Mefisto: Žmogaus evoliucija šiandien
teorija

evolution stopped        Nesename savo straipsnyje „Kreacionizmas prieš evoliucionizmą” aptarinėjau evoliucionizmo bei kreacionizmo teorijas. Paskaičius komentarus, prisiminiau seniai girdėtą kreacionistą Kentą Hovindą. Peržiūrėjau jo paskaitą, paklausiau jo išvadų – pasirodo, evoliucija yra kažkoks nacistinis šėtono pramanas, skirstantis žmones pagal jų prigimtį, o visi evoliucionistai turi sąmokslo planą. Nutariau tai pakomentuoti straipsnyje.

 

Ch. Darwinas savo teorijoje kalbėjo apie natūralią atranką gyvūnų pasaulyje – kovą už būtį. Dabar mes jau esame Homo sapiens, ar kova už būtį tęsiasi? Į ką evoliucionuos žmogus?

 

Jau netrukus po Darwino teorijos pasirodymo atsirado žmonių, kurie ėmė taikyti ją mūsų visuomenei. Vienas pirmųjų buvo sociologas Herbertas Spenceris, kuris, interpretuodamas Darwino mintį „išgyvena organizmai, geriausiai prisitaikę prie sąlygų“, supaprastino ją iki paprasto „išlieka stipriausieji“. Jis nutarė, kad visuomenėje taip pat vyksta natūrali atranka – kova už būvį, kurią laimi stipriausieji jos nariai. Vėlesni neoliberalizmo filosofai ėmė tuo argumentuoti laisvąją rinką – neva visi turi lygias prigimtines galimybes, o toliau vyksta natūrali atranka, todėl socialinė žmogaus padėtis priklauso nuo natūralių priežasčių.

 

Netrukus atsirado ir daug drastiškesnių socialdarvinizmo interpretacijų. Antropologas Francis Galtonas nutarė, kad žmogus tebesivysto kaip ir ankščiau, tokiu būdu žmogaus padėtis visuomenėje ir jo asmeninės savybės priklauso nuo įgimtų genų. Pagal kaukolių tipus ir išvaizdą jis bandė nustatyti žmogaus vietą evoliucinėje hierarchijoje, jo fizines bei intelektines savybės. Jo teorija gavo pavadinimą nuo graikiško žodžio „eugenes“ („geros kilmės“) ir buvo pavadinta eugenika.

 

Eugenika labai smarkiai išpopuliarėjo XX amžiaus pradžioje Vakarų Europoje ir JAV. Šiandien ši sąvoka labiausiai siejama su Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos idėjomis, Adolfas Hitleris svajojo apie „švarią“ vokiečių tautą, sudarytą vien iš „progresyvių“ genų nešiotojų. Atsirado terminas „rasinė higiena“, kuris įgalino žudyti evoliucijoje „atsilikusius” (pasak eugenikos teoretikų) žmones.

 

Po Antrojo pasaulinio karo priimtai Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai bei UNESCO pareiškimui apie rasių padėtį, daugelyje valstybių eugenika tapo nelegali ir nepopuliari. Vis dėlto kai kurie nesmurtiniai eugenikos metodai dar buvo naudojami – pvz., 1965 m. įsteigtas Spermos bankas. Jo sumanytojai rinko žymių sportininkų, mokslininkų, Nobelio premijos laureatų spermą ir ja apvaisinę žymias moteris, tikėjosi sukurti tobulą žmogų. Deja, ši idėja nepasiteisino, todėl bankas netrukus imtas naudoti visai kitais tikslais.

 

Ar tikrai evoliucija tebevyksta? Ar mes kovojame vieni su kitais dėl išlikimo?

