Karlas: Celibatas ir kastracija
teorija

celibatas ir kastracija        Kalbant apie pastarojo meto įvykius, stebėtojui iš šalies galėtų susidaryti įspūdis, kad celibato idėja Lietuvoje tarsi tvyro ore, tiksliau eteryje. Niekas nebūtų labai nustebęs, jei, pavyzdžiui, Drąsius Kedys būtų ką nors iškastravęs.

 

Prisimename, kad kilus tarptautiniam skandalui dėl vadinamojo nepilnamečių apsaugos įstatymo, Kubilius, išreikšdamas krikščioniškojo konservatorių sparno (ar kojos ar kokio kito organo) nuotaikas, išsakė „bet kokios seksualinės agitacijos uždraudimo“ idėją. Šią ir daugelį kitų tuomet išsakytų idėjų galima drąsiai vadinti fantastinėmis, tiesiog fantazijomis. Kadangi jų paskirtis yra dirginti jautrias vietas, siekiant tam tikro pasitenkinimo ar satisfakcijos, šias fantazijas galima vadinti masturbacinėmis fantazijomis.

 

Kaip pažymėjo ekspertai, tos įstatymo pataisos ne tik negalėjo pasiekti savo tariamo tikslo, bet ir būtų sušvelninusios bausmes, numatomas už vaikų seksualinį išnaudojimą, jei būtų priimtos. Baudžiamoji atsakomybė būtų pakeista administracine. Todėl šias celibato idėjas galima vadinti masturbacinėmis fantazijomis.

 

Tačiau daug įdomesnė mūsų kontekste yra ne Kubiliaus išreikšta masturbacinė fantazija apie bet kokios seksualinės agitacijos uždraudimą, o kita, kiek vėliau suformuluota fantazija apie cheminę kastraciją. (Tai, kad ji virto įstatymu, niekaip nekeičia jos fantastinės esmės.)

 

Buvo pabrėžiama, kad cheminės kastracijos tikslas yra „nusplopinti geismą“. Ar verta priminti, kad būtent tokia per amžius buvo intymiausia ir sakraliausia daugelio autorių, rašiusių apie seksą ir celibatą svajonė: numalšinti geismą. Šią parlamentinę cheminės kastracijos idėją (beje, pavogtą iš lenkų) galime interpretuoti kaip pačią intensyviausią pastaruoju metu celibato idėjos raišką: šiuo atveju euforiją ir galbūt net sadomazochistinę ekstazę balsavusiems seimūnams užtikrino tai, kad cheminę kastraciją galima suvokti kaip celibatą su šimtaprocentine garantija. Paprasta kastracija tokios garantijos neteikia: tai liudija istorinis eunuchų – kastratų valstybės tarnautojų pavyzdys.

 

Šioje vietoje aš noriu pradėti skverbtis gylyn į celibato termino istorinės ir kultūrinės atminties archyvą. Celibato idėjos ir tradicijų ištakos glaudžiai susijusios su kastracija.

 

Evangelistas Matas cituoja skandalingą Jėzaus raginimą: „... yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano.“ Ši evangelinė eunucho figūra tradiciškai buvo interpretuojama kaip skaistumo ir celibato simbolis. Tai kertasi su antikinėmis pažiūromis, kurios buvo itin nepalankios eunuchams kaip „trečiajam žmogaus tipui”, kuriam būdingas hiper-seksualumas ir moralinis silpnumas.

 

Kita vertus, daugybė šaltinių liudija, kad eunuchai buvo didžiai branginami tiek elito vyrų, tiek jų žmonų meilužiai. Krikščionybės apologetams teko išlieti nemažai prakaito, kad paverstų eunuchą vyriškosios askezės simboliu. Turint omenyje antikinį kontekstą Jėzaus raginimas pasidaryti eunuchais dėl dangaus karalystės skamba itin radikaliai. Be to, Jėzus, šiaip jau noriai gydantis ir taisantis visus pasitaikančius defektus ir net galintis prikelti mirusius, šiuo atveju neužsimena apie gydymo būtinybę ir nesiima jokios gydomosios operacijos, kuri padėtų eunuchams integruotis į normalią visuomenę. Priešingai: eunuchas yra iškeliamas sektinu pavyzdžiu ir virsta Dangaus karalystės simboliu.

 

Tačiau ankstyviesiems krikščionims toks Kristaus raginimas neatrodė nei bauginantis, nei neįprastas. Ritualinė kastracija buvo paplitusi ir dažna religinė praktika. Jėzus kvietė sekėjus imtis ritualinės kastracijos kaip būdo demonstruoti religinį atsidavimą ir ištikimybę. Šis ritualas kildinamas iš pačių ankstyviausių religingumo raiškos formų žmonijos istorijoje. Jis siejamas su kultu, įvardijamu kaip Didžiosios Motinos arba Dievų Motinos kultas.

 

Mitai pasakoja, kad Deivė pati iškastravo savo vyrą, kai sužinojo apie jo neištikimybę; jam mirtinai nukraujavus, kaprizingoji Deivė jį prikėlė iš mirusiųjų, bet paliko kastratu. Pagal kitą versiją, Deivės vyrą nužudė priešas ir, sudraskęs jo kūną į gabalus, išmetė į kosmosą. Vargšė Deivė ilgai rankiojo kosmoso platybėse išsibarsčiusius vyro palaikus, kol surado viską, išskyrus vieną dalį.

 

Ritualinė kastracija buvo pakankamai išplitusi ankstyvosiose krikščioniškose kongregacijose tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Krikščioniška ritualinė kastracija buvo atliekama ne vieną šimtmetį ir ne tik tarp Gnostinių judėjimų dalyvių, bet ir ortodoksų stovyklose.

 

Trečiajame šimtmetyje suklestėję didieji asketiniai judėjimai, iš kurių išsirutuliojo monasticizmas ir celibato filosofija, savo gretose turėjo nemažai eunuchų. Daugelis vadinamųjų sinkretistinių judėjimų šventikų išsikastruodavo patys, savarankiškai. Jie vilkėjo moteriškus drabužius. Pats ritualas vykdavo pavasarį. Jis prasidėdavo ekstatišku, svaiginamu pasišventėlių šokiu. Tuomet kai kurie iš dalyvių griebdavo akmeniniį peilį ir išsikastruodavo. Nupjautas sėklides jie sviesdavo į namo duris, o tuose namuose gyvenančios moterys privalėdavo paduodti jiems drabužių, kuriais jie apsirengdavo. Tuomet prasidėdavo visuotinė liaudies šventė.

 

Vėlesnis Bažnyčios sprendimas kriminalizuoti eunuchus liudija ritualinės kastracijos išplitimo mastus. Alegorinė Jėzaus raginimo pasidaryti eunuchais interpretacija buvo reikalinga kovoje su šia praktika. Bažnyčios ideologai pasitelkė ne tik moralės filosofiją bet ir mediciną, kuri aiškino, kad seksas iš esmės yra pavojingas vyro vyriškumui, kadangi sperma susidaro iš putų, kurios atsiranda užvirus kraujui. Todėl jau nuo II šimtmečio medicinos žinovai atkakliai laikėsi teorijos, kad seksas iš esmės yra pavojingas vyrui ir piktnaudžiavimas juo lemia vitalinės vyriškumo esencijos netektį (nuostolį). Tai gana gudrus ėjimas, nes seksas čia skelbiamas grėsme siekiant tausoti ir saugoti vyriškumą. Tuo metu kastracija, aišku, reiškia neatitaisomą vyriškumo praradimą. Vyro uždaviniu tampa seksualinių impulsų valdymas. Taip gimė „vyriško eunucho“, t.y. save seksualiai tausojančio asketo idealas.

 

Ankstyvųjų krikščioniškų autorių tikslinė grupė, taikinys buvo jauni aristokratai, kuriems kastracija buvo pernelyg ekstremalus imperatyvas. Toks Origenas sugalvojo, kaip pasmerkti kastraciją kaip morališkai silpnesnį pasirinkimą: jis aiškino, kad tikras eunuchas yra ne tas, kuris atima iš savęs galimybę lytiškai santykiauti, o tas, kuris gali užgniaužti sekso troškimą (geismą). Nuo tada moteriški eunuchai buvo paversti atpirkimo ožiais.

 

Kas labiausiai nervino Bažnyčios tėvus, sužinome iš Šv. Augustino raštų, – autoriaus, kuris nemėgo vynioti žodžių į vatą: „kad ir kaip aiškintume jų šventines apeigas, ... moteriški vyrai yra prieštaravimas gamtai“. Augustiną ypač erzino tų šventikų lytinis neapibrėžtumas: „Kaip tik vakar šie sumoteriškėję vyrai ėjo gatvėmis suveltais plaukais, išbalintais veidais, atsipalaidavę kūnu, o jų eisena buvo moteriška“.

 

Šis aprašymas kažką primena. Taip, meilės paradus. Kaip yra pasakiusi Teišerskytė apie gėjų paradą, kurį matė Olandijoje: „Netgi sakyčiau, jie erotiškai šlykštūs“. Taigi jau ir pats celibatas yra degradacija kastracijos atžvilgiu, degradacija, kurios priežastis – silpnumas, baimė, valios ir atsidavimo stoka.

 

Asketizmo ir visiško susilaikymo – celibato – idealai formuojasi kaip kompromisas, išsisukinėjimas gavus šaukimą įrodyti visišką atsidavimą, taigi savotiškas dezertyravimas. Čia susiduriame su begaliniu regresu arba maniakiška celibato garantijų paieškos logika. Ritualinė kastracija buvo atmesta kaip nevisiškas atsidavimas; absoliutų pasišventimą garantuoja tik vidinis išsikastravimas – geismo suvaldymas.

 

Po nepilnų 2000 metų katalikiškiausia pasaulio tauta lenkai žengia naują žingsnį celibato evoliucijoje: cheminė kastracija yra ritualinės kastracijos ir geismo nuslopinimo kombinacija, realizuojanti celibatą su 100 procentų garantija.

 

2010 01 20-22

 

Taip pat skaitykite: Karlas: Celibato kultūra. Trijų paskaitų ciklas

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti