Vytautas Toleikis. Mahatma Gandžio bendražygis Hermanas Kalenbachas – iš Lietuvos
teorija

Hermanas Kalenbachas       Kas bendro tarp Mahatmos Gandžio ir Rusnės?

 

Jeigu ir kur galėčiau įsivaizduoti didžiausiajam Indijos sūnui paminklą Lietuvoje, tai neabejotinai tik Rusnėje, prie Nemuno. Ne tik dėl to, kad Lietuvos Indijos kultūros gerbėjai mėgsta Gangą lyginti su Nemunu. Ne tik. Rusnėje prabėgo Mahatmos Gandžio pagrindinio bendražygio Pietų Afrikoje Hermano Kalenbacho vaikystė. Tai jo tėviškė, vieta, kuri nepalieka žmogaus iki paskutinio gyvenimo atodūsio. 1945-aisiais, praėjus septyneriems metams po jų paskutinio pasimatymo, Gandis, sužinojęs apie H. Kalenbacho mirtį pasakė, kad netekęs labai mielo ir artimo draugo.

 

Nesunkiai įsivaizduoju nepretenzingą skulptūrą: stovi čiuplutis Mahatma apsirengęs savo asketiškais indiškais rūbeliais, garsiais sandalais, ant nosies kabančiais apskritabriauniais akiniais, stovi kartu su šortais vilkinčiu stambaus gymio, ramaus veido H. Kalenbachu, ir abu ilgesingai žiūri į Lietuvos upių tėvo bangeles. Antai Frankas Zapa ar net Vincas Kudirka Vilniuje niekada nebuvo, bet jiems pastatyti paminklai mažai ką beerzina, tapę organine miesto dalimi. Žmogaus vaizduotė tam ir duota, kad verstų mus nuolat skaityti, interpretuoti savo kultūrinį palikimą, ieškoti netikėčiausių sąlyčio taškų, – svarbu, kad šis vyksmas mus įkvėptų, skatintų mūsų kūrybingumą, stiprintų pasididžiavimą mums Dievo atseikėtu unikaliu žemės lopinėliu – Lietuva. O dabar apie viską iš eilės, kone chronologiškai.

 

H. Kalenbachas užaugo Mažojoje Lietuvoje

 

H. Kalenbachas gimė 1871 metais kovo 1-ąją Žemaičių Naumiestyje, tipiškame Lietuvos pasienio miestelyje, netoli  tuometinės Vokietijos sienos. Net sunku patikėti, kad trejais metais anksčiau, tik apie 10 km nuo Žemaičių Naumiesčio pasaulį išvydo  Vilhelmas Starosta – Vydūnas. Naumiestyje nuo seno gyveno trys religinės bendruomenės: katalikų, evangelikų-liuteronų ir judėjų. Skaitlingumu nė viena itin nedominavo.  Evangelikai ir judėjai turėjo daug giminių anoje pusėje, tuo metu vadinamojo rubežiaus, tad neretai Rusijos imperiją palikusieji persikeldavo į lietuviškąją Vokietijos dalį. Taip atsitiko ir su Kalenbachų šeima, jie įsikūrė Rusnėje.

 

Šeimoje augo  šeši broliai ir tik viena sesutė. Tėvas Kalmanas Leiba Kalenbachas buvo melamedas, bet mokymu nebeužsiėmė, Turėjo didelę lentpjūvę, sėkmingai prekiavo mediena. Jų lentpjūvė ir gyvenamasis namas stovėję netoli Nemuno. Į sportą linkusį berniuką upė traukte traukė. Nemune išmoko plaukti, šiam užšalus, mėgdavo čiuožinėti. Rusnė buvo jo gimtinė. Ne be reikalo jo biografai Isa Sarid ir Christianas Bartolfas vieną knygos skyrių taip ir pavadino: „Nuo Rusnės iki Johanesburgo“. Neįprastai skamba, tiesa? Mokydamasis gimnazijoje, studijuodamas universitetuose, Kalenbachas vasaras dažniausiai leisdavo Rusnėje.  Anot žinomos Mažosios Lietuvos  tyrinėtojos Rutos Leiserowitz, Kalenbachų šeima gyvenusi ir Tilžėje. Kaip ir įprasta litvakų šeimose, daugiausiai investuota į vaikus – visi Kalenbachų vaikai mokėsi vokiškose gimnazijose Klaipėdoje ar Tilžėje, vėliau Vokietijos universitetuose. H. Kalenbachas baigė Tilžės gimnaziją.  

