Naomi Klein ŠOKO DOKTRINĄ leidžia „Kitos knygos“
teorija

         Revoliucinių knygų leidykla „Kitos knygos“ 2008 m. rudenį išleis Naomi Klein „Šoko doktrina. Katastrofų kapitalizmo iškilimas”. „Šoko doktrina” – tai nauja jaunos, radikalios, su mokslininkės užmoju rašančios žurnalistės ir politikos tyrinėtojos iš Kanados knyga, siūlanti naują politikos paradigmą, kuri apverčia aukštyn kojomis įprastą sąmpratą apie tai, kas vyksta pasaulyje. Remiantis keleto pastarųjų dešimtmečių pavyzdžiais, knygoje nuosekliai analizuojamas šiuolaikinių politinių inžinierių naudojamas instrumentas – socialinis, politinis ir ekonominis šokas. Šokas, kuris globalaus kapitalizmo pažadėtos „šviesios ateities“ vardan žaibiškai sunaikina esamą socialinę ir ekonominę infrastruktūrą, sumindo ištisų kartų, ištisų regionų žmonių gyvenimus.


         Ekonominio šoko terapija per pastaruosius 30 metų negalėjo būti pritaikoma be politinio šoko terapijos – brutalių represijų ir demokratinių teisių suvaržymų. Vakarų šalys kartu su Tarptautiniu Valiutos Fondu ir Pasaulio Banku išnaudoja įvairias nelaimes, – hiperinfliaciją, cunamį, karą Irake, – kad primestų kitoms šalims radikalius pokyčius: suaktyvintų privatizaciją, panaikintų valstybės reguliavimą, sumažintų socialines išlaidas. Tokia politika, primesta laissez-faire ekonomisto Miltono Friedmano mokinių, dirbančių tiek Amerikoje, tiek ir užsienyje, tapo milijonų žmonių klaikaus skurdo ir vargų priežastimi, o didžiosios korporacijos galėjo pigiai supirkti didžiąją dalį valstybių turto ir gyvybiškai svarbios infrastruktūros, susijusios su vandens ir elektros energijos tiekimu. Net 9/11 šokas, anot autorės, buvo „lyderių panaudotas tam, kad būtų galima nutraukti diskusiją apie globalinį teisingumą“.

 

         Tokių intervencijų pradžia autorė laiko 1973 metų karinį perversmą Čilėje, kai demokratiškai išrinktą socialisto Salvadoro Allende‘s vyriausybę nuvertė generolo Augusto Pinocheto chunta. Skerdynių ir žiaurių represijų įbaugintai liaudžiai buvo pritaikytas ir ekonominis šokas – Pinocheto bičiulis, pagrindinis laisvosios rinkos ideologas ir Čikagos ekonomikos mokyklos guru Friedmanas, atsiuntė į šalį ekspertus, patarusius G.G. Marquezo romano„Patriarcho ruduo“ personažą primenančiam Pinochetui imtis laisvosios rinkos reformų – išardyti viešąjį sektorių, privatizuoti socialines paslaugas ir pan. Tokios reformos Čilėje ir kitose konservatorių bei neoliberalų valdomose Pietų Amerikos šalyse ilgam sužlugdė bet kokias viltis, kad bus einama socialinės, ekonominės ir kultūrinės pažangos keliu. Ir tik praeitame dešimtmetyje kilę politiniai ir socialiniai judėjimai privertė eižėti korporacijų primestą kapitalistinę sistemą.

