John Zerzan: Grįžti prie akmens amžiaus primityvizmo yra vienintelė prasminga „žalioji“ alternatyva
teorija

John Zerzan        Amerikiečio filosofo Johno Zerzano tezė yra paprasta: civilizacija yra patologija ir ją reikia išmontuoti. Savo radikalią civilizacijos kritiką Zerzanas išdėstė knygose „Elements Of Refusal“ (1988 m.), „Future Primitive“ (1994 m.) ir „Running On Emptiness“ (2002 m.), kuriose remdamasis antropologiniais tyrimais tvirtina, kad gamtos prijaukinimas vyksta ranka rankon su žmogaus pavergimu, susietu su technologijomis.

 

Pasak jo, „Matricos“ trilogijoje parodyta antiutopija jau įgyvendinta: technologinė pramoninė „mašina“ jau valdo pasaulį, kuriame atskiras žmogus yra tik nereikšmingas sraigtelis, neturintis beveik jokios autonomijos. Joks atskirai paimtas žmogus, kas jis bebūtų – pats įtakingiausias politikas ar pats galingiausias verslininkas – neturi galios suvaldyti sistemą. Jis neišvengiamai turi laikytis negailestingos sistemos logikos. Zerzanas mano, kad Kopenhagos susitikimas, skirtas klimato pokyčiams, yra kvailas nesusipratimas, nes aplinkosaugininkų kritika yra pernelyg paviršutiniška, kad galėtų ką nors pakeisti.

 

Neseniai iš Mumbajaus grįžęs Zerzanas šiame interviu kalba apie tai, kodėl grįžimas prie akmens amžiaus primityvizmo yra vienintelė prasminga „žalioji“ alternatyva. 

 

– Tavo veikla apibrėžiama kaip anticivilizacinė. Tu rimtai taip galvoji?

– Žinoma. Anticivilizacinė mintis atkreipia dėmesį į šiomis dienomis besiplėtojantį košmarą. Ji kelia esminius klausimus, kurių iki šiol dar niekas neišsakė. Ji bando keisti temą nuo manevravimo dominuojančių sistemų paviršiuje į giluminių priežasčių tyrinėjimą ir alternatyvių krypčių bei alternatyvių projektų siūlymą. Turiu minty: štai mes, žmonės kaip gyvybės rūšis, jau nebegalime kvėpuoti oru. Apie ką dar galima kalbėti?     

 

– Kai sakai, kad reikia grįžti į akmens amžių, tai reikia suprasti paraidžiui?

– Absoliučiai, kitaip tai būtų tik plepalai. Turime išardyti visą šį jovalą ir pradėti galvoti praktiškai, atgauti įgūdžius, kuriuos kadaise įgijome kaip šios planetos gyventojai. Mes vis labiau tampame priklausomi nuo technologijų, kurios naikina viską – bendruomenes, mūsų patirtį, gyvenimo prasmę. 

 

– Kokiu būdu galima grįžti prie primityvaus gyvenimo būdo?

– Pirmasis žingsnis yra galimybė kelti klausimus apeinant politikų ir partijų apgavystes bei visą tą mėšlą. Šiandien vengiama esminių problemų, niekuo neabejojama ir tuo tik garantuojama, kad viskas bus dar blogiau. Niekas niekada nesikeis, kol žmonės neturės galimybių įsitraukti į prasmingas diskusijas, kuriose bus tikrai abejojama technologijų „progreso“ keliu, kuriose bus klausiama, kodėl mes einame tuo keliu ir kas yra viso mūsų varomoji jėga.

 
– Tai kas gi mus atvedė į šį kelią?

– Sakyčiau, kad darbo pasidalijimas, prisirišimas prie namų ir simbolinės kultūros atsiradimas.

 
– Ką gali pasakyti apie darbo pasidalijimą?

– Kartu su darbo pasidalijimu ir dėl to atsiradusia nelygybe, kartu su atitrūkimu nuo žemės ir nuo kitų žmonių užgimsta ir simbolinė kultūra. Nors simbolinė kultūra atsirado iki sėslaus gyvenimo ir agrotechnikos, bet kaip tik ji sąlygojo, kad mes užsidarytume tarp namų sienų. Darbo pasidalijimo atsiradimas primityvioje visuomenėje taip pat sutampa su visuomenės išsisluoksniavimu. Šis išsisluoksniavimas gana sparčiais tempais vyko paleolito eros pabaigoje, prieš 45 000-10 000 metų. 

