Mefisto: Kolektyvizmas ir savitarpio pagalba
teorija

tarpusavio pagalba ir kooperacija        Viena dažniausiai girdimų dešiniųjų kritikos, skirtos kairiesiems, nesąmonių skamba taip: „Kolektyvizmas prieštarauja žmogaus prigimčiai ir psichologijai“. Dešinieji teigia, kad žmogus iš prigimties yra savanaudis, vagis, kitąsyk netgi teigia, kad žmogus nuo prigimimo yra tokia būtybė, kuriai reikia paskui ką nors sekti ir kažkam lenktis (iškart kyla klausimas, kam lenkiasi socialinės piramidės viršuje sėdintys gyvūnai?). Mane nuolat erzindavo toks požiūris, nes savęs nelaikau nei savanaudžiu, nei vagimi, nemėgstu ir kam nors lankstytis.

 

Pats gajausias mitas teigia, kad žmogus yra godus padugnė, ir jam niekada nebus maža. Apie menamą prigimtinį godumą vienas pirmųjų rašė (daug kam šiandien įkyrėjęs) K. Marxas, kuris aiškino keistą „prigimtį“ per trūkumą. „Trūkumas pagimdo poreikį“, – rašė jis.

 

Pamenu, kartą diskutavome su vienu kunigu apie bažnyčių prabangą. Ironiškai paklausiau: „Velniams bažnyčiai tie aukso indai?“. Jis atsakė, kad dogmose bei Senajame Testamente yra numatyta, kad mes turime aukoti Dievui viską, ką turime geriausio. Aš jam pasakiau: „Bet juk auksui vertę suteikiame mes patys. Tarkime, Amerikos indėnams auksas nieko nereiškė, jis buvo jiems tarsi molis – medžiaga menui. Būtent aukso trūkumas, kurį mes patiriame, padaro jį mums brangų, o objektyviai jis neturi jokios kainos. Taigi Dievui turėtų būti vienodai, ką mes naudojame apeigoms – auksą, ar molį“. Argumentuoto atsakymo nesulaukiau, bet neteisiu to kunigo, nes jis aiškiai nebuvo pasiruošęs rimtai diskutuoti.

 

Kad plačiau paaiškinčiau trūkumo reikšmę, pailiustruosiu tai vaizdingu pavyzdžiu. Tarkime, gyvename „tropikų rojuje“, aplink mus džiunglės, teka gėlo vandens šaltiniai, jie atrodo neišsenkami. Kaip mes juos naudosim? Na, tikrai nekaupsim vandens kur nors saugyklose, negersim daugiau nei reikia mūsų organizmui. Žinoma, turbūt dauguma jį naudos ne itin taupiai, nes nematys prasmės. O kas atsitiktų, jeigu staiga užeitų sausra ir absoliučiai neliktų vandens tūkstančių kilometrų spinduliu? Įsivaizduokime, kad po kelių savaičių laikinai pasirodo purvinoko vandens upelis... Nekreipdami dėmesio į vandens kokybę, daug kas turbūt persigertų, išgertų tiek daug vandens, kad organizmui tai būtų nesveika, ištintų veidas. Nes per tą trumpalaikį godumą, atsiradusį dėl trūkumo, būtų prarastas saiko jausmas.

 

Kitas pavyzdys – prieš kelerius metus Latvijos taksofonų budelėse kabėjo telefonų knygos, o atvažiavę lietuviai stebėdavosi, kaipgi jų nepavagia. Paaiškinimas paprastas – padarytume mes telefonų knygas nemokamas, dalintume nemokamai prekybos centruose ir pašto skyriuose, pakabintume jas taksofonų budelėse – argi kas jas imtų? Na, nuplėštų vieną kitą, bet po to aprimtų. Kam reikia to, ko netrūksta? Žmogus nėra godus, tokiu jį paverčia trūkumo sistema.

 

Dar įdomiau su jau minėtais tauriaisiais metalais ir kitomis brangenybėmis. Jeigu pakliūtum į negyvenamą salą, pilną aukso, iš kurios niekad neišsikapstytum, kokia tau nauda iš to aukso? Nei įrankių normalių nepasidarysi, nei suvalgysi. Tik brangenybių kultas tave verčia galvoti, kad auksas vertingas ir tau reikalingas dalykas.