         Panašiu, daugumai gyventojų, švelniai tariant, netikėtu keliu pasuko ir Rytų Europa. 1989-aisiais Lenkijos Solidarumas buvo priverstas išduoti jį remiančias grupes – darbininkų kooperatyvus (jų idėjos buvo išties socialistinės, netgi anarchistinės – galvota apie tiesioginę demokratiją, kurioje valdžia turi ginti mažųjų, o ne elito interesus) – ir pasiruošti nenumatytiems atvejams, visuomenės šokui, kai TVF ir kiti skolintojai pareiškė neteiksią pagalbos ir kreditų, jei Lenkijoje nebus pritaikyta radikali laisvosios rinkos programa. Tokios išties „radikalios“ idėjos, kaip reali, visiems atvira demokratija, ekonominė gerovė ir pan., rinkos reformatorių buvo nušluotos ne tik Lenkijoje, bet ir Rusijoje. Ten 1993 metais išvaikęs parlamentą prezidentas Borisas Jelcinas įvedė prezidentinį valdymą ir kartu su laisvosios rinkos ekspertais, vadinamais Čikagos berniukais (Čiubaisu, Gaidaru ir kitais), sukūrė laisvosios rinkos ekonomiką, kai padoriai tegalėjo gyventi tik vienas luomas – oligarchai.

         Be tokios šoko terapijos neapsiėjo ir Lietuva. Gal kiek politiškai nekorektiškos ir šventvagiškos atrodo „Kultūros barų“ 2007 m. Nr. 9  Virginijaus Savukyno straipsnyje cituotos rusų istoriosofo Sergejaus Kara-Murzos mintys apie sausio 13-osios reikšmę Lietuvos ir Sovietų Sąjungos politinei ir ekonominei raidai (teigiama, kad apgulties padėtis pasiteisino – Lietuvoje sklandžiau vyko laisvosios rinkos reformos, o Sovietų Sąjunga, užuot, kaip siekė Gorbačiovas, pritaikiusi švedišką modelį, patyrė nirvaną (čia jau rašytojo V. Pelevino mintis). Turbūt nereikia užsikimšti ausų, tokiems svarstymams reikalinga atskira studija.

         Kiti šoko terapijos židiniai – tai cunamio nušluotos Ramiojo vandenyno salos, JAV ir jos sąjungininkų okupuotas Irakas, konflikto dėl Folklendų salų paliesta Didžioji Britanija, Kinija, kur po Tianamenio aikštės skerdynių šalis pasuko radikalaus komunistinio kapitalizmo keliu. „Mes nepralaimėjome mūšio dėl idėjų“, mėgsta kartoti Naomi Klein. „Alternatyvos laisvajai rinkai buvo „numalšintos tankų ir ekspertų“. Šioje knygoje pateikti faktai puikiai įrodo, kad laisvosios rinkos plėtra negali vykti be tam tikrų sukrėtimų. Nes ramiai gyvenantys žmonės niekad nesileis prievartaujami nei ekonomiškai, nei politiškai. Ir jei šiandien pasaulinės žinių agentūros perduoda naujienas apie neramumus kuriame nors pasaulio taške, galime būti tikri – toji šalis „nusipelnė“ gyventi pagal laisvosios rinkos dėsnius.

 

         Ištraukos iš knygos
         Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas, Kęstutis Pulokas, Arvydas Pliučas

 

         Vienas iš tų, kuriuos Naujojo Orleano potvynis įgalino pamatyti naujas galimybes, buvo Miltonas Friedmanas (Milton Friedman), didysis judėjimo už nežabotą kapitalizmą guru, žmogus, apibrėžęs šiuolaikinės hipermobilios globalinės ekonomikos gaires. Būdamas devyniasdešimt trejų metų ir jau silpnos sveikatos „Dėdė Miltis,“ – taip jį vadino jo mokiniai, – vis dėlto surado jėgų parašyti straipsnį, pasirodžiusį „The Wall Street Journal“ praėjus trims mėnesiams nuo tragedijos pradžios. „Dauguma Naujojo Orleano mokyklų yra visiškai suniokotos,“ – pastebi Friedmanas, – „kaip ir jas lankiusių vaikų namai. Šie vaikai dabar pasklido po visą šalį. Tai tragedija. Tačiau sykiu tai ir palanki proga radikaliai reformuoti švietimo sistemą.“

