Gilles Deleuze/Felix Guattari: 68-ųjų gegužę nieko nenutiko
teorija
       Kai kalbama apie istorinius fenomenus, tokius kaip 1789 metų revoliuciją, [Paryžiaus] komuną,1917 metų revoliuciją, iš dalies tie įvykiai nesileidžia būti suprastinti iki socialinio determinizmo ar iki priežasčių grandinių. Istorikai šito nelabai mėgsta: po įvykio jie atkuria priežastis. Tačiau jau pats įvykis žymi atskilimą, atsiskyrimą nuo priežastinių ryšių; jis šakojasi, nukrypsta nuo dėsningumų, sukuria nestabilią padėtį, kuri atveria naujas galimybių erdves. Fizikas Ilja Prigoginas kalbėjo apie struktūras, kuriuose išlieka, bet nėra neutralizuojami menkiausi skirtumai, ir kur tarpusavyje rezonuoja nepriklausomi reiškiniai. Įvykis gali būti apgręžiamas, slopinamas, į ką nors įtraukiamas, išduodamas – vis tiek kažkas liks nepasenę. Tik išdavikai gali pasakyti, kad jis paseno. Įvykis, kad ir atsitikęs senovėje, niekad nepasens. Jis atveria plyšius į tai, kas įmanoma. Jis įsibrauna tiek į žmogaus vidų, tiek į minios sūkurį.

 

       Mūsų pasitelktus istorinius fenomenus išties lydėjo determinizmas ir priežastiniai ryšiai, bet pastarieji buvo specifinės kilmės. 68-ųjų gegužė yra grynas įvykis, laisvas nuo normalaus, arba normatyvinio priežastingumo. To įvykio istorija yra „išryškėjusių nestabilumų ir svyravimų serija“. Tai, kas pasakyta, įtakojo viziją: atrodė, kad visuomenė staiga suvokė, kas joje netoleruotina, o taip pat pamatė galimybę pasikeisti. Tai – kolektyvinis reiškinys, maždaug „Suteikite man tai, kas įmanoma, arba aš uždusiu“. Tai, kas įmanoma, neegzistuoja prieš įvykį, tai sukuriama įvykio metu. Tai – gyvybiškai svarbu. Įvykis sukuria naują egzistenciją, jis produkuoja naująjį subjektyvumą (naujas sąsajas su kūnu, su laiku, seksualumu, supančia aplinka, su kultūra, darbu).
 

       Įvykus socialinei mutacijai negana sukelti padarinius ekonominio ar politinio priežastingumo linijose. Visuomenė turi sugebėti kolektyviai formuluoti naujajam subjektyvumui skiriamus uždavinius, taip ji pati pradės trokšti pasikeitimų. Amerikos Naujasis kursas ir Japonijos bumas yra du skirtingi pavyzdžiai, kai subjektyviai „persidislokuojama“ į neaiškias sferas – netgi reakcingose struktūrose. Bet tos struktūros produkavo pakankamai iniciatyvos ir kūrybingumo, kad būtų suvokta nauja socialinė padėtis, ir būtų įmanoma atsakyti į įvykio mestus iššūkius. 68-ųjų Prancūzijoje buvo priešingai – valdžia nebuvo nustojusi idėjos, kad „viskas nurims“. Ir viskas iš tikrųjų nurimo, bet su katastrofiškomis sąlygomis. 68-ųjų gegužė nebuvo nei krizės rezultatas, nei reakcija į krizę. Greičiau priešingai. Prancūzija išgyvena krizę dabar, o ta krizė tiesiogiai kyla iš prancūzų visuomenės nesugebėjimo absorbuoti 68-ųjų gegužės. Prancūzų visuomenė parodė visiškai nesugebanti subjektyviai „persidislokuoti“ kolektyviniame lygmenyje – to reikalavo 68-ųjų gegužė. Kaip tokiu atveju ji galėjo sukelti ekonominį perdislokavimą, kuris patenkintų „kairiųjų“ lūkesčius? Prancūzų visuomenėje – tiek mokykloje, tiek darbe – niekada nebuvo kalbama apie žmogų. Visa tai, kas buvo nauja, buvo nustumta į paraštes ir virto karikatūra. Šiandien mes matome Longwy gyventojus, įsitvėrusius savo plieno, matome ūkininkus, ištikimus savoms karvėms. Ką dar jie išmano? Visi kolektyviniai naujo darinio, naujo kolektyvinio subjekto pasireiškimai jau iš anksto buvo užgniaužti prieš 68-uosius nukreiptos reakcijos, tiek dešiniųjų, tiek ir kairiųjų. Netgi „laisvųjų radijo stočių“. Nuo atsiradusios galimybės kiekvienąkart būdavo izoliuojamasi.
 

       68-ųjų gegužės vaikai – galite jų surasti visur, netgi jiems patiems nežinant, kas jie tokie. Kiekviena šalis produkuoja juos savaip. Jų situacija nėra itin puiki. Tai – ne jauni valdininkai. Jie keistai abejingi, ir būtent dėl šios priežasties mąsto tinkama linkme. Jie nustojo reikalauti, būti narcizais, bet puikiai žino, kad niekas šiandien neatitinka jų subjektyvumo, jų energetinės potencijos. Jie netgi žino, kad visos dabartinės reformos yra nukreiptos prieš juos. Jie yra apsisprendę kiek įmanoma žiūrėti savo reikalų. Jie išlieka atviri galimybėms, laikosi jų įsikibę. Coppola sukūrė jų poetizuotą  portretą filme „Rusty James“. Aktorius Mickey Rourke paaiškino: „Veikėjas yra priėjęs liepto galą, vaikščioja ant ašmenų. Jis nepanašus į pragaro angelą. Jis turi smegenų ir gerai viską supranta. Bet jis neturi universiteto diplomo. Ir tai jį veda iš proto. Jis žino, kad negaus darbo, nes yra protingesnis už bet kokį vyruką, norintį jį įdarbinti (Libération,1984 vasario 15).
 

        Ši tiesa galioja visam pasauliui. Institucijos, kurias mes kuriame bedarbiams, atleistiesiems ar mokiniams, pradeda kontroliuoti „nevaržomas situacijas“. Tų situacijų pavyzdys – neįgalieji. Vieninteliai subjektyvaus persidislokavimo veiksmai šiuo metu vyksta ten, kur jų nevaržo amerikietiško stiliaus kapitalizmas, musulmoniškas fundamentalizmas, toks kaip Irane, arba afroamerikiečių religija, tokia kaip Brazilijoje (galima šiame sąraše paminėti dar ir europietiškąjį neopapizmą). Europa neturi ko pasiūlyti, o Prancūzija atrodo neturinti jokių kitokių ambicijų, kaip tik siekti lyderystės amerikonizuotoje ir iki dantų ginkluotoje Europoje, kuriai persidislokavimai bus neišvengiamai primetami iš viršaus. Bet galimybių erdvė plyti kitur. Rytų – Vakarų ašyje – pacifizme, jei taip norima ne tik baigti konfliktus ir sustabdyti ginklavimąsi, bet taip pat ir bendrininkavimą ir dalijimąsi sferomis tarp Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos. Šiaurės – Pietų ašyje – naujajame internacionalizme, kuris nebepriklauso vien tik nuo susivienijimo su trečiuoju pasauliu, bet ir nuo trečiojo pasaulio fenomeno atsiradimo pačiose turtingose šalyse (metropolijų evoliucijos, vidinių miestų nuosmukio, Europos trečiojo pasaulio iškilimo, kaip tai apibrėžė Paulas Virilio). Galimi tik kūrybingi sprendimai. Tai – kūrybingi persidislokavimai, galintys prisidėti prie dabartinės krizės išsprendimo ir perimti 68-ųjų gegužės, suaktyvinto šakojimosi ir nepastovumo, palikimą.


Vertė Kasparas Pocius
2008.03.07.