 

Visų pirma, evoliucijoje niekas „nekovoja“ tiesiogine to žodžio prasme. Tiesiog vyksta natūrali atranka, kurioje žūsta neprisitaikę gyventi organizmai. Kita vertus, reikia atkreipti į žmogaus, kaip biologinio organizmo, ypatybes. Negana to, kad jo organizmas labai sudėtingas (kuo sudėtingesnis organizmas, tuo lėčiau vyksta natūrali atranka), žmogus, pasitelkdamas smegenis, kurios atsirado kaip evoliucijos rezultatas, jau nebėra priklausomas nuo sąlygų, kaip priklausė jo protėviai. Žmogaus intelektas leidžia modifikuoti sąlygas, todėl ne jis prie jų taikosi, o pats pritaiko sąlygas prie savęs. Pavyzdžiui, jei prasidėtų ledynmetis, gyvūnai, neprisitaikę prie šaltesnio klimato, išmirtų, tuo tarpu žmogus gali pasigaminti drabužių, pasistatyti namą ir, galų gale, įsirengti centrinio šildymo sistemą. Taigi pagal kokį požymį gali vykti evoliucija, jei praktiškai visi žmonės išgyvena ir gali turėti palikuonių? Kaip tai suderinama su evoliucijos teorija?

 

Panagrinėkime, kaip susijusios skirtingų rūšių evoliucijos (fizikinė-cheminė-biologinė). Svarbu žinoti, jog egzistuoja vienas svarbiausių evoliucijos dėsnių – revoliucija. Tai staigus šuolis į naują kokybės lygį visiškai atsisakant senosios būsenos. Evoliucija nevyksta tolygiai, ją galima būtų sulyginti su Biblinėmis žydų tautos klajonėmis: beieškodami „pažadėtosios žemės“ žydai klajojo 40 metų. Jei padalyti dykumos plotą iš klajonių laiko, išeina, jog per dieną žydai nueidavo mažiau nei 2 kilometrus. Žinoma, taip manyti absurdiška, nes iš tiesų jie ištisus mėnesius gyvendavo sėsliai, o kartais per dieną nukeliaudavo labai didelius atstumus. Tas pats liečia evoliuciją – ji vyksta netolygiai, tam tikrais skirtingais etapais.

 

Kaip evoliucijoje pasireiškia revoliucija? Rūšių atsiradime tai yra akimirka, kai individas įgauna tokias savybes, kad tampa nauja rūšimi (biologiškai kalbant, taip nutolsta nuo pirmtako, kad nebegali su juo turėti palikuonių, jų genų poros nebesutampa ir nebegali jungtis). Individas tokiu būdu pasiekia naują kokybės lygį. Fizikinės, cheminės ir biologinės evoliucijos metu atitinkamos revoliucijos buvo: fizikinėje – cheminio elemento atsiradimas, cheminėje – gyvybės atsiradimas, biologinėje – žmogaus atsiradimas. Kiekvienoje evoliucijos rūšyje yra kritinis taškas, nuo kurio evoliucija pasuka nauju keliu.

 

Biologinės evoliucijos viršūnė – Homo sapiens atsiradimas. Homo sapiens yra tokioje biologinės evoliucijos fazėje, kad nebevyksta natūrali biologinė atranka, kitaip tariant, žmogus kaip gyvūnas nebeturi taikytis prie sąlygų. Pasirodžius žmogui, netrukus atsirado ir visuomenė. Žmogus kaip biologinis organizmas iš tiesų yra daug kitų biologinių organizmų organizacija, kiekviena organizmo ląstelė praktiškai yra mažas atskiras organizmas. Taigi visuomenė – tai naujo tipo organizacija, kuri sudaryta iš žmonių. Kaip ir žmogaus organizmas, ji negalėtų egzistuoti, jei kiekvienas organizacijos narys gyventų „pats sau“.Logiškai galima prieiti išvados, kad ir ši organizacija turėtų evoliucionuoti.