         Friedmano radikali mintis buvo ta, kad užuot leidus milijardus dolerių rekonstravimo darbams skirtų pinigų esamos Naujojo Orleano valdiškų mokyklų sistemos atstatymui ir tobulinimui, vyriausybė šeimoms turėtų skirti „švietimo čekius,“ kuriuos šios galėtų panaudoti privačiose įstaigose, – daugelio jų pagrindinis tikslas yra pelnas, – ir pastarosios taptų subsidijuojamos valstybės. Nepaprastai svarbu, kaip teigė Friedmanas, kad šie fundamentalūs pokyčiai taptų ne laikina priemone, bet „ilgalaike reforma.“

         Dešininės pakraipos smegenų centrų tinklas nusitvėrė šio Friedmano pasiūlymo ir metėsi ant stichijos nusiaubto miesto. Džordžo W. Bušo (George W. Bush) administracija parėmė jų planus ir skyrė dešimtis milijonų dolerių tam, kad Naujojo Orleano mokyklos būtų paverstos „chartijos mokyklomis“ [“charter schools”] – valdžios finansuojamomis mokyklomis, kurias, vadovaudamosi savo pačių taisyklėmis, valdytų privačios organizacijos. Jungtinėse Valstijose, o Naujajame Orleane kaip niekur kitur, chartijos mokyklos kelia daug kontroversijų, daugelis afroamerikiečių tėvų į jas žvelgia kaip į žingsnį atgal nuo pilietinių teisių judėjimo laimėjimų, garantavusių visiems vaikams tokį patį išsilavinimo standartą. Tuo tarpu Miltonui Friedmanui visa valstybės valdomų mokyklų sistemos idėja atsiduoda socializmu. Jo manymu, vienintelės valstybės funkcijos yra „ginti mūsų laisvę tiek nuo išorės priešų, tiek nuo mūsų bendrapiliečių: užtikrinti įstatymų laikymąsi ir tvarką, skatinti privačius sandorius, puoselėti rinkos konkurencingumą.“ Kitais žodžiais tariant, išlaikyti policiją ir kariuomenę – visa kita, net ir nemokamo mokslo užtikrinimas esąs neleistinas kišimasis į rinką.

         Ryškiai kontrastuojant su krantinių atstatymo ir elektros tinklo atkūrimo ledynmetiškais darbų tempais, Naujojo Orleano mokyklų sistema buvo parduota žaibišku greičiu ir su karišku preciziškumu. Per aštuoniolika mėnesių, didžiajai neturtingųjų miesto gyventojų daliai vis dar esant tremtyje, Naujojo Orleano valdiškų mokyklų sistema buvo beveik visiškai pakeista privačiai valdomomis chartijos mokyklomis. Prieš Katrinos uraganą mokyklų taryba valdė 123 valdiškas mokyklas, šiuo metu ji tevaldo vos keturias. Prieš audrą mieste buvo 9 chartijos mokyklos, šiuo metu jų yra 30. Naujojo Orleano mokytojus seniau atstovavo stipri sąjunga, šiuo metu šios sąjungos sutartis paversta skutais, o visi keturi tūkstančiai septyni šimtai jos narių atleisti. Kai kuriuos jaunesnio amžiaus mokytojus chartijos mokyklos įdarbino iš naujo, tačiau moka jiems mažesnius atlyginimus. Vis dėlto didžioji mokytojų dalis liko be darbo.

         Naujasis Orleanas, anot „The New York Times,“ tapo „išskirtine chartijos mokyklų plėtros laboratorija,“ o Amerikos verslumo instituto [American Enterprise Institute] – friedmaniško sukirpimo smegenų centro – atstovai entuziastingai prabilo apie tai, jog „Katrina per vieną dieną atliko tai, ko Luizianos mokyklų reformuotojai neįstengė padaryti per metų metus.“ Tuo tarpu valstybinių mokyklų mokytojai, stebėdami kaip nukentėjusiesiems nuo potvynio skirti pinigai imami naudoti viešosios sistemos naikinimui ir privačios kūrimui, Friedmano planą vadino „švietimo užgrobimu.“
Šiuos puikiai orkestruotus, katastrofų įkandin sekančius reidus prieš viešąją erdvę, kai nelaimės imamos laikyti puikiomis rinkos galimybėmis, aš vadinu „katastrofų kapitalizmu.“

