Vytautas Rubavičius. Postmodernusis kapitalizmas. Pratarmė
teorija

Vytautas Rubavicius        Vasario 20 d., šeštadienį, 18:00 val., Vilniaus knygų mugėje, „Litexpo“ konferencijų salėje 5.2 bus pristatoma V. Rubavičiaus knyga „Postmodernusis kapitalizmas“, kurią ką tik išleido „Kitų knygų” leidykla. Pristatyme dalyvaus knygos autorius, filosofas V. Radžvilas ir „Kitų knygų” leidėjas G. Baranauskas.

 

Šios knygos tikslas – aiškintis postmodernybės ir modernybės santykį kapitalizmo sistemos raidos požiūriu. Remiamasi nuomone, kad kapitalo savidauga yra esminė kapitalizmo raidą skatinanti galia, įgaunanti socialinį ir kultūrinį visuomeninės saviorganizacijos pavidalą. Postmodernybė – nauja kapitalizmo stadija, kuri kyla iš modernybės ir išlaiko kai kuriuos jos bruožus. Išugdoma vartotojų visuomenė, vartojimui tampant „natūralia“ socialinės organizacijos ir tapatumų kūrimo priemone. Kultūra virsta gamybine jėga ir neišsenkančiu kultūrinių „išteklių“ aruodu. Vartojimo visuomenės branda kuria prielaidas gyvybei kolonizuoti ir genetiniams gyvybės „ištekliams“ perdirbti.

 
 
rubavicius postmodernusis kapitalizmasPostmodernusis kapitalizmas. Pratarmė
 

Svarstydamas, kaip skaitytojui paaiškinti knygos rašymo aplinky­bes ir su jomis susijusius savivokos pokyčius, pagauni save prade­dantį kitaip suvokti parašytą tekstą – iškyla naujų, netikėtų dalykų, pasirodo akivarų, įtraukiančių anksčiau aiškias buvusias logines pynes, ryškėja taip ir neįvykdyti pažadai bei užmojai. Atrodo, rei­kėtų išsamiau gvildenti tam tikras temas, ypač susijusias su rin­kos laisvės ideologija ir postmodernybei būdingomis „laisvėmis“, tačiau supranti, kad neaprėpsi nei visų postmodernybės bruožų, modernybės ir postmodernybės sąveikos įvairovės, nei su postmo­dernybės iškilimu susijusių diskursų – globalizacijos, informacijos ir komunikacijos, postmoderniosios urbanistikos, genetikos – ir jų samplaikų ar tinklų. Turi apsiriboti bandymu paaiškinti, kokiomis esminėmis įžvalgomis knyga paremta, kaip tos įžvalgos susiklostė ir kokį pavidalą įgavo. Toks aiškinimas sykiu yra ir pasiaiškinimas dėl tų netesėtų pažadų, kuriuos kritiškesnis ar kai kuriuos svars­tomus reiškinius geriau išmanantis skaitytojas galėtų įžvelgti. Juolab kad knygoje liečiama palyginti daug temų, deja, kai kurios jų – tik prabėgomis. Pasiaiškinti verta bent jau dėl dviejų priežas­čių. Viena jų gana akivaizdi – šitai turėtų padėti skaitytojui geriau sugriebti autoriaus požiūrį į postmodernybės iškilimą, į moderny­bės ir postmodernybės sąveiką – tiesa, tos sąveikos ir jos teorinių „modelių“ neišsemtų net specialiai tam skirta didesnė monogra­fija, – sykiu ir į kapitalizmo raidą, keičiančią žmogaus gyvenamą pasaulį.

 

Kita priežastis susijusi su tam tikra savisauga. Pratarmėse ar įžangose dažnai linkstama aiškiai atsiriboti nuo vienų ar kitų temų, teorinių nuostatų, koncepcijų, kurias kaip tik ir pritrau­kia, kaip įdėmesniam skaitytojui galėtų pasirodyti, knygos nu­matomas tyrinėjimų laukas. Toks atsiribojimas kartu yra būdas išvengti kritikos – autorius gali aiškinti, esą kritika šaunanti pro šalį, nes atkreipianti dėmesį kaip tik į tuos aspektus, nuo kurių buvo atsiribota. Šiuo atžvilgiu, kalbant apie autoriaus ir skaity­tojo santykius, visada išliks neapibrėžta „pilkoji“ pasiteisinimo zona. Prisipažinsiu, ilgokai svarstyta, ar nevertėtų išplėtoti globa­lizacijos, informacijos ir komunikacijos temų, ypač dėl to, kad šie diskursai susiję su postmodernybės iškilimu ir jos bruožų aptari­mu. Knietėjo išsamiau aptarti pereinamąjį Lietuvos metą, kuriam būdinga nepaprastai sparti modernizacija ir postmodernizacija sovietmečiu susiklosčiusių sociokultūrinių įpročių bei sociali­nių ryšių pagrindu. Kaip žinome, socialiniai ryšiai, ypač valdžios sluoksnių, išlieka ir pervartų metais, o nusistovėjus naujam po­litiniam režimui tiems ryšiams būdinga „prisikelti“ ir gyvuoti at­naujintais pavidalais. Vadinamosios pereinamosios visuomenės puikiausiai atskleidžia, kaip veikia „laisvosios rinkos“ ideologija, tiksliau, ideologemos ir kaip sąveikauja modernistinės meninės bei kultūrinės praktikos ir postmodernieji „prikeliami“ ar globali­zaciniai kultūriniai pavidalai. Deja, šią temą dėl jos apimties ir ke­liamų teorinių keblumų tenka atidėti ateičiai, kad ir kokia neaiški, rizikinga ar grėsminga ta ateitis pasirodytų esanti.

 

Jei į knygoje aiškinamus dalykus žvelgtume pasitelkę socio­logijoje paplitusią teorinę „struktūros“ ir „veiksmo“ ar „istorijos“ prieštarą, būdingą ir įvairioms kultūros sampratoms, autorių tek­tų priskirti „struktūros“ šalininkams. Autorius neneigia individo laisvės suprasti ir rinktis, kurti ir veikti pasitelkus jam prieinamus socialinius ir kultūrinius simbolius bei jų perteikimo būdus; vis dėl­to jis mano, kad visoks individo pasirinkimas bei veikla vyksta tam tikromis nuo jo nepriklausomomis aplinkybėmis, lemiamomis di­džiųjų socioekonominių ir kultūrinių sistemų, jų saistymosi ir repro­dukcijos vyksmo. Toms sistemoms būdingi tam tikri imperatyvai, pavyzdžiui, pelno siekis, žmogaus ugdymo ir saviugdos programų gairės, kultūrinių simbolių aruodai ir tų simbolių vartojimo būdai. Didžiosios sistemos susijusios su mažosiomis, „vietinėmis“, indivi­dui primetančiomis savus rėmus bei rėmelius, kurie dažniausiai net nėra deramai įsisąmoninami, – jie yra natūralios veiklos aplinkybės. Per savo kūrybą ir veiklą individas gali susipriešinti su vienokia ar kitokia sistema, ypač nacionalinio pobūdžio, ar net iš jos „iškristi“, tačiau nuo didžiosios kapitalizmo sistemos visiškai atsiriboti neįma­noma. Gal tik įmanoma susipriešinti su ja veikiant pagal susikurtą utopinį visuomenės modelį. Beje, utopiniai modeliai būtini kapi­talizmo sistemos analizei, nes jie padeda įžvelgti tuos sisteminius ypatumus, kurie laiduoja hegemonijos įtvirtinimą, „natūralizuoja“ socialinės nelygybės tvarką, išsilaisvinimo apžavais pajungia indi­vidą kapitalo savidaugos logikai. Autorius prisipažįsta stokojantis utopinės vaizduotės, todėl stengiasi paryškinti ir aptarti tik kai ku­riuos sisteminius dalykus – suprekinimo ir suišteklinimo vyksmus, gamybinį ir prekinį kultūros pobūdį.

 

Į postmodernybės temą buvo įklimpta prieš gerą dešimtme­tį, aiškinantis postmoderniojo diskurso susiklostymą, dekonstra­vimo nuostatos įsivyravimo prielaidas ir dekonstravimo praktikų išplitimo padarinius. Kai kurios svarstymų ir apmąstymų išdavos buvo išdėstytos knygoje „Postmodernusis diskursas: filosofinė her­meneutika, dekonstrukcija, menas“ (Rubavičius 2003a). Gilinantis į postmoderniojo diskurso susiklostymo aplinkybes bei prielaidas, taip pat į to diskurso ypatumus, būdingus daugeliui filosofinio, kultūrologinio ir sociologinio tyrinėjimo sričių, aiškintasi, kaip patį postmodernybės būvį įmanoma nusakyti modernybės atžvilgiu ir kaip į abu būvius žvelgti kapitalizmo sistemos raidos požiūriu. Šie klausimai ir nepaprastai sparčiai bręstanti vietinė vartojimo bei vartotojų visuomenė, kuriai būdingi parodomieji vartojimo vi­suomenių „vaikystės“ ir kartu „senatvės“ bruožai, vertė atsigrįžti į Karlo Marxo įžvalgas (ypač išsakytąsias jo Grundrisse) ir peržvelgti tų įžvalgų taikymo kontekstus. Kapitalizmo ir ypač postmoderniojo vartojimo tyrinėjimai grindžiami tam tikromis marksizmo klasikų mintimis, nesvarbu, kad kartais jos įvelkamos į kritikuotinų teiginių apvalkalą. Taigi knygoje laikomasi nuomonės, kad kapitalo savi­dauga, ar kaupimas, yra esminė kapitalizmo raidą skatinanti galia, tampanti socialiniu bei kultūriniu visuomeninės saviorganizaci­jos būdu, be to, ji nustato ir tos saviorganizacijos gaires. Kapitalo laisvė, jo „savijauta“ pasidaro ir žmonių auklėjimo, jų kultūrinės ir kitokios veiklos reikalas, o šis virsta įvairiais darbo jėgos „lanks­tumo“ bei investicinės aplinkos gerinimo, kitaip tariant, socialinių santykių „perdarymo“ veiksniais, nustatančiais žmonių gyvenimo sąlygas. Knygoje išskleidžiamas požiūris, kad naujųjų laikų kapita­lizmo raidai būdingi žmogaus gyvenamą pasaulį suprekinantis ir suišteklinantis kapitalo galios pavidalai, nulėmę vartojimo ir varto­tojų visuomenės iškilimą ir jos įsitvirtinimą, taip pat modernybės perėjimo į postmodernybę pobūdį – jis nusakomas kaip gyvybės, gyvosios „materijos“ suprekinimas ir suišteklinimas.

 

Bandant atsakyti į klausimus, ar postmodernybę galima laikyti nauju būviu, koks postmodernybės ir modernybės sąvei­kos ar modernybės įveikos pobūdis, susiklostė didžiulis teorinių ginčų laukas. Pagrindiniai to lauko riboženkliai – Jeano François Lyotard'o (1979), Gianni Vattimo (1988), Douglaso Kellnerio (1988), Jeano Baudrillard'o (1989; 1993a; 1993b), Davido Harvey (1990), Fredrico Jamesono (1996; 1998), Mike'o Featherstone'o (1991), Anthony Giddenso (1992), Zygmunto Baumano (1992; 1997), Stevenso Besto ir D. Kellnerio (1991), Barry Smarto (1992; 1993) darbai. Veikalų galima būtų vardyti ir daugiau, tačiau jie nedaug ką pridėtų prie bendro vaizdo. Dera atkreipti dėmesį į tai, kad dėl postmodernybės ir modernybės santykių dažniausiai polemizuo­jama netiesiogiai – stengiamasi pagrįsti savo požiūrį, nesileidžiant į plačias diskusijas, ir tik teorijų kontekstas leidžia suvokti, kas tu­rima omenyje iškeliant vienus ar apeinant kitus „dabarties“ būvio bruožus. Ir teigiantieji postmodernybės naujumą, ir aiškinantieji, kad postmodernybę pagrįsčiau vadinti vėlyvąja, aukštąja ar an­trąja modernybe, aptaria tuos pačius „dabarties“ būvio bruožus. Nors požiūris, kiek ir kaip ta „dabartis“ skiriasi nuo netolimos, dabar jau keturių dešimtmečių praeities, įvairuoja, svarbiausia – išlaikoma skirties pajauta. Šios knygos autorius postmodernybei pripažįsta naujo iš modernybės kylančio ir kai kuriuos jos bruožus išsaugančio, paneigiančio ir keičiančio (hėgeliškojo Aufhebung prasme) būvio statusą ir laiko tą būvį kapitalizmo raidos stadija, kuriai būdingas visa apimantis gyvybės suprekinimas ir suišteklini­mas. Į kapitalizmo raidą žvelgdami kolonizacijos požiūriu, galėtu­me nusakyti tokią kolonizavimo eigą – nuo geografinio teritorinio per kultūrinį prie gyvybės užgrobimo ir jos „išteklių“ perdirbimo. Vėlyvoji modernybė siejama su tuo kapitalizmo tarpsniu, kai iš­ugdoma vartojimo ir vartotojų visuomenė, o vartojimas tampa „natūralia“ socialinės organizacijos, socialinių ryšių ir tapatumų kūrimo priemone, kultūrai virstant gamybos jėga ir neišsenkančiu kultūrinių „išteklių“ aruodu. Vartojimo ir vartotojų visuomenės branda kuria prielaidas gyvybei kolonizuoti ir genetiniams gyvy­bės „ištekliams“ perdirbti.

 

Aiškinantis postmodernybės ypatumus, autoriui nelabai rūpėjo istoriniai kapitalizmo raidos tarpsniai, todėl išskiriamos ir aptariamos tik kelios datos, su kuriomis siejami esminiais laikytini kapitalizmo sistemos pokyčiai. Postmodernybės iškilimo metu lai­koma septintojo–aštuntojo XX a. dešimtmečių sandūra, ją nuro­do ir postfordiškojo ekonomikos režimo tyrinėtojai. Kalbant apie kultūrą, kultūrines bei menines praktikas, postmodernių bruožų įžvelgiama ir anksčiau, nes kultūroje ir mene visada gausu įvai­rių ateities simptomų, nuojautų ir įžvalgų. Kaip vienas didžiausių vizionierių minėtinas pokario metais darbus skelbęs psichoana­lizės kritikas, filosofas, kultūrologas Jeanas Gebseris (1985), jau­tęs vykstant esminį sąmonės ir pasaulėjautos pokytį. To pokyčio simptomus įžvelgęs įvairiuose menuose, J. Gebseris bandė juos susieti su dvasinės, integralios, egocentriškumą peržengiančios sąmonės bruožais. Integralios sąmonės laikų dar teks palaukti, o visuminė – kultūrinė, psichologinė, mentalinė – mutacija buvo ne tik numatyta, bet ir pagrįsta menų bei kultūros pavidalų ir mąsty­mo formų analize, kuri tam pokyčiui teikia istorines šaknis. Taigi kiekvienai kultūros bei meno sričiai gali būti parašyta sava post­modernėjimo istorija, ir tų istorijų visuma ne paneigia, o palaiko nurodytos sandūros reikšmę. Beje, kaip tik aštuntajame XX a. de­šimtmetyje iškilo politinė ir kultūrinė fundamentalistinio islamo platforma, kurios poveikį vis labiau jaučia postmodernusis Vakarų pasaulis.

 

Kita reikšminga data – 1989-ieji, perėjimas į paskutinįjį pra­ėjusio amžiaus dešimtmetį, – tada iš sovietinės okupacijos išsilais­vino Rytų bei Vidurio Europos šalys, ir jose buvo pradėta sparčiai įgyvendinti vadinamoji neoliberalioji ekonominių, socialinių ir kul­tūrinių reformų darbotvarkė. Šio regiono įsijungimas į kapitalizmo sistemą postmodernybę pagyvino „prikeltais“ europinės moder­nizacijos ir ypač sovietiniais sociokultūriniais bei etnokultūriniais dariniais, taip pat nacionalistiniais istoriniais vaizdiniais ir kultū­riniais jų gamybos bei sklaidos mechanizmais. Bandant suvokti pokomunistines pereinamųjų šalių realijas, reikia nepamiršti, kad buvę šio regiono komunistiniai politiniai ir ekonominiai elitai išliko valdžioje ir vis labiau stiprino savo politinę bei ekonominę galią. Jie paėmė laisvosios rinkos reformų vairalazdę ir kai kuriose ša-lyse pradėjo kurti oligarchinio tipo politines korupcines sistemas. Spartus sąmoningas neoliberaliosios darbotvarkės įtvirtinimas lei-do pajusti, kaip kuriasi ir plinta kapitalizmo sistema, kaip veikia tą sistemą legitimuojanti ideologija, kaip visuomenė skaidosi į socia­linius sluoksnius pagal įgaunamą politinę bei ekonominę galią. Kas vadinamosiose išsivysčiusiose, tarsi natūraliai visas modernizacijos stadijas perėjusiose Vakarų šalyse truko dešimtmečius, pokomu­nistiniame pasaulyje „prasisuko“ per porą trejetą metų. Išgyventos permainos ir išsiugdyta hermeneutinio „įtarumo“ nuostata autoriui padėjo įžvelgti ideologinį ekonominių reformų aspektą ir suvokti gana skaudžią tiesą, kad pats laisvinimasis iš sovietinės ideologijos yra ideologinio pobūdžio ir niekaip neįmanoma aptikti neideologiš­kos laisvo žmogaus gyvenimo ir saviraiškos srities. Tas „įtarumas“ vertė daryti išvadą, kad visokie „išlaisvinimai“, ypač vykdomi pokomunistinėse šalyse, susiję su naujais pančiais – juos kaip tik ir primeta scientistinės ekonomistinės, „naujosios vadybos“ ideolo­gijos ir įvairūs laisvosios rinkos kultai. Ideologijos užbaigos teigimas pasirodė esąs propaganda. Tačiau čia neturime galimybės išsamiai aptarti nei neoliberaliosios darbotvarkės, nei pokomunistinių re­formų, be to, šiuose baruose daug nuveikė Zenonas Norkus (2008), išgvildenęs ir sugrupavęs bene visas mūsų gyvenamame pasaulyje žinomas ekonomines bei politines kapitalizmo, modernizacijos ir pokomunistinio „perėjimo“ teorijas, tiesa, sugebėjęs išvengti da­barties pasaulyje veikiančio kapitalo analizės.

 

Kadangi autoriui nelabai rūpėjo istoriniai dalykai, K. Marxo ir Martino Heideggerio įžvalgos pasitelktos kaip teoriniai instru­mentai. Straipsniai, iš kurių išsirutuliojo ši knyga, rašyti pirmiau­sia remiantis „dabarties“ tyrinėjimų nuostata. Stengtasi suvokti dabartinį būvį ir teoriškai pagrįsti, kaip jis susiklostė. Kita vertus, knyga baigta jau įsisukus antroje 2008 m. pusėje prasidėjusiai pasaulinei ekonomikos krizei, sparčiai įgijusiai sisteminės krizės bruožų. Šiuo laiku išryškėjo ne tik ekonomiką, bet ir politiką bei so­cialinę raidą pajungiantis „išlaisvinto“ spekuliacinio finansinio ka­pitalo pobūdis – pasaulinė bankininkystės sistema pasirodė esanti pernelyg korumpuota pinigų „gamybos“ korporacija, kurią maitina valstybių biudžetų lėšos. Pasaulinė krizė yra ta dabartis, kuri žymi sisteminį būvio pokytį ar virsmą, todėl visai nesena, kad ir dešimt­mečio trukmės, dabartis įgauna istorinę praeities aureolę, kuri dar stipriau sušvytės po kelerių metų, kai dabartis jau bus pradėta skaidyti į prieškrizinę ir pokrizinę, o tyrinėjimų srityje susidarys kri­zinio perėjimo teorijų laukas. Kol kas galima tik nujausti, koks bus pokyčių mastas, tačiau vargu ar būtų pagrįsta dabar svarstyti apie ateitį. Išskirsime tik du aspektus. Kadangi krizės laikotarpis prime­ta knygai istorinio tyrinėjimo bruožų, o skaitytojui ji atrodys kaip svarstymas apie prieškrizinę praeitį, reikia susitaikyti su nenuspė­jamai kaičios postmodernybės įnoriais – dabartis virsta praeitimi dar nespėjusi įgauti visuminio suvokiamo dabarties pavidalo. Kitas svarbus aspektas tas, kad pokomunistinės visuomenės išgyvena dvejopą krizę – ir sisteminę kapitalizmo, ir tik joms būdingą perei­namųjų visuomenių. Nesvarstant apie ateitį, vis dėlto būtina bent jau sau atsakyti į klausimą, ar krizė nežymi knygoje aptarto postmo­dernybės būvio slinkties ir kitos kapitalizmo stadijos susiklostymo. Čia laikomasi nuomonės, kad kapitalizmas dar nepasiekė tos savo raidos stadijos, kai kapitalas tampa pagrindine kliūtimi neribotam savo paties kaupimui ir pradeda kurti sisteminės savinaikos sąlygas.

 

Kad ir kaip keistųsi kapitalizmo sistema, o ji gali pereiti ir į nesiliau­jančios krizės – staigių svyravimų ar drebėjimų – būvį, kad ir kokie ryškėtų to būvio bruožai, nebeišnyks esminis gyvybės suprekini­mo bei suišteklinimo vyksmas, ir gundymas nano- bei biotechno­logijų suponuojamu nemirtingumu bus diegiamas kaip mokslinio pasaulio vaizdo bruožas. Tas gundymas, matyt, taps nauju globa­linio sąryšio saitu, peržengiančiu visokius politinius atsiribojimus, galinčius įsivyrauti heterogenizuojantiems globalizacijos vyks­mo veiksniams tam tikrą laiką užgožus homogenizuojančiuosius. Juolab kad ryškėja polinkis manipuliavimą žmogaus genetika pa­remti filosofiniu socialinio teisingumo įvykdymo pagrindu, Johno Rawlso teisingumo sampratą pritaikant genetikos srityje: genetiš­kai „nuskriausti“ individai turi teisę būti „pagerinami“ iki tam tik­ro sutarto „lygmens“, kad galėtų veikti įgyvendindami savo laisvę siekti numatytų gyvenimo tikslų (Brown 2001). Tada net vartojimo silpnėjimas ar sąmoningas kultūrinis bei politinis jo ribojimas ne­įstengtų pakeisti gyvybės kolonizavimo eigos, kurią nusako bio-, nano- ir informacinių technologijų sąveikos grindžiama įveika tos bedugnės, kuri, kaip dar visai neseniai buvo manoma, skiria gyvąją ir negyvąją gamtą. Labiau tikėtini vartojimo režimo pokyčiai – pa­vyzdžiui, įgyvendinant tausojamojo vartojimo ar darnios plėtros nuostatas, biogenetikos industrijų sektorius ir genetinio-technolo­ginio diskurso kildinama biogenetikos prekių vartojimą skatinanti ideologija gali būti dar labiau stiprinami.

 

Teorinis mąstymas vyrauja ne visuose knygos skyriuose, tačiau teorinių „nukrypimų“ niekur nevengiama. Teorinis knygos pamatas susijęs su žmogaus gyvenamą pasaulį suprekinančia ir suišteklinančia kapitalo galia, skatinančia kapitalizmo sistemos rai­dą. Esminės teorinės autoriaus įžvalgos buvo išdėstytos trijuose straipsniuose: „Vartojimo ekonomika: kultūrinė poreikių gamyba“ (2003), „Postmodernusis suprekinimas: K. Marxo ir M. Heideggerio koncepciniai „rėmai“ (2006a), „Transgresijos malonumas: tapa­tumų vartojimas“ (2006b). Kituose straipsniuose (2004a; 2004b; 2005a) tos įžvalgos buvo aptariamos bei pagrindžiamos gvildenant įvairias kultūrines, politines ir masmedijų suprekinimo apraiškas. Autoriui labiausiai rūpėjo postmodernybės būvio susiklostymas ir to būvio bruožai, todėl kapitalizmo raidos tarpsnis, kai žmonės buvo paversti darbo jėga, o ši – mainomąja verte, išsamiau neap­tariamas – šitai laikoma visiems aišku. Juk gebėjimas parduoti save rinkoje – švietimo sistemoje įtvirtintos ugdymo programos gairė, sykiu ir geistinas saviugdos bruožas, velkamas į asmeninės laisvės ir laisvo pasirinkimo apdarus. Labiau gilinamasi į kultūros, vėliau į gyvybės suprekinimą ir suišteklinimą. Henry Lefebvre'as (1999; 2000) ir D. Harvey (1985) iškėlė vietos ir erdvės svarbą kapitalui kaupti, parodydami, kad naujųjų laikų kapitalizmo raida įgauna in­dustrializacijos ir urbanizacijos formas. Pastarosios yra regimi ka­pitalo įsivietinimo, paskui ir erdvės „gamybos“ būdai bei pavidalai. Taigi postmodernybės būviui būdingi ne tik gyvybės suprekinimas bei suišteklinimas, bet ir urbanistinės ekonomikos išplitimas, vie­tos ir erdvės suprekinimo vyksmas, nusakomas kaip postmoder­nusis urbanizmas.

 

Pirmame knygos skyriuje „Postmodernusis kapitalizmas: vartojimas, suprekinimas ir suišteklinimas“ išskleidžiama postmo­dernybės, kaip kapitalizmo raidos stadijos, samprata. Modernybės ir postmodernybės skirtis aiškinama naujų suprekinimo ir suištekli­nimo sričių – kultūros, gyvybės ir kūno, taip pat politikos – atžvil­giu. Kapitalizmo raidos analizė grindžiama tam tikromis K. Marxo ir

 

M. Heideggerio įžvalgomis, jos laikomos didelę „dabarties ontolo­gijų“ aiškinamąją galią išlaikiusiais koncepciniais rėmais. K. Marxo iškelta žmogaus gyvenamą pasaulį suprekinanti kapitalo galia, nustatanti žmogaus veiklos ir jo savikūros sąlygas, susiejama su

 

M. Heideggerio aptartu esminiu naujųjų laikų bruožu – mokslo, technikos ir gamybos susivienijimu apskaičiuojančio projektavimo vyksme, kuris žmogaus gyvenamą pasaulį ir patį žmogų paverčia žaliava bei ištekliais. Stengiamasi pagrįsti požiūrį, kad žmogaus ir jo gyvenamo pasaulio suprekinimas ir suišteklinimas – tai du vienas kitą palaikantys ir vienas kitą skatinantys procesai, kurie visuotiniu (globaliu) būdu apsireiškia postmodernybėje, kai gyvybė, žmogaus kūnas ir dvasinė veikla pradedami matyti kaip neišsenkamų išteklių atsargos. Globalizacinę geografinę ir kultūrinę kapitalizmo ekspan­siją keičiant informacinei bei genetinei ekspansijai, gyvybės „teri­torijoje“ nustatomi kaitūs suprekinimo galios riboženkliai. Prekiniai santykiai peržengia kultūrines bei teritorines apibrėžtis ir kreipia į neišsemiamų biogenetinių turtų klodus, kuriems nusavinti ir įsisa­vinti pasitelkiamos informacinių, genų ir nanoinžinerijos technolo­gijų pagrindu kuriamos ir protingomis vadinamos mašinos. Privačios nuosavybės santykiams apėmus genetinius gamtos turtus ir paver­tus juos ištekliais, pažinimo subjektas tarsi įvykdo išsikeltą Visatos sekuliarizavimo tikslą – jis pats, kaip genų savininkas ir gamintojas, vilioja žmones amžinais jų genetinių bei informacinių klonų pavida­lais, ateityje galimais išlaikyti bet kurioje Visatos vietoje. Gundymas nemirtingumu, nepaprastai sustiprėsiantis įvaldžius genetinį kodą (išskirtina kodo tema meninėje gamyboje), yra postmodernioji galios valdyti apraiška, neišvengiamai išskirstanti žmoniją pagal individų galimybes siekti nemirtingumo ir jį įgyti. Gundymą nemir­tingumu grindžia ir skatina suprekinančią galią įgaunantis geneti­nis-technologinis diskursas. Postmoderniojo teoretizavimo lauke aptariamos kai kurios postmoderniojo „nemirtingumo“ versijos – pirmo skyriaus pabaigoje į nemirtingumą pažvelgiama Z. Baumano ir J. Baudrillard'o akimis.

 

Marksizmo klasikai išskyrė dinaminį, visokius santykius laužantį ir peržengiantį kapitalo galios pobūdį, kuris reiškiasi kaip įvairiose „dabarties“ būvį gvildenančiose teorijose išskiriamas transgresyvumas. Antrame knygos skyriuje „Visuotinis kapitalizmo transgresyvumas“ iškeliamas ir aptariamas sisteminis vartojimo ir vartotojų kapitalizmo transgresyvumas, įrodinėjama, kad jis sklei­džiasi įvairiomis transgresijos apraiškomis. Pastarosios siejamos su naujų kūniškumo bei seksualumo raiškos būdų įtvirtinimu, įgyjančiu ir seksualaus piliečio pavidalą. Stengiamasi parodyti, kad besąlygiš­kas transgresijos ir malonumo susiejimas, teikiant šiai sąsajai išsilais­vinimo ir galimybės kurti naujus tapatumus reikšmę, tampa svarbiu vartojimo ir vartotojiškumo ideologijos veiksniu. Kadangi vartojimo ir vartotojų kapitalizmui labai svarbios menine transgresija grindžia­mos praktikos, kurių prekinę formą nuslepia iš(si)laisvinimo ideolo­gija, svarstoma, kaip šiuolaikinio kapitalizmo aplinkoje gali reikštis išlaisvinanti „geismo mašinos“ bei nomadinio subjektyvumo galia (Gilles'is Deleuze'as), ir keliamas klausimas, ar vartojimo kapitaliz­mas nėra tiek pažengęs, kad suprekinimo vyksmas sugeba „užbėg­ti už akių“ įvairiems transgresyvaus išsilaisvinimo būdams. Skyrius baigiamas grįžtant prie Georgo W. F. Hegelio estetikos įžvalgų, pasi­telkiamų vėlyvajai modernybei ir postmodernybei būdingam meno „susikasdieninimo“ ar meno „išsimeninimo“ vyksmui aiškinti, svars­tant, kaip suvokti meną ir menines praktikas „menui mirus“.

 

Vakarietiškos vartojimo ir vartotojų visuomenės subrendi­mo veiksnius bei prielaidas aiškintis skatino nepaprastai spartus vartojimo ir vartotojiškumo ideologijos plitimas iš sovietinės oku­pacijos išsivadavusioje Lietuvoje. Esminė K. Marxo mintis, nusa­kanti kapitalizmo pobūdį, – gamyba yra skirta vartojimui, todėl vartojimas tampa ne tik gamybos tikslu, bet ir jos sąlyga bei prie­laida. Trečiame knygos skyriuje „Postmodernusis vartojimas ir po­puliariosios kultūros industrija“ gvildenami vartojimo ir vartotojų kapitalizmo bruožai, paryškinant kultūros, virstančios populiarią­ja kultūra, reikšmę įsitvirtinant vartojimu grindžiamiems sociali­niams santykiams ir vartotojiškam pasaulėvaizdžiui. Kapitalizmo raidos „linija“ brėžiama taip: suprekinama kultūra virsta ženklais, įgaunančiais tapatumų tvirtinimo galią, kuri išsiskleidžia gyve­nimo stilių vartojimo paskatomis bei vaizdiniais. Svarstant apie vartojimo ir vartotojų kapitalizmo bruožus, paryškinami kai kurie socialistinio vartojimo ypatumai, aiškinamas socialistinio „porei­kių tenkinimo“ pobūdis. Socializmui būdingos įvairiopos stokos sąlygomis išsiugdęs stiprus vartojimo geismas tapo geru pagrindu sparčiau kurtis vartotojų visuomenei, įtikint nelygstama vartoji­mo „laisvės“ svarba. Tiesa, socializmo sąlygomis veikė ir ideolo­giškai grindžiama nuostata, slopinanti norą praturtėti, – tas noras buvo laikomas ydinga buržuazine atgyvena ar kapitalizmo siste­mos skleidžiamu „virusu“.

 

Vartojimas dažniausiai suvokiamas kaip individo poreikių ir norų tenkinimas, o neriboto kapitalo kaupimo imperatyvas neri­botai plėtrai pajungia ir ekonomiką, todėl vartojimas negali būti tik individualaus vartotojo ir jo pasirinkimo reikalas. Šiame skyriu­je aptariant postmoderniojo vartojimo ypatumus pasitelkiamos Johno K. Galbraitho ir J. Baudrillard'o analizės išvados, kad varto­jimo kapitalizmo sąlygomis poreikiai ir norai gaminami kartu su prekėmis, o prekės ir suprekintos paslaugos užpildo sukultūrintos ekonomikos kuriamą stoką. Kultūra tampa ekonomine galia dviem atžvilgiais. Kultūra susisaisto su ekonomika taip, kad ima gamin-ti poreikius ir įtvirtina juos kaip aukštesnio gyvenimo lygio viziją bei siekiamybę, kartu poreikiai diegiami kaip socialinė individua­laus tapatumo konstravimo priemonė. Išskleidžiama Theodoro W. Adorno kultūros industrijos samprata, teigianti, kad moderniųjų laikų kultūra yra industrinio pobūdžio, kad ji tampa gaminamų ir ti­ražuojamų prekių srautu, todėl neišvengiamai masiškėja ir populia­rėja. Populiarioji kultūra ir masmedijų industrija išplečia galimybes konstruoti reikiamą vartotoją, keisti vartojimo režimus, į vartojimo sritį įtraukti individualaus tapatumo kūrimą bei perkūrimą, taip pat gyvenimo stilius, tikėjimus ir pasaulėjautas. Postmoderniojo var­tojimo sąlygomis keičiasi asmenybinė individo struktūra. Tas kei­timosi vyksmas nusakomas kaip subjekto fragmentacija. Pastaroji gvildenama pasitelkiant teorinius daugybinio, išcentruoto sub­jekto vaizdinius. Subjekto fragmentacija siejasi su kapitalistinės globalinės rinkos segmentacija, kuriantis ir plintant tapatumų bei gyvenimo stilių rinkoms ir jų tiekiamų prekių vartojimo įgūdžiams. Tapatumų bei gyvenimo stilių vartojimas įveiksmina transgresijos teikiamą malonumą, transgresiją suvokiant kaip naujų tapatumų konstravimui ir naujų tapatybinių patirčių išgyvenimui būtiną se­nojo tapatumo įveiką ar atmetimą. Subjektas jau ne atlieka įvairius socialinius bei susigalvotus vaidmenis ar tenkina įvairius polinkius, išlaikydamas tam tikrą subjektinį centruotumą (Aš, savastis), – jis vartoja rinkos teikiamus tapatumų bei gyvenimo būdų fragmen­tus ir iš jų kuria naujus savo bruožus. Tapatumų vartojimas išplin­ta postmodernybės sąlygomis įsitvirtinant ženklų, informacijos ir vaizdinių vartojimui. Šio vartojimo ypatumai aptariami gvildenant

 

J. Baudrillard'o išsakytą vartojamosios vertės fetišizmo kritiką. Skyrius baigiamas peržvelgiant postmoderniosios teorijos lauke išplitusius požiūrius į kultūros ir vartojimo sąsajas.

 

Kapitalizmui nusakyti pasitelkiamas „laisvosios rinkos“ kon­ceptas, kuriuo grindžiamos ir politinės laisvės. Postmodernybės susiklostymas siejasi su neoliberaliosios politinės ir ekonominės darbotvarkės įsivyravimu, o tos darbotvarkės tikslas buvo laisvin­ti rinkas nuo valstybės priežiūros. Pokomunistiniuose kraštuose buvo ypač tikima nematoma, tačiau visokias gėrybes teikiančia rinkos ranka, turinčia užtikrinti ne tik ekonominę, bet ir sociali­nę gerovę. Valstybė vis labiau imta vaizduoti kaip mechanizmas, trukdantis laisvajai rinkai veikti, taigi ir išskleisti visas savo galias. Tokį požiūrį diegė įvairios „laisvosios rinkos“ agentūros bei eks­pertų grupės, padėjusios pokomunistinių šalių vyriausybėms įgy­vendinti sparčiu vadinamojo liaudies turto perdavimu į privačias rankas paremtas reformas. Ketvirtame skyriuje „Rinkos „laisvės“, masmedijos ir demokratija“ aptariama laisvosios rinkos sampra­ta ir paryškinamas ideologinis tos sampratos pobūdis. Vykdomos reformos akivaizdžiai parodė, kad rinkos yra valstybės politikos rezultatas, rinkos steigiamos ir reguliuojamos, o rinkos laisvės ideologija trukdo aiškiai suvokti, jog dėl tos laisvės yra tariamasi ir susitariama, kad ta laisvė gali gyvuoti tik valstybės bei valstybių galių palaikoma ir prižiūrima. Menkinant valstybės galias, siekia­ma iš visuomenės priežiūros išvaduoti tam tikrus globalinius verslo sektorius, ypač finansų, tas galias pakreipiant didžiųjų korporacijų interesams. Rinkos laisvės ideologija svarstoma pasitelkiant Karlo Polanyi mintis, tos ideologijos įgyvendinimui ir sklaidai aiškintis pravartu buvo prisiminti nepelnytai primiršto propagandos teore­tiko Jacques'o Ellulio įžvalgas apie mokslinį propagandos pobūdį. „Laisvosios rinkos“ ideologija kuria kiek įmanoma geresnes sąlygas suprekinimo galiai skleistis. Ta sklaida apima glaudžiai susijusias masmedijų ir politikos sritis. Į masmedijas žvelgiama kaip į verslą, kurio pagrindinis tikslas yra pelnas. Klausimas – kas, kam ir kaip parduodama. Gvildenant konkrečias suprekinimo apraiškas, priei­nama prie išvados, kad masmedijos, įsitvirtinusios kaip ekonomiš­kai stipriausias politikų ir visuomenės tarpininkas, tampa esminiu suprekinimo galios raiškos būdu. Masmedijos suprekina publiką ir parduoda ją reklamos bei ryšių su visuomene agentūroms, o šios savo paslaugas parduoda politikams. Šitaip viešojoje politi­koje įtvirtinami prekiniai pirkimo ir pardavimo santykiai. Tiems santykiams analizuoti pasitelkiama Guy Debord'o plėtota reginio visuomenės samprata, nes reginiai bei prezentacijos yra ypatin­gos politinės rinkos prekės ir sykiu veiksmingos politinio poveikio priemonės. Politikos srityje įsigali prekiniai ir politinės rinkodaros principai, todėl vis kebliau kalbėti apie politinius veiksmus demo­kratijos plėtros, o ne politinės rinkodaros atžvilgiu ir reikalauti iš prekinių bei politinių įvaizdžių, kuriais prisidengia ir su kuriais su­tampa politikai, kokios nors apčiuopiamos politinės atsakomybės. Demokratiją ima graužti įvairios su prekiniais santykiais susijusios ydos, išnyksta tiesos nuovoka, pradedamas simuliuoti politinis skaidrumas, kurio ir šiaip niekada nebuvo per daug.

 

Paskutiniame knygos skyriuje „Postmodernusis urbanizmas ir miestas“ į kapitalizmo raidą bei postmodernybės būvio susiklos­tymą žvelgiama urbanizmo bei miesto plėtros požiūriu. Kadangi urbanizacija ir miestų plėtra siejasi su globalizacija, čia aptariami tie globalizacijos bruožai, kuriuos vienaip ar kitaip paryškina įvai­rūs globalizacijos teoretikai. Didžiųjų miestų plėtra, kartais nusa­koma kaip urbanistinė ekonomika, ypač paspartėjo XX a. pabaigo­je, globalizacijos procesų veikiamai kapitalizmo sistemai pereinant iš fordiškojo į postfordiškąjį režimą. Globaliniai, ar pasaulio, mies­tai imami laikyti tomis vietomis, kuriose globalizacijos procesai įgauna urbanistinės raiškos formas, savo ruožtu skatinančias pa­čius procesus. Miesto teorijoje įsivyrauja „dinamiški“ miesto, kaip tinklų ir srautų mazgo, vaizdiniai, kuriuos grindžia H. Lefebvre'o, Manuelio Castellso ir kitų teoretikų paskatintas vietos, erdvės ir erdviškumo permąstymas. Urbanistine erdve pradedama laikyti daugialypė, kaiti kapitalizmo santvarkos gaminama socialinė er­dvė, o urbanistinės teorijos siūlomas reliacinis erdvės bei erdviš­kumo supratimas papildo ir sykiu keičia esencialistinį supratimą, palaikomą euklidinio tuščios, urbanistinių struktūrų „užpildomos“ erdvės įsivaizdavimo. Erdviniam urbanistiniam kapitalizmo rai­dos aspektui aiškintis svarbūs H. Lefebvre'o ir D. Harvey darbai. Postmodernybės būvis įvairiais požiūriais siejamas su globaliniais miestais ir jų tinklais, kuriuos iškėlė bei aptarė Saskia Sassen ir kiti urbanistai. Nors išplito įvairios globalinių miestų hierarchijos, visose vyrauja Niujorkas, Londonas, Tokijas ir Paryžius. Vis dėlto postmoderniojo miesto etalonu laikomas Los Andželas, o šio mies­to tyrinėjimai paskatino susiklostyti postmoderniojo urbanizmo srovę. Globalinio ir postmoderniojo miesto koncepcijos, taip pat tyrinėtojų sudaromos globalinių miestų hierarchijos pasitelkiamos neseniai pasiūlytai Vilniaus ir Kauno dvimiesčio idėjai bei Vilniaus metropolizacijos galimybėms svarstyti.

 

Europa urbanizuojasi veikiama ne tik globalizacijos, bet ir Europos Sąjungos kūrimo paskatintos eurointegracijos. Globali­zacijos ir eurointegracijos vyksmai sparčiai keičia valstybės galios ir valstybės santykių su miestais pobūdį. Globalizacija nustato bendras urbanistines bei ekonomines plėtros gaires, o ES vykdo­ma politika kuo daugiau valstybės galių pakelti į viršvalstybinį ir nuleisti į regioninį („regionų Europa“) lygmenį skatina valdymo de­centralizacijos pagrindu plėtojamą įvairialypę miestų partnerystę. Neoliberaliąja rinkos samprata grindžiama urbanistinė plėtra (glo­baliniai miestai, metropolinės sritys, urbanistinės aglomeracijos ir regionai) didina miestų ekonominę, politinę ir kultūrinę galias, o miestų tinklai įtvirtina savas, valstybines galias ir kompetenci­jas peržengiančias raidos sąlygas bei gaires. Miestai ir regionai tampa vis labiau savarankiški, ryškus perėjimas nuo centralizuoto prie daugialygio ar tinklinio, nuo vadybinio prie antrepreneriško tų miestų valdymo. ES įtvirtinama Europos regionizavimo politi­ka ne tik teikia galimybių tiesioginiams regionų bei miestų ryšiams užmegzti, bet ir skatina kurti naujus miestų valdymo modelius, laiduosiančius valdžios, visuomenės ir verslo partnerystę ir padė­siančius urbanistiniams regionams tapti konkurencingiems globa­linėse rinkose. Miestų plėtrą nusako didelės apimties renovacijos darbai, naujos informacinės ir komunikacinės technologijos bei pa­slaugos, medijų, finansų ir kultūrų industrijų prekės. Kartu neolibe­raliuoju požiūriu grindžiama urbanistinė plėtra skatina urbanistinio audinio fragmentaciją, socialinę atskirtį, socialinės reprodukcijos menkėjimą, vadinasi, urbanistinės kilmės socialines problemas, kurioms spręsti reikalinga suderinta miesto ir valstybės politika. Baigiant skyrių, aptariami lietuviškojo urbanistinio kapitalizmo bruožai, svarstoma, kaip Vilniaus miesto politikai, verslo elitas ir urbanistai suvokia valstybės bei miesto santykių kaitą ir į ją atsi­žvelgia ir kaip urbanistinės plėtros srityje pasitelkiamos europinės praktikos įtraukti į miesto reikalus visuomenę ir bendruomenes socialinių inovacijų bei diskursinių koalicijų pagrindu.

 

Į knygoje nužymėtus tyrinėjimo laukus bei temas bus gili­namasi ir vėliau. Kasdien regime vis naujas kultūros ir masmedijų suprekinančios galios apraiškas, urbanistinės plėtros pavidalus, ką ir kalbėti apie genetinio diskurso pateikiamą viliojančią atei­tį – gyventi ilgiau, sveikiau, gyventi amžinai. Autorius tikisi išsa­miau pagvildenti postmoderniųjų filmų reikšmę postmodernybės susiklostymui ir postmodernios pasaulėjautos bei pasaulėvokos įsitvirtinimui, ir ypač futuristinės pakraipos filmų, kuriuose sklei­džiami paveikūs įvairių techno sapiens pavidalų vaizdiniai, nušvie­čiantys gyvybės kolonizavimo kryptį bei pobūdį.

 

Vytautas Rubavičius. Postmodernusis kapitalizmas: monografija. K.: Kitos knygos, 2010.

 

Taip pat skaitykite: Vytautas Rubavičius. Postmodernusis kapitalizmas: gundymas nemirtingumu (1)