 

Gajus ir mitas, kad žmonės – absoliutūs egoistai, nesutverti gyventi bendruomenėje. Neva jie siekia asmeninės naudos kiekvienas sau. Neseniai girdėjau vieno konservatoriaus pavyzdį: „Jeigu dešimt žmonių „susimestų“ po 100 litų ir nusipirktų automobilį, tada nuolat kiltų ginčai, kas kada važinės automobiliu, o sugedus – kas jį taisys“. Egoizmo neracionalumą ir žalą individui puikiai iliustruoja matematiko Johno Nasho darbas „Žaidimo teorija“, už kurį jis gavo Nobelio ekonomikos premiją.

 

Tai, ką jis aprašė matematiškai, galima supaprastintai perteikti tokiu pavyzdžiu, rodytu jo autobiografiniame filme. Tarkime, jūs su draugais sėdite bare. Įeina nepaprasto grožio mergina kartu su keliomis ne tokiomis įspūdingomis draugėmis. Kas bus, jei visi pulsite ją kabinti? Tikimybė maža, kad kam nors iš viso pasiseks, o kai „kandidatų“ daug, tikimybė bus nepaprastai maža. Tarkime, vienam iš jūsų pasiseka. Tada likę nusivylę norės kabinti ne tokias gražias drauges, bet niekas nenorės būti „paguodos prizu“, todėl niekam nepasiseks. Išvada viena – arba nepasiseks absoliučiai visiems, arba pasiseks tik vienam, bet su labai maža tikimybe. O kas būtų, jei jie neužpultų pačios gražiausios, o imtų „klijuotis“ prie jos draugių? Nemaža tikimybė, kad pasisektų absoliučiai visiems.

 

Pavyzdyje su automobiliu irgi tas pats – nė vienas iš jų už 100 litų nesugebės įsigyti automobilio, o jei nesugebės kooperuotis – tai ir nevažinės net jį įsigiję. Taigi individui yra žalinga galvoti tik apie save.

 

Kolektyvizmo vaidmenį visuomenėje aprašė ir žymus graikų mąstytojas Platonas savo veikale „Valstybė“. Vienoje scenoje Sokratas susiginčijo su Glaukonu apie teisingumą. Glaukonas teigė, kad būti egoistu ir elgtis neteisingai, bet savo naudai, yra geriau nei būti doram bei laikytis pagrindinių įstatymų.

 

Sokratas: – Aš tau pasakysiu. Teisingumas yra būdingas paskiram žmogui ar visai valstybei?

Glaukonas: – Ir valstybei.

– Argi valstybė nėra didesnė už paskirą žmogų?

– Aišku, didesnė.

– Didesniame dalyke veikiausiai ir teisingumas yra didesnio masto ir lengviau suvokiamas. Taigi jei norite, pirmiau panagrinėkime, kas yra teisingumas valstybėse, o paskui lygiai taip pat ištirsime jį ir paskirame žmoguje, tai yra pasistengsime mažame surasti panašumų į didesnį.

– Man atrodo, geras pasiūlymas.

– Jei mintyse įsivaizduotume besikuriančią valstybę, tai pamatytume joje ir teisingumo, ir neteisingumo pradus.

– Tikriausiai.

– Yra vilties, kad tokiomis sąlygomis lengviau pastebėsime tai, ko ieškome.

– Aišku, lengviau.

– Tai, man atrodo, reikia pasistengti šitai padaryti. Čia didelis darbas. Patys spręskite.

– Nuspręsta, – tarė Adimantas. – Pradėk.

– Mano nuomone, – tariau, – valstybė atsiranda tada, kai kiekvienas iš mūsų jaučiasi negalįs pats vienas viskuo pasirūpinti, nes reikia dar daugelio dalykų. Ar tu manai esant kokią kitą valstybės susidarymo priežastį?

– Ne, nemanau.

– Vadinasi, kiekvienas žmogus pasitelkia tai vieną, tai kitą žmogų, kad patenkintų vieną ar kitą poreikį, ir kadangi visiems daug ko trūksta, žmonės susiburia į draugę, kad bendrai gyventų ir vieni kitiems padėtų; tokią bendriją ir vadiname valstybe. Ar ne taip?

– Taip.

– Vadinasi, kiekvienas ką nors duoda kitam ir ką nors iš kito gauna, ir manom, kad taip jam yra geriau.

– Žinoma.

– Na tai mintyse kurkime valstybė nuo pat pradžių, – tariau. – Kaip matyti, ją kuria mūsų poreikiai.

– Be abejo.

– O pirmutinis ir svarbiausias poreikis yra apsirūpinti maistu, kad galėtum gyventi.

– Aišku.

– Antrasis poreikis - būstas, trečiasis – darbužiai ir taip toliau.

– Taip jau yra.

– Na, o kaip valstybė gali visu tuo apsirūpinti? Matyt, vienas turės būti žemdirbiu, kitas – namų statytoju, dar kitas – audėju. Turbūt pridėsime dar ir batsiuvį ir dar kai ką iš tų, kurie padeda patenkinti mūsų kūno poreikius.

– Teisybė.

– Taigi valstybę turi būtinai sudaryti bent keturi penki žmonės.

– Taip atrodo.

– Tai ką? Reikia, kad kiekvienas iš jų dirbtų savo darbą visos bendrijos labui – vienas žemdirbys augintų maistą keturiems ir sunaudotų keturis kartus daugiau laiko ir darbo ir darytųsi su kitais tuo, ką jis išaugino? Ar jis turi nesirūpinti kitais, auginti tik ketvirtą dalį tos duonos sau vienam ir sunaudoti tik ketvirtą dalį laiko, o kitas tris dalis skirtų būstui įsirengti, įsitaisyti drabužiams, apavui ir nevargti dėl kitų, bet apsirūpinti viską savo jėgomis ir tik sau pačiam?

– Pirmasis atvejis geresnis, Sokratai.

 

                    kropotkin_mutual_aid 

O kokia alternatyva egoizmui? Pirmasis apie egoizmo gamtinę NEkilmę rašė ir alternatyvą jam pasiūlė rusų geologas gamtininkas P. A. Kropotkinas. Savo knygoje „Savitarpio pagalbos vaidmuo evoliucijoje“ jis pasakojo savo mokslinių ekspedicijų Šiaurės Mandžūrijoje ir Rytų Sibire įspūdžius. Atšiauriose Rytų Sibiro sąlygose, kuriose išgyventi galėjo labai mažai individų, daugybė kokios nors rūšies atstovų išmirdavo ne kovodami „už egzistenciją“, o dėl siaubingo klimato. Priešingą gyvenimo ritmą jis išvydo už Amūro upės, kur nėra trūkumo ir gausu priemonių, padedančių išlikti. Ten kova už būtį, taip sureikšminama kai kurių darvinistų (autorius pabrėžia: bet ne paties Darwino), apskritai nevyko. Ten susirinkę gyvūnai gyveno kolonijomis, net graužikai ir stambūs žinduoliai. Kai Sibire ateidavo šaltasis metų laikas, jo pievas užsnigdavo milžiniškais sniego sluoksniais, upės ir ežerai patvindavo iki Europos valstybių dydžio, ir gyvūnai, gelbėdamiesi nuo gamtos stichijos, kartu susibūrę bėgo į tą rojų už Amūro. Pagrindinis jų uždavinys buvo įveikti patvinusį Amūrą. Kasmet mokslininkas stebėjo šią jaudinančią kovą už būtį, kurios lemiamas veiksnys buvo SAVITARPIO PAGALBA. Tik tos rūšys, kurios sugebėjo kooperuotis, rūšys, kurių individai aukojosi vienas dėl kito, sugebėdavo pasiekti kitą Amūro krantą, kur daugindavosi ir toliau tęsė savo egzistenciją.

 

Užbaikalėje mokslininkui netgi teko stebėti stambų raguotą žinduolį, arklį ir voveres, kartu ieškančius maisto. Buvo aišku – jei individai kovotų tarpusavyje, ne, jei individai nepadėtų vieni kitiems, tuo labiau savo rūšies atstovams, tai jie visi išnyktų.