 
                   Gandis ir Kalenbachas

                   Garsioji 1913 metų nuotrauka:

                   Mahatma Gandis, jo ištikimoji sekretorė Sonja Šlesin ir Hermanas Kalenbachas

 
 

Draugystė su Gandžiu prasidėjo Pietų Afrikoje

 

H. Kalenbachas pasirinko architekto profesiją. Mokėsi Karaliaučiuje, Meklenburge, Štutgarte, Miunchene. Beje, tarp studijų metų savanoriškai tarnavo armijoje – Karališkajame inžineriniame batalione, Miunchene. Anot amžininkų, namą galėjęs pastatyti savo rankomis nuo brėžinio iki vidinės apdailos. 1896-aisiais H. Kalenbachas nukanka į Pietų Afriką ir iki 1906 sėkmingai dirba architektu Durbane ir Johanesburge. Anglų – būrų karo metu išvyksta į Europą pagilinti architektūros žinių. H. Kalenbachas buvo tipiškas tam metui modernus, gyvenimą mylintis europietis. Dviračiu yra apkeliavęs Alpes, nukakęs nuo Johanesburgo iki Pretorijos ir vėl grįžęs atgal. Jį Afrikoje daug kas prisimins kaip muskulingąjį žydą. 1904-aisiais susitikimas su Mahatma Gandžiu,  po kelerių metų peraugęs į intensyvią draugystę, bekylančiam architektui buvo lemtingas. Jis visa galva pasinėrė į paramą Gandžiui: tapo ištikimiausiu ir pagrindiniu jo veiklos finansiniu rėmėju, kartu organizavo taikias protesto akcijas bei jose dalyvavo pirmosiose linijose. Kartu su M. Gandžiu 1913 metais trims mėnesiams buvo įkalintas.

 

Mūsų karta dar gerai prisimena garsųjį 1982 metų Ričardo Atenborougho filmą „Gandis“ su Benu Kingsley, pelniusį net aštuonių Oskarų apdovanojus. Prisimename sceną iš Pietų Afrikos periodo, kai britų kareivių ginklu vaikomoje  taikioje indų demonstracijoje, jos centre atsiduria stambus baltasis. Grumtynių metu atsilapojusių marškinių fone pamatome Dovydo žvaigždę. Tai ir būta H. Kalenbacho, kurį vaidino aktorius Giunteris Marija Halmeris.

 

Pirmoji L. Tolstojaus sodyba Pietų Afrikoje

 

H. Kalenbachas ne tik nuosekliai rėmė Gandžio politinę veiklą, bet tapo ir jo pasaulėžiūros pasekėju. Jie abu labai vertino iškilaus rusų rašytojo Levo  Tolstojaus pacifistines idėjas, ypač Vakarų civilizacijos kritiką. Parašė laišką L. Tolstojui ir gavo jo sutikimą, kad jų planuojama kurti sodyba būtų pavadina Tolstojaus vardu (Tolstoy Farm). H. Kalenbachas už savo lėšas nupirko nemažą žemės sklypą netoli Johanesburgo. 1910 metais H. Kalenbachas pats pastatė keletą namų, pasodino apie tūkstantį vaismedžių, išpuoselėjo visą aplinką. Sodyba veikė trejus metus kaip savotiška mokykla, įvairiausių konfesijų piligrimų priebėga. Vėliau ši sodyba Gandžio tyrinėtojų bus pavadinta Ašramų Indijoje  pirmtake.

 

Gyvenimui savotiškoje komunoje H. Kalenbachas buvo pasiruošęs su kaupu – atsisakė vakarietiško gyvenimo stiliaus – kaip ir Gandis savo asmeninius poreikius sumažino iki minimumo, atsisakė alkoholinių gėrimų, iki gyvenimo galo išliko vegetaru. Be išlygų pritarė Neprievartiniam (taikiam) pasipriešinimui Satyagraha. Būtent H. Kalenbachas nuvykęs į vokiečių trapistų vienuolyną iš jų išmoko siūti sandalus, kuriuos vėliau tiesiog imta vadinti Gandžio sandalais. Šias pamokas perdavė Gandžiui bei kitiems L. Tolstojaus sodybos gyventojams.

 
Tolstojininkų ferma 

Tolstojininkų sodyba Pietų Afrikoje, 1910. M. Gandis ir H. Kalenbachas sėdi centre

 

Atitolino, bet neišskyrė skirtingos draugų tautybių perspektyvos

 

Iki nacizmui įsitvirtinant Vokietijoje, H. Kalenbachui jo kilmės klausimas neiškilo. Pietų Afrikoje žydai buvo gerbiama, daug krašto vystymuisi davusi tauta, 80 procentų iš jų buvo kilę iš Lietuvos. Su visišku atsidavimu gynęs indų pilietines teises Pietų Afrikoje, H. Kalenbachas atsigręžė į savo šaknis, stojo į Europoje savo persekiojamos tautos pusę. 1914 metais Gandis paliko Pietų Afriką, vėliau išvyko į Indiją. H. Kalenbachui grįžti į tėvynę kelius užkirto Vokietijoje ir Klaipėdos krašte vis labiau įžūlėjantys naciai. Nors H. Kalenbachas dažnokai lankydavosi Europoje, užsukdavo į tėviškę. Jis ypač pajautė, kur link suka Europa. Dar 1923 jis sugebėjo įtikinti visus savo artimuosius emigruoti į Pietų Afriką. 1937 m. apsilanko Palestinoje. Ypač jį žavi kibucų, savotiškų žemės ūkio komunų steigimasis.

 

Tais pačiais metais aplanko Indiją ir susitinka su savo senu bendražygiu. Susitinka, jau turėdamas sionistų įgaliojimus prašyti Gandžio, kad šis viešai paremtų jų siekį apsigyventi Palestinoje. Po dvejų metų H. Kalenbachas dar kartą svečiuosis pas Gandį, tuokart neilgai, sutrukdys netikėta liga. Mirė H. Kalenbachas 1945 m. kovo 25 d., trejais metais anksčiau už M. Gandį. Pagal H. Kalenbacho valią, jo palaikai buvo kremuoti Johanesburgo krematoriume, o 1952-aisiais pelenų urna  palaidotota  Pažadėtoje Žemėje, Deganijos kibuce, šalia jo įkūrėjo, garsaus sionisto  A. Gordono kapo.

 

H. Kalenbacahas ir Vydūnas

 

Vilniaus universiteto profesorius Dovydas Katzas lietuvių ir žydų gyvenimą kartu yra prilyginęs dviem paraleliniams pasauliams, kurie egzistavę vienas šalia kito. Abi pusės tik labai miglotai žinojusios viena apie kitą. Šis palyginimas iškart ateina į galvą, kai prisimename kitą Indijos kultūros pasekėją Vydūną. Jo tėvas kurį laiką kunigavo Žemaičių Naumiestyje. Užaugę vokiškosios kultūros orbitoje, abu vegetarai, abu Nesmurtinio pasipriešinimo šalininkai, Vakarų civilizacijos skeptikai bei kovotojai už savo ar kitų pažemintų tautų teises. Abiem už savo idealus teko paragauti ir kalėjimo duonos. Abu vertinę rankų darbą, abu gyvenimo asketai. Greičiausiai niekada nebuvo susitikę, nebent kur Karaliaučiuje ar Klaipėdos krašte prasilenkę. Vydūnas mokėjo sanskritą, H. Kalenbachas mokėsi hindi ir gudžarati kalbas. H. Kalenbachas su Indijos kultūra susipažino tiesiogiai per Gandį, o Vydūnas apie Indiją iš pirmųjų lūpų girdėjo iš seno savo pažįstamo kunigo Kristupo Lokio, ilgamečio misionieriaus Indijoje. Beje, Vanaguose įtraukusio Ievą Simonaitytę į lietuviškąją veiklą. Nors tikėtina, kad H. Kalenbachas apie Vydūną galėjo žinoti per savo brolį gydytoją iš savo pacientės Ievos Simonaitytės pasakojimų. Ji mėgdavo kalbėti apie Vydūną, kritikuoti jo vegetarizmą.

 

H. Kalenbachas ir Ieva Simonaitytė

 

Ieva Simonaitytė savo atsiminimų  knygoje „Nebaigta knyga“, rašytoje 1965 metais Priekulėje, užsimena apie H. Kalenbachą. Pasakojamuoju metu gyvenantį Pietų Afrikoje, kuris esąs Mahatmos Gandžio draugas. Tai vienintelė žinia lietuvių kalba apie šia iškilią asmenybę. Iš trumpo šio epizodo aiškėja, kad pasakojama apie 1939 metus. I. Simonaitytė su neslepiama simpatija prisimena savo asmeninį gydytoją Kalenbachą iš Klaipėdos nuo 1919 metų.  Šis buvęs priverstas įsikurti Londone, o vėliau išvykęs pas brolį Hermaną. Atsiminimuose netgi cituojamas gydytojo Kalenbacho laiškas iš Londono: „Jau mūsų Klaipėda paimta. Bet kas daroma su žmonėmis! Juk tai ne žmogus, tai velnias, tai tikras velnias. Ir kaip ilgai bus duodama tokiam velniui viešpatauti?“ Ir dar, kalba pati rašytoja: „Jis buvo mano gydytojas dvidešimt metų. Niekada jis nebuvo apsirikęs diagnozės. Aš jį mylėjau kaip tėvą.“ Gaila, kad savo atsiminimų knygoje I. Simonaitytė nenurodo savo gydytojo Kalenbacho vardo. Nors visų brolių, sesers vardai žinomi.

 

Vietoje pabaigos

 

Kokią žinią siunčia šis trumpas pasakojimas mums apie ypač didį žmogų iš Lietuvos – Hermaną Kalenbachą? Tegul skaitytojas pats pasidaro savas išvadas apie savo žemės didžiavyrius  ir jų nuopelnus savam kraštui bei žmonijai.

 
Bernardinai.lt
2009 12 21