 

Kaip evoliucionuoja visuomenė? Marksistai, XIX amžiuje bandydami taikyti evoliucijos bei dialektinio materializmo dėsnius visuomenei, sukūrė naują požiūrį į visuomenės raidą – istorinį materializmą. Kadangi mano ankščiau minėtas entropijos dėsnis teigia, jog „kiekvienas energijos virsmas įvyksta kaip sprendinys prieš tai iškilusiam antagonizmui“ (kalbant žmonių kalba – atsiranda du priešingi dalykai, pvz., tuščias balionas ir pilnas balionas, tarp kurių vykstantis dujų pasidalinimas bus jų priešybės sprendinys). K. Marxas, ekonomistas bei filosofas, nutarė paieškoti priešingų elementų visuomenėje per ekonominę prizmę. Jis priėjo išvados, kad visuomenėje visada egzistavo priešybė tarp vergų ir vergvaldžių, baudžiauninkų ir bajorų, samdinių ir samdytojų (žr. „Kam tau šefas?“). Dėl to visuomenėje palaipsniui didėjo „entropija“ – vyko procesai, pamažu sprendę priešybę, kitaip tariant, procesai švelnino santykius tarp išnaudojamojo žmogaus ir išnaudotojo.

 

Tuos procesus Marxas susiejo su politinėmis-ekonominėmis visuomenės santvarkomis, taip pat pritaikė kitą evoliucijos dėsnį – revoliuciją: jei biologinė evoliucija padarydavo staigų šuolį, kurį galime pavadinti revoliucija, ir tokios revoliucijos būdu atsirasdavo naujos, tobulesnės rūšys, tai, pasak Marxo, visuomenėje revoliucijos gimdė naujas, teisingesnes santvarkas. Marxas manė, jog kapitalizmas – priešpaskutinė visuomenės evoliucijos grandis, kuri atves į visuomenės evoliucijos krizinį tašką, pabaigą – susikurs santvarka, kurioje įsigalios „maksimali entropija“, t.y. visuomenėje nebeliks priešybių, visi žmonės bus lygūs. Jis manė, jog tokioje santvarkoje neturėtų egzistuoti nei valdžia, nei policija, nei valstybės, nes tai gimdo nelygybę ir disbalansą. Šią paskutinę, revoliucinę evoliucijos pabaigą jis pavadino „komunizmu“ (communis – lot. bendra). Nepainiokime šios sąvokos su bolševizmu ir sovietine santvarka, kurioje turbūt pats Marksas būtų represuotas.

 

revoliucija ir evoliucija

 

XIX amžiuje diskutuojant apie utopinę žmonijos ateitį, buvo iškeltas klausimas – kas bus po to, kai baigsis visuomenės evoliucija? Viena iš versijų buvo tokia: kadangi įsigalėjus tobulai santvarkai visi bus lygūs, nebebus ir turtinės nelygybės (nes materialinių gėrybių bus tiek, kad bus patenkinami visi racionalūs piliečių poreikiai), tai darbas taps grynai kūrybiniu procesu, kurio metu žmogus realizuos save. Kadangi žinios tam tikru momentu taps irgi bevertės (pažinimas beribis, o išsprendus vieną mokslinę problemą, atsiranda kelios naujos), tad ateis laikais, kai tų mokslinių problemų bus tiek daug, jog tiesiog nebebus prasmės jų spręsti (tam neužteks žmogiškųjų resursų). Tada turėtų iškilti žmogaus kaip kūrėjo potencialas. Žinoma, iš šių laikų perspektyvos tai atrodo keista, nes būtent darbas – saviraiškos būdas – yra kito vidinio proceso, intelektualios evoliucijos baigtis.

 

Taigi kiekvieną teoriją galima įvairiai interpretuoti ir pasukti kokiu tik nori kampu. Vis dėlto esu įsitikinęs – tolerancijos visuomenėje būtų žymiai daugiau, o religinių karų smarkiai sumažėtų, jei daugelis tikėtų šiuolaikine evoliucijos teorija.

 

2009 11 20

 

Susijęs straipsnis: Mefisto: Kreacionizmas prieš evoliucionizmą