Kasparas Pocius. Nuo maišto iki reprezentacijos: Urbonų atvejis
teorija

      Vilniuje esančio „Lietuvos“ kino teatro privatizacija ir aplink jį susibūrusio judėjimo kova siekiant grąžinti visuomenei užgrobtą viešąją erdvę yra vienas svarbiausių kultūrinio pasipriešinimo Lietuvoje įvykių. Vieną iš dviejų sostinės centre likusių kino teatrų (o anksčiau buvo virš 10) neskaidriai privatizavo neaiškios kilmės kompanija, susijusi su miūsų šalyje klestinčiais verslo rykliais „VP Market“. 1965 metais pastatytam sovietinės architektūros pastatui iškilo nugriovimo grėsmė, ir tai paskatino aktyvistų pasipriešinimą. Per kelis metus iš pažiūros neypatingai išvaizdi erdvė ir pastatas tapo protesto simboliais, kova „Lietuvą“ padarė reikšminga viešąja erdve. Ši istorija tapo matoma, viešinama, dėl kino teatro likimo plačiai diskutuota, pasirašinėtos peticijos. Tačiau teatro gynėjams, seniems ir jauniems visuomenės bei kultūros veikėjams, bylos laimėti nepavyko. Gavę valdžios sutikimą, jį greitai nugriaus stambūs verslininkai. Mirs, pranyks dar viena mūsų miesto viešoji erdvė.


      Pasipriešinimo iniciatoriai – garsūs Lietuvos menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai. Prieš tris metus prie „Lietuvos“ jie įkūrė medijų meno dirbtuvę – „Protesto laboratoriją“, kuri kelis mėnesius tapo protesto prieš teatro privatizaciją ir apskritai kultūros komercializaciją židiniu. Tuos kelis mėnesius šalia kino teatro esančiose patalpose vyko tikras festivalis, glaudėsi įvairios iniciatyvos, aktyvistai svarstė kovos strategijas, vyko diskusijos su valdžios pareigūnais, koncertai, performansai, kino peržiūros. Tačiau ilgainiui iniciatyvos užgeso, o „Lietuvos“ byla iš gyvo pasipriešinimo virto nesibaigiančiais biurokratinių procedūrų labirintais, kuriuose iki dabar klaidžioja likusieji judėjimo „Už „Lietuvą“ be kabučių“ aktyvistai. Tuo tarpu Nomeda ir Gediminas Urbonai, protesto organizatoriai, už savo projektus gavo nacionalinę premiją iš Lietuvos valstybės, kuri padėjo verslininkams užgrobti viešąją erdvę, už kurios išlikimą buvo kovota. Buvo juokaujama, kad gautus premijos pinigus jie galės panaudoti tam, kad sumokėtų baudas teismams. „Lietuvos“ kino teatro gynimas virto dar vienu meniniu projektu, dar vienu kapitalistinės kultūros karnavalu. Visi žino, kad šventei pasibaigus viskas grįš į savo vietas, į kapitalistinės logikos nasrus.

 

      Šis pavyzdys dar sykį gerai parodo, koks pavojus slypi meno ir socialinės kovos reprezentacijose. Reprezentacija šiame kontekste įvardinu situaciją, kai menas nebėra aktyvistų kovos įrankis, įžiebiantis kovos kibirkštį ten, kur auga ir stiprėja socialinis konfliktas, o, priešingai, padaro pačią aktyvistų kovą kapitalistinio spektaklio elementu. Reprezentacija artima Guy Debordo rekuperacijos sąvokai. Pastarosios pavyzdžiu Lietuvoje tapo Fluxus ekspozicija, kurią buvęs Vilniaus miesto meras, atstovaujantis stambiojo kapitalo interesams, praeitą žiemą įkurdino viename iš Vilniaus verslo centrų, o iš ten paroda keliaus į Guggenheimo muziejų, būsimąjį kapitalistinės kultūros ir meno komercializavimo centrą, kur galbūt anksčiau ar vėliau atsidurs ir Urbonų darbai. Esminis skirtumas tarp paminėtų reprezentacijos ir rekuperacijos sąvokų yra toks: jei rekuperacijoje menininkas nedalyvauja, o kapitalistai patys įtraukia jo kūrybą į savo kanonus, paversdami ją preke, tai reprezentacijos būdu menininkas pats atstovauja save kapitalistiniame spektaklyje, taip užsitikrindamas sau vietą kapitalistinio spektaklio scenoje.

      Sutikdamas, kad reprezentacija visada tarnauja vien tik rinkos logikai, nemanau, kad „Protesto laboratorija“ pasitarnavo vien tik kapitalui. Aršūs Urbonų kritikai aktyvistų tarpe pamiršta festivalio reikšmę socialiniame ir kultūriniame pasipriešinime. Festivalis, kaip ir minėtasis karnavalas, gali ne tik įžiebti kovos kibirkštį socialinio konflikto terpėje, bet turi ir išliekamąją vertę. Festivalis – tai emocijų sankaupa, tapatybių susiliejimas ir tirpsmas, neatskiriamas nuo judėjimo savirefleksijos, orumo ir išraiškos, jį šlovino tiek siurrealistai, tiek Georges Bataille. O „Protesto laboratorijoje“, jos kelis mėnesius trukusioje maištingoje stadijoje, festivalio elementų buvo daug. Ir jie buvo prasmingi – žmonės, užburti supermarketų ir televizijos skleidžiamo pasyvumo, ne tik įsiliejo į gundančią, kraują kaitinančią aktyvistų festivalio atmosferą, bet suprato, kad socialiniame judėjime reikia ieškoti būtent festivalio džiaugsmo, stabus naikinančio kūrybinio veiksmo akimirkų, kad festivalį reikia susikurti patiems, kad jo reikia siekti tiesioginio veiksmo akcijų metu. Tiesioginio veiksmo akcija, kurios metu sprogsta maišto bomba, yra socialinio judėjimo pikas.

      Kita vertus, festivalis gali gyvuoti tik tada, kai netampa tik pasilinksminimu. Todėl būtina išlaikyti kovingą atmosferą, nebijoti radikalių reikalavimų ir stengtis nepadaryti festivalio spektakliu. Manau, teisinga akcija įvyko šių metų gegužės pabaigoje, kai aukštojo mokslo reforma nepatenkinti Vilniaus universiteto studentai pastatė universiteto centriniuose rūmuose barikadą. Šventinis studentų mitingo džiaugsmas peraugo iš pradžių į festivalio triukšmą, o vėliau įgavo grėsmingą išraišką – vyko susirėmimai su policija, du mitingo organizatoriai areštuoti. Būtent festivalyje prasiveržia tiesioginis veiksmas, žmonės nepaklūsta spektaklio kontrolei, pradeda siekti to, kas neįmanoma. 

 

      Festivalis yra indukcinis pasipriešinimo, mažosios politikos (minor politics) elementas. Priešingai nei kapitalistinio spektaklio dedukciniu elementu tampanti reprezentacija, jis lieka mūsų visų, aktyvistų ir maištininkų kolektyvine nuosavybe. Todėl tiems, kurie kartais kritikuoja ne tik Urbonus, bet ir žiniasklaidą į savo renginius kviečiančius anarchija.lt aktyvistus, patartume įžvelgti dažnose akcijose ne tik žalą, bet ir naudą. Socialinis aktyvizmas ir pasipriešinimas yra ne tik kova, bet ir festivalis. Festivalis sukuria socialinės tikrovės perteklių – chaotišką, triumfališką jausmo akimirką, kurioje vyksta neįmanomi dalykai. Reprezentacijos mechanizmams nepaklūstantys festivalio elementai kuria pasipriešinimo istoriją, kurios dažnai neužčiuopia jokie oficialūs šaltiniai, jokia meninė reprezentacija. Tai – nematoma raudona gija, bet kartais ji sukelia sprogimus. Todėl, remiantis festivalio logika, galima teigti, jog „Lietuvos“ kino teatras, nepaisant vėlesnių peripetijų, tapo svarbiu kultūrinio pasipriešinimo ir socialinės kovos.

      2008.06.27

      Pranešimas perskaitytas š.m. birželio 27-29 d. Alytuje vykusioje Meno streiko konferencijoje