Nuomonė: Socializmas „žmogišku veidu“
teorija

anarchizmas socializmas        Koks esminis skirtumas tarp komunistų ir anarchistų? Žinoma, tai, kad anarchistai atsisako naudoti valdžią kaip įrankį, atsisako naudoti valstybę ir užimti dabartinių engėjų vietą. Juk komunistai, deklaruodami, jog socializme valstybės aparatas nunykęs ir egzistuoja tik pusiau valstybė, samprotauja eklektiškai: šiandieninis Vakarų kapitalizmas taip pat yra „apnykęs“, labiau kreipiantis dėmesį į darbininko poreikius, bet mes nevadiname jo pusiau kapitalizmu. Taigi ar gali iš viso egzistuoti koks kompromisas tarp „raudonųjų“ ir „juodųjų“?

 
Komunistų ir anarchistų konfliktas
 

Visų pirma svarbiausia įsigilinti, kodėl kyla prieštaravimai tarp komunistų ir anarchistų. Vienas vadinamosios „anarchokomunizmo“ srovės ideologų P. A. Kropotkinas rašė: „Bet kokia visuomenė, atsisakiusi privačios nuosavybės, turės, mūsų nuomone, organizuotis anarchistinio komunizmo pagrindais. Anarchizmas neišvengiamai veda į komunizmą, o komunizmas – į anarchizmą, tuo tarpu ir tas, ir kitas atstovauja ne ką kitą, o lygiai tą patį siekį, atsirandantį dabartinėse visuomenėse – lygybės siekį“. Iš tiesų – juk komunistai žada visiškai sunaikinti valstybę galutinėje komunizmo fazėje. (Jei kas nežino komunizmo sąvokos, kurią vartoja komunistai, paaiškinsiu. Komunizmas yra tokia visuomeninė santvarka, kai visi visuomenės nariai yra lygūs (nes nelygybei nebėra ekonominių priežasčių), yra įgyvendintas darbo vaisių pasidalijimo principas „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“ (nes tam yra technologinės galimybės) ir yra išnykęs valstybės aparatas su visais represiniais organais – policija, armija (nes kiekvienas žmogus yra pakankamai protingas ir jam nebereikia valdžios).

 

Taigi iš tiesų šaunus planas – paimti valdžią ir sukurti tobulą žmonijos ateitį. Tačiau kodėl anarchistai jam nepritaria? Atsakymas yra lygiai toks pat, kaip ir atsakymas į klausimą „kodėl bolševikai nepritaria menševikams?“ Menševikai, dabar save vadinantys socialdemokratais (iš tiesų bolševikų partija irgi vadinosi „socialdemokratų“), tikino, jog užėmus valdžią galima tiesiog liepti buržuazijai teisingiau dalintis pelną su darbininkais, tada viskas palaipsniui tvarkysis, gamybinės jėgos augs ir ateis komunizmas. Tai, aišku, juokinga idėja – joks buržujus, kad ir kiek daug uždirbtų, nenorės savanoriškai dalytis su kitais. O jeigu įremtum jam automatą į nugarą, tai jis patyliukais imtų priešintis, kurti planus, kaip nuversti valdžią, išvengti mokesčių ir t. t.

 

Lygiai tas pats ir su komunistais – kodėl valdžioje esantys žmonės turėtų dalintis savo valdžia su paprastais darbo žmonėmis? Vedami dorovės ir gėrio idealų? Šitaip teigti yra lygiai tas pats, kas sakyti, jog geri ir dori buržujai gali dalytis savo pinigais su darbo liaudimi.

 

V. I. Leninas savo darbe „Marksizmas ir reformizmas“ rašo, jog, skirtingai nei anarchistai, komunistai pripažįsta „kovą už reformas“. Nepaisant to, jis kritikuoja socialdemokratus: „Reformizmas yra buržuazinis darbininkų apgaudinėjimas, darbininkai išliks lygiai tokie pat samdomieji vergai, nekreipiant dėmesio į tam tikrus teigiamus pokyčius“. Tačiau svarbiausia, kad jis neįžvelgia valdžios vaidmens žmonių tarpusavio santykiuose.

 

Visiška tiesa – kurioje socialdemokratų valdomoje valstybėje įsigalėjo lygybė ir socialinis teisingumas? Norvegijoje? Ten išvis nėra skirtumo, kas valdžioje – konservatoriai ar socialdemokratai. Lygiai toks pat klausimas kyla nužvelgus socialistines valstybes – kurioje iš jų palaipsniui įsigalėjo absoliuti lygybė? Socialistinėse valstybėse įvyko teigiami pokyčiai darbininkų naudai, tačiau jie vis tiek išliko vergai, atskirti nuo savo darbo vaisių. Išliko netgi kapitalas ir pridėtinė vertė, tik kapitalistą pakeitė valstybė.

 

Komunistai apskritai nemato didelio antagonizmo tarp valdančiojo ir paklūstančiojo. Juk yra labai svarbus dalykas – F. Engelsas savo knygoje „Šeimos, privačios nuosavybės ir valstybės kilmė“ teigia, jog valstybė atsirado kaip gamybos galių augimo rezultatas, o dar tiksliau – valstybė atsirado po to, kai atsirado privati nuosavybė, ir valstybė tarnavo valdančiajai klasei. Mūsų laikais valstybė yra ne kas kita, o represinių institucijų visuma – pagrindinis valstybės uždavinys yra garantuoti kapitalo ir kapitalistų saugumą, tai daroma represinių struktūrų pagalba. Įstatymai, teismai, policija – ne kas kita, o represinis aparatas.

 

Tačiau komunistų teorija įdomi – nors istoriškai pirma atsirado privati nuosavybė, o tik tada – valstybė, komunistai siūlo pirma naikinti privačią nuosavybę, o tada – valstybę.

 

Turbūt ne vienam, nesusipažinusiam su ekonominėmis Marxo teorijomis, dabar kilo klausimas: kodėl aš teigiu, jog valstybė atsirado po to, kai atsirado privati nuosavybė? Primityviai paaiškinsiu remdamasis Marxo ir Engelso mintimis.

 
Privačios nuosavybės ir valstybės kilmė
 

Žmonijos istorijos pradžioje, kai jau buvo atrasta žemdirbystė ir žmogus nebeužsiėmė vien rinkimu ar medžiokle, gamybos jėgos buvo labai neišvystytos. T.y. žmogus savo jėgomis galėjo pagaminti labai mažai produkcijos, vyravo natūriniai ūkiai – žmonės suvartodavo lygiai tiek, kiek sugebėjo pasigaminti. Tada neapsimokėjo turėti vergų ar samdyti – juk žmogus negalėjo pagaminti daugiau, nei pats galėjo suvartoti. Atsiradus gamybos priemonėms bei joms tobulėjant, žmonės pasidarė pajėgūs pagaminti daugiau, nei patys galėjo suvartoti, atsirado skirtingi amatai, darbo pasidalijimas, prasidėjo mainai, atsirado privati nuosavybė. Jau tada tie, kam priklausė gamybos priemonės, tapo pranašesni už tuos, kurie jų neturėjo. Jie galėjo tiesiog skolinti kitiems savo gamybos priemones su sąlyga, jog darbininkas pasidalins su juo savo darbo vaisiais. Taigi išnaudotojui, kad išgyventų ir pralobtų, nereikėjo daryti praktiškai nieko – tik turėti gamybos priemones, ir, aišku, stengtis, kad kiti jų neturėtų. Gamybos priemonės – tai visuma to, ką naudojant galima sukurti pridėtinę vertę. T.y. jei turi gamybos priemones, tau reikia žaliavų ir darbo jėgos – ir gausi produktą, kurio kaina bus didesnė už žaliavų kainą. Skirtumas tarp žaliavų savikainos ir produkto savikainos vadinamas pridėtine verte.

 

Bet juk tai buvo primityvi, laukinė visuomenė. Argi negalėjo koks kuoka ginkluotas raumenų kalnas atimti iš išnaudotojo turtą? Turbūt pradžioje taip ir buvo, lygiai kaip ir Lietuvoje 1990-aisiais, pradinio kapitalo kaupimo metu, kai vadinamieji „verslininkai“ tarpusavyje šaudėsi ir kriminaliniais metodais kovojo dėl turto, ir tik po to tvirtėjo valstybiškumas.

 

Taip pat ir senovėje, kai padėtis kiek stabilizavosi, kapitalui apginti buvo sukurta valstybė su visais represiniais atributais – „policija“, įstatymais, valdžia. Juk pirmieji rašytiniai įstatymai (Hamurabio teisynas) būtent ir numatė bausmes už vogimą, nepaklusnumą ir t.t.

 

Tam pačiam tikslui buvo pajungta ir religija – juk Mozės „dievas“ savo įsakymuose liepė nevogti, negeisti svetimo turto, gerbti vyresnybę (tėvą ir motiną), t.y. tasai Dievas gynė turtingųjų interesus, o ne jiems tarnaujančių vargšų. Jis netgi įtvirtino vergiją – Biblijoje, Kunigų knygoje 25:44-46 rašoma: „Vergą ar vergę gali laikyti tik jei pirksi vergus iš kaimyninių tautų. Galite nusipirkti jų ir iš ateivių, gyvenančių su jumis, bei jų palikuonių, gimusių ir užaugusių jūsų krašte. Tokie vergai bus jūsų nuosavybė. Galite juos palikti savo vaikams kaip paveldimą nuosavybę, padarydami juos amžinais vergais. Su jais galite elgtis kaip su vergais.“  Taigi ne tik leidžiama turėti vergų, bet jie netgi apibrėžiami kaip nuosavybė, o nuosavybė, pasak to paties Dievo – neliečiama. Krikščionybės pradininkas judaizmas – viena seniausių pasaulyje religijų – visiškai proteguoja valdančiųjų interesus, kaip ir valstybė. Iš čia ir paaiškinimas, kodėl šiuolaikinėse valstybėse religija (nesvarbu, ar krikščionybė, ar kokia kita religija) integruojama į valstybės aparatą arba kuriamas analogiškas kultas, pvz., Stalino asmenybės kultas TSRS – tokia praktika ne nauja, ji egzistuoja nuo pat valstybės atsiradimo.

 

Taigi pastebime paprastą logiką: neįmanoma sunaikinti valstybės, jei egzistuos senosios religijos ir religinės hierarchijos. Lygiai taip pat neįmanoma visiškai sunaikinti kapitalizmo paliekant valstybę – juk jos tikslas yra represijos ir pavergimas. Kaip mokė senovės graikų filosofijos Aristotelis, „norėdamas suvokti dalyką, turi suvokti jo tikslą“.

 

Reiktų pabrėžti, jog Marxo ir Engelso teorija paneigė idealistinį mitą, teigiantį, jog valstybė susikūrė kaip savanoriška organizacija, tačiau nepaneigė teiginio, jog visuomenė susibūrė kaip savanoriška organizacija, kurios tikslas – kolektyvinis visuomenės narių poreikių tenkinimas.

 

anarchizmas socializmas grafikas

 
Socializmas „žmogišku veidu“
 

Pagrindinis socializmo atmetimo argumentas turėtų būti toks: „valdžia ir paklūstantysis“ yra toks pat antagonizmas, kaip ir „išnaudotojas ir išnaudojamasis“. Todėl netgi šeimose, kur tėvai vaikams vadovauja tironijos principu bei stengiasi juos valdyti, paprastai įsiliepsnoja kartų konfliktas. Čia galima įžvelgti kitą marksistinę taisyklę – konfliktai susidaro kaip antagonizmo (priešybės) likvidavimo sąlyga.

 

Socializmas komunistams iš esmės priimtinas tik dėl to, jog jie tikisi būti kitoje valdžios aparato pusėje. Lygiai taip pat, kaip kapitalistams kapitalizmas yra priimtinas todėl, jog jie yra anapus kapitalo – jie ne darbininkai, kuriems tenka visos kapitalizmo „grožybės“. Nei vienas nenori būti vergu. O darbininkai, palaikantys kapitalizmą, dažniausiai įsivaizduoja, kad bet kuris iš jų gali tapti kapitalistu, ir tikisi, kad vieną dieną patys taps buržua. Juokinga, kaip dažnas komunistas, prisiskaitęs Lenino darbų, užsimoja tapti naujuoju žmonijos vedliu. Prisimenu F. Nietzschės kūrinio „Štai taip kalbėjo Zaratustra“ vietą, kur po pasakytos kalbos apie laisvę ir išmintį žmonės ėmė ploti Zaratustrai ir sakyti „Vesk mus, o išminčiau!“, o šis pagalvojo: „Ne, šie žmonės manęs nesuprato“.

 

Visgi yra vienas komunistų argumentas socializmo naudai, su kuriuo tikrai sunku ginčytis. Anarchistų aktyvistas K. Pocius savo straipsnyje „Laikas kurti Laisvąjį universitetą“ („Juodraštis“, Nr. 1, 2008 m.) rašo: „Universitete pirmiausia į akis krenta studentų pasyvumas“. Kaip galima plėsti universitetų autonomiją ir reformuoti švietimą, kai... studentai to nenori? Bolševikų metodas, aišku, turbūt būtų prievarta – lygiai taip pat, kaip „savanoriškai“ įvyko TSRS kolektyvizacija ir industrializacija arba Kinijos kultūrinė revoliucija. Bet ar tai atsiperka? Kaip matome iš minėtų valstybių istorijos, rezultatas, kurio siekta, nebuvo pasiektas.

 

Anarchistų vertybės, be abejo, yra laisvė, lygybė ir demokratija. Šias vertybes deklaruoja visi kairieji, tarp jų ir komunistai. Kaip i6spręsti masių pasyvumo bei nepritarimo pokyčiams problemą remiantis šiomis vertybėmis? Juk Marksas rašė: „Darbininkui nėra ko prarasti, išskyrus savo grandines“.

 

Vienas pagrindinių komunistinės-anarchistinės visuomenės formavimo principų turėtų būti savanoriškumas, lygybė ir demokratija, todėl siūlyčiau (net tuo atveju, jei dėl pasyvumo problemos prireiktų tarpinės santvarkos) įstatymais įtvirtinti individų teises steigti kolūkius, komunas bei burti savo atstovų tarybas, kitaip tariant, suteikti jiems galią patiems organizuoti gamybą. Skatinti savanorišką masių švietimą, kuris jau šiandien vyksta per tokius savišvietos projektus kaip „Laisvasis universitetas – LUNI“. Tai būtų tikrasis socializmas „žmogiškuoju veidu“

 

Be abejo, būtina sudaryti sąlygas komunoms visavertiškai egzistuoti, o ne izoliuoti nuo valstybės aparato ir palikti jas likimo valiai. Leisti joms prekiauti bei palaikyti ryšius ne tik su kitomis komunomis, bet ir su valstybės struktūromis – pvz., sudaryti sutartis su ligoninėmis bei poliklinikos dėl gydymo ir pan.

 

Iš esmės tikroji komunų nepriklausomybė jau dabar yra labai realus dalykas. Marxo pranašautas technologijų ir gamybos galių vystymasis pasiekė itin aukštą lygį – yra sukurta alternatyvioji energetika, aukšto produktyvumo žemės ūkis. Pavyzdžiui, Graikijoje, Atono kalne yra įsikūrusi vienuolių valstybė, kuri de facto yra nepriklausoma nuo likusios Graikijos – elektros energiją ji gauna iš atsinaujinančių energijos šaltinių, vandenį – iš gręžinių, maistas auginamas vietoje (tik čia jau šioks toks negarbingumas išlenda – vienuolių darbas apmokamas tikinčiųjų pinigais).

 

Taigi iš esmės panaikinama valdžios monopolija į tavo laisvę bei tavo darbą (turiu omeny sindikalistinį gamybos organizavimą ir profsąjungų gamybos valdymą). Lygiai taip pat „žmogiškajame socializme“ reikėtų panaikinti kitas valdžios monopolijas – tokias kaip monopolija į švietimą. Juk šiandien universitetai ypatingi tuo, kad tai vienintelė įstaiga, kuriuose galima gauti atitinkamą lapelį, jog esi pakankamai išsilavinęs ir gali tinkamai dirbti vieną ar kitą darbą. Net jei esi išsilavinęs ir apsišvietęs savarankiškai, tau vis tiek reikia to lapelio, kad galėtum dirbti. Teisę išduoti tuos „tinkamumo dirbti“ lapelius turėtų būtų suteikta profsąjungoms, komunoms ir panašiems kolektyvams, negana to, turėtų būti universitetų bei kitų švietimo įstaigų steigimo laisvė. Tokiu būdu padidėtų ir intelektualinis komunų lygis.

 

Aptariant komunas, svarbu atmesti klaidingą įvaizdį, kad komuna – tai kažkoks kaimas, kur visi dirba agrariniame sektoriuje. Gamybinės jėgos jau yra pakankamai pažengusios, kad keli žmonės, dirbdami žemės ūkio sektoriuje, galėtų išmaitinti daugybę. Technologijų pažanga leidžia, kad agrariniame sektoriuje dirbtų vis mažiau dirbančiųjų. Taigi komunoje būtų kam dirbti žemę (arba maistas būtų perkamas iš kitos komunos ir pan.), o kiti žmonės užsiimtų kita veikla.

 

Svarbi žemės ūkio raidos pakopa – kolūkių (kolektyvinių ūkių) organizavimasis. Aišku, jis turi būti savanoriškas. Kodėl būtinas atskirų ūkių susijungimas į kolektyvinius ūkius? Minimalias ekonomines žinias turinčiam žmogui aišku, jog darbo pasidalijimas didina darbo našumą. Jei kiekvienas mūsų pats siūtųsi drabužius, augintųsi rugius, gyvulius, gamintųsi maistą – produktyvumas būtų nepaprastai žemas ir mes netgi nesugebėtume patenkinti visų savo poreikių. Darbo pasidalijimas didina produktyvumą, todėl būtini kolūkiai, didinantys darbo našumą per darbo pasidalijimą.

 

Nevalia pamiršti ir kapitalizmo bei nelygybės prigimties šaltinio – privačios nuosavybės. Neseniai iš vieno anarchisto girdėjau tokį paprastą sofizmą, jog „nuosavybė savaime yra vagystė“. Teiginys tikrai įdomus – juk iš tiesų, kažką turėdamas, tu iš kitų atimi galimybę tuo kažkuo naudotis. Bet nereikia suabsoliutinti – nelygybės priežastis yra ne nuosavybė apskritai, o privati nuosavybė į gamybos priemones. Čia, tarp kitko, pasireiškia vienas iš antikomunistinės propagandos bruožų – ji tikina žmones, neva komunistai siūlo atsisakyti bet kokios nuosavybės, o dar dažniau – kad komunistai nori atimti visą nuosavybę. Tai netiesa.

 

Visgi reikia užkirsti keliui atgal į kapitalizmą ir uždrausti samdyti darbininkus, uždrausti privačią nuosavybę į gamybos priemones bei prievartinį mokesčių mokėjimą valstybės aparatui. „Samdyti darbininkus“ – turima omeny samdyti pastoviam darbui, kurio metu gamybos priemonėmis kuriama pridėtine vertė. Duoti kastuvą kaimynui, kad nuvalytų sniegą tavo kieme, o po to atsilyginti už darbą – tai ne samdymas, o paslaugos pirkimas.

 

Kalbant apie gėrybių dalijimąsi, sutinku, kad visos šalies mastu jis vyktų principu „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal darbą“, tačiau komunose, remiantis narių savanoriškumo principu, jis galėtų vykti progresyvesniu principu „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“. Dalybos vyktų savitarpio pagalbos principu, esant deficitui, prekės būtų paskirstomos pagal reikalingumą, nustatomą visos bendruomenės balsavimu.

 
Reziumė
 

Taigi toks būtų tikrasis, normalus socializmas, peraugantis į tikrąjį komunizmą/anarchiją, o ne butaforinis valstybinis kapitalizmas. Ne koks nors reformizmas ir ne koks nors vienų išnaudotojų keitimas kitais, o realios ir teisingos, esminės permainos. Turbūt sunkiausia komunistams, sutinkant su tokia politika, būtų atsisakyti vedlio vaidmens. Juk komunistai įsitikinę, jog jie turi vesti proletariatą į revoliuciją. O anarchistai įsitikinę, kad vedžioti galima tik už nosies, todėl jie siūlo eiti patiems, o ne ieškotis stabų. „Nei Dievas, nei karalius, nei didvyris,/ Mums išvadavimo neduos, / Mes patys, savo rankomis, / Save iš skurdo išvaduosime,“ – „Internacionalas“ (pažodinis vertimas).

 
Mefisto
2010 01 22
 
Papildoma informacija:

An Anarchist FAQ. Why is anarchism also called libertarian socialism?

Daniel Guérin. Anarchism is really a synonym for socialism. True or false?

Anarchism versus Socialism By WM. C. Owen. London: Freedom Press, 1922

 

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti