Vitalijus Balkus. Kapitalizmo mitologija: konkurencija vs. progresas
teorija

kapitalizmas 2        Nuolatos diskutuojant su oponentais virtualioje erdvėje, o ir skaitant „laisvosios rinkos“ ideologų bei jų adeptų tekstus, teko pastebėti, kad dažniausia įvardinami tie patys kapitalistinės sistemos tariami privalumai. Todėl man ir kilo mintis pabandyti apibendrinti oponentų argumentus ir, sudėliojus juos į kelias grupes, kiek galima išsamiau atsakyti į kiekvieną jų.

 

O pradėsiu, ko gero, nuo vieno dažniausiai pasitaikančio, kuris teigia, kad tik „laisvoji rinka“ sudaro sąlygas „sveikai konkurencijai“, o pastaroji, savo ruožtu, yra a priori traktuojama kaip tam tikras progreso variklis. Šio teiginio formos, priklausomai nuo oponento išprusimo, gali varijuotis nuo „Ar esate tikras, kad nesant laisvos konkurencijos, įmonės kurs naujus pažangius produktus?“ iki nusistovėjusios ideologines klišės „atsilikęs Rytu blokas“ (kai kalbama apie netolimą praeitį).

 

Iš pirmo žvilgsnio pats bandymas neigti laisvos konkurencijos naudą yra pasmerktas, nes iš tiesų, siekis padaryti kažką geriau nei kiti ir dėl to įgauti pranašumą, yra neatsiejama žmonijos raidos dalis. „Citius, altius, fortius“ – pasitinka mus sporte, o įvairios premijos kasmet dalinamos už pasiekimus mene ar moksle. Tačiau ar aš turėčiau neigti tai, kas yra teisinga tik tam, kad parodyčiau, jog natūralus socialinis žmogaus (ar grupės žmonių) elgesys nėra tas pats, ką turi omenyje oponentai vartodami žodi „konkurencija“? Ir ar turėčiau neigti, kad konkurencija, iš tiesų skatindama naujas idėjas ir iš jų kylančias modernias technologijas, yra progreso variklis? Tikrai į abu klausimus turėsiu atsakyti „ne“. Ar aš tokiu būdu sutinku su „laisvosios rinkos“ šalininkais? Tikrai ne, nes prieš pradėdami diskusiją, mes pirmiausia turėtume nusistatyti tam tikrus „mato vienetus“ ir absoliutų rodiklį, pagal kuriuos ir spręsime, ar mūsų aptarinėjamo proceso eigoje pasiekiame tikslą, ir kaip greitai mes taip darome.

 

Pagal Lietuvių kalbos žodyną: „Progresas – ėjimas į priekį, tobulėjimas, pažanga“, o „konkurencija – varžymasis dėl didesnės pelno dalies, dėl rinkų, dėl žaliavų šaltinių ir t.t. Lenktyniavimas, rungtyniavimas kurioje nors srityje siekiant asmeninės naudos.“

 

Aš neatsitiktinai pradedu analizuoti „laisvosios rinkos“ šalininkų teiginį „Konkurencija skatina progresą“ pateikdamas tiksliąsias abejų žodžių reikšmes, nes pritaikydami variantą a., mes turime: „Kova dėl didesnės pelno dalies skatina pažangą“, o variante b. turime visai kitokį traktavimą: „Lenktyniavimas (siekiant asmeninės naudos) skatina pažangą“.

 

Sutikite, kad antrasis teiginys turi kur kas daugiau interpretacijos galimybių, na, o „iškristalizavę“ akivaizdžias „laisvosios rinkos“ idėjas atitinkantį pirmąjį teiginį, tiesiog jį paneikime.

 

Kalbėdami apie kapitalizmo (ypač jo kraštutinių formų) mato vienetą, mes jau žinome, kad jis išreiškiamas tam tikrų valdomų materialinių vertybių kiekiu arba jų piniginiu ekvivalentu. Tačiau neretai liberalių idėjų propaguotojai prabyla apie, pvz., „socialiai atsakingą verslą“ ar „verslo indelį į mokslą“ (o mokslo pažangą visuomenė tradiciškai vertina kaip progresą). Ar tai yra pozicijų švelninimas, ar tiesiog turime reikalą su tuo pačiu netiesiogiai išreikštu principu „pažanga = didėjantis pelnas“?

    

Pabandykime įvertinti stambaus kapitalo indėlį į mokslą. Ko gero, niekas neprieštaraus, jei laikysime pažangaus mokslo pradžių pradžia būtent fundamentinius tyrimus. Na, o šios mokslo rūšies pasiekimų matu laikykime nors ir kritikuojamą, tačiau vis dėl to autoritetingą Nobelio premiją. Tarp laureatų mes nerasime stambioms kompanijoms nuolat dirbančių mokslininkų. Ir tai yra visiškai dėsninga, nes kapitalas, iš esmės pripažindamas mokslinių pasiekimų naudojimo svarbą savo konkurenciniam pranašumui didinti, nepamiršta, kad turi ir alternatyvų įrankį. Jei moksliniai tyrimai tampa pernelyg brangūs, o palanki konjunktūra reikalauja išleisti produktą iki išsamių tyrimų pabaigos, tuomet tiesiog įjungiamas marketingo mechanizmas. Tai, kaip rinkodaros priemonėmis nuolat taisomas tiriamojo darbo brokas, mes matome farmacijos srityje. Todėl kalbėdami apie kapitalo ir mokslo santykį, mes galime nekalbėti ne tik apie fundamentinius tyrimus (kurių nei baigtis, nei trukme nėra iš anksto žinomi), bet ir drąsiai teigti, kad ir taikomojoje srityje matome milžiniškas spragas.

 

Spartų mokslo pasiekimų augimą esant konkurencinei aplinkai „laisvosios rinkos“ propaguotojai nurodo kaip išskirtinį kapitalizmo bruožą, kuris neva leidžia visuomenei per trumpą laiką įvertinti mokslo pasiekimus ir jais mėgautis „neišeinant iš namų“. Tiesa, jie kažkodėl pamiršta, kad tarimai inovatyvus produktai kapitalistinio ūkio sąlygomis neretai tebūna restylingo pasekmė, t.y. proceso, kurio metu produktas tariamai atnaujinamas pakeičiant išorinių bruožus ir nekeičiant produkto pagrindinių savybių.

 

                     kapitalizmo inovacijos

 

Pagalvokime, kiek revoliucinių sprendimų pradėta naudoti lengvojoje pramonėje per pastaruosius 30-50 metų? Ogi XXI a pradžioje viskas daroma taip, kaip ir XX a. viduryje. Nepasikeitė net gamybos proceso valdymas, tiesiog iš Vakarų Europos ir JAV fabrikų gamyba „emigravo“ į Kiniją. Tas pats galioja beveik visoms sritims (išskyrus IT ir dar keletui, tačiau ir ten egzistuoja ta pati „perteklinių funkcijų“ problema). Kad tai pastebėtume, tereikia atsakyti į klausimą, ar naujai atrodantis produktas skiriasi nuo ankščiau buvusio vertinant vien tik pagrindinę jo paskirtį. Vien išoriška skirtingų produktų įvairovė ir jų nuolatinis išorinis atnaujinimas tikrai nėra tinkamas įrodymas, kad kaip tik „laisvosios rinkos“ modelio sąlygomis mokslo pasiekimai greičiau pasiekia vartotoja, tačiau neabejotinai įrodo, kad produktų gamybos sistema yra priversta pirmiausia ieškoti kelių, kaip pasiekti vartotojų kišenes per „emocinį pirkimą“ viliojant tariamu naujumu (per tą patį nuolatinį restylingą).

 

Taigi, jei mes progresą vertinsime kaip vartotojai, kuriems svarbios naujos produkto pagrindinės savybės (o jos atsiranda kaip tik mokslo pasiekimų dėka), tai lengvai pastebėsime, kad mes iš tiesų perkame vis didesnius produktų kiekius, o esminiai teigiami pasiekimai vyksta gana lėtai.

