Darius Pocevičius. Tarpukario kairieji prieš bolševikinę ir tautinę diktatūrą
teorija

darius pocevicius        Tarpukario Lietuva dažnai laikoma „aksominės A. Smetonos diktatūros“ šalimi, šiame žodžių junginyje pabrėžiant žodį „aksominės“. Ir iš tikro – nors smetoninėje Lietuvoje veikė 3 konclageriai, kuriuose kalėjo beveik 2000 politinių kalinių, o Valstybės saugumo departamento vadovaujama politinė policija be teismo nubaudė beveik 14 000 piliečių, tačiau šių represijų mastas kur kas mažesnis nei buvo nacių valdomoje Vokietijoje ar stalinistėje Sovietų Sąjungoje.

 

Antibolševizmas smetoninėje Lietuvoje buvo irgi ganėtinai „aksominis“. Nors prelatas Mykolas Krupavičius – krikščionių demokratų partijos įkūrėjas ir vadovas – iš Seimo tribūnos ne kartą atvirai ragino šaudyti komunistus („Komunistus šaudėme ir šaudysime”), o A. Smetona su A. Voldemaru taip ir darė, tačiau nužudytų bolševikų skaičiumi Lietuva kur kas atsiliko ir nuo „antikomunistinės“ Vokietijos, ir nuo „komunistinės“ Sovietų Sąjungos.

 

Nors A. Smetonos režimas, norėdamas pateisinti 1926 m. perversmą, ir surengė parodomąjį 4 komunistų sušaudymą, tačiau vėliau didesnių represijų prieš Sovietų Rusijos globojamus Lietuvos komunistus nesiėmė. Greičiausiai prisibijojo didžiojo kaimyno, su kuriuo Lietuvos valdžia dar 1920 m. liepos 12 d. buvo pasirašiusi slaptą Joffės-Naruševičiaus protokolą, įpareigojantį karinei sąjungai su bolševikais prieš bendrą priešą – Lenkiją.

 

Tarpukario Lietuvos valdžios negalima vadinti grynai „antibolševikine“ ir dėl to, kad ji ėmėsi represijų ir prieš tuos judėjimus, kurie užėmė aiškią antibolševikinę poziciją. Visa virtinė libertarių kairiųjų judėjimų, griežtai pasisakančių prieš autoritarines bolševikų komisarų idėjas, tarpukariu patyrė dar žiauresnes represijas nei komunistai, nes jų paprasčiausiai nebuvo kam užstoti – nei šalies viduje, nei užsienyje. Prie tokių judėjimų galima priskirti Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partiją, socialistų revoliucionierių maksimalistų sąjungą ir, žinoma, socialistinės pakraipos aušrininkus, 1910-1936 m. leidusius žurnalą „Aušrinė“ (pastarųjų nereikėtų painioti su „auszrininkais“ – dešiniaisiais liberalais, 1883-1886 m. leidusiais laikraštį „Auszra“).   

 

Šie antiautoritariniai kairieji judėjimai, susikūrę anksčiau nei pati Lietuvos valstybė, darė didžiulę įtaką visam to meto šalies gyvenimui. Įdomu, kad nepriklausomybės apyaušryje Lietuvos revoliucinius socialistus galima laikyti vieninteliu judėjimu, itin nuosekliai ir aiškiai pasisakiusiu už „liuosą“ Lietuvą, nepriklausomą nei nuo Sovietų Rusijos, į kurią orientavosi Lietuvos bolševikai-komisarai, nei nuo kaizerinės Vokietijos, su kuria flirtavo tuometinė Lietuvos Taryba.

 

Deja, visi minėti tarpukario judėjimai dėl nuolatinių represijų turėjo veikti nelegaliai arba pusiau nelegaliai ir dėl to nesugebėjo rimtai pasipriešinti autoritarinei to meto Lietuvos valdžiai, pasukusiai „aksominio fašizmo“ keliu. Savotiškame pogrindyje šie judėjimai išliko iki pat šių dienų, nes dabartinė viešoji opinija bet kokias kairumo (netgi antiautoritarinio ir antibolševikinio) apraiškas tapatina su bolševizmu ir užkerta kelią tolesniam kairiųjų libertarinių judėjimų diskursui.

 
 

revoliuciniu socialistu laikrasti KOVOS VELIAVARevoliucinių socialistų „Kovos vėliava“ – prieš bolševikų komisarus ir kaizeriui parsidavusią Lietuvos Tarybą

 

1917 m. kovo mėn. Peterburge buvo įkurta Lietuvos socialistų liaudininkų sąjunga, iškėlusi tikslą kurti socialiai teisingą santvarką. Partijos aktyvas idėjiškai buvo labai margas (jam priklausė ir būsimasis Lietuvos ministras pirmininkas Mykolas Šleževičius, ir 1929 m. pasikėsinimo prieš ministrą pirmininką A. Voldemarą organizatorius Andrius Bulota), todėl po gero pusmečio sąjunga suskilo į dešiniuosius ir kairiuosius. Į kairiųjų pusę perėjo dr. Mykolas Januškevičius, Albinas Iešmanta, rašytojas Butkų Juzė, Vaclovas Bielskis, Vladas Karosa, Antanas Sugintas. Nuo 1922 m. prie kairiųjų socialistų prisijungė rašytojas Kazys Boruta.

 

Kairieji socialistai liaudininkai, pasibaisėję porevoliucine bolševikų komisarų diktatūra, 1918 m. gegužę įkūrė Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partiją (LRSLP), pasisakiusią už visišką darbininkų bei darbo ūkininkų savivaldą ir raginusią Lietuvoje kurti demokratiškai išrinktas vietines tarybas, kurioms nevadovautų jokie bolševikų komisarai ar vietiniai tautiniai vadai. LRSLP leidžiamas darbininkų, bežemių ir mažažemių ūkininkų laikraštis „Kovos vėliava“ 1918 m. gruodžio 21-ąją rašė: „Šiandiena mes skelbiame visam pasauliui, kad visa mūsų pajėga, visais būdais kovosime už Lietuvos darbo žmonių laisvę. Mes kovojome ir kovosime už tai, kad visa valdžia prigulėtų Lietuvos darbo žmonių Taryboms, jų pačių išrinktoms, kad jie patys, niekieno nevaržomi įvestų Lietuvoje so­cialistinę tvarką, kad visos žemės, visi krašto turtai pereitų į jų rankas ir būtų teisingai jų pačių paskirstyti. Mes kovosime prieš Lietuvos Tarybos išdavikų pastangas anglų-fransų kariuomenės ginkluotąja spėka priversti Lietuvos darbo žmones ir toliau buržuazijai, dvarininkams ir kunigams vergauti. Mes stosime prieš Rusijos bolševikų-komisarų norą vietoj darbo žmo­nių Tarybų valdžios Lietuvoje įvesti komisarų patvaldišką biurokratinę tvarką. Nors ir didžiumiečiai žodžiais stovi už darbo žmonių tarybas, bet mes negalime leisti, kad darbo Lietuvą valdytų paskirti Petrapilio ir Maskvos gubernatoriai-komisarai.“

 

Būdama griežtoje opozicijoje V. Kapsuko bei Z. Angariečio vadovaujamai bolševikų (kaip buvo bandoma sulietuvinti – „didžiumiečių“) partijai, kuri pasisakė už Lietuvos prijungimą prie sovietinės Rusijos, LRSLP stojo į politinę kovą ir prieš neseniai susibūrusią tautinę Lietuvos Tarybą, kuri tuo metu vedė derybas su kaizerine Vokietiją ir norėjo paversti Lietuvą Vokietijos protektoratu: „Tuo laiku, kuomet Lietuvos darbo žmonės nešė sunkų karo jungą, kentėjo žandarų priespaudą ir negalėjo liuosai reikšti savo valios, įsikūrė taip vadinamoji Lietuvos Taryba. Ji susidarė laiminant kruvinam kaizeriui Vilgelmui. [...] Po to, kai jie prižadėjo prijungti Lietuvą prie Vokietijos „amži­nais“ ryšiais ir padaryti jos pardavimo sutartis (konvencijas), Vilgelmas paskelbė popierinę Lietuvos nepriklausomybę. Jie džiaugusi ta nepriklauso­mybe ir dargi pasikvietė Lietuvai karalių. [...] Jie stato savo politiką ne ant Lietuvos darbo žmonių pasitikėji­mo, kurio jie neturi vilties įgyti, bet ant ginkluo­tos pajėgos išsvetur, nukreiptos prieš savuosius žmones. Lenkijos, Ukrainos ir kitų šalių politikai gerai ar blogai bando pasiremti ant savo krašto pajėgų, bet mūsų Tarybos kelias eina pro Vilgelmą, Urachą, caro generolą Kondratavičių irsąjunginin­kų durtuvus. Taip tatai kovojama už „laisvą, nepriklausomą Lietuvą“ („Kovos vėliava“, Nr. 2, 1918 m. gruodžio 21 d.).

 

1918 m. žiemą Lietuvoje susiformavo trivaldystė – valdžią skelbėsi užėmusios trys tarpusavyje kovojančios Tarybos: su kaizerine Vokietija flirtuojanti Lietuvos (Tautos) Taryba, bolševikų įkurta Darbininkų Atstovų Taryba ir revoliucinių socialistų remiamos vietinės Darbininkų ir Darbo Ūkininkų Tarybos. Revoliuciniai socialistai-liaudininkai buvo itin aktyvūs ir Vilniuje, ir didesnėje Lietuvos dalyje – visuose miesteliuose ir valsčiuose jie ragino rengti vietinius žmonių susirinkimus ir kurti savo tarybas, parapinius ir neparapinius komitetus. Didžiausią pasisekimą šios idėjos turėjo šiaurinėje Lietuvos dalyje, kurioje socialistai buvo visiškai perėmę vietos savivaldą, ignoravo centrinę valdžią ir tvarkėsi visiškai autonomiškai. Štai ką 1918 m. žiemą pranešė vietinė Skuodo organizacija: „Atsižvel­gus į dabartinį momentą, kuomet aiškiai re­gimas pasaulyje kapitalistų ir dvarininkų viešpatavimo galas, kuomet visur suvarginta demokratija su darbininkais ima viršų ir ke­lia raudonąsias vėliavas, mes, Skuodo revoliu­ciniai socialistai-liaudininkai kartu su Lietuvos socialdemokratais, lapkričio 13 d. 1918 m. pirmi visoje apylinkėje padarę skaitlingą manifestaciją, paėmėme Skuode valdžią ir iškėlėm raudonąją revoliucijos vėliavą. Dabartinę Lietuvos (Tautos) Tarybą, kai­po apsišmeižusią pragaištingais Lietuvai savo darbais (noras surišti Lietuvą amžinais ry­šiais su Vokietija, nutarimas paskelbti Lietu­vą monarchija, parinkimas Lietuvai karaliaus ir t. t.), mes nepripažįstam ir reikalaujam jos perrinkimo.“ („Kovos vėliava“, Nr. 3, 1918 m. gruodžio 25 d.).

 

Deja, revoliucinių socialistų propaguotai vietinės savivaldos idėjai Lietuvoje nebuvo lemta įsitvirtinti. Nors bolševikų kariuomenė iš Lietuvos ir pasitraukė, tuo pačiu numarindama V. Kapsuko komisarų veiklą, tačiau netrukus sustiprėjo centralizuotos tautinės valdžios šalininkai, susibūrę į Lietuvos Tarybą. Jie pakeitė savo strategiją, atsisakė Vokietijos protektorato idėjos ir 1919 m. balandžio 4 d. pakvietė rinkti Steigiamąjį Seimą. Į 1920 m. balandžio 14-15 d. išrinktą Steigiamąjį Seimą pateko vienintelis LRSLP atstovas – nepriklausomu kandidatu pasiskelbęs Kazys Lekeckas, išbuvęs Seimo nariu vos pusmetį. Revoliucinių socialistų įtvirtintos savivaldos nebeliko – kai kurios vietinės Darbininkų ir Darbo Ūkininkų Tarybos buvo išvaikytos, kai kurios sunyko pačios.

 

Beveik visą savo egzistavimo laiką revoliucinių socialistų partija veikė nelegaliai ir per 1918-1919 m. išleido vos 4 „Kovos vėliavos“ numerius. Tačiau 1921 m. pradžioje Lietuvoje ėmė veikti šios partijos įsteigta socialistinės jaunuomenės sąjunga „Draugas“, kuri netrukus legalizavosi ir ėmė leisti socialistinės jaunuomenės laikraštį „Draugas“. Na, o pati Lietuvos revoliucinių socialistų-liaudininkų partija 1927 m. balandžio mėn. persitvarkė į Lietuvos socialistų revoliucionierių maksimalistų sąjungą. 

 
darbo jaunuomenes laikrastis DRAUGASSocialistinės jaunuomenės laikraštis „Draugas“: Valdžia žmonėms, o ne partijoms!
 

Nepavykus Lietuvoje įtvirtinti vietinės savivaldos, socialistai revoliucionieriai nusprendė keisti taktiką ir pereiti prie ilgalaikių edukacinių projektų. 1921 m. pradžioje buvo įkurta „Draugo“ sąjunga, siekusi skleisti socialistų revoliucionierių idėjas tarp kaimo jaunimo, jos pirmininku buvo išrinktas K. Boruta. Per 1922 m. socialistinės jaunuomenės sąjunga „Draugas“ išleido 5 to paties pavadinimo laikraščio numerius. Ketvirtajame numeryje (1922 m. birželio mėn.) pasirodė trumpa žinutė, kad „Draugo“ valdyba traukiama atsakomybėn už priešvalstybinio turinio knygų leidybą – mat sąjunga išleido amerikiečio socialisto Edwardo Bellamy (1850-1898) novelę „Vandens valdovai“, kurioje kritikuojama kapitalistinė ūkio sistema. Paskutinis „Draugo“ numeris spėjo išeiti 1922 m. rugsėjį.

 

„Draugas“ daug rašė apie žodžio, spaudos, susirin­kimų, minties suvaržymus, represijas prieš Lietuvos kairiuosius ir neseniai atsiradusius lietuviškuosius „koncentracijos liogerius“. 1922 m. išėjusio laikraščio numeriuose aprašytos to meto valdžios represijos paneigia mitą, jog „aksominė“ diktatūra Lietuvoje prasidėjo tik po 1926 m. perversmo: „Rinkimai į Seimą Lietuvoje primena   rinkimus į Rusijos Dūmą caro laikais. Šalyje kapų tyla. Kaip ir pirmiau siaučia karo teismai, kimšte prikimšti ka­lėjimai ir koncentracijos „liogeriai”, kur dažnai be jokio kaltinimo, ištisus metus sėdi darbininkai ir dar­bo valstiečiai. Darbo liaudis negali išgirsti teisingo ir drąsaus žodžio apie tai, kad dabartinieji Lietuvos val­dovai krikščionys demokratai, dvarininkai, bankieriai ir kunigai baigia ją žudyti. Tikriems darbo žmonių gynėjams – kairiesiems revoliuciniems socialistams – neduodama plačiai ir vie­šai veikti, neduodama pasakyti visą teisybę apie Seimą ir jo ponų darbus darbelius. Tiktai „krikščionių demokratų“ ilgaskverniai šikšnosparniai švaistosi po visą Lietuvą, kryžiaus ir kumšties pagalba varo tamsius žmones į savo mitin­gus ir siūlo vėl rinkti juos į Seimą „bažnyčią ir tiky­bą ginti“. („Draugas“, Nr. 5, 1922 m. rugsėjis)

 

Pirmajame „Draugo“ numeryje buvo paskelbtas Lietuvos socialistų studentų draugijos, 1921 m. įsikūrusios Berlyne, pareiškimas, kuriame reikalaujama panaikinti mirties bausmę, karo stovį, karinės žvalgybos ir saugumo savivalę. Trumpų pranešimų apie valdžios represijas kupini visi 5 „Draugo“ numeriai: žvalgybos skyrius atliko kratas Trakiškių-Kampinių (Marijampolės apskr.) kuopos narių namuose; Kaišiadorių apskrities taryba atleido iš darbo šešis mo­kytojus, kurie neva „agitavo žmones už Maskvą“; val­džios agentai išblaškė Alytaus miesto darbininkų profesinę sąjungą ir žemės ūkio darbininkų sąjungą; Seirijuose žvalgyba suėmė tris socialistus ir išdangino į Kauno „geltonuosius rūmus“ ir t. t.

 

Laikraštis spausdino ir gyventojų laiškus, kuriuose jie skundėsi nepakančia atmosfera: „Kas tik nėra aklas kunigo tarnas ir neneša jam kiaušinių ir sviesto, tas paskelbiamas „bedieviu“, „bolševiku“, „tėvynės išdaviku“, „baž­nyčios priešu“ ar net „lenkų agentu“. Gana tiksliai susiklėsčiusią padėti iliustruoja „Prieškarinio“ pseudonimu pasirašiusio Utenos gyventojo laiškas: „Lietuviškai“ reakcijai pakeitus komisarų reakciją, Utena virto juodųjų klerikalų lizdu. „Komunistai“ pradėjo nusiiminėti kaukes, ėmė į rankas „krikščioniškai-demokratiškas“ karūnas ir vėl puolė darbo liaudį ir jaunimą. Utenoje pasirodė Tumas, Plechavičius ir kiti. Bu­vo išvaikyti visi geresnieji žmonės; uteniškius pradėta „žaboti“. Galų gale tikslas buvo atsiektas: Utenoje grabu dvokia.“ („Draugas“, Nr. 2, 1922 m. vasaris-kovas).

 

Be to, „Draugo“ straipsniai akivaizdžiai parodo, kad Lietuvos socialistai revoliucionieriai nemėgo sovietinės bolševikų diktatūros lygiai taip pat, kaip ir vietinio tautinio režimo. Jie neturėjo jokių sentimentų kairiaisiais laikomiems bolševikams ir buvo įsitikinę, kad: „Rusijoje naujoji komunistinė buržuazija – fizinė ir moralinė darbo kla­sės eksploatatorė – prievarta įvedė kapitalistinę tvarką ir kemša į kalėjimus bei koncentracinius liogerius tuos, kurie tam priešinasi. Rusų politinės sąlygos – visų laisvių panaikinimas – neleidžia darbo klasei rasti gelbėjimosi būdą. Visų sro­vių socialistus komisarai laiko kalėjimuose. Kaip ir pirmiau, rinkimai į tarybas falsifikuojami, socialistai slopinami žiauriausiu būdu. Jie miršta kalėjimuose, bet šaukia: „Šalin komisarų patvaldybę, tegyvuoja laisvai išrinktos darbo žmonių tarybos! Visa valdžia tary­boms, o ne partijoms.“ („Draugas“, Nr. 1, 1922 m. sausis).

 

„Draugas“ daug rašė apie baisius to meto įvykius Sovietų Sąjungoje ir Rusijos bolševikų komisarų siekį durtuvų pagalba įsitvirtinti kitose šalyse. Laikraštis mirgėte mirga nuo bolševikams skirtų epitetų, kuriais galėtų pasigirti net pačios ultradešiniausios pakraipos leidinys: „veidmainiai, jėzuitai, kurie laikosi vien tik­tai durtuvų jėga“, „smaugėjai“, „Lenino ir Trockio bliūdlaižiai ir socialistų vardo teršėjai“, „Rusijos darbo klasės kraugeriai“ ir pan.

 

Deja, informacinė ir edukacinė „Draugo“ kampanija vyko neilgai – vos devynis mėnesius. Paskutinis „Draugo“ numeris spėjo išeiti 1922 m. rugsėjį. Jo redakcija buvo apkaltinta antivalstybine veikla ir uždaryta. 1925 m. gegužės 1 dieną dar buvo išleistas to paties K. Borutos parengtas vienkartinis leidinys „Draugas jauniems“. Jame populiaria forma aprašyti svarbiausi to meto Lietuvos ir užsienio įvykiai, pateikta gegužės 1-osios šventės istorija.

 

Netrukus K. Boruta buvo areštuotas. Manoma, kad Lietuvos valdžiai neįtiko leidinyje skelbti Gegužės 1-osios šūkiai, nors to meto kairieji niūriai juokavo, kad Lietuvos žvalgybai ir saugumui pasirodė įtartinas straipsnis, pavadintas „Komunistų internacionalas krinka“: „Rusijos komunistai, pamėginę, kaip saldu valdyti Rusijos darbininkus ir darbo valstiečius, įsigeidė ir viso pasaulio darbo klasę pavergti. Jie įsteigė II-ąjį, vadinamą komunistinį, internacionalą. Komunistiniam internacionalui vadovauja Rusijos komunistai komisarai. Jie be galo nekenčia laisvesnės minties ir bijo bet kokios kritikos. Jie nori, kad visų šalių darbininkai būtų klusnūs jųjų vergai.“ (L.S.J.S. „Draugas“ centro komiteto leidinys, Marijampolė, 1925 gegužio 1 d.).

 

socialistines minties zurnalas AUSRINE„Aušrinė“ – svarus atsakas lietbolševizmui ir lietkapitalizmui

 

Žurnalas „Aušrinė“ (1910-1933) – tarpukario Lietuvoje ilgiausiai ėjęs socialistinės pakraipos kultūros leidinys, nuo 1917 m. prisilaikęs socialistinių revoliucionierių judėjimo idėjų. Pradėtas leisti 1910 metais, iki 1914 m. žurnalas buvo liberalios krypties, vėliau kelis kartus keitė ir savo redaktorius, ir žodžio aštrumą, tačiau liko ištikimas kairiosioms lygiateisiškumo ir solidarumo idėjoms. „Aušrinės“ (nemokamo „Lietuvos žinių“ jaunimo priedo) leidybą inicijavo Vilniuje gyvenę Maskvos studentai lietuviai, vadovaujami F. Bortkevičienės. Trumpą laikotarpį (1913-1914 m.) leidinio redaktore dirbo rašytoja Žemaitė. Pirmojo pasaulinio karo metu leidinys nebuvo leidžiamas, vėliau (1919-1926 m.) „Aušrinę“ leido Marijampolės aktyvistai, po valstybinio perversmo žurnalas buvo uždarytas, o daugelis aušrininkų – persekiojami. 1931 m studentų aušrininkų draugijos pastangomis „Aušrinė“ vėl atsigavo. 1931-1933 m. išėjo 8 žurnalo numeriai, kuriuos redagavo J. Kruopas, vėliau – J. Klimavičius, tačiau faktinis redaktorius buvo K. Boruta. 1933 m. pavasarį žurnalo leidimą valdžia sustabdė (balandžio mėn. išėjo paskutinis „Aušrinės“ numeris), o 1936 m. buvo uždrausta visa aušrininkų organizacijos veikla.

  

1910-1917 m. greta „Aušrinės“ pavadinimo buvo pateikiamas Maironio ketureilis „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą!“, o nuo 1931 m. žurnalas pasivadino „Laisvos socialistinės minties žurnalu“. Būtent paskutiniai „Aušrinės“ numeriai buvo patys brandžiausi ir labiausiai atitiko kairiųjų libertarų idėjas. 1933 m. 1-ąjame numeryje buvo paskelbtas redakcijos kreipimasis, kuris nubrėžė aušrininkų idėjinę kryptį: „Jeigu anksčiau „Aušrinė” buvo daugiau moksleivijos lavinimosi žurnalas, tai šiandien ji ryžtasi pakelti visus kovos sunkumus dėl laisvos socialistinės kultūros. Kapitalizmas, pavertęs kultūrą buržuazijos prabanga ir monopoliu, tapo darbo klasės pavergimo įrankiu. Tikrosios kultūros uždavinys išlaisvinti kiekvieną žmogaus individualybę visokeriopai kultūros kūrybai, o šiuo kartu laimėti tą teisę ir darbo klasei. Todėl darbo klasė, keldama kovą dėl socialistinės santvarkos, drauge privalo pakelti kovą ir dėl kultūros.” („Aušrinė”, 1933 m. sausio 1 d.)

 

Lyginant su „Kovos vėliava“ ir „Darbu“, smarkiai pakito žurnalo kalbėjimo maniera ir pat pobūdis – dingo rėksminga retorika, leidinys tapo intelektualus ir akademiškas. 1931-1933 m. „Aušrinėje“ vyravo verstiniai kairiosios minties teoretikų straipsniai, brandi politinio ir kultūrinio Lietuvos gyvenimo analitika. Aišku, „Aušrinė“, tęsdama revoliucinių socialistų programą, toliau kovojo prieš autoritarus bolševikus bei ne ką nemenkesnius autoritarus tautininkus, tačiau pasikeitė atakų taikinys – dabar didžiausiu kairiųjų priešu tapo kapitalistinė sistema, kuri buvo būdinga tiek Sovietų Sąjungai, sukūrusiai ne socializmą, o valstybinį kapitalizmą, tiek smetoninei Lietuvai, sukūrusiai Mussolinio tipo korporacinį kapitalizmą.

  

Kitas labai svarbus 1931-1933 m. „Aušrinės“ pokytis buvo pastebima revoliucinių socialistų orientacija į anarchizmą ir idėjinis susiliejimas su juo. Žurnale ėmė dominuoti straipsniai apie P. Kropotkino veikalus, Ispanijos anarchistų kovas, anarchosindikalizmo plitimą pasaulyje ir pan. Tuo metu socialistai jau pastebėjo akivaizdžius dviejų jiems priešiškų santvarkų – sovietinio bolševizmo ir tautinio korporatyvizmo – panašumus ir ėmė ieškoti trečiojo kelio anapus valstybės ir centralizuoto autokratinio valdymo: „Visokių krypčių kairesniems ar dešinesniems buvusiems „valstybiškiems socialistams“ pastarieji 15 metų praėjo ne veltui. Daug ko jie išmokė, tegu tos pamokos ir brangiai kaštavo. O išmokė štai ko: per valstybę socializmo niekas nesukurs. Socialistų įtikėjimas valstybe buvęs klaidingas. Visi tie socialistai, kurie nuėjo valstybingumo keliais (demokratiškais ar partiškais diktatūriškais), parodė, kad jų veiksmai neartina ir neveda prie socializmo. Su šia mintimi sutinka didelė daugybė visokių socialistinių grupių, kurios ieško naujų kelių socializmui kurti. Tie keliai norima surasti šalia valstybės ir valstybiškumo. Anarchistai, prie to priėjo jau prieš 50 metų. Reiškia, jau yra vienas punktas, kuris gali jungti anarchistus ir radikalius socialistus. Tai atmetimas valstybės ir valstybingumo.“ (P. Linonis. 1½ berno tragedija. „Aušrinė“, 1933 m. sausio 1 d.)

 

Trečiasis „Aušrinės“ ypatumas slypėjo grynojo politikavimo atsisakyme ir orientacijoje į kultūros sferą. Aušrininkai užsibrėžė sau tikslą pakelti „lietuviškąjį kaimą, besiblaškantį tarp utėlės ir bekono, atseit, tarp primityviško ūkio ir ūkio kapitalistinio“, ir visomis priemonėmis to siekė. Kaip tik kultūroje jie matė savo stipriąją pusę: „Lietbolševizmas tik tiek pajėgus, kiek stipri SSSR propaganda Lietuvoje. Pats bolševizmas, būdamas atitrūkęs nuo gyvenimo, pasislėpęs už storų Kremliaus sienų, sustingęs leninizmo šventose dogmose ir angarietiškose instrukcijose, visiškai bejėgis proletariškos kultūros kūryboje. Pavyzdžiu gali būti kad ir jų žurnalas „Priekalas“, kuris pačių bolševikų slepiamas, kaip dvasios luošybė. Ten visko rasite, ypač šlykščiausios demagogijos, tik ne kokių nors pastangų kelti darbo klasės kultūrą.“ (Aušrinė”, 1933 m. vasaris)

 

Nežinia, kur būtų nuvedęs tiek daug vilčių teikiantis „Aušrinės“ kelias, tačiau iš visuomenės gyvenimo buvo grubiai pašalintas žurnalo įkvėpėjas ir idėjinis vadovas. Lietuvos kariuomenės teismas 1933 m. paskelbė nuosprendį rašytojui K. Borutai – 4 metai sunkiųjų darbų kalėjimo.

 

Manau, kad ši trumpa dviejų libertarių kairiųjų judėjimų (revoliucinių socialistų ir aušrininkų) bei trijų jų leistų žurnalų („Kovos vėliavos“, „Draugo“ ir „Aušrinės“) apžvalga leidžia kvestionuoti mūsų visuomenėje įsišaknijusią kairiųjų tapatinimo su bolševizmu mitologemą ir skatina ieškoti „trečiojo“ kelio, siūlančio alternatyvą visiems autoritariniams – ir kairiesiems, ir dešiniesiems – visuomenės modeliams.

 

Balsas.lt, 2009 11 10

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti