LUNI diskusija apie postmodernųjį kapitalizmą: kaip gyvybė tapo preke?
švietimas

vytautas rubavicius foto        Kovo 10 d., trečiadienį, Laisvasis universitetas (LUNI) bei „Kitų knygų“ leidykla kviečia į atvirą ir nuoširdžią diskusiją su filosofu Vytautu Rubavičiumi, kuris neseniai išleido šiuolaikinio pasaulio principus diagnozuojančią knygą „Postmodernusis kapitalizmas“. Susitikimas su autoriumi prasidės 18.00 val. Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) skaitykloje, I aukšte, Vokiečių g. 2, Vilniuje.

 

Postmodernizmas dažnai laikomas pačia radikaliausia šiuolaikinės sistemos kritika, dekonstruojančia ir apnuoginančia„kreivų veidrodžių karalystės“, kitaip vadinamos kapitalizmu, ženklus, simbolius ir idėjas. Susitikime su „Postmoderniojo kapitalizmo“ autoriumi kalbėsime apie kapitalizmo, kaip šiuolaikinio pasaulio, kuriame mums tenka gyventi, ypatumus; visų žmogaus veiklos sričių ir netgi pačios gyvybės suprekinimą bei suišteklinimą; individo, kaip žmogiškųjų išteklių vieneto, laisvės galimybes ir ribas; kapitalistinę demokratiją ir lietuviškojo kapitalizmo ypatybes. Tam tikro šarmo diskusijai turėtų suteikti tai, kad autorius savęs neįrašo į tradicinę politinių koordinačių erdvę (nėra nei kairysis, nei dešinysis) ir skelbiasi neturįs geresnio pasaulio vaizdinio.

 

Vytautas Rubavičius – filosofijos daktaras, poetas, kultūros kritikas, dirbantis vyresniuoju mokslo darbuotoju Kultūros, filosofijos ir meno institute. Mokslinių tyrimų sritys: postmodernusis filosofinis diskursas, filosofinė hermeneutika, komparatyvistinė kultūrologija, kultūrų sąveika globalizacijos sąlygomis, kultūra ir vartojimas. Daugybės poezijos knygų autorius, 2007-ųjų Poezijos pavasario laureatas, esė rinkinio „Neįvardijamos laisvės ženklas“ (1997), monografijų „Postmodernusis diskursas: filosofinė hermeneutika, dekonstrukcija, menas“ (2003), „Postmodernusis kapitalizmas“ (2010) autorius.

 

Knygoje Postmodernusis kapitalizmasišskleidžiamas požiūris, kad naujųjų laikų kapitalizmo raidai būdingi žmogaus gyvenamą pasaulį suprekinantis ir suišteklinantis kapitalo galios pavidalai, nulėmę vartojimo ir varto­tojų visuomenės iškilimą ir jos įsitvirtinimą, taip pat modernybės perėjimo į postmodernybę pobūdį – jis nusakomas kaip gyvybės, gyvosios „materijos“ suprekinimas ir suišteklinimas. Kultūra tokioje sistemoje virsta gamybine jėga ir neišsenkančiu kultūrinių „išteklių“ aruodu, o vartojimo visuomenės branda kuria prielaidas gyvybei kolonizuoti ir genetiniams gyvybės „ištekliams“ perdirbti.

 

Susipažinkite su vienu iš knygos skyrių.

 

postmodernusis kapitalizmasPostmodernybė – gyvybės suprekinimas ir suišteklinimas

 

K. Marxo ir M. Heideggerio svarstymai veda į tam tikrą „tašką“ – naujųjų modernybės laikų slinktį, kurią paskatino ir kurią nusako vi­suotinis kapitalo, kaip valios valdyti, įsiviešpatavimas ir žmogaus bei gyvybės suišteklinimas. Tą modernybės slinktį nurodo bei įvairius jos aspektus gvildena postmodernios filosofinės teorijos, ypač dekons­trukcija, paskelbusi metafizikos ir metafizinio žmogaus įveikos „pro­gramą“. Ji įtvirtino nuostatą išardyti binarinėmis opozicijomis grin­džiamą mąstymą, kitaip tariant, „arba“ pakeisti nesibaigiančių „ir“ serija. Todėl dekonstrukciją galime laikyti filosofiniu postmoderniojo būvio ženklu.

