Navarro Vincent: Pasaulinė klasių kova
teorija

        Vincentas Navarro Johno Hopkinso universiteto (JAV) Viešosios politikos programos direktorius, Pompeu Fabra universiteto (Ispanija) profesorius.

        Neoliberalizmas yra tapęs mūsų laikų prekės ženklu. Ypač tai akivaizdu išsivysčiusiose kapitalistinėse valstybėse bei tokiuose tarptautiniuose politiniuose ir socialiniuose forumuose kaip Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Pasaulinė prekybos organizacija ir techninės Jungtinių Tautų agentūros. Susiformavęs Johno Carterio administracijos valdymo laikais Jungtinėse Valstijose, neoliberalizmas išplėtė savo įtaką Ronaldo Reagano, o Jungtinėje Karalystėje – Margaret Thatcher administracijos valdymo laikais.


        Neoliberalizmas laikosi tokios (nors nebūtinai praktikoje taikomos) teorijos:

        1. Valstybė (arba kaip klaidingai apibūdinama populiarioje kalbėsenoje, „vyriausybė“) privalo mažinti savo kišimąsi į ekonominę ir socialinę veiklą.

        2. Darbo ir finansų rinkose turi būti panaikintas reguliavimas, norint išlaisvinti milžinišką kūrybinę rinkos energiją.

        3. Komercija ir investicijos turi būti stimuliuojamos eliminuojant ribas ir barjerus, kad būtų galimas visiškas darbo, kapitalo, prekių ir paslaugų mobilumas.

        Sekdami šiais trimis principais, kaip teigia autoriai neoliberalai, mes pamatėme, kad pasaulinis šių praktikų pritaikymas pagimdė „naują“ procesą: ekonominės veiklos globalizaciją, generavusią milžinišką ekonominį augimą visame pasaulyje, susijusį su nauja socialinės pažangos era. Mums kalba, kad pirmą kartą per visą istoriją mes tampame liudininkais pasaulinės ekonomikos, kurioje valstybės praranda galią ir yra pakeičiamos pasaulinės rinkos, susikoncentravusios tarptautinių korporacijų, kurios šiandien yra pagrindiniai veikiantys pasaulio ekonomikos elementai.

        Toks džiūgavimas dėl globalizacijos proceso taip pat išryškėja kai kuriuose kairiųjų sluoksniuose. Michaelis Hardtas ir Antonio Negri savo plačiai cituotoje „Imperijoje“ (Harvard University Press, 2000) sveikina didžiulį kūrybingumą, kurį jie pastebi naujojoje kapitalizmo eroje. Šiuo nauju periodu, įrodinėja jie, sutraiškomos atgyvenusios valstybės struktūros ir įsteigiama nauja internacionalinė tvarka, kurią jie vadina imperialistine. Toliau jie postuluoja, kad šita nauja tvarka laikosi be jokios dominuojančios ar hegemoninės valstybės paramos. Taigi jie rašo:

        „Mes norime akcentuoti, kad imperijos kūrimas yra pozityvus žingsnis prieš tai valdžiusių struktūrų nostalgiškos veiklos eliminavimo link; mes atmetame visas politines strategijas, kurios mus nori nublokšti į praeities situacijas, tokias kaip nacionalinių valstybių prikėlimas, norint apginti gyventojus nuo globalaus kapitalo. Mes tikime, kad naujoji imperialistinė tvarka yra geresnė už prieš tai egzistavusią sistemą, kaip ir Karlas Marxas tikėjo, kad kapitalizmas yra gamybos modelis ir visuomenės tipas, pranašesnis už tą modelį, kurį jis pakeitė. Toks K. Marxo požiūris buvo pagrįstas parapinio lokalumo ir sustingusių hierarchijų, ankstesnių už kapitalistinę visuomenę, niekinimu, taip pat ir milžiniško išlaisvinančio potencialo, kurį turi kapitalizmas, pastebėjimu.

        Globalizacija (t. y. ekonominės veiklos internacionalizavimas pagal neoliberaliuosius principus), Hardto ir Negri požiūriu, tampa tarptautine sistema, stimuliuojančia pasaulinį aktyvumą, apsieinantį be vadovaujančios ar organizatoriaus vaidmenį turinčios valstybės ar valstybių. Toks panegiriškas ir pataikūniškas požiūris į globalizaciją ir neoliberalizmą paaiškina, kodel New York Times knygų apžvalgininkė Emily Eakin parašė „Imperijai“ tokią gerą recenziją – ji ir kiti „mainstream‘o“ kritikai nepasižymi gerų recenzijų rašymu knygoms, kurių autoriai įrodinėja išvedę savo teorinę poziciją iš marksizmo. Beje, Eakin aprašo imperiją kaip teorinį pasaulio realybės suvokimo karkasą.

        Hardtas ir Negri kartu su neoliberaliais autoriais ploja globalizacijos ekspansijai. Kad ir kaip būtų, kiti kairiojo sparno autoriai daugiau gedi nei džiūgauja dėl šios ekspansijos, laikydami globalizaciją pasaulyje augančios nelygybės ir skurdo priežastimi. Svarbu pažymėti, kad net šios grupės autoriai – tarp kurių yra, pavyzdžiui, Susan George ir Ericas Hobsbawmas – dejuojantys dėl globalizacijos ir kritikuojantys neoliberalų mąstymą, dalijasi su neoliberaliais autoriais pagrindine neoliberalizmo prielaida: kad valstybės praranda galią, nusileisdamos tarptautinei tvarkai, kur jų valdžią pakeičia tarptautinių kompanijų valdžia.

        Skirtumas tarp neoliberalizmo teorijos ir praktikos

        Greitai įsitikiname, kad neoliberalioji teorija ir praktika yra visiškai skirtingi dalykai. Dauguma Ekonominės kooperacijos ir vystymo organizacijos (OECD) narių – įskaitant JAV federalinę vyriausybę – susidūrė su valstybės kišimusi ir valstybinių išlaidų padidėjimu per pastaruosius trisdešimt metų. Mano mokslinio tyrinėjimo kryptis yra viešoji politika, ir aš studijuoju valstybių kišimosi pobūdį daugelyje pasaulio kraštų. Aš galiu patvirtinti valstybės kišimosi didėjimą daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių. Net Jungtinėse Valstijose prezidento R. Reagano neoliberalizmas nevirto federalinio viešojo sektoriaus žlugimu. Vietoj to federalinės valstybinės išlaidos jo valdymo laikais pakilo nuo 21,6 iki 23 procentų BNP, ir tai buvo karinių išlaidų padidėjimo nuo 4,9 iki 6,1 procento BNP (Kongreso biudžeto kontoros nacionalinės ataskaitos, 2003).

        Toks valstybės išlaidų išaugimas buvo padengtas kartu didinant federalinį deficitą (sukuriant galimybę augti federalinei skolai) ir keliant mokesčius. Daugelio manymu, būdamas nusistatęs prieš mokesčius, R. Reaganas iš tikrųjų juos pakėlė didesniam gyventojų skaičiui (taikos metu) nei kuris kitas prezidentas JAV istorijoje. Ir jis pakėlė mokesčius ne vieną sykį, bet du (1982 ir 1983 metais). Demonstruodamas klasinę galią, jis drastiškai 20 procentų sumažino mokesčius gyventojams, turintiems didžiausias pajamas, tuo pat metu pakeldamas mokesčius gyventojų daugumai.

        Todėl netiksiu sakyti, kad Reaganas sumažino valstybės vaidmenį Jungtinėse Valstijose, mažindamas viešąjį sektorių ir mažindamas mokesčius. Tai, ką darė Reaganas (o prieš jį – Carteris), dramatiškai pakeitė valstybės kišimosi pobūdį, suteikdami dar daugiau privilegijų aukštesniosioms klasėms ir ekonominėms grupėms (tokioms, kaip su karine pramone susijusios korporacijos), finansavusioms jo rinkimų kampaniją.

        Reagano politika buvo tikra klasinė politika, pridariusi nuostolių šalies darbininkų klasės daugumai. Reaganas buvo visiškai nusistatęs prieš darbininkus, precedento neturinčiais kiekiais mažino socialines išlaidas. Verta pakartoti, kad Reagano politika nebuvo neoliberali: jis buvo Keyneso pasekėjas, besiremiantis didelėmis valstybinėmis išlaidomis ir dideliu federaliniu deficitu. Taip pat federalinė vyriausybė labai aktyviai kišosi į šalies industrinį augimą (labiausiai, bet ne išskirtinai tai darė Gynybos departamentas). Kaip sykį (atsakydamas į demokratų kritiką, kad administracija apleido pramoninį sektorių) pabrėžė Casparas Weinbergeris, Reagano administracijos gynybos sekretorius: „Mūsų administracija yra administracija, kuri vykdo pažangiausią ir labiausiai išplėtotą industrinę politiką Vakarų pasaulyje“ (Washington Post, 1983, liepos 13). Jis buvo teisus. Jokia kita vyriausybė Vakaruose nevykdė tokios išplėtotos industrinės politikos. Išties JAV federacinė valstybė yra viena iš labiausiai ekonominį kišimąsi kultivuojančių šalių Vakarų pasaulyje.

        Egzistuoja labai stiprus mokslinis įrodymas, kad Jungtinės Valstijos nėra neoliberali visuomenė (kaip ji paprastai apibrėžiama), ir kad JAV valstybė nemažina savo pagrindinio vaidmens plėtojant nacionalinę ekonomiką, įskaitant didžiųjų JAV korporacijų vykdomą prekių ir paslaugų gamybą bei paskirstymą. Šis empirinis pavyzdys rodo kad federalinės vyriausybės kišimosi politika (ekonominėje, politinėje, kultūrinėje ir saugumo sferose) per pastaruosius trisdešimt metų padidėjo. Pavyzdžiui, ekonominėje sferoje neišnyko protekcionizmas. Jis išaugo, teikiant didesnes subsidijas žemės ūkio, kariniui, oro erdvės ir biomedicinos sektoriams. Socialinėje arenoje valstybės kišimasis siekiant susilpninti socialines teises (o ypač dirbančiųjų teises) išaugo milžiniškai (ne tik valdant Reaganui, bet taip pat Bushui Vyresniajam, Clintonui ir Bushui Jaunesniajam), proporcingai didėjo piliečių priežiūra. Vėlgi tai nebuvo federalinio kišimosi Jungtinėse Valstijose mažinimas, bet netgi gerokai daugiau klasinės asimetrijos bruožų per tuos pastaruosius trisdešimt metų įgijęs kišimasis.

        Neoliberalieji pasakojimai apie valstybės vaidmens mažėjimą žmonių gyvenimams yra greitai paneigiami faktų. Išties, kaip sykį pabrėžė vienas iš intelektualiųjų neoliberalizmo architektų, „mes turime pripažinti, kad to, ką JAV vyriausybė reklamuoja užsienyje, ji nedaro šalies viduje“, pridėdamas, jog „JAV vyriausybė reklamuoja politiką, kuri nevykdoma JAV“ ("What Washington Means by the Policy Reform," // J. Williamson, ed., Latin America Adjustment, 1990, 213).

        Negalima pasakyti geriau. Kitais žodžiais tariant, jei nori suprasti JAV valstybės politiką, žiūrėk į tai, ką JAV vyriausybė daro, o ne į tai, ką ji sako. Tokia pati situacija ir kitose išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse. Jų valstybės pradėjo kištis ne mažiau, o tik daugiau. Šalies indeksas (matuojamas viešosiomis išlaidomis nuo žmogaus) daugumoje šių šalių padidėjo, Vėlgi tai svarbi empirinė informacija. Tai, kas vyksta, nėra valstybės atmetimas, bet greičiau valstybės kišimosi pobūdžio pasikeitimas – toliau stiprinant jos klasinį vaidmenį.

        Būtina akcentuoti, kad net jei pasaulyje bei šalyse, vykdančiose valstybinę neoliberalizmo politiką, didėja skurdas, tai nereiškia, kad kiekvienos šalies turtinguosius (įskaitant besivystančias šalis) tai veikia neigiamai. Vietoj to turtuoliai pamatė, kad jų pajamos ir atstumas nuo neturtingųjų gerokai didėja. Klasių nelygybė daugumoje kapitalistinių šalių smarkiai išaugo.

        Neoliberalizmas kaip klasinė praktika: nelygybės šaknys

        Kiekvienoje šių valstybių daugiausia uždirbančiųjų pajamos smarkiai išaugo dėl valstybės kišimosi. Dėl tos priežasties mes turime pasinaudoti keliomis kategorijomis ir koncepcijomis, kuriomis naudojasi platūs kairiųjų sluoksniai: klasine struktūra, klasine galia, klasių kova ir jų įtaka valstybėje. Šios mokslinės kategorijos ir toliau išlieka svarbiausios, bandant suprasti, kas vyksta kiekvienoje šalyje. Leiskite man paaiškinti, kad mokslinė koncepcija gali būti labai sena, bet ne „antikvarinė“. „Senas“ (antique) ir „antikvarinis“ (antiquated) - du skirtingi žodžiai. Traukos dėsnis yra senas, bet ne antikvarinis. Kiekvienas abejojantysis gali išbandyti jį šokdamas iš dešimto aukšto. Kai kurie kairiųjų sluoksniai rizikuoja savižudybe susimokėti už mokslinių koncepcijų, tokių kaip klasė ar klasių kova, ignoravimą vien dėl to, kad jie yra jau seni. Mes negalėsime suprasti pasaulio (nuo Irako iki neseno Europos Konstitucijos atmetimo), nepripažinę klasių ir klasinių aljansų egzistavimo, kuriuos steigia išsivysčiusio ir tebesivystančio kapitalistinio pasaulio dominuojančiosios klasės. Neoliberalizmas yra dominuojančių išsivysčiusio ir tebesivystančio pasaulio dominuojančiųjų klasių ideologija ir praktika. 

        Bet prieš peršokdami į priekį, aptarkime kiekvienos šalies situaciją. Neoliberalioji ideologija buvo dominuojančių klasių atsakas į didelius darbininkų ir valstiečių klasės tarp Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir aštuntojo dešimtmečio vidurio. Nuo tada smarkiai išaugusi nelygybė yra tiesioginis dominuojančios klasės pajamų augimo rezultatas, kurį paskatino tokie klasine determinacija grindžiamos politikos veiksniai, kaip (a) darbo rinkų reglamentavimo panaikinimas, žingsnis, nukreiptas prieš darbininkų klasę; (b) finansinių rinkų reglamentavimo panaikinimas, didžiai privilegijavęs kapitalistus finansininkus, 1980–2005 metais virtusius hegemonine kapitalistų klasės atšaka; (c) komercijos reglamentavimo panaikinimas, dėl kurio daug vartojanti publika tapo privilegijuota darbininkų sąskaita; (d) valstybinių socialinių išmokų mažinimas, pridaręs bėdos darbininkų klasei; (e) paslaugų privatizavimas, privilegijavęs 20 procentų turtingiausių gyventojų darbininkų klasių, priklausomų nuo valstybinių paslaugų, sąskaita; (f) individualizmo ir vartojimo protegavimas, žalojant solidarumo kultūrą; (g) teorinio naratyvo ir diskurso, retoriškai garbinančio rinkas, bet maskuojančio aiškų transnacionalinių korporacijų ir jų bazėmis tampančių valstybių aljansą; ir (h) prieš kišimąsi nukreipto diskurso protegavimas tais atvejais, kai tikrasis valstybės kišimasis proteguoja dominuojančių klasių ir ekonominių elementų – transnacionalinių kompanijų – puoselėjamus interesus. Visai šiai klasiniu determinizmu pasižyminčiai viešajai politikai reikalinga tam tikra valstybinė veikla ar kišimasis, konfliktuojantis su dirbančiųjų ir kitų liaudies klasių interesais.

        Esminis šiandienio pasaulio konfliktas: ne tarp Šiaurės ir Pietų, bet tarp dominuojančių klasių aljanso Šiaurėje ir Pietuose prieš engiamas klases Šiaurėje ir Pietuose.

        Tapo įprasta sutartinai išmintingai byloti, kad esminis konfliktas pasaulyje vyksta tarp turtingos Šiaurės ir skurdžių Pietų. Kad ir kaip ten būtų, Šiaurėje ir Pietuose esti klasių, kurių interesai prieštarauja, ir jie sudarinėja tarptautinius aljansus. Man situacija tapo aiški būnant Čilės prezidento Allende‘s patarėju. Generolo Pinocheto vadovaujamas valstybinis perversmas nebuvo, kaip plačiai skelbta, padarytas turtingosios Šiaurės (Jungtinių Valstijų) vargingiems Pietums (Čilei). Brutalų Pinocheto režimą įvedė dominuojančios Čilės klasės (buržuazija, smulkioji buržuazija ir aukštesnioji specialistų klasė), parėmus ne Jungtinėms Valstijoms (JAV nėra 240 milijonų imperialistų banda!) bet Nixono administracijai, kuri tuo metu buvo labai nepopuliari Jungtinėse Valstijose (nes nusiuntė armiją malšinti Apalačų kalnų angliakasių streiko).

        Praradus dėmesį klasių egzistavimui, paprastai pasmerkiama visa šalis, dažnai tai būna Jungtinės Valstijos. Bet iš tikrųjų viena iš pirmųjų imperializmo aukų yra JAV darbo klasė. Kai kas pasakytų, kad JAV darbo klasė pelnosi iš imperializmo. Pavyzdžiui, benzinas Jungtinėse Valstijose gana pigus (nors vis brangsta). Man kainuoja trisdešimt penkis dolerius pripildyti benzino bakelį Jungtinėse Valstijose ir penkiasdešimt du eurus Europoje pripildyti to paties modelio bakelį Europoje. Bet viešasis transportas daug kur Jungtinėse Valstijose praktiškai neegzistuoja. Pavyzdžiui, Baltimorės darbininkų klasei daug pigiau būtų važinėti pirmos klasės viršuoju transportu (kurio čia nėra), nei priklausyti nuo mašinų, kad ir kokia būtų degalų kaina. Ir nepamirškime, kad energetikos ir automobilių industrijos interesai daug lemia priešinantis ir naikinant viešąjį transportą Jungtinėse Valstijose. JAV darbininkų klasė yra tautiečių sukurtos kapitalistinės ir imperialistinės sistemos aukos. Neatsitiktinai jokioje kitoje išsivysčiusio kapitalistinio pasaulio šalyje gerovė nėra tokia atsilikusi, kaip Jungtinėse Valstijose. Čia miršta daugiau nei 100,000 žmonių per metus, kadangi nėra viešosios sveikatos apsaugos.

        Tendencija žvelgti į galios pasiskirstymą pasaulyje ignoruojant klasinę galią kiekvienoje šalyje, pasirodo ir tuomet, kai dažnai skelbiama, jog tarptautines organizacijas kontroliuoja turtingos šalys. Pavyzdžiui, dažnai teigiama, kad 10 procentų pasaulio gyventojų, gyvenančių turtingiausiose šalyse, turi 43 procentus balsų TVF, bet netiesa, kad tie 10 procentų vadinamųjų turtingų šalių gyventojų kontroliuoja TVF. Tai daro dominuojančios tų šalių klasės, tvirtindamos tokius viešosios politikos sprendimus, kurie daro žalą engiamosioms jų kraštų, taip pat ir kitų kraštų klasėms. Pavyzdžiui, TVF direktorius yra Rodrigo Rato, kuris, būdamas Jose – Maria Aznaro ultradešiniųjų vyriausybės Ispanijoje (bendradarbiavusios su Bushu ir Blairu, rėmusios Irako karą) ekonomikos ministras, ėmėsi šiurkščios, brutalios politikos, labai nusmukdžiusios Ispanijos liaudies klasių gyvenimo standartus. (Vincent Navarro, „Who is Mr. Rato?” Counterpunch, June, 2004).

        Leiskite man išryškinti dar vieną dalyką. Daug parašyta apie konfliktą PPO tarp turtingų ir skurdžių šalių. Sakoma, kad turtingų šalių vyriausybės subsidijomis labai remia savo žemės ūkį, keldamos apsauginius barjerus tokioms pramonės šakoms, kaip tekstilės ir maisto pramonė, kurios sunkiai pakelia produktų atėjimą iš skurdžių šalių. Tol, kol šios kliūtys pasaulinei prekybai išties neigiamai veikia skurdžias šalis, klaidinga manyti, kad problemą išspręstų laisvesnė pasaulinė prekyba. Net išnykus barjerams, aukštesnis turtingųjų šalių produktyvumas garantuotų jų sėkmę pasaulinėje prekyboje. Vargingosios šalys turi perorientuoti savo ekonomiką iš besiremiančios eksportu (čia jų problemų šaknys) į besiremiančią vidaus augimu – tokiai strategijai reikia milžiniško pajamų perskirstymo, ir todėl jai prieštarauja tų (ir turtingų) šalių dominuojančios klasės. Ypač svarbu suvokti, kad dauguma šalių jau turi išteklių (įskaitant kapitalą), kurie leistų įveikti neišsivystymą. Leiskite pacituoti iš neįtikėtino šaltinio. New York Times 1992 rugsėjo 12 (kai gyventojų skaičiaus sprogimas buvo laikomas skurdo pasaulyje priežastimi) paskelbė neįtikėtinai tiesų situacijos Bangladeše, skurdžiausioje pasaulio šalyje, įvertinimą. Šiame plačiame straipsnyje Anna Crittenden tiesiogiai palietė problemos šaknis: gamybos priemonių – žemės – nuosavybės problemą:

        Nesiliaujančio alkio priežastis santykinio pertekliaus metu yra nelygus žemės padalijimas Bangladeše. Keletas žmonių čia yra turtingi pagal Vakarų standartus, bet egzistuoja šiurkšti nelygybė, pasireiškianti labai simetriškame žemės padalijime. Turtingiausi 16% kaimo gyventojų kontroliuoja du trečdalius žemės, o beveik 60% gyventojų valdo mažiau nei vieną akrą. 

        Crittenden neturi vilčių, kad sprendimas - technologijos. Priešingai, technologija situaciją gali net pabloginti:

        Pritaikomos naujos žemės ūkio technologijos yra pritaikytos didiesiems ūkininkams ir leidžia jiems užimti geresnę poziciją bei supirkti ūkininkų, kuriems pasisekė mažiau, žemę.

        Kodėl situacija yra tokia? Atsakymas aiškus

        Vis dėlto, kol vyriausybėje dominuoja žemvaldžiai – apie 75% parlamento narių valdo žemę – niekas nesitiki kokio nors pasistūmėjimo fundamentaliai keičiant sistemą.

        Leiskite man pridurti, kad JAV Valstybės departamento atliktoje politinių režimų klasifikacijoje Bangladešas įrašytas į demokratinių šalių stulpelį. Tuo tarpu alkis ir mažas svoris yra pagrindinės vaikų mirtingumo Bangladeše priežastys. Alkanas Bangladešo vaiko veidelis tapo įprastu atvaizdu plakatams, kuriuos naudoja daugelis labdaros organizacijų, kad sugėdintų žmones išsivysčiusiose šalyse, prašydamos juos siųsti pinigus ir maistą į Bangladešą. Kokie rezultatai?

        Pagalbą maistu teikiantys pareigūnai privačiai pripažįsta, kad tik dalis iš milijonų tonų maisto, siunčiamo į Bangladešą, pasiekia skurdžius ir alkanus žmones kaime. Maistas atiduodamas vyriausybei, kuri savo ruožtu subsidijuojamomis kainomis jį parduoda kariuomenei, policijai ir viduriniosios klasės gyventojams mieste.

        Bangladešo klasinė struktūra ir turtiniai santykiai, kurie ją determinuoja, yra milžiniško skurdo priežastys. Kaip reziumuoja Ann Crittenden:

        „Bangladeše užtenka žemės tam, kad kiekvienas vyras, moteris ir vaikas šioje šalyje galėtų normaliai pavalgyti. Žemės ūkio potencialas šioje vešlioje žalioje žemėje yra toks didelis, kad net neišvengiamai per ateinančius 20 metų augsiantis šalies gyventojų skaičius gali būti lengvai išmaitinamas iš paties Bangladešo išteklių“.

        Neseniai Bangladešas dažnai buvo minimas žiniose kaip pasiekęs didelį ekonominį augimą pirmiausia dėl savo eksporto į pasaulinę rinką. Bet tas augimas buvo apribotas mažu, į eksportą orientuotu sektoriumi ir nepalietė daugumos gyventojų. Tuo tarpu neprivalgymas ir badas tik išaugo.

        Šalys ir klasių aljansai

        Kuriant klasinius aljansus šalys vaidina pagrindinį vaidmenį. Pavyzdžiui, JAV užsienio politika yra orientuota į dominuojančiųjų klasių Pietuose rėmimą (kur, beje, gyvena 20 procentų turtingiausių žmonių pasaulyje). Šie aljansai daugeliu atveju sutvirtina asmeninius ryšius tarp dominuojančiųjų klasių atstovų. Pavyzdžių yra daug – tarp jų – tradicinė Bushų šeimos parama Vidurio Rytų feodaliniams režimams; Clintono parama Jungtiniams Arabų Emyratams (JAE), vieniems iš dosniausių Clintono bibliotekos Little Rock‘e rėmėjų ir didiesiems įspūdingai atrodančios paramos Clintonui teikėjams, ir jie taip jam įsiteikia. („Financial Times“, 2006 kovo 4). JAE yra vienas iš brutaliausių prievartos režimų. Dominuojančios klasės į 85 procentus šalies dirbančiųjų nežiūri kaip į piliečius (vadina juos „svečiais darbininkais“). Net nereikia kalbėti, kad tarptautinės agentūros (gausiai remiamos JAV ir Europos vyriausybių) reklamuoja tokius aljansus, pagrįstus neoliberalia laisvosios rinkos retorika. Valstybinių socialinių išlaidų mažinimas, pritariant TVF ir Pasaulio bankui, yra viešosios neoliberalios politikos dalis, stumiama Šiaurėje ir Pietuose dominuojančių klasių, ir už tai mokama iš engiamųjų klasių visame pasaulyje gerovės ir gyvenimo kokybės kaina. Visur čia minėtuose pavyzdžiuose kritiškai svarbų vaidmenį atlieka Šiaurės ir Pietų valstybės.

        Kitas dominuojančių klasių bendradarbiavimo pavyzdys yra šiuo metu vykstanti sveikatos draudimo už pinigus reklamos kampanija ne tik tarp JAV gyventojų, bet vis dažniau ir besivystančiame pasaulyje, kurią organizuoja Busho administracija. Tai daroma gavus konservatyvių Lotynų Amerikos vyriausybių ir jos dominuojančių klasių pritarimą ir pažadą prisidėti gaunant pelną iš privataus draudimo sistemos, kuri atrenka klientūrą ir atmeta liaudies klases. O toms liaudies klasėms Jungtinėse Valstijose ir Lotynų Amerikoje visiškai nepatinka šitoks sveikatos apsaugos už pinigus propagavimas. (Filmas John Q atspindi šį priešiškumą mokamo sveikatos draudimo kompanijoms, kurį reiškia JAV darbininkų klasė). Faktas, kad dominuojančios klasės turi bendrų klasinių interesų išsivysčiusiose ir tebesivystančiose šalyse, dar nereiškia, kad jos sutaria absoliučiai dėl visko. Žinoma, ne. Tarp jų būna didelių nesutarimų ir konfliktų (tokių atsiranda ir tarp įvairių dominuojančios klasės elementų kiekvienoje šalyje). Bet šie nesutarimai negali užtemdyti jų interesų bendrumo, kuris aiškiai parodomas neoliberaliuose forumuose (tokiose, kaip Davosas) ir per hegemoninę poziciją užimančius neoliberalizmo instrumentus (tokius, kaip Economist ir Financial Times).

        Ar šiandien pasaulyje yra dominuojanti valstybė?

        Daugiau nei globalizaciją mes šiandieniame pasaulyje išgyvename ekonominės veiklos regionalizavimą, kai ji sutelkiama aplink vieną dominuojančią valstybę: Šiaurės Amerika telkiasi aplink Jungtines Valstijas, Europa – aplink Vokietiją, o Azija – aplink Japoniją, kurią tuoj pavys Kinija. Taigi kiekviename regione yra valstybių hierarchija. Pavyzdžiui, Europoje Ispanijos vyriausybė tampa priklausoma nuo Europos Sąjungos, kurioje dominuoja Vokietija, viešosios politikos. Ši priklausomybė sukuria ambivalentišką situaciją. Viena vertus, ES valstybės pasirinko perduoti didelę dalį savo valdžios (tokios, kaip finansinė politika) aukštesnei institucijai (Europos centriniam bankui, kuriame dominuoja Vokietijos centrinis bankas). Bet tai nebūtinai reiškia, jog Ispanijos valstybė praras valdžią. „Valdžios praradimas“ reiškia, kad tu turėjai daugiau galios prieš tai, ir ne tai čia svarbiausia. Ispanija, pavyzdžiui, tapo stipresnė, kai įsivedė eurą, negu anksčiau, pesetos laikais. Išties Ispanijos prezidentas Jose Luisas Rodriguezas Zapatero būtų sumokėjęs labai didelę kainą, konfrontuodamas su George‘u Bushu (kai išvedė savo karius iš Irako), jei tuo metu Ispanijos nacionalinė valiuta dar tebebūtų buvusi peseta. Suverenumo pasidalijimas gali padidinti valdžios galią. Kita vertus, Europos valdžia dažnai naudojasi Europos dominuojančios klasės, norinčios taip pateisinti savo nepopuliarią politiką, kurią nori įdiegti (pavyzdžiui, viešųjų išlaidų mažinimą remiantis Europos Stabilumo Paktu, kuris verčia šalis išlaikyti centrinių vyriausybių deficitą žemesnį nei 3 procentai BNP); tokia politika pristatoma kaip įtvirtinta Europos įstatymų leidėjų, o ne kokios nors valstybės narės, taip silpninant kiekvienos vyriausybės atsakomybę. Klasiniai europinio lygio aljansai reiškiasi ES institucijų veikloje, vykdomoje pagal neoliberaliąją ideologiją ir politinę strategiją. Balsavimas prieš Europos Konstituciją buvo kai kurių valstybių narių darbininkų klasių atsakas Europos institucijoms, kurios veikia kaip Europos dominuojančių klasių aljansai.

        Valstybių hierarchijose kai kurios yra dominuojančios. JAV valstybė užima dominuojančią vietą, ir tai patvirtina dalyvavimu daugybėje aljansų su kitų valstybių dominuojančiomis klasėmis. Neoliberali ideologija šias klases apipainioja ryšiais. Nereikia nė sakyti, tarp jų atsiranda konfliktų ir įtampų. Bet tos įtampos negali nusverti jų klasinių interesų bendrumo. Viena iš jas vienijančių praktikų yra agresyvi politika, nukreipta prieš darbininkų klases ir kairiųjų institucijas. Laikotarpį nuo 1980-ųjų iki 2005-ųjų galima charakterizuoti kaip pilną agresyvių kampanijų prieš kairiąsias partijas, sėkmingai veikusias 1960-1980 metais. Neoliberaliuoju periodu dominuojančiųjų klasių aljansas rėmė religinius judėjimus, kuriose dalyvavo įvairios klasės, ir kurie naudojo religiją kaip motyvaciją sustabdyti socializmą ar komunizmą. Tai Carterio administracija pradėjo remti religinius fundamentalistus Afganistane, besipriešinančius komunistinei vyriausybei. Nuo Afganistano iki Irako, Irano, Palestinos teritorijų ir daugelio Arabų šalių dominuojančios Jungtinių Valstijų ir Europos klasės per savo vyriausybes visokeriopai rėmė religinius fundamentalistus – dažnai ne tik dėl savo klasinių interesų, bet ir dėl savo religingumo. „Moralinė dauguma“ Jungtinėse Valstijose turėjo tapti moraline dauguma pasaulyje. Šie ryškiai prieš kairiuosius nukreipti fundamentalistiniai judėjimai išplėtojo savitą dinamiką, pasinaudodami begaliniu arabų masių nusivylimu, kad įtvirtintų savo prievartinius feodalinius režimus, pasinaudotų valstybe kaip prievartos aparatu ir įvestų prievartines religines teokratines valstybes, kaip nutiko daugelyje arabų šalių.   

        Bet klaidinga yra matyti dominuojančiųjų klasių paramą feodaliniams režimams tik kaip Šaltojo karo produktą. Tai daug daugiau. Tai buvo klasinis atkirtis. Geriausias to įrodymas būtų tai, kad parama buvo tęsiama net po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Šaltasis karas buvo vykstančios klasių kovos pasauliniu mastu pateisinimas – bet ta kova tebevyksta. Klasių kova tapo ypač svarbiu JAV kišimosi komponentu. Per „šoko terapiją“, kurią Rusijoje per Clintono administraciją vykdė Lawrence‘as Summersas ir Jeffrey Sachsas, šioje šalyje sumažėjo gyvenimo trukmė. Didžiulių valstybės turtų privatizavimas buvo klasių kovos Rusijoje – kaip ir Irake – dalis.

        JAV okupantų Irake vadeivos Paulo Bremerio įsakymu buvo atleista iš darbo pusė milijono valstybinių darbuotojų, nukrito verslo mokesčiai, investuotojams buvo suteiktos neeilinės naujoviškos teisės, buvo pašalinti visi importo apribojimai visam verslui išskyrus naftos industriją. Jeffas Fauxas knygoje „Globalinė klasių kova“ (Wiley, 2006) teigia, kad vieninteliai palikti galioti brutalios Irako diktatūros įstatymai yra nukreipti prieš profesines sąjungas, įskaitant griežtą kolektyvinių sandėrių susitarimą, atėmusį iš darbininkų visas priemokas bei subsidijas maistui bei namams. Kaip buvo rašyta „Economist“ vedamajame, ekonominės reformos Irake yra „kapitalistų svajonė“. (2003 rugsėjo 25).

        Neseniai vienas iš įtakingiausių Jungtinių Valstijų mąstytojų Johnas Rawlsas, skirstantis šalis į „padorias“ ir „nepadorias“, pateikė kitokią pasidalijimo tarp Šiaurės ir Pietų versiją. „Padorios“ šalys (daugiausia esančios išsivysčiusiame kapitalistiniame pasaulyje) yra tos, kurios turi demokratines teises ir institucijas, o nepadorios šalys (atsidūrusios tebesivystančiame kapitalistiniame pasaulyje) to neturi. Suskirstęs pasaulį į šias dvi kategorijas, jis reziumuoja, kad nepadorioms šalims esą geriau likti ignoruojamoms, nors jam priimtina „moralinė atsakomybė padedant neturtingoms šalims, kurias nuo skurdo apsaugoti tegali liberalių arba padorių visuomenių susikūrimas“. Tokios pozicijos ir pareiškimai rodo didėjantį praeities ir dabarties tarptautinių santykių, kaip ir klasinių santykių kiekvienoje šių šalių, ignoravimą. Rawlsas vėliau sumaišo valstybes su šalimis (jos dažnai maišomos kalbant apie konfliktą tarp Šiaurės ir Pietų).

        Šalys, kurias jis vadina nepadoriomis (apibūdinamas kaip brutalias ir korumpuotas diktatūras), turi klases; jų dominuojančios klasės nėra ignoruojamos veikloje, kurią kultivuoja padorių šalių dominuojančios klasės, o tai irgi žaloja tų šalių engiamųjų klasių gyvenimo kokybę ir gerovę. Taip pat Rawlso vadinamose nepadoriose šalyse veikia klasiniai judėjimai, patiriantys milžiniškų nuostolių, bet nuolat kovojantys su vadinamųjų padorių šalių dominuojančiomis klasėmis, kurios stengiasi jiems priešintis ir statyti kliūtis. Nuostabu (nors kartu ir nuspėjama), kad tokia intelektualinė figūra savo moraliniame kompase šitaip apibrėžia tas nepadorias klases. Vėliausias tokio nepadorumo pavyzdys yra aprašyta JAV ir Britanijos vyriausybių parama Nepalo karaliui, kadangi visa tai išplaukia iš jų troškimo sustabdyti masių maištą, vadovaujamą šios trečiojo pasaulio šalies kairiųjų partijų.

        Nelygybė tarp šalių ir jos socialiniai padariniai

        Toji nelygybė prisideda prie socialinio solidarumo mažėjimo ir didina socialines patologija, tai yra gerai dokumentuota. Daug žmonių, įskaitant ir mane, aprašėme nelygybę (Socialinės nelygybės politinė ekonomija: Pasekmės sveikatai ir gyvenimo kokybei, Baywood, 2002). Mokslinių įrodymų, patvirtinančių šią poziciją, yra daugybė. Kiekvienoje visuomenėje didžiausias mirtingumas būtų sumažintas sumažinus socialinę nelygybę. Michaelis Marmotas studijavo įvairių šalių profesionalų, užimančių atskirus valdžios lygmenis, mirčių nuo širdies ligų statistiką ir rado, kad kuo aukštesnę vietą valdžioje užima žmogus, tuo mažesnė tikimybė jam mirti nuo širdies ligos (Statuso sindromas, 2005). Ir jis toliau parodė, kad tokia statistika nepaaiškinama vien dietomis, fizine mankšta ir cholesteroliu; šie rizikos veiksniai paaiškino tik nedidelę dalelę statistikos. Svarbiausias veiksnys buvo pozicija, kurią žmogus užėmė socialinėje struktūroje (kurioje svarbūs vaidmenys tenka klasei, lyčiai ir rasei), socialinis atstumas tarp grupių ir besiskiriančios žmonių galimybės kontroliuoti savo pačių gyvenimą.

        Šis labai svarbus mokslinis atradimas turi daug padarinių: viena ir didžiausia iš tų problemų būtų ne vien tik skurdo eliminavimas, bet greičiau nelygybės mažinimas. Kita implikacija: skurdo problema yra ne vien ištekliai, kaip klaidingai teigiama Pasaulio banko raportuose, kuriuose pasaulinis skurdas matuojamas pagal gyventojų skaičių, gyvenantį iš dolerio per dieną. Reali problema vėlgi nėra absoliutūs ištekliai, bet socialinis atstumas ir skirtingas savo paties išteklių kontroliavimas. Tai pasitvirtina kiekvienoje visuomenėje.

        Leiskite man pasitelkti pavyzdį. Netalentingas bedarbis juodaodis asmuo, gyvenantis Baltimorės gete, turi daugiau išteklių (jis arba ji tikriausiai turi mašiną, mobilųjį telefoną, TV ir didesnį būstą, ir daugiau įrangos virtuvėje), negu viduriniosios klasės profesionalas Ganoje, Afrikoje. Jei visame pasaulyje gyvuotų viena visuomenė, jaunuolis iš Baltimorės būtų viduriniosios klasės atstovas, o Ganos profesionalas būtų skurdžius. O dabar pirmojo gyvenimo trukmė bus daug trumpesnė (45) negu antrojo (62). Kaip taip gali būti, kai pirmasis turi daugiau išteklių už antrąjį? Atsakymas aiškus. Yra daug sunkiau būti skurdžiumi Jungtinėse Valstijose (atskirtumo jausmas, frustracija, bejėgiškumas ir nuosmukis yra daug didesni), nei būnant Ganos viduriniajame sluoksnyje. Pirmasis yra daug žemiau vidurkio; antrasis yra virš vidurkio.

        Ar tas pas mechanizmas veikia ir nelygybę tarp šalių? Atsakymas: jis veikia vis labiau. O žodelius „vis labiau“ priverčia pridėti toks veiksnys, kaip komunikacija – vis labiau globalizuojant informacines sistemas ir tinklus, daugiau informacijos pasiekia pačias atkampiausias pasaulio vietas. Ir socialinis atstumas, sukurtas nelygybės, darosi vis labiau pastebimas ne tik šalių viduje, bet ir tarp šalių. Kadangi šis atstumas vis labiau suvokiamas kaip eksploatacijos išdava, mes akis į akį susiduriame su milžiniška įtampa, lygintina su XIX ir ankstyvojo XX a. įtampa, kai klasinė eksploatacija tapo socialinio mobilumo varikliu. Pagrindinis elementas bandant nustatyti gaires ateičiai būtų išsiaiškinimas, kokiais kanalais skatinamas tas mobilumas. Matome milžinišką mobilumą, įžiebtą ir skatinamą dominuojančių klasių aljanso Šiaurėje ir Pietuose, siekiantį – kaip buvo pažymėta anksčiau – įvairių klasių religinio ir nacionalistinio mobilumo, kuris paliktų neliestus svarbiausius – klasinius santykius. Stebėjome šį fenomeną XIX a. pab. – XX a. pr. Pavyzdžiui, krikščioniškoji demokratija Europoje atrodo esąs dominuojančiųjų klasių atsakas į socializmo ir komunizmo grėsmę. Dėl tokios pačios priežasties buvo stimuliuojamas ir islamo fundamentalizmas.

       
Kairioji alternatyva turi būti susitelkusi ties engiamųjų klasių ir kitokių engiamų grupių aljanso formavimu ir politiniu judėjimu, kuris turi būti pasirengęs klasių kovai, vykstančioje kiekvienoje šalyje. Kaip pasakė Hugo Chavezas iš Venesuelos: „Negali būti didesnio protestuojančio ir džiūgaujančio judėjimo už Woodstocką“. Tai didžiulė kova, pastangoms organizuotis ir koordinuoti savo veiksmus gali prireikti Penktojo internacionalo. Tai – iššūkis šiandieninei tarptautinei kairei.

       
Versta iš: Monthly Review, Volume 58, Number 4, September 2006.
        Vertė Kasparas Pocius


                 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti