Mefisto: Jėzaus Kristaus istoriškumas
teorija

Kuris is ju Kristus        Šis opus klausimas turbūt neduoda ramybės tik patiems tikintiems. Ar tai, jog jis egzistavo, įrodo, jog jis – Dievo sūnus? Aišku, ne. Jo egzistavimo faktas neįrodo nieko. Visgi jo neegzistavimo faktas jau šį tą parodo. Taigi, pasvarstykime kartu – ar Jėzus Kristus egzistavo? (Tai buvo trumpai aptarta filme „Zeitgeist“, bet manau, jog tas filmas – šlamštas masėms, todėl savo „tyrimuką“ nutariau atlikti tarsi nebūčiau matęs to filmo.)

 

Taigi pradėkime nuo pradžių – Jėzaus gimimas. Kada jis gyveno? Žinoma, logiška manyti, jog jis gimė tada, nuo kada skaičiuojame metus (juk matuojame „nuo Kristaus“ ir „po Kristaus“). Deja, iš tiesų istorikai nežino, kada gimė Kristus, o metus skaičiuojame nuo mūsų astronominės eros pradžios (todėl rimtoje mokslinėje literatūroje rašoma „prieš mūsų erą“ arba „mūsų eros metais“). Pabandykime tai nustatyti kitais būdais.

 

Esu skaitęs ir analizavęs Bibliją, tad gerai pamenu, kad vienas iš evangelijos veikėjų – karalius Erodas. Tuo tarpu istoriškai žinoma, jog Erodas Didysis mirė prieš mūsų erą (nurodoma mirties data 14-4 m. pr. mūsų erą). Vadinasi, Jėzus turėjo gimti dar keliais metais anksčiau nei mirė Erodas. Tuo tarpu Lukas savo evangelijoje mini, kad Jėzus gimė Siriją valdant gubernatoriui Krivinui (jis mirė 30-20 metų prieš mūsų erą), o pakrikštytas 15 Tiberijaus valdymo metais (29-32 mūsų eros metai). Negana to, Kristų nukryžiavo Poncijus Pilotas, kuris gubernatoriumi buvo 26-36 mūsų eros metais. Tuo tarpu Biblija besiremiantys dvasininkai dažniausiai nurodo, jog Jėzus mirė maždaug 33 metų amžiaus.

 

Matematiškai susidarykime nelygybių sistemą. Nusibraižę skalę, gauname kraštutines datas:

 
Jezaus gimimo skale 

„Jėzaus krikštu“ pažymiu istorikų nustatytą Tiberijaus 15-ųjų valdymo metų datą (gali būti ir 3 metus ankstesnė, nors tai reikalo iš esmės nekeičia). Dvi datos kairėje – tai intervalas, kuris apima  Krivino mirties datą (taigi tada TIKRAI turėjo pasibaigti Krivino valdymas). Jei darytume viską, siekdami indukuoti Kristaus istoriškumo teoriją, galėtume paimti arčiausiai nulio esančias datas ir jo gyvenimo metus nurodyti 20 pr. m. erą – 29 mūsų eros m. Aišku, tai nesutaptų su Biblijos kontekstu bei teologų teiginiais.

 

Jei manytume, kad Krivinas jau buvo miręs, o tebegaliojo tik jo gyventojų surašymo cenzas, tai šis cenzas buvo panaikintas ne vėliau kaip 6 m. prieš mūsų erą.

 

Žiūrint realiai, galima įžvelgti, jog evangelijų autoriai nelabai ir žinojo, kada vyko įvykiai, kuriais jie remiasi kaip atskaitos taškais. Ir tai galima suprasti: istorikas Burtonas L. Mackas savo knygoje „Kas parašė Naująjį Testamentą?“ datuoja evangelijas 65-100 mūsų eros metams, jam pritaria ir daugelis Biblijos tyrinėtojų, tokių kaip Marcusas J. Borgas. T.y. evangelijos buvo parašytos praėjus keliasdešimt metų po įsivaizduojamos Kristaus mirties, o gal net praėjus visam šimtmečiui.

 

Bet ar apie Jėzų rašė vien evangelijų autoriai? Logiška manyti, jog jei būtų gyvenęs vaikinukas, solidarizavęs judėjų bendruomenę ir daręs stebuklus, jį būtų aprašę bent keli istorikai. Kokie istorikai gyveno Jėzaus laikais?

 

Diodoras Sicilietis, (I amžius pr. m. erą), aprašė graikų istoriją

Salustas, (86 – 34 m. pr. m. erą)

Dionisas Halikarnasietis, (60po 7 metų pr. m. erą), romėnų istorija

Livijus, (59 m. pr. m. erą –  17 mūsų eros metai), romėnų istorija

Kremutijas Kordas, (? – 25 m.), romėnų istorija
Kurtijas Rufus, (mirė apie 60-70 m.), graikų istorija
Ban Čžu, (32 – 92 m.), (Chano dinastija)
Flavijus Juozapas, (37 – 100 m.), žydų istorija
 

(„Istorija“, 1984 m., imtas intervalas – maždaug 50 m. pr. mūsų erą ir 50 m. mūsų eros)

 

Na, dar buvo Plutarchas, bet jis mano minėto intervalo rėmuose spėjo tik gimti. Taigi kiek iš šių istorikų aprašė Jėzų Kristų – istorinę asmenybę? (Spengianti tyla.) Pasirodo, tik vienas – Flavijus Juozapas, gyvenęs 37-100 mūsų eros metais. 

 

Visų pirma krenta į akis jo gyvenimo data – vargu ar jis galėjo pažinoti Jėzų, ar dalyvauti jo nukryžiavime. Jo aprašymai buvo tiesiog gandų ir kitų pasakojimų atpasakojimai. Garsiausias jo darbas, kuriame minimas Kristus – „Tesimonium Flavianum“. Jame Flavijus konkrečiai pasakoja apie Jėzų kaip apie žmogų, kurį „būtų neteisinga vadinti žmogumi“. Atrodytų, tiesiog tobula pastraipa, patvirtinanti Jėzaus dieviškumą ir istoriškumą, bet... Jau nuo XVII amžiaus daugelis mokslininkų ėmė tvirtinti, kad Flavijaus raštai, kaip tik dalis, pasakojanti apie Jėzų, yra klastotė. Daugumą Flavijaus teksto kopijų, iš kurių žinomi jo tekstai, datuojami IV-X amžiams. Flavijaus tekstų autentiškumą kritikavo netgi pačių krikščionių teologai, tokie kaip Emilis Schureris.

 

Galima pastebėti ir kitų fenomenalių kvailysčių. „Žinodamas“ įspūdingus Kristaus stebuklus ir galias, Flavijas netapo krikščionimi, o liko judėjumi. Kitas momentas – aprašydamas žydų tikėjimus bei plintančias sektas, jis nemini krikščionybės. Jis aprašinėja judėjų filosofijos kryptis, plintančias sektas ir t.t., bet apie krikščionybę... nieko nežino.

 

Panagrinėkime jo darbo turinį. Jis pradeda pasakojimu 6 mūsų eros metais, mini nepasitenkinimą sukėlusį gubernatoriaus Kirenijaus įvestą mokestį. Taip pat jis pasakoja apie tris pagrindines religines bendruomenes – farisėnus, sadusėnus ir esenėnus. Jis ypač akcentuoja ketvirtąją sektą – Judo Galiliečio sektą, kuri tapo „ateities kančių pamatu“. Čia lyg ir reikėtų tikėtis krikščionių paminėjimo bet... jis jų nemini, o tęsia kalbą apie mokestį, ir aiškina, kad naujosios žydų filosofijos atsirado kaip nepasitenkinimo valdžia ir romėnų priespaudos rezultatas. Jis nenukrypsta į religijas (jo tikslas yra aprašyti Izraelį, o ne užsiimti religine propaganda), antrame skyriuje jis aprašo miestus, įkurtus romėnų, taip pat aukščiausius šventikus, vietinius valdovus, valdovų kaitą (minimas ir Poncijus Pilotas). Trečiame skyriuje jis kalba apie Poncijaus Piloto bandymus integruoti Jeruzalę į Romos imperijos administravimo sistemą. Minimi du nepopuliarūs jo sprendimai, sukėlę masinius protestus ir nepasitenkinimą. Pasakojama apie žudynes, kurias sukėlė kareiviai malšindami sukilėlius. Ir staiga Flavijus „prabyla“ apie super duper galingą dievybę Jėzų Kristų – pateikia pastraipą apie Dievo Sūnų, ir tęsia toliau: „Maždaug tuo pačiu metu kita nelaimė užgriuvo žydų tautą...“.

 

Nežinau kaip jums, bet man asmeniškai atrodo, kad „pirmąja nelaime“, kuri įvyko prieš „kitą nelaimę“, Flavijus laikė žudynes, o ne Mesijo Jėzaus stebuklus.

 

Šiandien kaip įrodymas dažnai pateikiama ARABIŠKA „Tesimonium Flavianum“ versija, kuriame ši pastraipa dera su kitomis kiek logiškiau, bet arabiškas nuorašas yra datuojamas maždaug X amžiumi.

 

Kaipgi kiti istorikai, kuriais remiasi krikščionys, grindžia Jėzaus istoriškumą? Visų pirma, jie tikrai nebuvo amžininkai. Antra, jie mini ne Jėzų Kristų kaip asmenį, o graikišką būdvardį Χριστός (Christos), kuris išvertus reiškia „pateptasis“. Šis žodis buvo naudojamas ir kaip sinonimas, kuriuo vadinami visi dvasininkai (patepimas buvo viena iš įšventinimo į dvasininkus procedūrų). „Flavijaus“ stiliumi Jėzų Kristų mini tik IV amžiaus ir vėlesnių laikų rašytojai (aišku, ne istorikai). Kai kurie istorikai (gyvenę, aišku, po Kristaus mirties), pvz., Tacitas, Seutonijus, Plinijus Jaunesnysis mini Jėzų netiesiogiai, jie kalba apie pateptojo sekėjus (galbūt ir turi omenyje krikščionis, bet pats krikščionių egzistavimas neįrodo Jėzaus egzistavimo).

 

Galbūt kažkam kilo klausimas: „Iš kur gi atsirado krikščionybė, jei ne Kristus yra jos pradininkas?“ Galiu atsakyti: keli vyrukai sukūrė pasaką, „patobulino“ Senąjį Testamentą pridėję prie jo Naująjį ir pavadinę tai „Biblija“ – naujas produktas tapo jų sukurtos religijos pamatu. Įprastas dalykas – juk pagonybės Lietuvoje pradininkas yra tikrai ne Perkūnas, kaip ir Senovės graikų religiją vargu ar pradėjo kankinys Prometėjas.

 

Pamažu priėjau prie kitos svarbios temos – Naujojo Testamento, šventųjų raštų ir dogmų. Pats Naujasis Testamentas (bet be Jono Apokalipsės) buvo patvirtintas tik Laodikės susirinkime (360-364 mūsų eros m.). Iki tol kanonizuotos buvo tik atskiros knygos. Negana to, tik Nikėjos suvažiavime kanonizuotas pats Jėzus (325 m.), ir sukurta „Šventosios Trejybės“ dogma, paremta vienintele Naujojo Testamento eilute: Mato 28 sk. 19 eil.: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“. Daugiau niekur aiškiai neminima „Trejybės formulė“, juo labiau nėra ir jos paaiškinimų. Ir juo labiau nėra jokių Trejybės užuomazgų Senajame Testamente, ten aiškiai rašoma:

 

„Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius: „Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. / Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. /  Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus / Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, / bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.“

 

Jokių užuominų apie Dievo Sūnų, Šventąją Dvasią, ką jau kalbėti apie Nekaltąją Mergelę, angelų padėtį garbinimo hierarchijoje ir t. t. Čia prisimenu Friedricho Nietzsche‘s žodžius, berods, iš knygos „Antikristas“, teigiančius, kad „Naujasis Testamentas“, visais atžvilgiais rokoko skonio apraiška, buvo sujungtas su „Senuoju Testamentu“ į vieną knygą – Bibliją, „knygą pačią savaime“, – tai turbūt didžiausias akiplėšiškumas ir „dvasios nuodėmė“, slegianti literatūrinės Europos sąžinę.

 

Kai kurie krikščionys gina Jėzų ir Naująjį Testamentą pateikdami tokį argumentą: „Juk Senajame Testamente daug nuorodų į Mesijo – Kristaus – atėjimą, viskas išsipildė Naujajame! Viskas sutampa!“ Tai juokingiausias mano girdėtas argumentas – juk NAUJASIS Testamentas buvo parašytas VĖLIAU už SENĄJĮ. Taigi NAUJOJO testamento autoriai SKAITĖ SENĄJĮ. Taigi išeina, kad prastai skaitė, nes yra vietų, kur testamentų autorių „nuomonės“ skiriasi...

 

Taigi ar Jėzus buvo istorinė asmenybė, o Naujasis Testamentas – autentiškas šaltinis? Dėl pastarojo tikrai abejočiau, o dėl Jėzaus istoriškumo – žinoma, neįmanoma įrodyti, jog Jėzus neegzistavo. Nes neįmanoma įrodyti to, kas neegzistuoja. Įrodinėjami tik egzistuojantys dalykai. O Jėzaus Kristaus egzistavimo įrodymų yra, kukliai pasakius, mažai. Apie kai kuriuos nesvarbius istorijai Egipto faraonus mes randame daugiau istorinių šaltinių nei apie šį Didį Žmonijos Išvaduotoją.

 
2010 m. sausis
 
 
Tikras Jezaus Kristaus veidas