 

Mums svarbus yra dekonstrukcijos paskatintas vidaus ir išorės opozicijos išardymas, naikinantis žmogaus vidinio pasaulio ir jo socialinės terpės priešstatos nuovoką. Nors individas marksis­tinės tradicijos laikomas socialinių santykių bei gamybos produktu, tokį žmogaus vaizdinį papildo ir kitas vaizdinys, iškeliantis dvasines bei kūrybines individo galias, kurių išlaisvinimą iš kapitalo valdžios savo tikslu ir skelbė marksistinė ideologija. Dekonstruojant vidaus gyvenimo ir išorinės socialinės terpės opoziciją, iškyla tą opoziciją „suimančio“ ir jos vyksmo sritį nužyminčio žmogaus kūno svarba – kūnas tampa viena reikšmingiausių filosofinių temų.

 

Naują požiūrį į žmogaus kūną ir jo reikšmę filosofijai pabrėžė Michelis Foucault, aiškindamas, kad kūnas yra įrašytų įvykių paviršius (užfiksuotas ir nužymėtas kalbos, o idėjų ištirpintas) ir tuo pačiu – išskaidytos, bet substancinės vienybės iliuziją teigiančios savasties raiškos vieta (Foucault 1977: 148). Dvasinė gelmė bei fiziologiniai procesai (jau se­niau sukultūrinti ir sumeninti, o pastaruoju metu ir sugamybinti, va­dinasi, suprekinti) ištraukiami į kūno paviršių, į „tiesioginio“ daiktiš­ko sąlyčio su socialine ir kitokia aplinka sritį, kurios žemėlapį nustato ir nuolat peržymi socialinių ir rinkos galių kova, tiksliau – kapitalo metamorfozės. Netekęs dvasinės gelmės, kūnas įgauna neišsemia­mų genetinių ir biologinių išteklių gelmę, kurią nuo gamtos pasaulio skiria vienas esminis ypatumas. Koks? Genetiniai ir su jais susiję iš­tekliai atiduodami privačios nuosavybės valdžion. Skirtumą geriau įsisąmonintume įsivaizduodami, kad Dmitrijaus Mendelejevo ele­mentų lentelėje pažymėti elementai yra tokia pati privati nuosavy­bė, kaip ir sudedamosios genomo dalys. Naujų kūno išteklių užgrobi­mas ir eksploatacija vyksta plėtojant ir įtvirtinant genetinį diskursą.

 

Drįstume manyti, kad šių „išteklių“ nusavinimas bei suprekinimas yra postmodernioji žmogaus suprekinimo apraiška. Suprekinimo procesas vyksta nuslepiant jį po pagrindine XIX–XX amžių idėja – žmonijos išlaisvinimu, kadangi, pasak J. F. Lyotard'o, „laisvės pažadas kiekvienam yra pažangos horizontas ir jo legitimavimas“ (Lyotard 1993: 82). Žmogaus bei gyvybės suprekinimas ir suišteklinimas vyks­ta nepaliaujamai skleidžiant jo išsilaisvinimo iš kultūrinių, socialinių ir prigimtinių ar gamtinių apribojimų idėją. Išsilaisvinimo ideologija taip įsivyrauja, kad J. Baudrillard'as įžvalgiai teigia žmoniją gyvenant jau po išsilaisvinimo – politinio, seksualinio, gamybinių jėgų, meno, pasąmonės, moterų, vaikų – orgijos, todėl lieka tik simuliuoti laisvini­mąsi visokeriopai jį paryškinant ir iškeliant (Baudrillard 1993b: 3). Tas simuliavimas nuslepia vis labiau įsigalinčią metastazinę visų žmogaus gyvenamo pasaulio sričių galią, neįmanomą „sugriebti“ jokia teorija.