 

Kaip išliko žmogus? Nuo pat istorijos pradžios žmogus gyveno bendruomenėje. Kaip rašo Platonas, bendruomenė susibūrė savitarpio pagalbos principu, bendruomenė – tai tarsi organizmas, kurio organai atlieka savo funkcijas. Kaip teigė K. Marxas ir F. Engelsas, socialinė-turtinė nelygybė atsirado tada, kai atsirado gamybos priemonės, ir žmogus įstengė pasigaminti daugiau produkcijos, negu pačiam reikia. Tada jis galėjo tuo perteklių prekiauti. Atsiradus prekybos priemonėms, atsirado ir galimybė įsigyti darbo jėgą. Likusią žmonijos istoriją tęsė žmonių viens kito išnaudojimas, kai išnaudojamasis išnaudotojo gamybos priemonėmis pagamindavo tiek produkcijos, kad pats prasimaitintų, šeimininką išmaitintų, ir dar šeimininkas prekiauti produkcija galėtų.

 

Ar savitarpio pagalba šiandieną neveikia? Akivaizdu, kad savitarpio pagalbos principas yra, bet ji tapo vienpusė – darbininkas dirba, kad išliktų, o samdytojas tik suteikia darbo priemones ir naudojasi darbininko darbo vaisiais.

 

Pastaruoju metu pastebime žmonių tarpusavio susvetimėjimą. Ar plinta egoizmas? Ne, visuomenė toliau funkcionuoja kaip organizmas. Bet mūsų išnaudotojams – samdytojams – yra nepalanki mūsų konsolidacija, jiems neparanku ir kad mes mąstome. Mes tiesiog turime būti darbo jėga, mechaniniai darbo įrankiai, varantys kapitalizmo mechanizmą ir garantuojantys viršūnėms perteklinį gyvenimą. Kam mums mąstyti ir bendrauti tarpusavyje, jeigu reikia dirbti? Jei darbininkija išmirs – blogai, juk nebus kam dirbti, todėl reikia mums duoti tiek pinigų, kad biologiškai egzistuotume, o kad produktyvumas būtų aukštas, reikia pramogų – TV, pramogų centrų... Mes verčiami robotais, kurie tik vartoja kurą ir dirba. Esame netgi tobulesni už vergus – juk darbininko nereikia kur nors apgyvendinti, rūpintis jo sveikata, jis visą tai daro pats.

 

Kodėl mums aiškinama, kad mes neturime vienas kitam padėti, kad mes egoistai ir vagys? Todėl, kad mes turime padėti ne vienas kitam, o jiems. Juk jei tapsime solidarūs – duosime atkirtį savo išnaudotojams ir imsime patys tvarkyti savo gyvenimą, tapsime lygiaverčiai. Kaip vienas žmogus sakė, mums nėra ko prarasti, išskyrus savo grandines.

 
2009 12 09

 

Komentarai  

 
0 # yra du skirtumaiKostia Y-m-d H:i
vienas - kada zmogus laisva valia uzsideda grandines ( tarkim dabartine visuomene ), ir ju tu grandiniu nenuimsi, arba nuemes turesi vel jas uzdeti, tik ta pervadines ( pvz. 1924 rsfrs buvo paskelbtas NEPAS - kuom gi ne privatine isnaudojimo forma ?), o zinoma, kada zmogui grandines uzdedamos per prievarta ( kaip siulo Marxas), tai zmogui tikrai nelieka ko prarasti, isskyrus savo grandines
 
 
0 # mefisto !!!Kostia Y-m-d H:i
o kur zadetas rusu anarchystu straipsnis apie Sochi ???
 
 
0 # Mefiso, negaruokKostia Y-m-d H:i
LT dar 1991 metais buvo referendumas, kuriame LT zmones absoliucia balsu dauguma ( virs 90% ) pasisake uz Nepriklausomybe ! remiantis tavo logika, LT referendume gali nuspresti, kad pvz. Latvija turi priklausyti LT ? sssr referendumas vyko 92 metais, o LT referendumas - 91 . Jausk skirtuma.
ar tu teigi, kad jeigu dabar rusijije ivyktu referendumas "del sssr' atkurimo, jis butu legityvus LT ???
 
