Darius Pocevičius. Kodėl valstybininkai nemato skirtumo tarp anarchistų ir liberalų?
teorija

fuck liberals        Socialinio anarchizmo filosofija, apjungdama individualistinės laisvės ir kolektyvinio solidarumo pradus, susilaukia daug kritikos ir iš radikalių neoliberalų, pasisakančių už nevaržomą laisvąją rinką, ir iš ortodoksinių marksistų, pasisakančių už totalitarinį valstybinį kolektyvizmą.

 

Lietuvoje, kurioje jau 20 metų klęsti neoliberalizmo dogmos, anarchistai dažniausiai kaltinami pernelyg dideliu „kairumu”, prilyginamu „bolševizmui”, o jų propaguojamos komunos dažnai tapatinamos su sovietiniais „kolchozais”. Kita vertus, anarchistai mūsuose kartais susilaukia griežtos kritikos iš kitų ortodoksų – marksistų-leninistų, kurie anarchizmą vadina „smulkiaburžuazine srove” ir tapatina jį su liberalizmu arba net neoliberalizmu.

 

Vienas tokių marksistinių ortodoksų – Algimantas Brazaitis (manoma, kad tai tas A. Brazaitis, kuris buvo paskutinis sovietinio „Glavlito“ Lietuvoje vadovas) – „Lietuvos profsąjungų“ laikraštyje (2010 m. Nr.1) paviešino straipsnį „Liberalai konservatorių valdžioje. Kas iš to?“, kuriame sutapatino anarchistus su neoliberalais ir apkaltino juos visomis kapitalizmo nuodėmėmis.

 

Dabartinius liberalus (neoliberalus) A. Brazaitis kildina iš anarchistų, o šiuos vadina marksistų priešais: „Marksistų priešai anarchistai, remdamiesi ne darbininkų, bet smulkiųjų buržua interesais, skelbė beribes asmenybės laisves, suprasdami, jog realiame gyvenime tai labiausiai naudinga turtingiesiems”. Anarchistų siekiai, kad valstybė, tautinės, religinės ir kitokios organizacijos nesikištų į žmogaus bei visuomenės gyvenimą, jam atrodo utopiški, primityvūs ir netinkantys mūsų laikams.

 

Visas žmonijos problemas, anot jo, gali išspręsti valstybė ir tik valstybė: „XX amžius pagimdė ne tik mokslo bei technikos stebuklus, bet ir globalines problemas, kurias spręsti pajėgi tik nauja visuomenės organizavimo forma, vadinama socialine valstybe.” Tik „nešališka ir principinga” valstybė galinti užtikrinti teisingą bendru darbu sukurtų didžiulių turtų paskirstymą ir sustabdyti didžiulių turtų kaupimąsi pavienių individų rankose.

 

Įdomu, kad savo požiūriu į valstybę kairysis marksistas A. Brazaitis niekuo nesiskiria nuo dešiniųjų „valstybininkų”, „landsbergistų” ir „ultrapatriotų” sparno ideologų, Lietuvos valstybę laikančių savo alfa ir omega. Visi jie yra tuojau pat pasirengę aukoti visas žmonių teises ir leisves ant valstybingumo aukuro.

 

Centralizuotos valstybės ir „tvirtos rankos“ ilgesį šis autorius išreiškia pašiepdamas savo paties sugalvotą „liberalanarchizmo srovę“, kurią kildina iš Lenkijos ir Lietuvos unijos laikų, kuomet bajorų seimuose buvo įdiegta „liberum veto” teisė. A. Brazaitis mano, kad kaip tik dėl šios teisės, kuri atitinka šiandieninių anarchistų naudojamą konsensuso principą sprendimų priėmimo procese, ir sugriuvo tuometinė valstybė, kurią jis laiko nekvestionuojamu gėriu.

 

Pateikdamas visą virtinę nesėkmingų pavyzdžių, kaip kitose šalyse (Prancūzijoje, Anglijoje) buvo stengiamasi įgyvendinti, jo manymu, „absurdiškas” žmonių laisves, jis prieina išvados, kad tikrąsias žmonių laisves gali garantuoti tik „valstybingumo ir socialinės partnerystės principai”. A. Brazaitis mini ir Vokietijos pavyzdį („Liberalizmo iliuzijomis ir jų sukeltais socialiniais padariniais sumaniai pasinaudojo Vokietijos fašistai ir prasiveržė į valdžią”), tik, deja, nepasako kito fašistų vardo. O juk į valdžią atėjo socialiai teisingos valstybės, atstovaujančios tikruosius tautos interesus, šalininkai, tuomet pasivadinę nacionalsocialistais, savo idėjomis labai primenantys mano kritikuojamo straipsnio autorių.

 

Toliau klaidingai tapatindamas anarchizmą su liberalizmu, A. Brazaitis pasiekia absurdo viršūnę, kai įrodinėja, jog savitarpio pagalbos principą siekiantys įgyvendinti dabartiniai anarchistai... sėdi Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko ir kitų finansinių grupuočių įstaigose: „P. Ž. Prudonas vietoj valstybės siūlė „savitarpio paslaugų“ teoriją, kurios dėka žadėjo išvaduoti darbo žmones iš išnaudotojų priespaudos. Ar tai nepanašu į Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko pastangas kitame lygmenyje „sukurti savitarpio paslaugų“ sistemą, paremtą JAV milijardierių kapitalo interesais?” Kadangi autoriui itin svarbu susieti liberalizmą su „pikčiausiu marksizmo priešu” anarchizmu, tad jis imasi grynos demagogijos visiškai „užmiršdamas” tikrąją anarchistinės savitarpio pagalbos principo reikšmę ir šį principą pritaikydamas... finansinių ryklių per prievartą primestoms paskolų sutartims, nuvarančiosm į bankrotą ištisas valstybes.

 

Pabaigai reiktų pabrėžti, kad A. Brazaitis „užmiršo“ ne tik pagrindinius anarchizmo principus, bet ir apskritai visą šimtus metų trukusią anarchistų kovą prieš valstybinį kapitalizmą, t. y. prieš klasikinio liberalizmo kūdikį, kurį šiandien puoselėja neoliberalai. Tą jis ir pats pripažįsta: „Grįždami iš tarybinio socializmo į kapitalistinę praeitį, nuvažiavome labai toli į neoliberalų proteguojamus modernizuoto, bet vis dėlto LAUKINIO kapitalizmo laikus. Kaip tik ten, kur gimė ir vešliai skleidėsi anarchizmo ir liberalizmo filosofija. Net pamiršome, kad įvairiose anarchizmo atmainose yra ir labai maištinga teroristinė srovė, kviečianti ugnimi ir kalaviju naikinti neokolonizatorius ir darbo žmonių išnaudotojus.”

 

Taigi į šios replikos antraštėje užduotą klausimą reiktų atsakyti taip: valstybininkai nemato skirtumo tarp anarchistų ir liberalų dėl neišmanymo ir sąvokų painiavos. Valstybiniam autoritarizmui autorius tradiciškai priešina liberalizmą ir anarchizmą. Deja, ir klasikinis liberalizmas, ir neoliberalizmas, pasisakydamas prieš autoritarizmą visose visuomenės gyvenimo srityse, skatina autoritarizmą, dominavimą ir hierarchiją ekonominiuose žmonių santykiuose. Kitaip tariant, ekonomikoje liberalai pripažįsta ne žmonių, o pinigų sprendžiamąją galią, todėl pateisina bet kokią korporacijos savininko autokratiją ir despotizmą.

 

Tikrasis valstybinio autoritarizmo antonimas būtų ne liberalizmas, o libertarizmas, kilęs iš 1789 m. amerikiečių filosofo W. Belshamo sugalvoto naujadaro „libertarian”, sudaryto iš dviejų angliškų žodžių: „liberty“ (liet. – laisvė) ir „unitarian“ (liet. – vieningas, galiojantis visiems). Už vienodą sprendimų priėmimo galią ir visuotinę laisvę, galiojančią ne tik turtingiesiems, kaip tik ir pasisako kairieji libertarai, dažnai vadinami anarchistais. Tai ir yra esminis skirtumas tarp anarchistų ir liberalų.  

 

Tradiciniai kairieji (marksistai ar socialdemokratai) ir tradiciniai dešinieji (konservatoriai ar neoliberalai) valstybingumo (arba autoritarizmo) požiūriu niekuo nesiskiria. Visi jie šiandien yra tokie patys autoritarai, nes pasisako už tokią pat stiprią valdžią bei stiprią valstybę, kuri ir yra pagrindinis kapitalistinės sistemos ramstis. Tad pats laikas brėžti skiriamąją liniją ne tarp tradicinių kairiųjų ir tradicinių dešiniųjų, o tarp autoritarų ir libertarų. Tada daug kas atsistos į savo vietas ir nebeliks tokios absurdiškos painiavos, dėl kurios anarchistu galima pavadinti net Pasaulio banko valdybos pirmininką...

 
2010 02 05