 

Galite paklausti, ar aš nebandau įteigti, kad gera yra toji sistema, kurioje produkto vartotojo poreikiams skiriamas minimalus dėmesys, o visas potencialas sutelkiamas į „didijį“ mokslą. Beje, panašus modelis pasaulyje jau egzistavo, ir kai kas iš mūsų dar jį prisimename. Iš tiesų, buvo įrodyta, kad dvi visiškai skirtingos formacijos gali vienodai sėkmingai tobulėti imliausiose protinio potencialo srityse. Tačiau kalbėdami apie „laisvosios rinkos“ sistemą, mes nuolatos minime jos priklausomybę nuo vartojimo didinimo (kas sukelia perprodukcijos krizes, neracionalų išteklių vartojimą ir kapitalo koncentraciją), o TSRS atveju esame priversti pripažinti, kad „vertikaliosios“ ekonomikos sukurta pramonė negalėjo tinkamai patenkinti vartotojų poreikių. Todėl akivaizdu, kad esame priversti surasti optimalų modelį nekopijuojant nei anksčiau buvusio, nei juo labiau dabar esančio.

 

Kaip ir minėjau straipsnio pradžioje, žodis „konkurencija“ vis dėl to turi 2 reikšmes, o žodis „progresas“, žiūrint iš produkto vartotojo pozicijos, tikrai negali būti vertinamas tik pagal kylančią produktų gamintojų materialinę gerovę. Tad pabandykime progresą įvardinti vartotojo patogumo vektoriumi, kuriam kylant, vartotojas gauna naujus produktus su naujomis naudingomis savybėmis. Ir va, tuomet pagalvokime, ar visuomet „asmeninė nauda“ gali būti išreikšta, pvz., pinigine išraiška. Taip, egoistinėje „laisvosios rinkos“ sistemoje kito mato nėra. Tačiau ar tikrai individas, kurdamas visuomenei naudingą produktą, negalėtų mainais gauti naudingų sau paslaugų ? O kodėl keli individai negalėtų varžytis dėl kokybiškesnio intelektinio produkto? Štai jums ir konkurencija, tik paremta šiek tiek kitokiu mato vienetu.

 

Progreso išraiška per naudingų visuomenei mokslo (ir, beje, technikos) pasiekimų kiekybę ir kokybę, kaip mes matome, lieka vienintelė, kuria galime vadovautis. Priešingu atveju mes turėsime atskirus „progresus“, kurie tarpusavyje gali ir nesutapti. Supaprastinant pateiksiu tokius lokalaus progreso pavyzdžius, tarkime, A) „Haičio ritualinių paslaugų tiekėjai uždirbo trigubai daugiau pelno nei pernai“ (Progresas? Neabejotinai progresas, jei žiūrėtume iš „laisvosios rinkos“ teoretikų pusės ) ir B) „Farmacijos įmonės Haityje padidino antibiotikų pardavimus trigubai“. Na, o galutinė tokių „progresų“ išraiška yra ta, kad ženklus progresas B srityje tolygus praradimams A srityje. 

 

Tai kaip tuomet atsakysime į klausimą, ar konkurencija skatiną progresą? Asmeninio pripažinimo siekis ar turtinio atlygio noras neabejotinai yra vienas iš stimulų kurti visuomenei naudingą inovatyvų produktą (ar idėją, leidusią jį sukurti), kuris taps nauju „perlu“ žmonijos žinių kraityje. Tačiau jei konkurencija bus išreiškiama per didesnio pelno siekį (žr. pirmąją žodžio reikšmę), tai mes greičiau susidursime su produkto primityvinimu (mažinant sąnaudas ir didinant pelną), perteklinių funkcijų diegimu (formuojant inovatyvumo iliuziją) ar, galiausiai, su paprasčiausiu restylingu (kuris yra vienas pagrindinių vartotojiško egoizmo variklių), o ne su progresu.

 
Nuoširdžiai Jūsų
 
Vitalijus Balkus
2010 02 08