|
Ar postanarchizmas pakeis klasikinio anarchizmo filosofiją? |
teorija |
Daugelis teorinių anarchizmo veikalų buvo parašyti ankstyvojoje kapitalizmo vystymosi stadijoje, industrializacijos aušroje ir Ispanijos revoliucijos laikais. Būtent šis faktas neduoda ramybės postanarchistams, manantiems, jog šitie tekstai paseno ir nebeatitinka šiuolaikinės realybės. Taigi ką jie siūlo, apie kokį „post“, „mega“, „ultra“ anarchizmą jie kalba? Ar reikalinga klasikinio anarchizmo revizija?
Turbūt visi sutiks, kad per 150 ar 200 metų daug kas pasikeitė – valdžia įgavo kitokią struktūrą ir kitokias organizacines formas. Todėl postanarchistai mano, kad kitokios turi būti ir bevaldystės, t.y. anarchistinės visuomenės formos. Visų pirma, postanarchistai teigia, kad šiuolaikinėje visuomenėje neįmanoma nubrėžti ryškios linijos, skiriančios „gerąją visuomenę“ nuo „blogosios valstybės“. Šiuolaikinė valstybė nėra homogeniškas represinis mechanizmas, atvirai engiantis išsivaduoti svajojančią visuomenę. O šiuolaikinis žmogus, perėjęs kelis socializacijos etapus, yra grynas socialinis produktas. Todėl jis dažnai nekreipia jokio dėmesio į siūlomas išsilaisvinimo galimybes ir savanoriškai sutinka paklusti, savo paklusimą laikydamas „laisvos valios“ išraiška. Todėl postanarchizmo teoretikai mano, kad valstybės panaikinimas dar nereiškia represijų pabaigos, nes po to visuomenė gali būti represuojama pačių jos narių, pvz., ginkluotų gaujų. Todėl postanarchistai nukreipia aštriausią kritiką ne į valstybę, o į visuomenę. Jie siūlo veikti ne anapus valstybės, o valstybės viduje, ir keisti pačią visuomenę, kuri vėliau modifikuos arba visiškai pašalins valstybę. Antrasis kertinis postanarchizmo akmuo yra abejonės „gera“ žmogaus prigimtimi. Postanarchistai teigia, kad praktikoje nėra įrodyta nei Jean-Jacqueso Rousseau „gero žmogaus“ idėja, nei Piotro Kropotkino savitarpio pagalbos instinkto teorija. Klasikinis anarchizmas, postanarchistų nuomone, yra paremtas paprasčiausiu Thomaso Hobbeso principo „žmogus žmogui – vilkas“ ir Ch. Darwino rūšių išlikimo teorijos apvertimu aukštyn kojomis. Postanarchizmo teoretikas Saulas Newmanas įrodo, kad šios klasikinės anarchizmo idėjos niekada nebuvo kvestionuojamos (Saul Newman, «From Bakunin to Lacan. Anti-Authoritarianism and the Dislocation of Power», 2001). Trečia, postanarchizmas abejoja technologiniu progresu ir tiksliųjų mokslų pažanga, kuriai tiek daug dėmesio savo veikaluose skyrė Bakuninas su Kropotkinu. Tikėjimas progresu, postanarchistų nuomone, gimdo žmogaus viešpatavimą gamtos pasaulyje, jo sudaiktinimą ir, galų gale, žmonių susvetimėjimą. Be to, techninis progresas itin žalingas mus supančiai aplinkai. Ketvirta, postanarchistai ima kritikuoti pačią subjekto sampratą. M. Foucault poststruktūralizmo teorija abejoja subjekto sugebėjimais išsilaisvinti iš (jo paties sukurtos) priespaudos ir juo labiau padėti išsilaisvinti kitiems, kuo buvo įsitikinę Apšvietos mąstytojai. Bet kokiame kolektyve subjektas būtinai paklūsta vieniems žmonėms ir engia kitus, todėl kolektyvinio „aš“ samprata nustoja galiojusi. Pavyzdžiui, Apšvietos epochos laikais kolektyvinis subjektas, kuris buvo vadinamas „žmonija“, anaiptol neapėmė visų žmonių, nes jungė tik baltaodžius vyrus, kurie buvo krikščionys heteroseksualai. Postanarchizmas nesutinka nei su individualaus, nei su kolektyvinio subjekto apibrėžimu, įprastu klasikiniame anarchizme. Anarchistiniai individualaus subjekto bruožai – savarankiškumas, autonomija, atsakomybė, kūrybingumas – postanarchistų nuomone, yra neliberalios ideologijos dalis. O kolektyvinis subjektas, kurį klasikinis anarchizmas visų pirma supranta kaip „revoliucinį“ subjektą, postanarchistų nuomone, nėra labiausiai nuskurdusios, labiausiai engiamos arba pačios maištingiausios žmonių grupės, kaip buvo manoma anksčiau. Penktasis postanarchizmo bruožas yra tradicinės klasių kovos neigimas. Šiuo aspektu postanarchistus smarkiai įtakojo postmarksistai Jacquesas Lacanas ir Chantalas Mouffe, teigę, jog socialinių judėjimų praktika šiais laikais nebetelpa į siaurus klasių kovos rėmus. Kaip to įrodymą postanarchistai dažnai pateikia moterų anarchosindikalisčių judėjimo pavyzdį, pasakojantį, kad jos būrėsi ne tik kaip anarchistės, bet ir kaip moterys, anarchistinėse profsąjungose susidūrusios su seksizmo apraiškomis. Postanarchizmo filosofijos kritika Postanarchizmas piešia visiškai socializuoto žmogaus, gyvenančio valdžios persmelktoje visuomenėje, portretą. Toks žmogus nesugeba nei emancipuotis, nei išsilaisvinti. Iš to seka, kad postanarchistinės socializacijos teorija remiasi vulgariai traktuojamu principu „Būtis nulemia sąmonę“. Paradoksalu, bet anarchistams belieka laukti, kol Hegelio bičiulis Pasaulio Protas prigimdys naujų sąmoningų žmonių ir atvers jiems vartus į laisvę.Be to, kyla logiškas klausimas: jei visi žmonės yra prisitaikę prie valdžios sukurtų sąlygų ir pasirengę paklusti, šį klusnumą laikydami laisva savo valia, tai iš kur visuomenėje tiek daug nepatenkintųjų? Postanarchizmas neigia valstybės ir visuomenės atskirtį. Valstybė, anot postanarchistų, yra „natūrali“, organiškai išaugusi iš visuomenės gelmių. Siekdami sujungti šias dvi kategorijas, jie dažnai vartoja „valstybinės visuomenės“ terminą ir pateikia, atrodo, įtikinamą argumentą, kad socializuoti valstybinės visuomenės nariai, panaikinus valdžią, nebūtinai sukurs anarchistinę visuomenę. Bet postanarchistai patenka į logikos spąstus teigdami, jog žmonės savo noru siekia tapti vergais, o valdžia ir valstybė atlieka tik antraeilį vaidmenį. Tačiau valstybė, kad ir sukurta pačios visuomenės, neegzistuoja kitame, hretimame pasaulyje, kiekvieną dieną ji stipriai įtakoja visuomenę. Štai šią įtaką postanarchistai visiškai užmiršta. Postanarchizmo teorija neatsako į labai svarbų klausimą – kas yra laisvė? Juk valdžios pašalinimas postanarchistams anaiptol negarantuoja laisvės, anot Foucault, dar reikalinga „laisvės praktika“. Bet ką reiškia tokia praktika, jei neįmanoma sužinoti, kas yra pati laisvė. Klasikinis anarchizmas yra sukūręs laisvės idealą, kurio galima siekti kasdieniame gyvenime, tuo tarpu postanarchistai tokio idealo apskritai nepateikia, tad jų kritika dažnai atrodo betikslė ir niekur nevedanti. Trumpos išvados
XXI amžiuje gyvenantiems anarchistams naivu nekritiškai vadovautis XIX a. parašytais teoriniais veikalais. Klasikinio anarchizmo kritika yra reikalinga ir būtina. Tačiau aukštakaktė postanarchistinė kritika atrodo tokia skylėta, kad jos net negalima pavadinti kokia nors rimta konstrukcija. Todėl tūlas anarchistas dažnai nesupranta, kam iš viso reikalingas šiuo metu itin madingas priešdėlis „post“. Kai kurie postanarchizmo resursai: www.anarchiststudies.org/index.php http://post-anarchism.blogspot.com/
Pagal www.avtonom.org parengė en arche 2010 01 27
![]() |
Komentarai
Žmonės nepriimkit paštininkų į anarchosindikal istines profsąjungas.
Šita kritika ateina iš tos pačios postmodernizmo filosofijos. Vėlyvasis Vitgenšeinas ("kalbos kaip tikrovės paveikslo" sampratos atsisakymas ir kalbos žaidimų daugiaprasmišku mo kategorijos įvedimas), Richard Rorty (binarinių opizicijų analytic/synthe tic, empirical/dogma tic, fact/value dekonstrukcija) , Derrida (transcendental inio signifikato - aukščiausios neliečiamos Prasmės/išankst inės prielados dekonstrukcija) , Lyotard (didžiųjų pasakojimų apie realybę atmetimas pakeičiant metanaratyvą (Auščiausiajį pasakojimą) mikro-naratyvai s), Nietzsche-Fouca ult (humanistinio subjekto dekonstrukcija ir istorinė modernizmo kritika, parodant kaip tariamai neutralus žinojimas pavergia žmones ir tarnauja valdžiai).
Postanarchizmas pragmatiškai (o gal neopragmatiškai - pagal Rorty) naudojasi šiomis "metodologijomi s" ir įžvalgomis tam, kad įžvelgti begalinių revoliucijų galimybę ir Kito (bepročio, nusikaltėlio, iškrypėlio) išsilaisvinimą iš buržuazinės visuomenės kalėjimo.
http://www.kfmi.lt/athena/pdf/1/132-148.pdf
"Archetipinis šios nuostatos pavyzdys yra Marxo klasinio antagonizmo teorija, pagal kurią visa žmonijos istorija yra išnaudotojų ir išnaudojamųjų kovos istorija. Šioje kovoje visos pretenzijos į tiesą ir teisingumą, jeigu jos keliamos „reakcingųjų“ agentų, tėra akių dūmimas, už kurio slypi galingųjų klasta ir prievarta. „Viešpataujanči os bet kurio laikotarpio idėjos visuomet buvo tiktai viešpataujančio s klasės idėjos“, – reliatyvistiška i teigia „Komunistų partijos manifestas“. Pažinti tiesą ir įgyvendinti teisingumą gali tik toks nesuinteresuota s agentas, kurio išskirtinė padėtis jam leidžia panaikinti pačią klasių kovą, paverčiančią niekais tiesos ir teisingumo paieškas. Šią misiją Marxas skiria proletariatui – „universaliai klasei“, kuri nedisponuoja nuosavybe ir todėl šioje kovoje neturi ką prarasti išskyrus savo grandines. Revoliucinio perversmo būdu išsilaisvindama s iš kapitalistinės priespaudos proletariatas kartu atlieka žmonijos emancipacijos iš klasinio antagonizmo užduotį.
Revoliucinio perversmo (revoliucinės prievartos) būtinybę Marxas vaizduoja kaip atsaką į užslėptą (arba „struktūrinę“) prievartą. Nors buržuazinė visuomenė netoleruoja atviros prievartos, priespaudos ir pavergimo – formaliai visi jos nariai yra laisvi ir niekam neleistina prievartauti nekaltą asmenį – šis santvarkos fasadas klaidina, nes, pasak Marxo, už jo slypi „darbo išnaudojimas“. Samdomieji darbininkai, net jeigu jie ateina į darbo rinką savo noru, iš tikrųjų yra prievartos aukos – nes kapitalistai jiems atlygina tik darbo jėgos atstatymo kaštus ir nusavina likusią jų sukuriamos vertės dalį. Samdomojo darbo sistema yra rafinuota vergvaldystės forma. Santvarka, paremta tokiu išnaudojimu, negali būti teisinga ir todėl turi būti panaikinta. Tik sunaikindamas šią išnaudojimo sistemą – panaikindamas (socializuodama s) privačią gamybos priemonių nuosavybę – tarptautinis proletariatas gali sukurti „laisvės viešpatiją“ žemėje.
"Klasikinis anarchizmas yra sukūręs laisvės idealą, kurio galima siekti kasdieniame gyvenime, tuo tarpu postanarchistai tokio idealo apskritai nepateikia, tad jų kritika dažnai atrodo betikslė ir niekur nevedanti."
Vieno tikslo, vienos Pasaulinės revoliucijos universalumo fantaziją galima pakeisti lokaliais mikro-tikslais ir mikro-revoliuci jomis. Kitos išeities nematau, nes anarchizmas (pats žodis) man atrodo jau ant tiek nuvalkiotas, kad nebeįmanoma suprasti ką jis konkrečiai reiškia (family resemblance). Mes galime konsensuso būdu susitarti dėl to ką laikome realybe ir kokius tikslus, bei priemones jiems įgyvendinti naudosime.
Toliau seka stebimo fenomeno aprašymas ir moralinių asociacijų suteikimas kalbos pagalba (pvz. "geras stalas", "normalus vyras"). Šitie žodžiai ir su jais einančios emocinės asociacijos yra subjektyvios (skirtingiems žmonėms žodžiai turi skirtingas asociacijas). Kai mes fenomeną apdedame žodžiais, nebeįmanoma suprasti ar dar kalbame apie tą patį dalyką.