 
0 # (:)))Kostia Y-m-d H:i
skaityk atidziai Marxa, ir pasistenk suprasti.
 
 
0 # :Dvohahah Y-m-d H:i
skliaustas- izeistas homikas :D
 
 
0 # vienu konkrečiu klausimu+ Y-m-d H:i
Perdaug primityvi priešprieša: arba vien pagalba, arba vien konkurencija.
Imkim aktualų gyvenimišką pavyzdį. Seime vyksta balsavimas dėl valstybės gelbėjimo iš ubagų atimtų grašių sąskaita. Opozicinės frakcijos vieningai balsuoja "prieš" ir į visas puses dalina konservus smerkiančius pareiškimus, kad pasikeltų reitingą tų pačių ubagų tarpe - tai konkurencija tarp Seimo narių. Tuo pat metu, jos vieningai registruojasi balsavimui ir nesiūlo alternatyvinių sprendimų, kad padėtų konservams ir liberastams prastumti ubagų apiplėšimą - tai Seimo narių savitarpio pagalba. Turim konkurenciją ir savitarpio pagalbą viename flakone:-)
Tie patys dėsniai galioja ir už Seimu vadinamo zoologijos sodo ribų. Autorius įžiūri nesuderinamą priešingybę ten, kur jos visai nėra.
 
 
0 # ...+ Y-m-d H:i
"Seime yra KONKURENCIJA :D teiginys tiesiog juokingas. Visi ten atstovauja stambiajam kapitalui"
Nuostabiai alogiškas mąstymas:-). Koks skirtumas, kam jie atstovauja, jei norinčių atstovauti - tūkstančiai, o išrinktų - tik 141. Pagal tavo logiką, jei dešimt žmonių kandidatuoja į vieną darbo vietą, tarp jų nevyksta jokia konkurencija: darbo vieta juk ta pati, ir buržujus tas pats:-)

"niekas nesiūlo alternatyvų sąmoningai, nes visa tai cirkas"
Kam cirkas, o kam - savitarpio pagalba:-)

"Aš jau straipsnyje paaiškinau, kaip savitarpio pagalba pasireiškia gamtoje"
Aš tau galėčiau paaiškinti, kaip gamtoje pasireiškia konkurencija. Tik bijau, kad nesuprasi. Tavo žiniai, konkurencija ir savitarpio pagalba tėra dvi skirtingos vienos ir tos pačios kovos už būvį strategijos. Kuri iš jų konkrečiu atveju naudingesnė, priklauso nuo konkrečių aplinkybių. O pati kova už būvį nėra "užmušk savo kaimyną", kaip tau aiškino parapijos klebonas.

Dėl ko pagalvojau apie kleboną. Sakyti, kad egoizmas kenkia visiems jį pasirenkantiems - yra absurdas, kuris tiktų nebent klebono pamokslui. Tavo supratimu, Seimo nariams kenkia konkurencija su senukais už valstybės biudžeto resursus. Na, o Seimo nariai galvoja visai priešingai. Ir aš linkęs jiems pritarti. PAKENKTŲ, jei į Seimo politiką Lietuva atsakytų revoliucija. Bet kokia tikimybė, kad atsakys? Taigi va.

"visada egzistuoja tik du"
Tai jau marazmo viršūnė.
Nebent vienabitėms smegenims. Tu bent žinai, kuo skiriasi moksliniai ir vertinamieji teiginiai, jau nekalbant apie visa kita (logines klases, pavyzdžiui)? Mali viską į vieną krūvą, žmonėms ant juoko.

"Tarpiniai" dalykai yra išsigalvojimas"
Analogiškai:-)
Arba diena, arba naktis; kokios, nacher, sutemos? kokia, nacher, aušra? Tarpiniai dalykai yra buržujų ir komunistų išsigalvojimas: -)
 
 
0 # -Mefisto Y-m-d H:i
" Koks skirtumas, kam jie atstovauja, jei norinčių atstovauti - tūkstančiai, o išrinktų - tik 141."
Neskaitant to, kad į rinkimus eina mažiau nei pusė šalies gyventojų, rinkimai taip pat yra ne ką mažesnis cirkas. Valdžioje sėdi mums nepažįstami žmonės, kurie net iš esmės nepristato savo programos (va kaip prisikėliai, išvis apie 10 dievo įsakymų svaigo). Juk tai ir neturi prasmės daryti, kai turi išankstinį pranašumą - kapitalą, masines informavimo priemones, jau nekalbant apie valdžią (juk iš principo tie patys nuo 90-tųjų valdžioje, arba kai kurie praturtėjo ir nusiuntė jaunus už juos sėdėti).

"Pagal tavo logiką,jei dešimt žmonių kandidatuoja į vieną darbo vietą,tarp jų nevyksta jokia konkurencija: darbo vieta juk ta pati, ir buržujus tas pats"
Taip, ir konkurencija darbininkams nenaudinga: būtų daug naudingiau įkurti kooperatyvą ir nesidalinti pelnu su darbdaviu.

"Tavo žiniai,konkuren cija ir savitarpio pagalba tėra dvi skirtingos vienos ir tos pačios kovos už būvį strategijos."
Iki Kropotkino (ir dabar ten, kur visai nepripažįsta jo teorijų) kova už būvį būtent buvo suprantama kaip konkurencija ir kaip "perkąsk kaimynui gerklę". Visos kapitalistinės teorijos remiasi būtent darvinizmu, egzistavusiu iki Kropotkino. Modernios evoliucijos teorijos sekėjai vadinami evoliucionistais.

"PAKENKTŲ, jei į Seimo politiką Lietuva atsakytų revoliucija. Bet kokia tikimybė, kad atsakys?"
Tikimybė visada yra, ir būtent kai skriaudžiama liaudis, tai ji sukyla (kaip ir buvo mažas to parodymas sausio 16). Tos visos socialinės garantijos ir t.t.. yra būtent kontrrevoliucin ė prevencija, mažinama įtampa tarp liaudies ir valdžios. Todėl nėra "konkurencijos už resursus", jie negali atvirai naudotis resursais, bando spausti maksimumą, bet kai perspaudžia kelia socialines garantijas ir pan, kad nurimtų visi. Puikus pavyzdys Graikija, nušovė anarchistą vaikigalį, taurė perpildyta buvo, išdaužė viską velniop, užėmė univerus, mokyklas ir savivaldybes, iškart reikalai pajudėjo. Nes bijo revoliucijos. Jei nebijotų revoliucijos, tai ir SODRĄ panaikintų, ir pensijas.

"Tai jau marazmo viršūnė. "
Marazmo autorius - graikų filosofas Platonas. Tai, ką tau išdėsčiau, yra Platono "dviejų tiesų be trečios" teorija.

"Arba diena, arba naktis; kokios, nacher, sutemos? kokia, nacher, aušra?"
Yra tik šviesa (elektromagneti nė banga) ir tamsa (rimties būsena), yra tik šviesusis paros metas (diena; laikas nuo saulėtekio; aušros iki saulėlydžio) ir tamsusis paros metas (naktis; nuo saulėlydžio iki aušros). Sutemos yra dienos dalis, kaip ir aušra.

"komunistai ir buržujai" yra kvaila opozicija,todėl ,kad pirmieji išskiriami pagal ideologiją,o antrieji - pagal socialinę padėtį.Va jeigu man pasakytum kas yra tarp buržujaus ir proletaro,tai jau kitas reikalas.Arba paprasčiau,kas yra tarp darbdavio ir darbininko.Tarp inė būsena.
 
 
0 # ...+ Y-m-d H:i
Užduodu konkretų klausimą: tavo supratimu, Seimo nariams nusispjauti, jie bus Seimo nariais ar nebus? Taip ar ne, ačiū.

"Taip, ir konkurencija darbininkams nenaudinga"
Naudinga ir nenaudinga - tai labai subjektyvios sąvokos, ir tik visiškai nuo gyvenimo atitrūkęs doktrinierius įsivaizduoja, kad jis už visus geriau žino, kas jiems naudinga ir kas ne. Bet aš tavęs neklausiau, ar tai naudinga - aš klausiau, ar tai vyksta. "Nevyksta, NES nenaudinga" (iš tavo atsakymo išeitų būtent taip) - marazmas.

Kropotkinas, nepaisant visos mano pagarbos jam, biologijos istorijoje lieka daugiau marginalinis reiškinys. Skirstyti biologiją į "iki Kropotkino" ir "po Kropotkino", sakyčiau, pernelyg drąsu. O tavo pateiktas darvinizmo ir evoliucionizmo atskyrimas - tai jau anekdotas, atleiskit:-) Nejuokink žmonių.

"Jei nebijotų revoliucijos, tai ir SODRĄ panaikintų, ir pensijas."
Gal ir taip, gal ir ne. Bet pakalbėkim konkrečiau: Seimas sumažino pensijas ar nesumažino? Revoliucija bus ar nebus? Ką Seimo nariai prarado, sumažindami pensijas (tai yra, kuo konkrečiai jiems pasirodė nenaudingas jų egoizmas)? Ačiū.

"Platono "dviejų tiesų be trečios" teorija."
Pamenu, buvo kažkoks Parmenidas, kuris sakė, kad visada yra tik kažkas vienas. Nereikia laikytis įsikibus filosofų teorijų kaip davatkai katekizmo. Tu man geriau atsakyk: ar teiginys "arba nekrofilija, arba homoseksualizma s" atitinka Platono teoriją, ir kas bendra tarp egoizmo ir visuotinės traukos dėsnio.

Šviesa yra ir naktį (Mėnulis, žvaigždės), bet tiek to. Teisingai, astronominiu požiūriu egzistuoja tik diena ir naktis; tik tiek, kad astronominis požiūris nėra vienintelis galimas. Bet vis dėlto, nepaaiškinsi, ką astronominiu požiūriu galima pasakyti apie kapitalizmą ir komunizmą, kaip paneigti pereinamąsias formas iš evoliucionizmo pozicijų, ir ar ledas virsta garais irgi be jokių tarpinių būsenų, ačiū.

"komunistai ir buržujai" yra kvaila opozicija"
Visiškai teisingai. Bet analogija tarp egoizmo ir visuotinės traukos dėsnio - dar kvailesnė, atsiprašau už pasikartojimą.

"Va jeigu man pasakytum kas yra tarp buržujaus ir proletaro"
Gausybė mažburžujaus padermių, iš kurių šia proga galima specialiai paminėti darbininkų aristokratijos atstovą.

"kas yra tarp darbdavio ir darbininko.Tarp inė būsena"
Samdos pagrindais dirbantis personalo direktorius, jo sekretorė, cecho meistras, brigadininkas arba darbų vykdytojas. Tiek pakaks?
 
 
0 # Ir kam kazkam palikti gardesni kasneliViktoras Butas Y-m-d H:i
O as visvien noriu geriausios. Kodel as turiu pasitenkinti blogesnem ir palikti kazkam geriausia, jaigu jauciu, kad galiu kazkokiu budu pasijimti ta pacia, pacia
 
 
0 # vitia buttheadas+ Y-m-d H:i
Štai tikro kancirvatoriaus balsas. Kokia savitarpio pagalba įmanoma su tokiais kaip Vitia? Tik konkurencija. Duok jam į snukį, kol jis nespėjo duoti tau.
 
 
0 # Skirta AnarchistViktoras Butas Y-m-d H:i
Tai jus susikooperave ir ta pačia pačia gražiausia iš visų dalinsitės, ar tik tas negažiausias pasikeisdami ir vienas kitam padėdami. Taip ir nesupratau
 
 
0 # ...+ Y-m-d H:i
"Žinoma, nenusispjaut"
Štai ir susitarėm, kad konkurencija dėl vietos Seime neišvengiama.

"Naudingumas - visai ne subjektyvi sąvoka."
Kol mes kalbam apie visuomenę - visiškai subjektyvi. "Naudinga kam?", arba, marksistiškai, "naudinga kuriai klasei?". Atitinkamai, konkretaus naudingumo/nena udingumo įvertinimai visada bus skirtingi, dažnai - diametraliai priešingi. Nieko bendro su fizikos koeficientais.
Ir tai dar aš sąmoningai primityvinu visą reikalą.

"absoliuti konkurencija ir egoizmas individui yra kenksmingi"
Absoliuti konkurencija pagal principą "vienas prieš visus" - kenksminga. Neabsoliuti konkurencija pagal principą "su vienais prieš kitus" - atvirkščiai, naudinga ir dažniausiai neišvengiama.

"Pasidomėk ką sąvokos reiškia"
Būtent, pasidomėk pats, ką reiškia evoliucionizmas . Jei po to sugebėsi įrodyti, kad darvinizmas nėra evoliucionizmo dalis, tai būsi genijus. Ir jei moderniąja evoliucijos teorija vadini tai, ką priimta taip vadinti (sintetinę evoliucijos teoriją), tai, tavo žiniai, jos atsiradimą pirmiausia nulėmė genetikos mokslo gimimas ir išplitimas. Ne Kropotkinas.

"Jei taip ir toliau, tai revoliucija aišku bus."
Jei taip ir toliau, tai tu tikrai būsi konservatorius. Kai pamatysi, kokios nepagrįstos buvo tavo iliuzijos.

"šiandien gi vyks JDJ mitingas"
Įvyko. Matei jį? Būdamas Seimo nariu, būtum išsigandęs? Aš nebūčiau.

"smulkiosios buržuazijos vien pavadinimas išduoda"
Smulkiosios buržuazijos pavadinimas neišduoda nieko, nes tai tik pavadinimas. Maža to, dabar labai retai naudojamas, nes nepolitkorektiš kas. Nes marksizmo įtaka visuomenėje dabar yra mažiausia, ko gero, nuo paties Marxo laikų, ir mažėja toliau.

"Direktorius yra lygiai toks pat samdomas darbininkas... Direktorius neišnaudoja darbininko, jis pats yra išnaudojamas eksploatatoriaus"
Neblogas anekdotas. Papasakok tą kuriam nors samdomam direktoriui, tik paskui nesiskųsk dėl jo reakcijos.

"buržua yra tas, kuris turi privačia nuosavybę į gamybos priemones."
O tas, kuris turi savo dalį gamybos priemonėse (tarkim, akcijų pavidalu) arba bent jau realių privilegijų kitų neturinčiųjų atžvilgiu, turbūt yra proletaras?
Ir dar. Dabar išeitų taip, kad kiekvienoje visuomenėje buržujų yra labai nedaug. Šiek tiek aukščiau, visą smulkiąją buržuaziją nurašydamas į buržujus, tu pasakei priešingai - kad buržujų kiekvienoje visuomenėje yra dauguma. Tai kiek iš tiesų yra buržujų? Apsispręsk pagaliau.
 
 
0 # ...+ Y-m-d H:i
"Tai turi gamybos priemones, arba neturi"
Jei turi, tai turi jų daug, vidutiniškai, nedaug, mažai, simboliškai. Jei neturi, tai ateityje tikrai turėsi, gali turėti, vargu ar turėsi, tikrai neturėsi. Ir taip toliau. Situacijos netapačios.

"skiriasi direktorius nuo sekretorės tik todėl, kad jis jai vadovauja"
Ne tik todėl, bet taip pat ir todėl. Teisė vadovauti yra labai didelė privilegija, kurią galima konvertuoti į daugelį kitų naudingų dalykų. Sekretorė taip pat nėra proletarė: ji dirba nepurviną darbą, yra arti valdžios, gali naudotis jos teikiamomis malonėmis, galų gale, gali net spręsti, su kuo pasidalinti kai kuriomis iš tų malonių (nebūtinai už dyką). Buvimas arti valdžios jau pats savaime yra šioks toks kapitalas.
Greičiausiai tu dar niekada gyvenime nesi dirbęs, jei nesupranti tokių dalykų.
 
 
0 # Kropotkiną palaiko M. YčasDK Y-m-d H:i
1995 m. žymiausias lietuvių biologas teoretikas (vienas tripleto idėjos autorių, JAV) Lietuvos jaunimui padovanojo knygą M. Yčas Apie biologiją, kurioje, iš teorinių biologijos pozicijų teigiamai įvertino P. Kropotkino savitarpio pagalbos lemiamą reikšmę gyvybės raidai. Taigi, Kropotkinas ne mokslo diletantas.