Konstantine Thoukydidis: Kaip galėtų atrodyti anarchistinė visuomenė?
teorija

anarchija tvarka        Vienas dažniausiai anarchistams užduodamų klausimų yra klausimas apie tai, kaip atrodys ateities visuomenė, kaip funkcionuos anarchistinis pasaulis. Bet koks atsakymas į šį klausimą kelia dar daugiau klausimų ir atveria dar daugiau erdvės kritikai, nes bet kokia pateikta sistema gali būti tik labai supaprastinta ir pilna idėjinių spragų. Todėl man nuoširdžiai nepatinka šis klausimas. Taip yra todėl, kad jis ne tik dažnai pasitelkiamas siekiant atmesti anarchizmą nė nepabandžius įsigilinti, bet ir atmeta idėją, kad anarchizmas yra procesas, o ne rezultatas.

 

Šiandien, žiūrėdamas BBC dokumentinį filmą „The secret life of chaos“, padariau nedidelį atradimą. Vienoje filmo vietoje profesorius Al Khalili sako, kad nors migruojantys paukščiai ir neturi lyderių, sudėtingos organizavimosi sistemos bei skrydį reguliuojančių taisyklių, tačiau jų pulkai pademonstruoja ne tik ypatingą sumanumą, pavyzdžiui, perskrisdami visą kontinentą, bet ir pritrenkiančias skrendančio pulko formacijas, stebinančiai atitinkančias jų tikslus (pavyzdžiui, skrendant V formos būriu).

 
 

Mane nustebino šių teiginių panašumas su anarchistinės visuomenės apibrėžimu. Visuomenės, kurioje nėra lyderių ir sudėtingų taisyklių, visuomenės, kuri sugeba funkcionuoti ir kurti labai sudėtingą socialinę organizaciją bei tvarką, atitinkančią kiekvieno jos nario poreikius. Jos sudėtingumas atsiranda ne dėl tų kelių paprastų, bet esminių taisyklių nesilaikymo, bet būtent dėl jų laikymosi, kartu egzistuojant ir chaosui. Trumpai tariant, sudėtingumas atsiranda natūraliai, kai paprastos taisyklės persipina su grįžtamaisiais ryšiais (feedback). Žmonių visuomenės yra ne kas kita, o tik grįžtamųjų ryšių produktas.

 

Tokiu būdu aš supratau, kodėl neįmanoma aprašyti anarchistinės visuomenės. Žmonės, prisilaikydami paprastų anarchistinių taisyklių, sukurs tokius sudėtingus, radikalius, keistus ir nuostabius derinius, kad bet kokios mūsų pranašystės taps siaubingai klaidingomis. Tiesą sakant, vienintelė tiksli pranašystė apie sistemą, kuri atsiras po tam tikrų taisyklių laikymosi chaotiškoje aplinkoje yra... ta, kad sistema prisitaikys prie tų taisyklių. Nieko daugiau. Neįmanoma numatyti galutinio rezultato lygiai taip pat, kaip neįmanoma numatyti, kokią formą įgaus paukščių pulkas ar kaip atrodys atsitiktinėje vietoje stebima Mandelbroto aibė.

 
 

Ką gi tai reiškia? Kad bet kokių mūsų numatomos ateities visuomenės tikslų, pavyzdžiui, nusikalstamumo išnykimo ar galaktikos užkariavimo su milijonais žmonių kolonijų, įgyvendinimo neįmanoma numatyti. Nesvarbu, kokią sistemą sukursime, nes mažiausi pokyčiai aplinkoje ar elgesyje atneš radikalius pokyčius laukiamuose rezultatuose. Užtenka pažiūrėti į prieš 100 metų sukurtą mokslinę fantastiką ir pamatysime, koks menkas yra jos ryšys su šiandieniniu pasauliu. Net žiūrėdami prieš 30 metų sukurtus filmus su kristalizuotomis populiariomis ateities vizijomis, matome, kad jie gerokai prasilenkia su dabarties tikrove. Aš vis dar laukiu skraidančių automobilių. Tačiau, net ir prieš 30 metų niekas negalėjo įsivaizduoti kažko panašaus į internetą ir to, kaip jis įtakos visą mūsų mastymą ir tarpusavio bendravimą.

 

Kai vienas paprastas technologinis išradimas per vienos kartos laikotarpį visiškai pakeičia didesnę pasaulio dalį, jūs prašote mus papasakoti, kaip atrodys anarchistinė visuomenė, kuriai reikės visų socialinių santykių pokyčių, jau nekalbant apie technologijas, gyvenimo būdą, greitus klimato pokyčius ar besibaigiančią naftą?! Tai paprasčiausiai neįmanoma. Vis gi galime numatyti vieną dalyką anarchiją, t.y. visuomenę, kurioje žmonės asmeniškai laikysis ir skatins kitus laikytis anarchistinių principų. Argi tai sudėtinga?

