Ar postanarchizmas pakeis klasikinio anarchizmo filosofiją?
teorija

postanarchism reader        Daugelis žmonių, susipažinusių su anarchizmo idėjomis, turbūt nustebę surauks antakius: kokia čia dar naujiena, kodėl „post“? Negi dar mažai visokių anarchizmo rūšių ir porūšių? Iš karto galime nuraminti, kad postanarchizmas nėra kokia nors nauja sindikalistinė pašto darbuotojų organizacija, kaip juokauja vokiškai kalbantys anarchistai („Post“ – vokiškai „paštas“). Priešdėlis „post“ šiuo atveju reiškia reviziją – anarchistinės teorijos reviziją.

 

Daugelis teorinių anarchizmo veikalų buvo parašyti ankstyvojoje kapitalizmo vystymosi stadijoje, industrializacijos aušroje ir Ispanijos revoliucijos laikais. Būtent šis faktas neduoda ramybės postanarchistams, manantiems, jog šitie tekstai paseno ir nebeatitinka šiuolaikinės realybės. Taigi ką jie siūlo, apie kokį „post“, „mega“, „ultra“ anarchizmą jie kalba?

 
Ar reikalinga klasikinio anarchizmo revizija?
 

Turbūt visi sutiks, kad per 150 ar 200 metų daug kas pasikeitė – valdžia įgavo kitokią struktūrą ir kitokias organizacines formas. Todėl postanarchistai mano, kad kitokios turi būti ir bevaldystės, t.y. anarchistinės visuomenės formos.

 

Visų pirma, postanarchistai teigia, kad šiuolaikinėje visuomenėje neįmanoma nubrėžti ryškios linijos, skiriančios „gerąją visuomenę“ nuo „blogosios valstybės“. Šiuolaikinė valstybė nėra homogeniškas represinis mechanizmas, atvirai engiantis išsivaduoti svajojančią visuomenę. O šiuolaikinis žmogus, perėjęs kelis socializacijos etapus, yra grynas socialinis produktas. Todėl jis dažnai nekreipia jokio dėmesio į siūlomas išsilaisvinimo galimybes ir savanoriškai sutinka paklusti, savo paklusimą laikydamas „laisvos valios“ išraiška. Todėl postanarchizmo teoretikai mano, kad valstybės panaikinimas dar nereiškia represijų pabaigos, nes po to visuomenė gali būti represuojama pačių jos narių, pvz., ginkluotų gaujų. Todėl postanarchistai nukreipia aštriausią kritiką ne į valstybę, o į visuomenę. Jie siūlo veikti ne anapus valstybės, o valstybės viduje, ir keisti pačią visuomenę, kuri vėliau modifikuos arba visiškai pašalins valstybę.

 

Antrasis kertinis postanarchizmo akmuo yra abejonės „gera“ žmogaus prigimtimi. Postanarchistai teigia, kad praktikoje nėra įrodyta nei Jean-Jacqueso Rousseau „gero žmogaus“ idėja, nei Piotro Kropotkino savitarpio pagalbos instinkto teorija. Klasikinis anarchizmas, postanarchistų nuomone, yra paremtas paprasčiausiu Thomaso Hobbeso principo „žmogus žmogui – vilkas“ ir Ch. Darwino rūšių išlikimo teorijos apvertimu aukštyn kojomis. Postanarchizmo teoretikas Saulas Newmanas įrodo, kad šios klasikinės anarchizmo idėjos niekada nebuvo kvestionuojamos (Saul Newman, «From Bakunin to Lacan. Anti-Authoritarianism and the Dislocation of Power», 2001).

 

Trečia, postanarchizmas abejoja technologiniu progresu ir tiksliųjų mokslų pažanga, kuriai tiek daug dėmesio savo veikaluose skyrė Bakuninas su Kropotkinu. Tikėjimas progresu, postanarchistų nuomone, gimdo žmogaus viešpatavimą gamtos pasaulyje, jo sudaiktinimą ir, galų gale, žmonių susvetimėjimą. Be to, techninis progresas itin žalingas mus supančiai aplinkai.