         Galiausiai Naujajam Orleanui skirtas Friedmano straipsnis tapo paskutiniąja jo viešosios politikos rekomendacija: kiek mažiau nei po metų, 2006 metų lapkričio 16 d. jis, būdamas devyniasdešimt ketverių, mirė. Gali susidaryti įspūdis, jog rūpesčiai dėl vidutinio dydžio Amerikos miesto mokyklų sistemos privatizavimo žmogui, pusę praėjusio amžiaus laikytam įtakingiausiu ekonomistu, – tarp savo mokytinių turinčiam keletą JAV prezidentų, Britanijos ministrų pirmininkų, Rusijos oligarchų, Lenkijos finansų ministrų, trečiojo pasaulio šalių diktatorių, Kinijos komunistų partijos sekretorių, Tarptautinio valiutos fondo direktorių ir paskutiniuosius tris JAV Federalinio rezervo vadovus, – tėra menkniekis. Vis dėlto jo užmojį išnaudoti Naujojo Orleano krizę fundamentalistinės kapitalizmo versijos naudai galima laikyti ir keistai deramu energija tryškusio penkių pėdų dviejų colių profesoriaus, dar jėgų žydėjime save apibūdinusio kaip „sekmadieninį pamokslą skelbiantį senamadį pamokslininką,“ atsisveikinimu.

         Daugiau nei tris dešimtmečius Friedmanas ir jo įtakingieji sekėjai tobulino tą pačią strategiją: sulaukti didesnės krizės ar šoko, tada, kol piliečiai dar nespėjo atsigauti po katastrofos, parduoti atskiras valstybės dalis privatiems žaidėjams ir tokiu būdu žaibiškai užtikrinti „reformų“ tęstinumą.

         Tai, ką aš ilgainiui supratau esant šoko doktrina, viename iš svarbiausių savo rašinių Friedmanas įvardijo kaip šiuolaikinio kapitalizmo pagrindinę taktinę panacėją. Jis pastebi, kad „vien tik krizė – faktinė ar įsivaizduojama – lemia tikrus pokyčius. Veiksmai, kurių imamasi kilus tokiai krizei, priklauso nuo aplinkui tarpstančių idėjų. Mano įsitikinimu, mūsų pagrindinė pareiga yra kurti alternatyvas egzistuojančiai politikai bei užtikrinti jų gyvybingumą ir prieinamumą iki to laiko, kol tai, kas politiškai neįmanoma, taps tuo, kas politiškai neišvengiama.“ Kai kurie žmonės ruošdamiesi galimoms katastrofoms kaupia konservuoto maisto ir vandens atsargas, tačiau Friedmanas tam atvejui kaupia laisvosios rinkos idėjas. Ištikus krizei, Čikagos universiteto profesorius buvo įsitikinęs, jog būtina nedelsiant veikti bei skubiai ir negrįžtamai įgyvendinti pokyčius, kol krizės iškamuota visuomenė neišslydo atgal į „status quo tironiją.“ Jis apskaičiavo, jog „naujoji administracija turi maždaug šešis-devynis mėnesius, per kuriuos reikia pasiekti svarbiausių pokyčių; jei per šį laikotarpį ji nepasinaudos proga veikti ryžtingai, daugiau tokios progos jai niekas nebesuteiks.“ Tam tikra Makiavelio (Machiavelli) patarimo, kad „blogos naujienos“ turėtų būti pranešamos „visos vienu kartu“, variacija pasirodė esanti vienas iš tvariausių Friedmano strateginių priesakų.

         To, kaip pasinaudoti stipriu šoku ar didelio masto krize pirmąkart Friedmanas išmoko aštunto dešimtmečio viduryje, kai patarinėjo Čilės diktatoriui generolui Augustui Pinočetui (Augusto Pinochet). Čilės gyventojai buvo ištikti šoko ne vien dėl kruvino Pinočeto perversmo: šalį niokojo ir žiauri hiperinfliacija. Friedmanas Pinočetui patarė imtis skubios ūkio pertvarkos: apkarpyti mokesčius, išplėsti laisvą prekybą, privatizuoti paslaugas, mažinti socialines išlaidas ir siaurinti valstybės reguliavimą. Galiausiai, Čilės gyventojai netgi išvydo, kaip jų valstybinės mokyklos buvo pakeistos privačiomis, finansuojamomis pagal specialią „švietimo čekių“ programą [voucher-funded private schools]. Tai buvo radikaliausia kapitalizmo modifikacija pasaulyje per visus laikus, įgijusi Čikagos mokyklos revoliucijos vardą – daugybė Pinočeto ekonomistų vadovaujami Friedmano studijavo Čikagos universitete. Friedmanas numanė, kad ekonomikos pokyčių greitis, netikėtumas ir apimtis išprovokuos visuomenės psichologines reakcijas, kurios „palengvins pritaikymą.“ Šiai skausmingai taktikai jis nukalė ir specialų pavadinimą: ekonominė „šoko terapija.“ Paskesniais dešimtmečiais, kai tik vyriausybės imdavo inicijuoti radikalias laisvosios rinkos programas, jos būdavo įgyvendinamos šiuo, visuotinai taikomos „šoko terapijos,“ būdu.

         Be kita ko, šių pokyčių pritaikymui palengvinti Pinočetas rado ir savitų šoko priemonių; pastarosios buvo taikomos daugelyje režimo kankinimo kamerų, išmėginamos su besirangančiais žmonių, kurie veikiausiai būtų painiojęsi ant šios kapitalistinės transformacijos kelio, kūnais. Daugelis Lotynų Amerikoje matė tiesioginį ekonominių šokų, nuskurdinusių milijonus, ryšį su kankinimų epidemija, nuo kurios nukentėjo šimtai tūkstančių žmonių, tikėjusių kitokia visuomenės ateitimi. Ne veltui urugvajiečių rašytojas Eduardas Galeano (Eduardo Galeano) klausė: „Kaip kitaip šią nelygybę būtų galima išlaikyti, jei ne elektros šoko smūgiais?“

         Praėjus lygiai trims dešimtmečiams nuo šių trijų skirtinų šoko formų pasitelkimo Čilėje, ta pati formulė buvo iš naujo, tik nepalyginti smurtingiau, pritaikyta ir Irake. Pirmiausia buvo pradėtas karas, kuriuo, anot „Šoko ir pagarbos“ karinės doktrinos autorių, siekta „suvaldyti priešininkų valią, įsitikinimus bei nuovoką ir tiesiogine prasme užkirsti priešininkui bet kokią galimybę veikti ar priešintis.“ Vėliau sekė radikali ekonominė šoko terapija – ją, šaliai vis dar tebeskendint liepsnose, primetė vyriausiasis JAV pasiuntinys Polas Brėmeris (L. Paul Bremer) – visuotinė privatizacija, visiškai laisva prekyba, 15 procentų dydžio vieno tarifo neprogresiniai mokesčiai [flat tax], dramatiškai mažinamas valstybinis sektorius. Tuometinis Irako prekybos ministras, Ali Abdul-Amiras Allawis (Ali Abdul-Amir Allawi), sykį net pareiškė, kad jo tėvynainiams „įsipyko būti eksperimento objektais, jie pavargo. Sistema jau ir taip patyrė pakankamai šoko, tad ši, ūkio šoko terapija, mums nereikalinga.“ Kai irakiečiai pasipriešino, jie buvo suimti ir pasodinti į kalėjimus, kuriuose jų kūnams ir protams teko patirti dar daugiau šoko, tik šįkart pastarasis taikytas kur kas mažiau metaforiška prasme.

        Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas, Kęstutis Pulokas, Arvydas Pliučas
        Versta iš: Naomi Klein, The Shock Doctrine. The Rise of Disaster Capitalism,
Metropolitan Books, 2007


                      Get Adobe Flash player