 

Leiskite man paaiškinti. Vienas esminių anarchizmo principų yra tikroji demokratija. Tai labai paprasta idėja. Galia paveikti sprendimą turi būti tiesiogiai proporcinga tam, kiek tas sprendimas tave veikia. Tai yra lygiai tokia pat paprasta socialinė taisyklė, kaip ir „Vienas žmogus – vienas balsas“ ar „Karalius visada teisus“. Negalime net apytiksliai numatyti, kaip atrodys šia taisykle besiremianti visuomenė, lygiai taip pat, kaip klasikinės Graikijos demokratai negalėjo numatyti JAV politinės sistemos. Tačiau mes galime numatyti, kad visuomenė iš esmės leis žmonėms demokratiškai spęsti apie savo gyvenimą ir tokiu būdu jį kontroliuoti. Tokioje visuomenėje, pavyzdžiui, bus aiškiai išreikštas poreikis hierarchijų naikinimui, įskaitant ir kalėjimo ar verslo hierarchijas, ir nebus jokių draudimų visų rūšių pramoginiams narkotikams. Taisyklė paprasta, bet iš jos susiformavusi visuomenė bus nepaprastai sudėtinga ir neprognozuojama.

 

Supratau, kad tik taip galima galvoti apie socialinius pokyčius. Nėra jokios prasmės savo galvose kurti utopines ateities visuomenių konstrukcijas, siekiant, kad visi žmonės būtų laimingi, nes tos konstrukcijos bus apaugusios dabartiniais socialiniais santykiais ir technologijomis. Tai yra fatali visų tokių idėjų klaida, pradedant komunistinėmis utopijomis ir baigiant anarchokapitalistinėmis laisvų rinkų ir konkuruojančių gynybos organizacijų idėjomis. Jie pasaulį įsivaizdavo kaip statišką ir rėmėsi aiškiai „niutonišku“ socialinių mokslų supratimu. Jie įsivaizdavo, kad atrado puikią formulę, kuri sukurs puikią visuomenę... jei tik žmonės bus pakankamai protingi jos laikytis.

 

Tačiau nežiūrint žmogaus sumanumo, neįmanoma numatyti galutinių rezultatų. Iš anksto suplanuota utopija nebus niekada sukurta ne tiek dėl nedidelių sistemos pokyčių (nekalbant apie esminius pokyčius, pavyzdžiui, technologijose), kiek dėl esminių grįžtamųjų ryšių. Viskas, ko galima tikėtis, yra tik besivystančioje visuomenėje atsekamas miglotas pradinės idėjos pėdsakas. Panašiai kaip galima atskirti žvakės liepsną giliau patyrinėjus liepsnos videoįrašą.

 
 

Tiesą sakant, mūsų dabartinė visuomenė yra niekas kitas, o tik galutinis žmonių, prisilaikiusių tam tikrų organizavimosi taisyklių (pavyzdžiui, kalbos laisvės, pagarbos asmeninei nuosavybei, klasikinės laisvės, kai tavo teisės baigiasi ten, kur prasideda mano teisės, „vienas žmogus – vienas balsas“, bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, lyčių ir rasių lygybės, pagarbos moksliniams metodams) veiklos rezultatas. Tačiau, visuomenė nepasikeitė per vieną naktį. Mes neperėjome nuo feodalizmo į kapitalizmą per vieną mėnesį, nesukūrėme modernaus mokslo per kelis metus. Reikėjo šimtmečių, kad šios idėjos socialinės evoliucijos metu taptų vyraujančiomis. Ir tos idėjos įsigalėjo tik todėl, kad vyko evoliucija. Todėl, kad sistema prisitaikė prie praeityje dominavusių idėjų. Įdomu tai, kad tos idėjos dažnai buvo visiškai priešingos tam, ką jos sukūrė.

 

Tai reiškia, kad mes nors ir pasiekėme dabartinę būklę dėl anksčiau buvusių idealų, kapitalistinio gamybos būdo, kuris atėjo po feodalizmo ir vergovės, po teokratijos, po imperializmo ir pan., tačiau mes vis dar galime pakeisti kryptį paprasčiausiai remdamiesi kitais idealais. Mes tiksliai nežinome, kuo viskas baigsis, bet žinosime, kad taip veikia tos idėjos, ir bent jau galėsime taisyti atsirandančius prieštaravimus.

 

Galų gale, visuomeninė žmonių tvarka yra paprastų taisyklių veikimo pasekmė. Tačiau vieno faktoriaus nėra kitose chaotiškose sistemose. Vienos paprastos detalė, keičiančios visą sudėtingą evoliucinį progresą. Žmonės gali keisti savo aplinką.

 

Šis paprastas faktas yra stebinančiai svarbus. Bet kuris kitas organizmas gali tik prisitaikyti prie aplinkos pokyčių ir natūralios atrankos būdu lėtai keisti savo pagrindines taisykles, tuo tarpu žmonės gali dideliu mastu ir greitai (revoliuciniu būdu) keisti tiek savo elgesį, tiek socialines taisykles ir, atsižvelgdami į savo norus ir tikslus, surasti tinkamesnius kelius nei buvo iki šiol. Tai reiškia, kad jie gali laikytis tam tikro taisyklių rinkinio, kol tampa akivaizdu, kad jis jau pradeda trukdyti, ir tada arba patobulinti savo aplinką, arba tiesiog atmesti tą taisyklių rinkinį.

 

Žiūrint į istoriją iš tokio taško, neįmanoma nepastebėti šio proceso. Žmonės prisitaikė prie aplinkos pasitelkę ypatingą socialinio organizavimosi sistemą ir gamybos būdą. Kai aplinka pasikeisdavo, tarkime, dėl naujos technologijos ar naujų resursų, jie pakeisdavo arba vieną, arba abi iš karto. Tokiu būdu vergovinis gamybos būdas pavirto į imperializmą. Garo variklio sukūrimas, naftos atradimas ir pramoninė revoliucija sukėlė senosios vergovės panaikinimą ir naujosios vergovės – vergovės už atlyginimą – atsiradimą. Visa tai atsitiko ne dėl likimo užgaidų, dievo valios ar dar ko nors, bet dėl paprastų taisyklių pokyčių bei grįžtamųjų ryčių. Tokiu būdu buvo kuriamos socialinės organizacijos, geriausiai atitinkančios besikeičiančias sąlygas ir padedančios plėstis žmonijai.

 

O tai ir yra svarbiausia. Dabartinė socioekonominė sandara jau tapo netinkama. Nuo kapitalizmo atsiradimo laikų aplinka stipriai pasikeitė. Sistemos ribas laužo ne tik technologijos pasiekimai, bet ir tai, kad pačios sistemos sukelti aplinkos pokyčiai, tokie kaip globalus atšilimas ir besibaigianti nafta, pavertė sistemą ne tik žalinga, bet ir griaunančia pačią evoliucinę žmonijos sėkmę, t.y. mūsų, kaip gyvybės rūšies išlikimo galimybę.

 
paslaptingas chaoso gyvenimas

 

Ir čia savo vietą suranda anarchizmas. Manau, kad reikia dar kartą pakoreguoti žmonių visuomenę ir padėti jai prisitaikyti prie šiandieninės aplinkos. Nenuostabu, kad pirmieji šios idėjos ženklai pasirodė kapitalizmui, kaip pasirinktai vyraujančiai gamybos sistemai, baigiant savo dominavimą. Panašu, kad žmonijos istorija gudriai mirktelėjo mums ir davė kelias užuominas dėl galimo tolesnio vystymosi. Tiesą sakant, tai verta dėmesio vien todėl, kad anarchistų teoretikai pastebėjo chaotišką socialinių pokyčių prigimtį pusę amžiaus anksčiau nei Turingas padarė savo atradimus biologiniuose modeliuose. Jei ir yra kokia nors anarchizmo pirminė idėja, tai ji kalba apie tai, kad anarchistų judėjimas daugiau reikšmės skiria priemonėms, padėsiančioms pasiekti pokyčių, o ne galutiniams tikslams. Bent jau man šis faktas darosi vis labiau aiškesnis.

 

Ar anarchizmas (arba Marxo „grynasis komunizmas“) bus paskutinis sociopolitinis etapas? Anksčiau galvojau kad taip, bet dabar tuo stipriai abejoju. Mes negalime net apytiksliai numatyti ateities, lygiai taip pat negalime numatyti sąlygų, kuriomis anarchizmas taptų atgyvena. Galbūt sugebėsime išvengti susinaikinimo savomis rankomis, bet nesugebėsime atsispirti ateivių iš kitų planetų invazijai. Kas žino? Adamas Smithas net neįsivaizdavo anarchizmo, kai siūlė tuo metu radikalią laisvąją rinką. Lygiai taip pat ir aš negaliu net įsivaizduoti, kas seks po anarchizmo.

 

Tačiau aš žinau, kad nė vienam anarchistui niekada nepavyks nupasakoti, kaip atrodys anarchija. Galima tik pasakyti, kad ji bus sudėtinga savo paprastumu – panašiai, kaip paukščių būrys. Anarchija yra tvarka. O tvarka atsiranda iš chaoso...

 

http://dbzer0.com/ vertė RB

2010 03 02