 

Nesiimdami išsamiai gvildenti žmogaus kūno ir genetinių iš­teklių suprekinimo vyksmo, aptarsime tik tuos šio proceso bruožus, kurie patvirtina minėtuosius koncepcinius dviejų vokiečių mąstytojų kapitalizmo raidos aiškinimo „rėmus“. Genų inžinerijos ir biotechno­logijų pramonės plėtra bei tos plėtros teikiamos galimybės paskatino „aukso karštligę“ – apie ją kalba tos srities tyrinėtojai. Naujoji aukso karštligė mokslines pajėgas bei investicijas kreipia į kūno teritoriją, o pastarosios suprekinimas, kad ir koks neteisėtas atrodytų tradici­nės jurisprudencijos požiūriu, peržengia mus (Dickenson 2004: 123), kitaip tariant, tampa nevaldomas, šitaip paliudydamas kapitalo ir ka­pitalizmo sistemos galią peržengti kapitalo savidaugai trukdančias ribas. Kūnas ima panašėti į sritį, kurioje savo „sklypelius“ įteisinti ir nusavinti stengiasi aukso karštligės apimtos mokslo bei verslo kor­poracijos ir valstybinės agentūros. Tą karštligę pagrįsta būtų vadinti „kūno karštlige“, masinančia pasakiškais pelnais, taip pat naujais vi­suomenės priežiūros ir valdymo būdais bei technologijomis. Aukso karštligės įvaizdis savaip paryškina kapitalizmo sistemos tęstinumą, kolonijinį jos pobūdį ir kolonializmo virsmą – geografinė ekspansija per globalizacijos „metą“ ima skleistis kūno išteklių eksploatavimo pavidalu.

 

Kapitalizmas, įsiviešpatavęs geografinėje plotmėje – ko­lonijinis industrinis kapitalizmas – ir tapęs globalizaciniu kapita­lizmu, aptinka naują ekspansijos sritį – gyvybę ir žmogaus kūną. Pažymėtina, kad tyrinėtojai, gvildenantys genetikos ir biotechno­logijų tyrinėjimų keliamas filosofines, socialines, kultūrologines, etines ir kitokias problemas, dažniausiai neminėdami nei K. Marxo, nei M. Heideggerio, šį kolonizavimo vyksmą nusako nuosavybės (ownership) išplėtimo ir suprekinimo (commodification) sąvokomis, susiejančiomis jų darbus su K. Marxo įžvalgų pagrindu susiklosčiusia kapitalizmo sistemos kritinės analizės tradicija. Įvairių korporacijų, mokslo bendrovių ir valstybinių agentūrų nuosavybe, kuri rinkai pa­teikiama kaip įvairios prekės, tampa žmogaus kūno „medžiagos“ ir gyvosios materijos elementai – genai bei proteinai, jų sąveikos pro­cesai. Dabartinis kolonizavimo procesas vyksta nuosavybės ir preki­nius santykius įteisinant patentavimo būdu.

 

Stipriausia suprekinimo galia, įtvirtinanti suprekinimo nuostatą visame pasaulyje, kyla iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Šiuo atžvilgiu dera prisiminti, kad ir var­tojimo bei vartotojų kapitalizmas susiformavo JAV, kad iš čia sklinda esminiai globalizacijos impulsai. JAV Aukščiausiasis teismas 1980 m., remdamasis Johno Locke'o nuosavybės samprata, nusprendė, kad genetiškai modifikuotos gyvybės formos yra teisėti išradimai, jas galima patentuoti, taigi ir įtvirtinti nuosavybės teise. Šitaip buvo pa­dėtas juridinis pagrindas DNR suprekinti (Best ir Kellner 2001). Su šia šalimi sietinas ir pasaulinio ekonomikos režimo pokytis – perėjimas iš fordiškosios ekonomikos į postfordiškąją. Tas režimo pasikeitimas žymi ir naują kapitalizmo sistemos stadiją.

 
Vilniaus LUNI iniciatyvinė grupė
2010 03 09

 

Komentarai  

 
0 # anarchofeminizm o poziuriuanarchofeministas b. Y-m-d H:i
sitas sakinys yra emblematique: "Postmodernizma s dažnai laikomas pačia radikaliausia šiuolaikinės sistemos kritika, dekonstruojanči a ir apnuoginančia „kreivų veidrodžių karalystės“, kitaip vadinamos [postmoderniu - ab] kapitalizmu, ženklus..."

kai tuo paciu terminu-zenklu zymimas ir [siuolaikinis] buvis -- (kapitalistinis ) postmodernizmas ir jo kritika... diskursas gaunasi kazkoks... rusai pasakytu chitrovyebany.. . na painus an visu kantu (nepainioti su imanueliu kantu).