingais traukdamiesi į fiksuotų, nemirtingų vaizdų pasaulį, mes bandome peržengti save mąstydami apie veiksmų pasekmes, o ne išgyvendami pačius veiksmus. Galų gale, juk taip sudėtinga rūpintis dar ir tuo, ar tikrai esi patenkintas savimi, kaip dabar jautiesi. Paprasčiau susikaupti ties rezultatais, tais nepajudinamais savo gyvenimo įrodymais. Atrodo, kad tai lengviau suprasti ir kontroliuoti.

 

Šiuolaikinės visuomenės ašis yra daiktų gamyba ir paskirstymas, o ne jos narių laimė ir pasitenkinimas. Todėl šiuolaikinis žmogus apie gyvenimą galvoja kaip apie tai, ką „galima parodyti”, o ne kaip apie gyvenimą apskritai.

 

Žinoma, šiuolaikinis darbuotojas įpratęs galvoti apie tikslus, o ne apie priemones. Daugumą savo laiko ir energijos jis atiduoda darbui, kuris jokiu būdu nesisieja su jo svajonėmis. Jis galvoja apie mėnesio pabaigą, kai gaus savo atlyginimą, nes tik tai jo gyvenimui suteikia prasmės. Be jo darbuotojas jausis tik veltui švaistantis savo laiką. Jei jis į savo veiksmų „pasekmes” nežiūrėtų kaip į tų veiksmų vertinimą, tokio gyvenimo nebegalėtų pakelti. Kas būtų, jei jis nuolatos galvotų apie savo jausmus kraudamas pirkinius į krepšį, ar klaustų savęs, ar tikrai smagus kiekvienas darbo su fakso aparatu momentas? Jo kasdienio gyvenimo patirtis yra nuobodi ir beprasmė, todėl siekdamas išvengti beprotybės jis susikoncentruoja į artėjantį savaitgalį, į eilines atostogas, į kitą pirkinį. Netrukus tokį mąstymo režimą jis pradeda taikyti ir kitose gyvenimo srityse. Savo galimus veiksmus jis pradeda vertinti pagal numanomą atlygį, lygiai taip pat, kaip pagal siūlomą atlyginimą jis renkasi darbą.

 

Tokiu būdu šiuolaikiniam žmogui dabartis beveik nebeturi jokios reikšmės. Savo gyvenimą jis leidžia galvodamas apie ateitį. Jis studijuoja galvodamas apie diplomą, o ne dėl paties mokymosi malonumą. Savo darbą renkasi dėl socialinio statuso, gerbūvio ir „saugumo”, o ne dėl džiaugsmo. Taupo pinigus atostogų kelionėms ir stambiems pirkiniams, o ne tam, kad ištrūktų iš darbo vergystės ir pasiektų visišką laisvę. Kai jis patiria gilią laimę su kitu žmogumi, stengiasi užfiksuoti tą momentą, paversti jį nuolatiniu (vedybų sutartimi ir vestuvėmis). Sekmadienį jis eina į bažnyčią, kur jam liepiama daryti gerus darbus, kad vieną dieną gautų dangiškajį išganymą (kaip Nyčė sakė: „Geras krikščionis vis dar nori gero atlygio”), o ne patirtų paprastą malonumo jausmą padedant kitiems. „Aristokratiškas pasekmių ignoravimas” – tas kiekvienam herojui būdingas sugebėjimas veikti dėl paties veiksmo, darbuotojui yra nepasiekiamas.

 

Vidurinės klasės, vidutinio amžiaus vyrui ir moteriai sunku atidėti į šalį savo draudimus, investavimo programas ir įvaldyti momentą. Mes per dažnai dabartį keičiame ateitimi, o patirtį – suvenyrais. Mes saugome prisiminimus, trofėjus, smulkmenų dėžutes, senus laiškus taip, lyg galima būtų surinkti, sukaupti, užkonservuoti gyvenimą ateičiai... Ateičiai? Kada bus ta ateitis? Gyvenimas yra su mumis, čia ir dabar. Jis teka pro mums kaip upė. Ir kaip upės, jo negalima sustabdyti neprarandant jo magijos. Kuo daugiau laiko praleidžiame bandydami „jį išsaugoti”, tuo mažiau laiko mums lieka į jį pasinerti.

 

kasdienybe

 

Blogiausi iš mūsų, tiesą sakant, yra menininkai ir radikalai. Per dažnai mes, „revoliucionieriai”, švaistome savo jėgas galvodami ir kalbėdami apie artėjančią revoliuciją, vietoj to, kad kurtume revoliuciją dabarties įtampoje. Mes taip įpratę galvoti gamybinėmis kategorijomis, kad net bandydami paversti gyvenimą kažkuo betarpišku ir jaudinančiu, mes vis dar kreipiame savo pastangas būsimo įvykio link, kurio galbūt mes jau nepamatysime. Kaip gamyklos vadybininkai, mes labiau rūpinamės savo produktyvumu (naujai įtrauktų į judėjimą žmonių skaičiumi ir pan.), o ne tuo, kaip jaučiasi ir kuo gyvena mums artimos žmogiškosios būtybės.

 

Menininkai nuo to kenčia labiausiai, nes pati jų profesija priklauso nuo produktų gamybos ir tikros gyvenimo patirties. Būde, kuriuo menininkai, remdamiesi savo išraiškos ir gamybos priemonėmis, įkūnija formose savo emocijas ir patirtis, yra dalis kapitalistams būdingo dominavimo geidulio, nes unikalių ir neišmatuojamų jausmų bei pojūčių išraiškai visada reikia tam tikro supaprastinimo. Menininkui nepakanka patirti ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Jis kanibalizuoja savo gyvenimą vardan karjeros, gaminių serijos, dėl tos karjeros dažnai net keisdamas savo gyvenimą. Dar blogiau, jis gali suprasti, kad nebegali mylėtis ant stogo dienos metu ir kartu negalvoti, kaip ši scena tiks jo puikiai naujai novelei (ekskrementui!).

 

Žinoma, atliekų šalinimas yra sveika ir būtina tiek sielos, tiek kūno funkcija. Mūsų gyvenime yra vietos menui – per kraštus besiliejančių jausmų grąžinimo pasaulin būdui. Bet jei bandysite elgtis taip ir toliau, kai tai nebebus būtina, netrukus išversite lauk ne tik širdį, bet ir vidurius (atsimenate pasaką apie žasį, dedančią auksinius kiaušinius?). Visų pirma turime galvoti apie gyvenimą ir potyrius. Turime žengti į pasaulį mąstydami kaip vaikai – be noro kanibalizuoti, kategorizuoti, organizuoti ar supaprastinti savo gilią ir beribę patirtį. Kitaip, ieškodami to, ką galima suslėgti ir išsaugoti „visiems laikams”, praleisime tai, kas svarbiausia, nuostabiausia, kas mums artimiausia šiame pasaulyje. Vaizduotė visų pirma turi būti naudojama siekiant perkeisti kasdienę realybę, o ne simboliškai ją reprezentuoti. Kiek jaudinančių novelių galima būtų parašyti apie mūsų kasdienius gyvenimus? Paverskime savo gyvenimą menu, o ne bandykime gaminti meną iš gyvenimo.

 

Jei kada ir surasime lamę, ji bus pats gyvenimo procesas, darymas to, ką norime daryti, gyvenimas pagal svajones, o ne gyvenimo produktų gamyba. Jei nestabtelėsime ir nepasidžiaugsime dabarties akimirka, kada gi mes tai galėsime padaryti? Taigi pakaks „gaminti istoriją”. Mes esame taip apsėsti savo norų „palikti pėdsaką”, kad negalime pradėti gyventi. Tai bus tikra revoliucija. Gyvenkime dėl šiandienos, dėl savo gyvenimo, o ne dėl „rezultatų”!

 

„Kartais, – pasakė Julija, – aš jaučiu, kaip ateitis ir praeitis taip spaudžia iš abiejų pusių, kad visai nebelieka vietos dabarčiai. Bet kiekvienas iš dabarties pavogtas momentas yra pražuvęs amžiams. Yra tik tai, kas yra dabar.”

 

http://deoxy.org vertė RB.

2009 11 06