 

– Ar be simbolinės kultūros, be kalbos mes vis dar būtume žmonėmis?

– Na, jei jau tu taip apibrėži! Šiandien „buvimas žmogumi“ yra labai simboliškas, jei ne totaliai simboliškas, tačiau tai jau nukeliama giliau į praeitį. Buvo sakoma, kad homo sapiens sapiens (modernus žmogus) atsirado prieš 60 000 metų. Šiandien visi sutaria, kad jis atsirado prieš 200 000 metų. Tokiu būdu mes traukiamės nuo simbolikos, o tai darosi įdomu, nes atsiranda kitos potekstės.

 
– Kokios potekstės?

– Pavyzdžiui, mes apibrėžiame protą kaip sugebėjimą manipuliuoti simboliais, bet tai nėra vienintelis proto apibrėžimas. Tada kodėl mes apibrėžiame jį būtent taip? Todėl, kad mūsų kultūra yra visiškai simbolinė. Kad galėtum joje egzistuoti ir ko nors pasiekti, turi išmanyti matematiką ir kitas sritis. Pasaulyje, kur to nėra, protas reiškia visai ką kitą, tad akivaizdu, jog protas atsiranda anksčiau nei simbolinė kultūra. Sakydamas, kad mes nebuvome tokie simboliški prieš milijoną metų, Thomas Wynnas ir kiti antropologai tvirtina, kad tada vyko tokia pat pažinimo evoliucija, kokia vyksta ir dabar. Visiškai aišku, kad ji nebuvo naudojama simboliniams projektams ar simbolinei kultūrai. Nėra jokių įrodymų, kad ankstyvieji žmonės savo protą naudojo simboliniams projektams. Tuomet kodėl tu manai, kad mes nesame žmonės, kol nesame simboliški? 

 

– Ar be simbolinės kultūros būtų įmanoma tai, ką mes siejame su didingais žmonijos pasiekimais?

– Tai tiesiog dominuojantis požiūris. Pavyzdžiui, jei į meną, religiją ir panašius dalykus žiūrėtume kaip į kompensaciją ir paguodą dėl to, ko netekome šiuolaikinėje civilizacijoje, tuomet viskas nebeatrodo taip nuostabiai. Tada, tiesą sakant, simbolinės kultūros reikšmė stipriai sumažėja.

 
– Ką, tavo nuomone, praradome dabartinėje civilizacijoje?

– Pavyzdžiui, bendruomenę, dalijimąsi. Priešistorinių žmonių visuomenės aukščiausia vertybė buvo dalijimasis maistu ir antihierarchija. Tai pastebima keliose vis dar egzistuojančiose rinkėjų visuomenėse Indijoje. Mes to jau nebeturime. Pažiūrėkite į bendruomenę, juk jos jau nebėra. Šiandien tai tiesiog masinė visuomenė – išskaidyti, izoliuoti, įsitempę, priklausantys nuo vaistų žmonės – ir todėl bendruomeninės vertybės vis daugiau nyksta. Jei nėra bendruomenės, iš kur atsiras bendruomeninės vertybės? Todėl viskas ir griūna.

Visai įmanoma, kad dėl šių priežasčių ankstyvieji žmonės nenorėjo pokyčių. Jie nenorėjo keisti egzistuojančių technologijų, pavyzdžiui, akmeninių įrankių. Kaip paaiškinti archeologų teiginį, kad milijoną metų žmogus nesikeitė, nors turėjo tam reikalingą protą? Jei viskas gerai, kam ką nors keisti? 

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

 

– Tačiau argi civilizacijos raida nėra natūrali žmogaus vystymosi išraiška?

– Na, jei jau nori kalbėti apie žmogaus prigimtį (o gerai gyvenantys žmonės visada kelia šitą klausimą), kokia gi yra ta prigimtis? Ar ta, kuri buvo įgyta per milijoną metų, ar ta, kuri priskiriama paskutiniams 9000 metų? Juk, lyginant su homo sapiens egzistavimo laikotarpiu, tai yra tik sekundė. 

 

– Ką gali pasakyti apie požiūrį, kad be kultūros žmogaus gyvenimas būtų bjaurus, žiaurus ir trumpas?

– Šis Hobbesopožiūris jau visiškai diskredituotas. Bet kuri pradinio antropologijos kurso knyga patvirtins, kad tarp pirmykščių žmonių buvo ne organizuota prievarta, o dalijimasis. Moterys nebuvo paverstos nuosavybe, žmonės dirbo labai, labai mažai ir gyveno ilgiau nei buvo manoma iki šiol. Amerikos antropologo Marshallo Sahlino knygoje „Stone age economics“ (1974 m.) pateikiama puiki informacija apie pasiturinčią pirmykštę visuomenę. Žmonių poreikiai buvo patenkinti, nebuvo skurdžių net tuomet, kai jie nieko neuždirbdavo. Tuo tarpu mūsų poreikiai niekada nepatenkinami, net jei užpildome savo namus daiktais. 

 

– Kodėl tada Hobbeso požiūris susilaukė tokio plataus pripažinimo?

– Todėl, kad jis idealiai atitiko sistemą. Tai yra esminė civilizacijos ideologija. Tiesą sakant, žmonėms tai buvo sakoma nuo pat pirmųjų miestų su aptvertomis sienomis įsikūrimo. Neik ten, nes žūsi. Ten laukinė gamta ir geriau būti čia, su armija ir tave saugančiomis šventyklomis. Taip sakoma ir dabar. Negali išeiti. Todėl žmonės bijo. Kai visa tai sugrius, neturintys įgūdžių, ryšių su žeme žmonės neišgyvens. Tačiau aš manau, kad žmonės tai jaučia. JAV yra tikrai nemažai nerimo ir baimės, net jei ir neleidžiama viešai apie tai kalbėti, apie tai, ar iš tikro viskas žlugs. Vis daugiau žmonių mano, kad tai tik laiko klausimas. 

 

– Daugelis tiki, kad darnios ar žalios technologijos gali mus išgelbėti nuo artėjančios ekologinės griūties?

– Važiuodamas čionai mačiau reklaminį skydą, kuriame buvo parašyta „Mes gaminame žalią plieną“, „Mes prisidedame prie ekosistemos palaikymo“ ar kažkas panašaus. Juk tai beprotystė. Ar supista plieno liejykla gali būti žalia?! Kažkokie psichopatų kliedesiai! Čia, JAV, mėgstama postringauti apie „darną“ ir „žalumą“, svarbiausia tik vartoti tuos žodžius. Žmonėms sakoma „Na, tiesą sakant, viskas tvarkoje, mes galvojame apie tai, mes susirūpinę, mes dirbame“, o tai yra šūdas. Tai yra paprasčiausias melas. Melu tepami sistemos ratai ir tikimasi, kad žmonės anksčiau ar vėliau patikės.

 
– Ką manai apie Kopenhagos susitikimą?

– Čia tik kosmetika, bet net ir čia jiems nepavyko, nes turtingos šalys blokuoja jį. Praėjus daugiau nei dešimtmečiui po Kioto sutarties pasirašymo reikalai ne tik pablogėjo, turint omenyje pokyčių greitį, jie pablogėjau daugiau nei jie patys įsivaizdavo. 

 

– Daugelis tiki, kad technologijų privalumai nusveria trūkumus, pavyzdžiui, medicinos moksle. Argi neisi į ligoninę, kai susirgsi?

– Aišku, kad nesakysiu „O ne, neisiu į ligoninę“. Neturiu pasirinkimo, ką gi galėčiau daryti? Bet tai yra tik spąstai. Manoma, kad mes neturėtume prisiminti, kad beveik visi susirgimai atsirado kaip tik dėl naujų technologijų. Taigi jie sako, kad dar daugiau technologijų išspręs mūsų problemas, bet jūs matote, kad viskas tik prastėja. Niekas negerėja. Medicininės technologijos galėtų būti geriausias to pavyzdys. Visos jos priklauso nuo pramonės – nuo fabrikų ir kasyklų, su jais susiję visi jūsų chirurginiai įrankiai, monitoriai ir visa kita, bet apie tai paprastai nekalbama. Jei ir vyksta diskusija, tai ji rūpestingai ribojama pokalbiais apie tai, kaip geriau panaudoti technologijas.

 
– Tuomet gal mes gyvename neigimo kultūroje?

– O taip, masinio neigimo. Nežinau kaip palyginti atskiras šalis, bet JAV garantuotai pirmauja. Bet kartu tai yra primestas neigimas. O kas belieka, jei žmonės net neturi galimybės pagalvoti apie alternatyvas? Niekas nenori matyti, kaip viskas blogai, niekas nenori kalbėti apie tai, kaip po kelerių metų bus blogai jų vaikams. Tai apsauginė reakcija. Ji nesveika, bet suprantama, nes padeda egzistuoti sistemoje.

 
– Bet argi technologijos nėra iš esmės neutralios?

– Į technologijas įdedamos tam tikros vertybės. Kalbėdamas apie technologiją, turiu omenyje technologiją kaip priešpriešą įrankiams. Egzistuoja tam tikras modernios technologijos atitolimas, tam tikras šaltumas, standartizacija, nelankstumas ir priklausomybė nuo ekspertų, o tai yra tam tikros vertybės. Naudojant paprastas priemones galima nesunkiai įsivaizduoti visuotinę lygybę, kai žmonės nepriklauso nuo ekspertų. Geriausias būdas suprasti visuomenę yra pažiūrėti į jos naudojamas technologijas ir iš jų spęsti apie dominuojančias vertybes. 

 

– Pavyzdžiui, Indijos miestuose stebimas mobilių telefonų bumas. Ką tu galėtum pasakyti apie tokią visuomenę?

– Na, vietoje bendravimo akis į akį mes renkamės pokalbius telefonu, dažnai beprasmiškus. Taip, mes galime kalbėtis su draugais, kurie yra už tūkstančio kilometrų, bet nepažįstame savo kaimynų. Mes išmokyti užsidaryti savyje, o technologijos tam padeda. Mes atsiribojame nuo visko ir apsimetame, kad esame tikrai artimi žmonėms, kai iš tikro esame labiau izoliuoti nei bet kada anksčiau. Tai lengva išmatuoti. Kiek žmonių gyvena vieniši, kiek jų turi vos kelis draugus? Ar žmonės lanko vieni kitus rečiau? Sociologai turi ištisą tokių klausimų sąrašą. Mes patekome į technokultūrą. Taigi su mobiliais telefonais ateina ir tam tikros kultūrinės vertybės, nekalbant apie smegenų vėžio galimybes ir planetos teršimą, kai telefonai patenka į šiukšlynus.

Nepakanka vien atmesti technologiją. Tu sakai, kad žmogiškosios priežastys nėra vertybiškai neutralios. Frankfurto mąstytojų mokykla iškėlė instrumentines priežastis. Priežastis nėra bevertė. Priežastis gali atrodyti objektyvi ar moksliška, tačiau, tiesą sakant, ji pasmerkta būti dominavimo įrankiu. Žodis „priežastis“ yra tik abstrakcija. Reikia klausti, kokios rūšies priežastis.

 
– Kuo skiriasi instrumentinė priežastis nuo neinstrumentinės?

– Neinstrumentinė priežastis suvokia tikruosius instrumentinių priežasčių tikslus. Ne taip jau dažnai mes žiūrime į paslėptas prielaidas. Pavyzdžiui, į užsidarymą tarp savo namų sienų mes žiūrime kaip į savaime suprantamą dalyką, o tai yra ne kas kita, kaip tik didesnės kontrolės ir dominavimo gilesniuose lygiuose pasekmė. Genetiškai apdoroti produktai, klonavimas ir nanotechnologijos dar daugiau gilina šį reiškinį, iki molekulinio ar atominio lygmens. Seniau iš gamtos buvo imama tas, ką ji duodavo, ir tai buvo puiku. Nereikėjo visų tų įrengimų, kad atsiribotume nuo gamtos, augintumei tai, ko reikia, ir kurtume naujas kontrolės galimybes. Tokia yra šiandienos realybė, kurioje tikrai slypi ir tam tikros vertybės.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.
 

 

– Žmonės sakytų, kad visos tos technologijos, užsidarymas tarp savo namų sienų ir gamtos užvaldymas yra būtini tam, kad galėtume pamaitinti augančią populiaciją.

– Taip, įvairūs kairieji, įskaitant ir Noamą Chomsky, taip kalba, tačiau jie nekalba apie tai, kokia nenatūraliai didelė žmonių populiacija yra susijusi su civilizacijos projektu. Gyventojų skaičius ėmė augti atsiradus civilizacijai. Tai geriausias simptomas. Populiacija pradės mažėti, jei atjungsime civilizacinius reiškinius. 

 

– Bet ar įmanoma tai padaryti šiandien? Atjungti technologijas ir jas sukūrusias proto nuostatas?

– Taip, tai ne tas pats, kas ištraukti kištuką jau rytoj. Taip gali ir nebūti, nes žemės gyventojų skaičius labai didelis. Bet galima pradėti judėti šia kryptimi, sąmoningai ieškoti būdų, kaip viską atkurti. Tai būtų žymiai geriau nei matyti ištisus rajonus, mirštančius nuo bado dingus elektros energijai, nes jie neturi tinkamų įgūdžių. Tada bus maisto riaušės. Ir kas toliau? Ne tokia jau maloni situacija. Manau, kad atsakingas požiūris būtų visa tai apgalvoti, pasiruošti ir pasukti viską atgal. N. Chomsky ir kiti žmonės vadina mus genocidininkais. Ką gi, jei kas ir yra toks, tai tie, kurie vengia bet kokių diskusijų šiuo klausimu. Keista, kad jiems visai nerūpi tie milijonai žmonių, gyvenančių viso pasaulio megapoliuose, kurie stipriai nukentės įvykus griūčiai. Apie tai niekam neleidžiama net pagalvoti. 

 

– Ar gali kas nors keistis nepasikeitus valstybių, vyriausybių politikai, kur priimami visi svarbiausi sprendimai?

– Ne, tai akligatvis, tai sistemos spąstai. Jie nori, kad mes ir toliau žaistume jų sumautus žaidimus. Žinote, balsuoti iš tikro reiškia tik ne tokio bjauraus kaip kiti asmens išrinkimą. Tai garantuoja, kad mes ir toliau braidžiosime po tą patį mėšlą. Ne, ne, tai negali būti tinkamas atsakymas. Išeitis negali būti ten, kur legalizuojama ir plečiama demokratija. Jei ir toliau tai darysime, tada vilties iš tikro nebėra. Pirmas ir lengviausias veiksmas yra tai atmesti tai – nebalsuok, nedalyvauk sistemos mums primestuose žaidimuose.

 
– Tai sakai, kad valstybė turi būti nušalinta?

– Visiškai. Neįmanoma atsikratyti civilizacijos remiantis valstybe. Galima pažiūrėti istoriškai. Kada atsirado valstybė? Arba miestai, arba bet kuri institucija, darbo pasidalijimas? Valstybė ir visi tie dalykai yra kalėjimo, kuriame visi mes esame, dalis.

 
– Ką manai apie darbą?

– Čia dar vienas dalykas į kurį atkreipė dėmesį Marshallas Sahlinas – kuo daugiau simbolinės kultūros, tuo daugiau ir darbo. Ir tai tikra tiesa. Mes dirbame vis daugiau ir daugiau. Kur dingo technologijų pažadai? Nei vienas jų neišsipildė taip, kaip buvo žadėta. Paimkime eilinę JAV porą, abu jie dirba, dažnai abu dirba keliuose darbuose. Abu įsitempę ir neturi laiko nei vaikams, nei visam kitam. 

 

– Ar yra koks kitas būdas organizuoti gyvenimą, kuris būtų ne taip stipriai susietas su gamyba ir vartojimu?

– Gamyba ir vartojimas yra masinės visuomenės paradigma. Masinė gamyba reiškia masinį vartojimą, o tai reiškia masinę kultūrą, kuri reiškia masinę žiniasklaidą, masinius dalykus viskam, o toks masinis pasaulis tampa nesveikas. Tai netinkamas kelias. Manau, toks teiginys yra pakankamai logiškas.

 

– Kaip praėjo tavo susitikimas su Unabomberiu?

– Aplankiau jį, kai jis sėdėjo Sacramento kalėjime. Mūsų idėjos bendros, bet skiriasi taktikos. Žiniasklaida vis kartoja „Tu pritari Unabomberiui, argi ne?!“. Taip, tezė apie tai, kad technologijos tapo autonomiškos, gana stipriai lemiančios ateitį, yra teisinga. Ji tampa dar teisingesnė, kai mes apskritai nekreipiame dėmesio į šį klausimą.

 
www.dnaindia.com vertė RB
2010 02 09