Darius Pocevičius. Kodėl valstybininkai nemato skirtumo tarp anarchistų ir liberalų?
teorija

fuck liberals        Socialinio anarchizmo filosofija, apjungdama individualistinės laisvės ir kolektyvinio solidarumo pradus, susilaukia daug kritikos ir iš radikalių neoliberalų, pasisakančių už nevaržomą laisvąją rinką, ir iš ortodoksinių marksistų, pasisakančių už totalitarinį valstybinį kolektyvizmą.

 

Lietuvoje, kurioje jau 20 metų klęsti neoliberalizmo dogmos, anarchistai dažniausiai kaltinami pernelyg dideliu „kairumu”, prilyginamu „bolševizmui”, o jų propaguojamos komunos dažnai tapatinamos su sovietiniais „kolchozais”. Kita vertus, anarchistai mūsuose kartais susilaukia griežtos kritikos iš kitų ortodoksų – marksistų-leninistų, kurie anarchizmą vadina „smulkiaburžuazine srove” ir tapatina jį su liberalizmu arba net neoliberalizmu.

 

Vienas tokių marksistinių ortodoksų – Algimantas Brazaitis (manoma, kad tai tas A. Brazaitis, kuris buvo paskutinis sovietinio „Glavlito“ Lietuvoje vadovas) – „Lietuvos profsąjungų“ laikraštyje (2010 m. Nr.1) paviešino straipsnį „Liberalai konservatorių valdžioje. Kas iš to?“, kuriame sutapatino anarchistus su neoliberalais ir apkaltino juos visomis kapitalizmo nuodėmėmis.

 

Dabartinius liberalus (neoliberalus) A. Brazaitis kildina iš anarchistų, o šiuos vadina marksistų priešais: „Marksistų priešai anarchistai, remdamiesi ne darbininkų, bet smulkiųjų buržua interesais, skelbė beribes asmenybės laisves, suprasdami, jog realiame gyvenime tai labiausiai naudinga turtingiesiems”. Anarchistų siekiai, kad valstybė, tautinės, religinės ir kitokios organizacijos nesikištų į žmogaus bei visuomenės gyvenimą, jam atrodo utopiški, primityvūs ir netinkantys mūsų laikams.

 

Visas žmonijos problemas, anot jo, gali išspręsti valstybė ir tik valstybė: „XX amžius pagimdė ne tik mokslo bei technikos stebuklus, bet ir globalines problemas, kurias spręsti pajėgi tik nauja visuomenės organizavimo forma, vadinama socialine valstybe.” Tik „nešališka ir principinga” valstybė galinti užtikrinti teisingą bendru darbu sukurtų didžiulių turtų paskirstymą ir sustabdyti didžiulių turtų kaupimąsi pavienių individų rankose.

 

Įdomu, kad savo požiūriu į valstybę kairysis marksistas A. Brazaitis niekuo nesiskiria nuo dešiniųjų „valstybininkų”, „landsbergistų” ir „ultrapatriotų” sparno ideologų, Lietuvos valstybę laikančių savo alfa ir omega. Visi jie yra tuojau pat pasirengę aukoti visas žmonių teises ir leisves ant valstybingumo aukuro.

 

Centralizuotos valstybės ir „tvirtos rankos“ ilgesį šis autorius išreiškia pašiepdamas savo paties sugalvotą „liberalanarchizmo srovę“, kurią kildina iš Lenkijos ir Lietuvos unijos laikų, kuomet bajorų seimuose buvo įdiegta „liberum veto” teisė. A. Brazaitis mano, kad kaip tik dėl šios teisės, kuri atitinka šiandieninių anarchistų naudojamą konsensuso principą sprendimų priėmimo procese, ir sugriuvo tuometinė valstybė, kurią jis laiko nekvestionuojamu gėriu.

 

Pateikdamas visą virtinę nesėkmingų pavyzdžių, kaip kitose šalyse (Prancūzijoje, Anglijoje) buvo stengiamasi įgyvendinti, jo manymu, „absurdiškas” žmonių laisves, jis prieina išvados, kad tikrąsias žmonių laisves gali garantuoti tik „valstybingumo ir socialinės partnerystės principai”. A. Brazaitis mini ir Vokietijos pavyzdį („Liberalizmo iliuzijomis ir jų sukeltais socialiniais padariniais sumaniai pasinaudojo Vokietijos fašistai ir prasiveržė į valdžią”), tik, deja, nepasako kito fašistų vardo. O juk į valdžią atėjo socialiai teisingos valstybės, atstovaujančios tikruosius tautos interesus, šalininkai, tuomet pasivadinę nacionalsocialistais, savo idėjomis labai primenantys mano kritikuojamo straipsnio autorių.

 

Toliau klaidingai tapatindamas anarchizmą su liberalizmu, A. Brazaitis pasiekia absurdo viršūnę, kai įrodinėja, jog savitarpio pagalbos principą siekiantys įgyvendinti dabartiniai anarchistai... sėdi Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko ir kitų finansinių grupuočių įstaigose: „P. Ž. Prudonas vietoj valstybės siūlė „savitarpio paslaugų“ teoriją, kurios dėka žadėjo išvaduoti darbo žmones iš išnaudotojų priespaudos. Ar tai nepanašu į Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko pastangas kitame lygmenyje „sukurti savitarpio paslaugų“ sistemą, paremtą JAV milijardierių kapitalo interesais?” Kadangi autoriui itin svarbu susieti liberalizmą su „pikčiausiu marksizmo priešu” anarchizmu, tad jis imasi grynos demagogijos visiškai „užmiršdamas” tikrąją anarchistinės savitarpio pagalbos principo reikšmę ir šį principą pritaikydamas... finansinių ryklių per prievartą primestoms paskolų sutartims, nuvarančiosm į bankrotą ištisas valstybes.

 

Pabaigai reiktų pabrėžti, kad A. Brazaitis „užmiršo“ ne tik pagrindinius anarchizmo principus, bet ir apskritai visą šimtus metų trukusią anarchistų kovą prieš valstybinį kapitalizmą, t. y. prieš klasikinio liberalizmo kūdikį, kurį šiandien puoselėja neoliberalai. Tą jis ir pats pripažįsta: „Grįždami iš tarybinio socializmo į kapitalistinę praeitį, nuvažiavome labai toli į neoliberalų proteguojamus modernizuoto, bet vis dėlto LAUKINIO kapitalizmo laikus. Kaip tik ten, kur gimė ir vešliai skleidėsi anarchizmo ir liberalizmo filosofija. Net pamiršome, kad įvairiose anarchizmo atmainose yra ir labai maištinga teroristinė srovė, kviečianti ugnimi ir kalaviju naikinti neokolonizatorius ir darbo žmonių išnaudotojus.”

 

Taigi į šios replikos antraštėje užduotą klausimą reiktų atsakyti taip: valstybininkai nemato skirtumo tarp anarchistų ir liberalų dėl neišmanymo ir sąvokų painiavos. Valstybiniam autoritarizmui autorius tradiciškai priešina liberalizmą ir anarchizmą. Deja, ir klasikinis liberalizmas, ir neoliberalizmas, pasisakydamas prieš autoritarizmą visose visuomenės gyvenimo srityse, skatina autoritarizmą, dominavimą ir hierarchiją ekonominiuose žmonių santykiuose. Kitaip tariant, ekonomikoje liberalai pripažįsta ne žmonių, o pinigų sprendžiamąją galią, todėl pateisina bet kokią korporacijos savininko autokratiją ir despotizmą.

 

Tikrasis valstybinio autoritarizmo antonimas būtų ne liberalizmas, o libertarizmas, kilęs iš 1789 m. amerikiečių filosofo W. Belshamo sugalvoto naujadaro „libertarian”, sudaryto iš dviejų angliškų žodžių: „liberty“ (liet. – laisvė) ir „unitarian“ (liet. – vieningas, galiojantis visiems). Už vienodą sprendimų priėmimo galią ir visuotinę laisvę, galiojančią ne tik turtingiesiems, kaip tik ir pasisako kairieji libertarai, dažnai vadinami anarchistais. Tai ir yra esminis skirtumas tarp anarchistų ir liberalų.  

 

Tradiciniai kairieji (marksistai ar socialdemokratai) ir tradiciniai dešinieji (konservatoriai ar neoliberalai) valstybingumo (arba autoritarizmo) požiūriu niekuo nesiskiria. Visi jie šiandien yra tokie patys autoritarai, nes pasisako už tokią pat stiprią valdžią bei stiprią valstybę, kuri ir yra pagrindinis kapitalistinės sistemos ramstis. Tad pats laikas brėžti skiriamąją liniją ne tarp tradicinių kairiųjų ir tradicinių dešiniųjų, o tarp autoritarų ir libertarų. Tada daug kas atsistos į savo vietas ir nebeliks tokios absurdiškos painiavos, dėl kurios anarchistu galima pavadinti net Pasaulio banko valdybos pirmininką...

 
2010 02 05

 

Komentarai  

 
0 # @Anarchist Y-m-d H:i
Visa kas susiję su ssrs, o tuo labiau ir politiniu palikimu, o būtent tokios personos, kaip A.Brazaitis, susietos su marksizmu yra klaida, atrodo, kad tamstos nieko neišmoko iš Markso arba sakė vieną,galvojo kitą, o darė dar kitaip. o, kas dėl ortodoksinių marksistų:"Mark sas ir Engelsas patys kalbėjo, kad marksizmas yra ne dogma, o veiksmų vadovas." kaip visad, ne taip suprato, panašu kaip ir su Nyčę..
 
 
0 # @Anarchist Y-m-d H:i
čia panašiai kaip ir su stalinizmu, jei aš ką nors parašysiu apie fašizmą, t.y. iš teorinės pusės kažką dadėsiu,o pats būsiu įstojęs į socialdemokratų partiją,tai aš netampu fašistu, jei aš sakau vieną-o darau kitą, tai čia tiesiog melas, veidmainiškumas ,pnš...jei jau ir rašai apie anarchizmą,komu nizmą,fašizmą, tai arba jau būk tokiu arba iš vis nerašyk. tame ir bėda su visokiais stalinizmais,ma oistais ir kitokiais biesais, kurie diskredituoja komunizmą. iš anarchistų pusių tas nėra pastebima, nes nėra tokio susiskaldymo,ju ntamas vieningumas,sol idarumas.
 
 
0 # @Anarchist Y-m-d H:i
bliat galutinai supykau ant visokių senų krienų,kurie užsiliko ar šiaip kaip brazaitis peza, ačiū,bent jau jo per teliką nepamatysi.
 
 
0 # ...+ Y-m-d H:i
"ir iš ortodoksinių marksistų, pasisakančių už totalitarinį valstybinį kolektyvizmą."
Tačiau socialiniams anarchistams nepridera dėl to pykti, nes jie patys, kaip matau, mielai vartoja radikalių neoliberalų propagandines klišes.
 
 
0 # klausimas ne i temaIlythiiri Y-m-d H:i
Kuo skiriasi amoralus anarcho-individ ualistas nuo valstybininko?
 
 
0 # :)Bitininkas Y-m-d H:i
Nekreipiant dėmesio į nesąmones, reikėtų prisiminti, kad anarchistų judėjimas nuo pat savo pradžios buvo susijęs su klasikiniais liberalais. Pierre-Joseph Proudhon pvz. labiau draugavo su kai kuriais radikaliais liberalais, negu su Marksu, su kuriuo jie turėjo rimtą konfliktą, kuris tęsėsi ir pirmojo internacionalo laikais (Bakuninas). Nemažai klasikinių liberalų matydami valstybės ir kapitalizmo daromą žalą dirbančiajai klasei, bandė reformuoti savo pažiūras. Dalis jų tapo anarchistais, o kitą dalis - socialdemokrata is, social-liberala is. XIXa. kilusi socialinė problemą nebuvo geidžiama tų pačių klasikinių liberalų utilitaristų, kurie pasisakė už kuo didžiausią gerovę kuo didžiausiam skaičiui žmonių. Tiesiog kapitalizmu paremtos idėjos negalėjo suteikti tos gerovės.

Būtent todėl tokie mąstytojai kaip Pierre-Joseph Proudhon ir sintezavo nuosavybę (kapitalizmą) ir komunizmą, taip sukurdami savitarpio pagalbos ir bendradarbiavim o darbas-už darbą politinę ideologiją - mutualizmą ir tuo pačiu anarchizmą.
 
 
0 # :)Bitininkas Y-m-d H:i
Beje, Dariau, netgi jei tu man logiškai įrodytum, kad kovojimas už "nemokamą švietimą" yra vos ne liberalizmo pasireiškimas, bandant atgauti valstybės nusavintus pinigus, ar bandant sumažinti mokesčius, tai man bet kokiu atveju kyla klausimas: kokiu būdu bandymas tvarkyti pinigus valstybės viduje yra anarchizmas praktikoje? Ar kartais neišeina taip, kad visas "anarchizmas" praktikoje yra tik gudrus būdas prastumti reformistinę socialdemokrati ją?

Pažiūrėkime į faktą kaip anarchija.lt bando mažinti trinti tarp laisvųjų valstybinių socialistų (liberalų - socialistų) ir anarchistų, kada mūsų požiūris į valstybė turėtų skirtis labai drastiškai. Man atrodo, kad kovojimas prieš sistemą būtinas ne sistemoje, ne bandant tapti valdžia, ar įtakoti jos sprendimus, bet griaunant ją nuo jos atsiribojant ir kuriant alternatyvas visiems santykiams. Tai būtų visai kitoks, ne reformistinis kovojimas prieš sistemą jo viduje.

Visais kitais atvejais aš tiesiog matau, kad būtų pasiektas naujos valstybės, ar valstybių susiformavimas, o ne jos išformavimas. Yra begalė mano jau minėtų revoliucinių veiksmų, kurie galėtų nustumti konformizmą į šalį.

Vietoj to, kad mus apkrėstų socialdemokrata i iš NK95 ir visokie nauji kapitalizmo priešai siūlantys valstybines alternatyvas - mes turime apkrėsti juos savo idėjomis. Čia matau didelę problemą.

Tikiuosi, kad supranti mane :-)
 
 
0 # :)Bitininkas Y-m-d H:i
Aš neturėčiau didelio noro užsiimti kovojimu už valstybinį švietimą, kai įmanoma tiesiog vystyti tai ką dabar vadiname LUNI, kai įmanoma vystyti savišvietos kultūrą ir pan.

Man reikėtų kada nors parašyti straipsnį apie prieštarą SITUACIJOJE, kai žmogus gautų didesnę naudą tarnaudamas valstybėje, negu atsiribodamas nuo jos. Nauda - pinigai, pavalgymas ir tt. Man įdomu kaip galima sukurti naudą žmonėms be valstybės ir kiek tai įmanoma. Juk žmonės norėdami socializmo, nori jo ne dėl to, kad jiems nuo to būtų blogiau :-)

Prieštara padaro mus konformistinėmi s kekšėmis, kurios nebetenka drąsos jokiam tiesioginiam veiksmui .....
 
 
0 # Ištikrūjų taiViktoras Butas Y-m-d H:i
Kodėl valstybininkai nemato skirtumo tarp anarchistų ir tolerastų
 
 
0 # TriokstTriokst Y-m-d H:i
"„Lietuvos profsąjungų“ laikraštyje (2010 m. Nr.1) paviešino straipsnį „Liberalai konservatorių valdžioje. Kas iš to?“, kuriame sutapatino anarchistus su neoliberalais ir apkaltino juos visomis kapitalizmo nuodėmėmis."

Sitas straipsnis ir „Opozicijos“ laikrastyje atsirado. O siaip gi ir patys kazkada cia patalpinot straipsni apie kazkokios nuopisos rozine anarchija ir visus kurie ja vadino liberale ir kurva isvadinot patriotais ir provokatoriais :D Kai patys taip anarchizma pateikinejat tai viskas tvarkoj, kai kas nors kitas apie tai uzsimena, net galvos kaista :D

Beje Lenino fraze "Anarchizmas – tai kita puse išverstas buržujizmas." sako, kad anarchistai tai tie patys burzujei, isverstaskuriai melagaiai :D
Jei jau sia citata itrauket tai itraukit ir ta kuria pateike ano straipsnio autorius
"„Man nieko svarbesnio uz save nera... As skelbiu kara bet kokiai, net ir paciai demokratiskiaus iai valstybei“, - XIX amziuje rase anarchizmo tevas Maksas Stirneris" :D
 
 
0 # Bitininkuidp Y-m-d H:i
1. Kokiu būdu bandymas tvarkyti pinigus valstybės viduje yra anarchizmas praktikoje? Ar kartais neišeina taip, kad visas "anarchizmas" praktikoje yra tik gudrus būdas prastumti reformistinę socialdemokratiją?

Deja, praktiškai viską, ką mes šiandien bedarytume, būtų galima pavadinti "veiksmais valstybės viduje". Nes to, kas būtų daroma "valstybės išorėje", praktiškai nėra arba yra labai nedaug. Todėl anarchizmo praktika visų pirma pasireiškia tos erdvės, kuri bus "valstybės išorėje", atkariavimu iš pačios valstybės. Tokius atkariavimo veiksmus galima vadinti visaip, net ir reformomis.

2. Man atrodo, kad kovojimas prieš sistemą būtinas ne sistemoje, ne bandant tapti valdžia, ar įtakoti jos sprendimus, bet griaunant ją nuo jos atsiribojant ir kuriant alternatyvas visiems santykiams. Tai būtų visai kitoks, ne reformistinis kovojimas prieš sistemą jo viduje.

Labai geros mintys. Su visomis jomis sutinku.

3. Visais kitais atvejais aš tiesiog matau, kad būtų pasiektas naujos valstybės, ar valstybių susiformavimas, o ne jos išformavimas.

Nebūtinai. Naujoje erdvėje, atkariautoje iš valstybės, visai nebūtina statyti naują valstybę. Tavo iškeltas klausimas dėl reformizmo yra apskritai pernelyg binarinis. Tu nori pasirinkti "arba-arba" - arba radikalus atsiribojimas, arba nuoseklus reformizmas. Tačiau praktikoje tarp šių dviejų strategijų nėra didelio atotrūkio, kiekvieną veiksmą galima įvardinti ir "reformistiniu" , ir "radikaliai anarchistiniu".

4. Aš neturėčiau didelio noro užsiimti kovojimu už valstybinį švietimą, kai įmanoma tiesiog vystyti tai ką dabar vadiname LUNI, kai įmanoma vystyti savišvietos kultūrą ir pan.

Iš esmės mūsų norai sutampa. tad reikia uos įgyvendinti praktikoje.

5. Man reikėtų kada nors parašyti straipsnį apie prieštarą SITUACIJOJE, kai žmogus gautų didesnę naudą tarnaudamas valstybėje, negu atsiribodamas nuo jos. Nauda - pinigai, pavalgymas ir tt.

gera mintis, tik neužmiršk ir kitokios naudos, atsiribodamas nuo valstybės individas gali gauti ne tik piniginės "pilvo" naudos, bet kitokios...
 
 
0 # Atsakymas DPBitininkas Y-m-d H:i
1. Tu tikriausiai pastebėjai, kad rašiau, jog abi strategijos būtų vykdomos "valstybės viduje", aš tik bandau atskirti "valdžios institucijų palaikymą ir kovojimą už jas, kartais netgi toleruojant pačią valdžią, arba bandant patiems ją pasiekti" ir "valdžios institucijų griovimą atsiribojant nuo jų ir kuriant alternatyvas". Problema turbūt būtų tik tame, kad nėra pagrindo galvoti, kad be valstybės tokie dalykai kaip prievarta ir bent jau kažkokios valdžios formos ims ir išnyks.

3. Matai, yra skirtumas tarp partijos kūrimo valdžios sumažinimui ir panaikinimui ir labiau revoliucinės ir atsiribojančios politikos. Aš kažkaip įžvelgiu skirtumą, nes vienu atveju bent jau socialdemokrata i tai tikrai visada bando įtvirtinti valstybnes institucijas ir monopolijas ir tai nieko bendro su anarchizmu neturi, nebent jums atrodo, kad galima palaikyti bet ką kas "padeda mažam žmogui". Fašizmas tikriausiai padėtų "mažam žmogui" su savo socialine rūpyba, bet ar su juo draugaujama? Aš kaip radikalaus klasikinis liberalas, tiesiog negaliu rimtu veidu žiūrėti į norus skatinti visokias valstybines programas ir sakyti, kad tai "valstybės griovimas". Valstybė turėtų nedaryti nieko, paprasčiausiai nedaryti nieko ir leisti daryti... Tą suderinus su klasikiniu anarchizmu (ne Chomsky ir kitais keistuoliais) galima būtų pasiekti jūsų atstovaujamus idealus.

5. Utilitaristai naudą visada apibrėžia arba kaip daugumos "Naudą", arba kaip paprastai suprantamą socialinę "Naudą". "Nauda" iš tikrųjų į nieką nenurodo, todėl gali būti bet kas, čia puikiausiai sutinku.
 
 
0 # trumpas prologasmano vardas Y-m-d H:i
nesamone - kas paskirstys pinigus jei nebus valdzios ar reikes mainytis bulackom >:D
 
 
0 # menesienos_svie samano vardas nikita Y-m-d H:i
o liberalai tai jau tikrai demonstruoja valdzia ir dar nesveikai nesenai norejo ivest dar tevam mokesti nuo algos :'DD tai va tokia ir butu ta visa anarkija ir gerasirdiskumu remtusi remtusi, tada issigimtu iki "visas darbas kitu labui valstybei" ir te te te te te te o tada butu komunizmas