Čia prasideda semiotika. Lingvistinis ženklo signifikantas (žodis) yra siejamas su jo signifikatu (prasme), bei turėtų nurodyti į empirinį referentą, pvz. karvę. Problema tame, kad suprasti kokia yra karvės esmė yra grynas laiko gaišimas, nes tu esmių galima prigalvoti kiek tik nori. Bandymas pasiekti Platono idėjų Pasaulį (kuris jam buvo pats tikriausias) yra sena klaida, daroma Vakarų filosofijoje - visa mūsų mąstysena remiasi į binarines opozicijas gėris/blogis, laisvė/nelaisvė ir kiekvienas ženklas pastoviai nurodo į kitą ženklą). Binarinėje opozicijoje pvz. Gėris turi mistinį pranašumą prieš priešingybę Blogis. Todėl Platonas ir tikėjo Dievu a.k.a. Tobula Gėrio Idėja, nors jos neįmanoma suvokti be priešingybės - Tobulos Blogio Idėjos.
Vakarų filosofiją yra šūdo krūva, telpanti mūsų kasdienio gyvenimo kalbos lašelyje. Su absurdu galima susitaikyti ir gyventi toliau, kurti-griauti ir tt. Tik šį kartą su dar neregėta aistra.
Anarchizmą pakankamai kritikuoja valstybė - aktyviausius jo sūnus ir dukras nuolat paimdama perauklėjimui. Anarchizmą nuolat kritikuoja "nematoma rinkos ranka" daugybę jo dukrų ir sunų pasmergdama skurdui. jau nekalbant apie visokius liberalus, socialdemokratu s ar šiaip fašistus. Ir ta kritika agresyvi. suklydai ir šiurėk tave užspardė kur tamsiam skersgatvy. Nemanau kad tie paštininkai revizionistai reikalingi. Paprasčiausia neduot jiems alaus. (Yra toks senas profsąjungų principas alus tik profsąjungos nariams") Manau be alaus jų kliedesiai taps arba nuosaikesni arba jie išeis žaist į kitą smėlio dėžę, pvz., pas liberalus. Aš jų nepasiilgčiau.
jeigu a.lt ir toliau des medziagas apie ETINES anarchizmo problemas (bent jau santykiu 1:10 su profsajungu streikais, rusijos aktyvistu memuarais ir grybavimu siauliu miskuose) tai problemos su slaviku, kostiu ir ebal du spamu nunyks pacios savaime.
suprantama, kad lengva priprast, kad tik vyrai turi ka pasakyt post-marksizme ar anarchizme :-)
siaip geros diskusijos ir reikalingas santykiu ir terminu issiaiskinimas.
nesu newmano specialistas, taciau valstybes ignoravimas skvotuose, laisvuose universitetuose , autonominese zonose... etc., kuris gali buti suprastas, kaip veikimas valstybes viduje, kaip tik nera toks - valstybe ignoruojama, ji neegzistuoja autonomu samoneje (skirtingai nuo demonstraciju prie parlamentu).
"Klasikinis anarchizmas yra sukūręs laisvės idealą, kurio galima siekti kasdieniame gyvenime, tuo tarpu postanarchistai tokio idealo apskritai nepateikia, tad jų kritika dažnai atrodo betikslė ir niekur nevedanti."
nezinau tokio klasikinio anarchizmo idealo, isskyrus ginkluotas machno razborkes su viskuo kas juda.
toki ideala yra sukure situacionistai -- postanarchistai par excellence.
2. Postanarchistai mano, kad socializacija padarė žmogų "blogu". Tokia jų nuostata galutiniame rezultate niekuo nesiskiria nuo socialdarvinizm o ir klerikalizmo idėjų, sakančių, jog žmogus yra "blogas" iš prigimties.
3. Postanarchistai teigia, kad šiuolaikinis žmogus yra klusnus vergas, sutinkąs vergauti savo noru. Ši makiaveliška pozicija atima bet kokias pasipriešinimo ir aktyvizmo galimybes. Taigi postanarchizmas propaguoja susitaikėlišką doktriną "vistiek nieko nepakeisi..."
4. Kaip ir šiuolaikiniai Vakarų žmogaus teisių gynėjai, jie sumenkina klasių kovos, arba kovos prieš socialinę neteisybę, reikšmę ir ją "ištirpdo" bendroje kovos už žmogaus teises "košėje".
5. Atsisakę klasių kovos ir kovos prieš valdžią idėjų, postanarchistai atsisako pagrindinių anarcizmo principų.
zaidimas atskirose smelio dezese, kaip tu ji supranti, yra anarchijos alfa ir omega. kalbant apie a.lt uzurpacija -- sekmes darbuos ponas walensa (ebaldai davidoviciau).
1. kam atsakinėti į kritiką, kurios nė menkiausiai nesuvoki?
2. kam atsakinėti į kritiką, kurios nė menkiausiai nesuvoki?
3. kam atsakinėti į kritiką, kurios nė menkiausiai nesuvoki?
4. kam atsakinėti į kritiką, kurios nė menkiausiai nesuvoki?
5. kam atsakinėti į kritiką, kurios nė menkiausiai nesuvoki?
kada bitininko paskaita luni? kada newmano 'baltuose drambliuose' skaitymai
Taip kad mano smėlio dėžė saugi.
kaip suprantu postikai daugmaz siekia ar toleruoja atejima i valzdia ir galiausiai betkokiais metodais,ar tai butu diktatura ar dabartine sistema, reformuoti visuomene ir taip ja skatinant siekiant laisves ir individo issivadavimo...
tikrai ne, supranti ne taip. Bandyk skaityt dar karta. Jeigu skaitai angliskai, pavartyk tuos linkus kur virsuj. Arba pradek nuo sito http://en.wikipedia.org/wiki/Post-structuralism
klasikinio anarchizmo (fundamentalizm o) ortodoksai priklausantys isikibe i savo klasini identiteta nesiulo nieko, kad padetis kiek nors pasikeistu, post-anarchista i (neigiantys bet kokias strukturas, vadinasi ir identiteta a priori) juokaija:
MES TA SIKNA PO GALAIS
UZLAIZYSIM NEGYVAI!
nereiketu. bet cia (lt) vyksta vidinis "apsivalymas" nuo atvirai marksistiniu-st alinistiniu veikeju :-)))
Aš tingiu mokytis kalbėti paprastai, tai gal koks Pocevičius tegul pabando rimtai pasidomėti mūsų naudojamu žargonu ir jo reikšmę, nes rimtu veidu atsakinėti į totalų nesupratimą yra kvaila...
2. Tai, kad mes viską išvedame iš Nietzsche's valios siekti galios, arba Froido libido, dar nereiškia, kad atmetame egoistų sąjungos, arba mutualizmo galimybę, kai žmonės bendradarbiauja , o ne bando vienas kitą užmušti. Visa istorija parodo, kad žmogus neužsiima tik vienu, arba kitu, egzistuoja sintezė tarp Darvino konkurencijos ir Kropotkino kooperacijos. Tiek Kropotkinas, tiek socialinis evoliucionistas Herbert Spencer (liberalas) teigė, kad viskas veda į anarchiją.
3. Anarchizmas gali remtis žemiškais subjektyvios utilitaristinės naudos ir asmeninio intereso principais. Mes galime kovoti už visuomenę be valstybės pagal apibrėžimą (be teritorinės prievartos monopolijos) ir kurti alternatyvas tame kas lieka. Jeigu siūlyčiau kažkokį absoliutizmą, tai būčiau per daug utopiškas ir siuraprotis matantis tik savo viziją. Egzistuoja dalykai už kurių galima užsikabinti. Aš turiu savo metodologiją, kuri leidžia man kritikuoti iš esmės visus valdžios santykius, bet tuo pačiu neatmesti to, kad kovojimas prieš valdžią gali būti tiesiog infantiliškas. Kur nubrėžti ribą? Tai klasikinio liberalizmo klausimas. Aš manau, kad socializmo ir liberalizmo pasiekimai geriausiai atsiskleidžia Austrų ekonomikos mokykloje (Roderick Long neoAristotelizm as, Kevin Carson mutualizmas) ir postmarksizme, bei postmodernizme (Franfurto mokykla, Foucault ir tt.). Sintezavus valstybės ir visuomenės kritiką galima gauti kažką naujo.
4. Postanarchistai atmeta humanizmą ir žmogaus teises, bei viską laiko kontrakto-susit arimo reikalu. Ortodoksinio marksizmo klasių kovos samprata paseno, nes turime daug daugiau mikro-revoliuci nių galimybių nei vien klasių kova pagal Marksą. Tai padidina revolucingumo galimybę ir užkerta kelią bet kokiam reakcingumui ateityje, nes revoliucijos baigtis kaip galutinė stadija atmetama ir vietoj jos turime tik begalines perspektyvas priklausomai nuo konteksto ir norų.
Išvada; postanarchizmo kritika yra iš piršto laužta. Tam, kad mus kritikuoti reikia suvokti mūsų epistemologiją.