Karlas: Celibatas ir puritonizmas
teorija

celibatas ir puritonizmas        Po gilaus įsiskverbimo į kultūrinės atminties archyvą, grįžkime į šviesią, sekuliarią dabartį. Mano minėtos parlamentinės fantazijos apie „celibatą su garantija“ nepasiekė tikslo, tačiau jų tikslas yra nepasiekti tikslo. Tai būdinga celibato diskursui iš principo. Celibatas visuomet buvo tam tikra metodinė ar policinė priemonė situacijai kontroliuoti, nes celibatas atsirado kaip reakciją į celibato neįmanomumą (o ne atvirkščiai).

 

Prisiminkime Šv. Pauliaus mintį laiške korintiečiams, kad būtų nerealistiška iš visų pasikrikštijusiųjų reikalauti atsisakyti sekso. Galia susilaikyti yra dovana, kuria apdovanoti tik nedaugelis, tik išrinktieji. Šiuo būdu Paulius pažemino plačiąsias tikinčiųjų mases iki bevalių avinų ir avelių rango.

 

Dabar siūlau pasidomėti mūsų dienų pedagoginiu diskursu, kuris tam tikra prasme geriau atspindi realią padėtį valdžios ir visuomenės santykių srityje, negu, tarkime, žiniasklaida arba mūsų pačių buitiniai įsivaizdavimai, kad celibatas „mūsų neliečia“. Vadinamosios metodinės priemonės, adresuotos pedagogams, yra ne kas kita kaip neklusnių kūnelių valdymo metodikos, įvairiapusės kontrolės įvaldymo instrukcijos valstybės ideologinio aparato pastoriams.

 

Atsiverskime superoficiozinę 7 autorių parašytą ir ministerijos aprobuotą metodinę priemonę „Vaikų ir jaunimo rengimo šeimai programų rengimas. Į pagalbą mokytojui“ (Vilnius, 2007). Tai oficialus Lietuvos respublikos lytinio ugdymo katekizmas. Šią „mokomąją metodinę priemonę“ apsvarstė ir rekomendavo spausdinti VPU Sveikatos ugdymo katedra bei Sporto ir sveikatos fakulteto taryba, recenzavo 11 recenzentų, tarp jų – Irena Degutienė. Ja remiasi Lietuvos Republikos Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programa, įgyvendinama pagal „Nacionalinės demografinės (gyventojų) politikos strategijos įgyvendinimo ... priemonę“ (Ministro 2007 m. vasario 7 d. Nr. ISAK-179).

 

Pačius „rizikingiausius“ knygos skyrius parašė arkivyskupijų šeimos centrų specialistai bei kiti bažnyčios agentai. Štai skyrių „LYTINIS POTRAUKIS IR JO VALDYMAS“ parašė profesorius G. Vaitoška iš Tarptautinio teologinio instituto šeimos ir santuokos studijoms. Remdamasis Vydūno „Gimdymo slėpiniais“ bei K.Wojtylos (popiežiaus Jono Pauliaus II) kūriniu „Meilė ir atsakomybė“, Vaitoška siūlo atsisakyti žodžio „lytis“ ir vietoj jo naudoti žodį „gimtis“. Tai padės „jaunimui ... vengti atsitiktinių seksualinių ryšių .... Kada kalbame apie „lytinį“ arba „seksualinį“ potraukį arba instinktą, gyvybės dimensija lieka už dėmesio ribų; kalbant apie „gimties“ potraukį arba instinktą šio trūkumo išvengiama.“

 

Autorius neslepia savo ambicijų ir lytinio potraukio valdymo problemą formuluoja kaip civilizacinį uždavinį: „lytinio arba gimtinio potraukio valdymas yra svarbi civilizuotos visuomenės gyvenimo dalis“. Vaitoška siūlo pasiremti prieštaringos reputacijos anglų autoriaus 1930 m. (!) „atradimu“, kad „lytinių impulsų suvaldymas ... buvo stimulas aukštiems kultūriniams, socialiniams pasiekimams bei civilizacijų ekspansijai. Civilizacijoms pasiekus aukštą lygį ir susilpninus seksualinės moralės reikalavimus, prasidėdavo tolydus kultūros smukimas ir pozicijų konkurencijoje su kitomis civilizacijomis praradimas. ... Kiekviena visuomenė gali rinktis arba energingą vystymąsi, arba seksualinę laisvę...“

 

Vaitoška griežtai bara psichoanalizę už tai, kad ji „stengiasi įtikinti pacientą, kad prieš Dievą ir žmogų jis turi tik vieną pareigą: patirti gerus orgazmus, su tinkamu „objektu“, ir reguliariai“. Lietuvos respublikos seksualinio geismo suvaldymo strategiją formuluojantis Vaitoška įspėja, kad „gebėjimas valdyti savo gimties galią nėra išugdomas per vieną dieną“.

 

Kad kūnui nereikalinga lytinė iškrova, jaunas vyras gali patirti stebėdamas save, kadangi erekcija nebūtinai reiškia seksualinį susijaudinimą. Rytinė erekcija atsiranda dėl fiziologinių priežasčių arba bendrai rodo gerą sveikatos būklę; ji neverčia vyro ieškoti seksualinės iškrovos tol, kol prie šios kūno būsenos neprisijungia seksualinio pobūdžio vaizdiniai. Jiems atsiradus, erekcija tampa susijaudinimu, kuriam gali būti sunku atsispirti, tačiau vaizduotei išliekant be seksualinių vaizdinių, jaunuolis yra laisvas užsiimti bet kokia veikla, ir erekcija pranyksta nepalikdama jokių neigiamų padarinių kūno sveikatai.

 

                        celibatas ir puritonizmas 2

 

Erekcija čia nusakoma kaip pavojinga infekcija ar uždegimas, kuris gali turėti baisių padarinių kūnui ir psichikai. Tuo metu „susilaikantis jaunuolis ne tik kad negali nuo to [nuo susilaikymo] „susirgti“, tačiau visiškai atvirkščiai – jis turi geresnių galimybių būti sveikesnis, tvirtesnis, daugiau pasiekti sporte bei gyvenime“. Vaitoška apibendrina: „psichologine prasme vaikino ir merginos intymūs santykiai niekada nėra saugūs“.

 

Nors autorius visa tai pateikia kaip argumentą apie seksualinio susilaikymo civilizacinę funkciją, kartu tai yra mintis apie seksualumo valdymo (sekso sulaikymo) politinę funkciją, todėl šis argumentas kreipia mus – mūsų kultūrinę atmintį – prie istorinių precedentų, kai siekis užkirsti kelią seksualiniams santykiams buvo grindžiamas civilizacijos gelbėjimo ir genetinio grynumo išsaugojimo tikslu. Turiu galvoje pirmuosius įstatymus, apribojusius svaigalų ir kvaišalų vartojimą Vakarų šalyse XIX a.

 

Knygoje „Dope girls“ („Kvaišalų mergaitės“) Marek Kohn atskleidžia ryšį tarp ankstyviausių mėginimų įstatymu reguliuoti svaigalų ir kvaišalų vartojimą ir seksualinio puritonizmo bei fašistinės ideologijos, konkrečiai rasistinės eugenikos (genetinio ir civilizacinio baltųjų pranašumo teorijų). Nors pirmųjų svaiginimosi ribojimų Britanijoje taikinys buvo gamyklų darbininkai, daugiausia nerimo politiniam elitui kėlė imigracijos procesai, būtent masinis kolonizuotų šalių gyventojų plūdimas į šalis-kolonizatores. Kadangi tuo pat metu sparčią pažangą darė moterų socialinė emancipacija, susiklostė situacija, palanki vadinamajai moralinei panikai.

 

Pradėjus plisti kokaino vartojimui tarp jaunų moterų, elito vyrai pradėjo šlapintis į kelnes, ta prasme - baimintis dėl to, kad emancipuotos moterys, būdamos silpnos valios ir intelekto, gali masiškai tapti priklausomos nuo kokaino ir, jo veikiamos, taps neatsparios juodaodžių ir „rytiečių“ kvaišalų platintojų seksualinei traukai, o tai galiausiai sukels rasinę ir civilizacinę katastrofą, nes baltoji rasė degeneruos.

 

Šis pavyzdys iliustruoja svarbiausias idėjas apie seksualumą, valią ir individą, kurias paveldėjome iš puritonizmo. Puritonizmą galima laikyti pirmuoju nuosekliu ir ambicingu modernizavimo ar visuotinio "civilizavimo" projektu Vakarų istorijoje.

 

Knygoje apie socialinių malonumų kontrolę Jeremy‘is Gilbertas ir Ewanas Pearsonas pažymi, kad puritonizmas buvo bene ambicingiausias mėginimas Britanijos istorijoje celibato idealus paversti sisteminės gyvenimo būdo reformos ir politinio valdymo projektu. „Celibato idealai“ čia žymi radikalią neapykantą kūnui, kūniškumui, juslumui ir seksualumui bei jų teikiamiems malonumams, ypač socialiniams, kolektyviniams malonumams (šokiai, mugės, sporto renginiai etc.).

 

Radikaliausiais pavidalais puritonizmas siekė pasitelkti gana naują valstybės mašineriją, kad įgyvendintų kaip visiems gyventojams privalomas savo pažiūras, koks gyvenimo būdas yra geriausias. Tai būta sisteminio mėginimo perdaryti ir pertvarkyti ne tik politinę sistemą, ne tik ekonomines praktikas ir santykius, bet, svarbiausia, kasdienį visų socialinių klasių žmonių gyvenimą. Draudimų taikiniu tapo populiarios liaudies šventes, pamažu išnyko tradiciniai šventadieniai ir poilsio dienos, užgniaužti karnavalai.

 

Įsivyravo kultūra, sakralizuojanti – iškelianti virš visko – darbą. Grybauskaitės stumiama nuostata, kad tie, kas gali dirbti, privalo dirbti, net jei vienintelis įmanomas darbas yra žeminantis ir gresia nežmonišku išnaudojimu, yra tipiška puritoniškos darbo etikos išraiška.

 

Pagrindiniai puritoniško diskurso prioritetai yra priešiškumas fiziniam malonumui; bet kokiai intoksikacijai, nereguliuojamiems socialiniams susibūrimams. Šioje ideologijoje susilieja: metafizikos idėjos apie racionalų, save suvokiantį subjektą ir savininkiškas (nuosavybinis) individualizmas (MacPhersono terminas). Individas yra savo pajėgumų savininkas, sueinantis į santykį su kitu tik pagal sutartį. Ši kombinacija veda prie teorijos, kad žmogiškasis subjektas yra savi-kontrolės subjektas – kad subjektas yra ne kas kita kaip savikontrolė.

 

Tuomet aišku, kodėl ši pasaulėžiūra tokia priešiška intoksikacijos bei ekstazės būsenoms. Kartu šios nuostatos grindžia individualizmą, o tai paaiškina jų ypatingą priešiškumą visoms socialinio malonumo formoms. Individualistiniame pasaulio vaizde žmogiškosios būtybės yra hermetiškai izoliuoti, atskiri vienetai, vienetiniai individai, racionalūs agentai, kuriems bet kokia ekstazė arba kolektyviškumas yra pavojinga. Ekstazė reiškia „išėjimą iš savęs“. Seksualinė ekstazė bažnyčios ideologų raštuose visuomet apibūdinama kaip „išėjimas iš savęs“.

 

Puritonizmas yra protestantiškosios etikos pavidalas, o protestantiškoji etika, kaip žinome, yra kapitalizmo pagrindas. Ji verčia kaupti ir sukaupto neišleisti tuščiai, o tik taip, kad būtų galima toliau kaupti. Tai užtikrina kapitalo kaupimąsi – kapitalizmo procesą. Darbas puritonui yra asketinė (kūno disciplinavimo) praktika. Padorumas yra susilaikymas nuo išlaidavimo. Žodžiu, „ankstyvasis protestantizmas kaip religinis kultūrinis projektas ir ankstyvasis kapitalizmas kaip politinis ekonominis projektas yra neatskiriami“.

 

2010 01 23-24