 

Ketvirta, postanarchistai ima kritikuoti pačią subjekto sampratą. M. Foucault poststruktūralizmo teorija abejoja subjekto sugebėjimais išsilaisvinti iš (jo paties sukurtos) priespaudos ir juo labiau padėti išsilaisvinti kitiems, kuo buvo įsitikinę Apšvietos mąstytojai. Bet kokiame kolektyve subjektas būtinai paklūsta vieniems žmonėms ir engia kitus, todėl kolektyvinio „aš“ samprata nustoja galiojusi. Pavyzdžiui, Apšvietos epochos laikais kolektyvinis subjektas, kuris buvo vadinamas „žmonija“, anaiptol neapėmė visų žmonių, nes jungė tik baltaodžius vyrus, kurie buvo krikščionys heteroseksualai. Postanarchizmas nesutinka nei su individualaus, nei su kolektyvinio subjekto apibrėžimu, įprastu klasikiniame anarchizme. Anarchistiniai individualaus subjekto bruožai – savarankiškumas, autonomija, atsakomybė, kūrybingumas – postanarchistų nuomone, yra neliberalios ideologijos dalis. O kolektyvinis subjektas, kurį klasikinis anarchizmas visų pirma supranta kaip „revoliucinį“ subjektą, postanarchistų nuomone, nėra labiausiai nuskurdusios, labiausiai engiamos arba pačios maištingiausios žmonių grupės, kaip buvo manoma anksčiau.

 

Penktasis postanarchizmo bruožas yra tradicinės klasių kovos neigimas. Šiuo aspektu postanarchistus smarkiai įtakojo postmarksistai Jacquesas Lacanas ir Chantalas Mouffe, teigę, jog socialinių judėjimų praktika šiais laikais nebetelpa į siaurus klasių kovos rėmus. Kaip to įrodymą postanarchistai dažnai pateikia moterų anarchosindikalisčių judėjimo pavyzdį, pasakojantį, kad jos būrėsi ne tik kaip anarchistės, bet ir kaip moterys, anarchistinėse profsąjungose susidūrusios su seksizmo apraiškomis.    

 

Postanarchizmo filosofijos kritika

 

Postanarchizmas piešia visiškai socializuoto žmogaus, gyvenančio valdžios persmelktoje visuomenėje, portretą. Toks žmogus nesugeba nei emancipuotis, nei išsilaisvinti. Iš to seka, kad postanarchistinės socializacijos teorija remiasi vulgariai traktuojamu principu „Būtis nulemia sąmonę“. Paradoksalu, bet anarchistams belieka laukti, kol Hegelio bičiulis Pasaulio Protas prigimdys naujų sąmoningų žmonių ir atvers jiems vartus į laisvę.Be to, kyla logiškas klausimas: jei visi žmonės yra prisitaikę prie valdžios sukurtų sąlygų ir pasirengę paklusti, šį klusnumą laikydami laisva savo valia, tai iš kur visuomenėje tiek daug nepatenkintųjų?

 

Postanarchizmas neigia valstybės ir visuomenės atskirtį. Valstybė, anot postanarchistų, yra „natūrali“, organiškai išaugusi iš visuomenės gelmių. Siekdami sujungti šias dvi kategorijas, jie dažnai vartoja „valstybinės visuomenės“ terminą ir pateikia, atrodo, įtikinamą argumentą, kad socializuoti valstybinės visuomenės nariai, panaikinus valdžią, nebūtinai sukurs anarchistinę visuomenę. Bet postanarchistai patenka į logikos spąstus teigdami, jog žmonės savo noru siekia tapti vergais, o valdžia ir valstybė atlieka tik antraeilį vaidmenį. Tačiau valstybė, kad ir sukurta pačios visuomenės, neegzistuoja kitame, hretimame pasaulyje, kiekvieną dieną ji stipriai įtakoja visuomenę. Štai šią įtaką postanarchistai visiškai užmiršta.

 

Postanarchizmo teorija neatsako į labai svarbų klausimą – kas yra laisvė? Juk valdžios pašalinimas postanarchistams anaiptol negarantuoja laisvės, anot Foucault, dar reikalinga „laisvės praktika“. Bet ką reiškia tokia praktika, jei neįmanoma sužinoti, kas yra pati laisvė. Klasikinis anarchizmas yra sukūręs laisvės idealą, kurio galima siekti kasdieniame gyvenime, tuo tarpu postanarchistai tokio idealo apskritai nepateikia, tad jų kritika dažnai atrodo betikslė ir niekur nevedanti.

 
Trumpos išvados
 

XXI amžiuje gyvenantiems anarchistams naivu nekritiškai vadovautis XIX a. parašytais teoriniais veikalais. Klasikinio anarchizmo kritika yra reikalinga ir būtina. Tačiau aukštakaktė postanarchistinė kritika atrodo tokia skylėta, kad jos net negalima pavadinti kokia nors rimta konstrukcija. Todėl tūlas anarchistas dažnai nesupranta, kam iš viso reikalingas šiuo metu itin madingas priešdėlis „post“.

 

Kai kurie postanarchizmo resursai:

www.anarchiststudies.org/index.php

http://post-anarchism.blogspot.com/

 

Pagal www.avtonom.org parengė en arche

2010 01 27
 
postmodernizmas 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti