Polemika: Apie laisvę ir toleranciją
teorija

Panoptikono kalejimas

Vakarų civilizacija garbina liberaliąją demokratiją, ieško būdų tapti demokratiškesne, atviresne ir labiau orientuota į žmogų. Bandymai eksperimentuoti su valstybiniu socializmu baigėsi ne taip sėkmingai kaip tikėtasi, todėl šita vergų moralė prasiskverbė į naujas teritorijas (o gal verta sakyti, kad susikūrė sau naujas apraiškos formas?).

 Bandant sulyginti visus žmones neatsižvelgiant į neišvengiamą hierarchinį valstybės kaip institucijos pobūdį, visos pastangos iš anksto buvo pasmerktos kaip absoliučiai nevaisingos. Šita klaida, kuri pasireiškė jau pačioje marksizmo bei klasikinio liberalizmo širdyje, sukūrė vadinamąją valstybinę tironiją, despotizmą ir totalitarizmą. Valstybė tokioje pasaulėžiūroje įsivaizduojama kaip neutrali arba turinti mažiausią reikšmę.  
Lygiai kaip klasikinis liberalizmas skelbė prigimtinių žmogaus teisių apsaugą ir laisvę, įgyvendinamą per valstybę, taip ir marksizmas mums suteikė naivų įsivaizdavimą, kad valstybė yra tas įrankis, kurio pagalba galime pasiekti ko norime – komunistinį laisvės rojų. Klasikinis liberalizmas teigė, kad valstybės turi apsiriboti tik teisėsauga, vėliau šis požiūris transformavosi į dabartinę socialinio liberalizmo formą, kuriame laisvė įsivaizduojama ne kaip laisvanoriški rinkos santykiai, bet kaip emancipacijos įgyvendinimas.  
Kai kas pastebėjo kapitalizmo sukeliamą socialinę problemą ir ėmėsi ją gydyti padėdamas visuomenės netikėliams įgauti minimalų gerovės lygį, kuris tariamai garantuotų jiems sotų ir laimingą gyvenimą. Taip atsirado dabarties dialektinio prieštaravimo tarp kapitalistų ir proletariato nebūtis, nes įsikišo derintojas – valstybė. Šita institucija malšina mūsų skausmą nusavindama ir perskirstydama. Saugodama kapitalistinius savo pamatus, ji konsoliduoja visuomenę socialiniam kontraktui ir nacionaliniam susitarimui. Profsąjungos, darbdaviai ir valstybė tapo vienu kūnu, kuris numalšina mūsų nepasitenkinimą duonos kąsniu, kurį gauname, jei iškyla problemos. Darbininkai ir darbdaviai yra pratinami prie minties, kad jų santykiai yra puikiausiai sutvarkomi per valstybę.  
Tai aš vadinu stagnaciniu korporatyvizmu. Šita nauja santvarka, kurioje gyvename, jau nėra XIX a. kapitalizmas. Pagrindinė pokyčių priežastis yra valstybinės socialinės rūpybos išplėtojimas bei jos įteisinimas visuotine žmogaus teisių forma. Revoliucijos potencialas išnyko kartu su socialinių klasių susipriešinimu.  
Įgalinimas ir išlaisvinimas valstybiniu lygmeniu yra tik paviršiuje esantis sluoksnis, po kuriuo slepiasi įmantresnės valdžios formos, kuriančios sau artimus ir svetimus, rūšiuojančios visuomenę, skirstančios, atskiriančios, įtraukiančios ir kuriančios įsivaizdavimą apie mus pačius. Įsišaknijusios valdžios formos perskrodė visą visuomenę. Šeimoje vyrauja vaiko ir suaugusiojo hierarchiniai santykiai, ligoninėje ar poliklinikoje – tokie pat hierarchiniai paciento ir gydytojo santykiai, tas pats ir kitur – kariuomenėje, mokykloje, universitete, darbovietėje. Visur egzistuoja vadybininkai, ekspertai ir šamanai, kurie skelbiasi priklausą aukštesnei „žinančiųjų“ klasei, subordinuojančiai visas kitas „neišmanėlių“ klases. Marginalizuotas žinojimo tipas visada yra nustumiamas dominuojančio žinojimo tipo. Teisingumas formuojamas to, kuris yra stipresnis, o ne to, kuris neturi galios.  
Tai, ką vadiname valdžia, nėra nei greta valstybės, nei pačioje valstybėje. Valdžia yra visur, kur egzistuoja profesionalumo ir neprofesionalumo santykis tarp žinančio geriau ir žinančio prasčiau. Dabartinis mūsų moralės tipas yra reaktyvusis, o tai reiškia, kad jis kupinas ressentimento (pagiežos, pavydo ir gailesčio sau). Kuo stipresnė žmogaus valia, tuo greičiau jis nusigręžia nuo reaktyviųjų vergų moralės gniaužtų, kaip neapykantos viskam, kas švaru, gražu, turtinga ir sveika. Mūsų visuomenė perpildyta neapykantos kitiems dėl jų gero gyvenimo, ji perpildyta sovietinio mąstymo paradigmos.  
Peržengiant per sovietinį mąstymą, peržengiama ir pati minios moralė. Minios moralė geriausiai atsiskleidžia tiesioginėje demokratijoje ir pačiame demokratijos pažade. Tokios sąvokos kaip lygybė ir tolerancija buvo sukurtos tam, kad išlaisvintų netikėlių ir vergų emancipacijos troškimą, kuris turėtų praryti viską, kas yra virš jų. Tai reiškia, kad norima sužlugdyti bet kokią tvarką ir stipresniojo valią.
 
Panoptikono                 kalejimas 2
 
Pagrindinis liberaliosios demokratijos architektas Karlas Popperis teigė, kad atvira įtraukties visuomenė turi būti tolerantiška, bet negali toleruoti netolerancijos, o tai reiškia, kad ji turi būti netolerantiška netolerancijai. Iš to seka išvada, kad reikia netoleruoti netolerancijos netolerancijai, o tai yra absurdas. Johnas Rawlsas teigia, kad visuomenė turi būti tolerantiška netolerantiškam, nes kitokiu atveju ji bus netolerantiška, bet kaip ir Karlas Popperis pabrėžia, kad tolerantiška įtraukties visuomenė turi būti tolerantiška kitiems tik iki tokio lygio, kol kažkas nepradeda kelti grėsmės pačiai tolerancijai. Valstybė ir visuomenė turi užsiimti neišvengiama savisauga nuo nepageidaujamų.  
Būtent čia ir galime įžiūrėti visą šiuolaikinio liberalizmo aporiją, kuri remiasi sau prieštaraujančiais teiginiais. Tačiau taip yra tik iš pažiūros, nes iš tikrųjų netolerancija vienu atveju ir netolerancija kitu atveju gali būti itin skirtingi dalykai. Tarkime, tolerancija pedofilams ir tolerancija homoseksualams negalės būti suprantama kaip ta pati tolerancija. Viskas priklauso nuo dominuojančio supratimo apie toleranciją. Pats pakantumo diskursas nenurodo į nieką už savęs ir palieka mus intuityviam supratimui, kurį mums suteikia kultūra, kurioje gyvename. Priklausomai nuo istorinio periodo ir kultūrinio konteksto, gali kardinaliai skirtis tai, kas pateisinama, ir tai, kas nepateisinama. Pakantumo tipas priklauso nuo dominuojančio diskurso ir visada pasitelkiamas nepakantumui prieš nepakantumą.  
Amžinas klasikinio liberalizmo klausimas kyla būtent tada, kai bandome atskirti, koks valdžios pateisinimas yra tinkamas. Pavyzdžiui, ar feministė leis sau nurodinėti, kad prostitucija yra jos išnaudojimas ir vergystė, nuo kurios ji turi būti apsaugota, ar nuspręs atsiduoti kitokiai valdžios formai, t.y. ims ir pradės dirbti prostitute nepaisant įsitikinimo, kad moteris negali būti išnaudojama savo noru. Tokiais atvejais žmogus turi pasirinkti. Kokią valdžią laikyti gera, o kokią bloga? Kur yra jos ribos ir apribojimai? Kur tie rėmai, saugantis mus nuo valdžios? Iškyla ir klausimas, ar mes galime pateisinti kovą prieš valdžią, jei ši kova gali būti tiesiog infantili. Paaugliškas troškimas sugriauti visuomenės normas visada susikerta su kažkokiu rimtesniu tikslu. Čia iškyla problema, nes negalime konkrečiai pasakyti, kokiu mastu leisti sau atsiduoti valdžiai.  
Valdžia kaip individų profesionalumo išraiška yra mums labiausiai pažįstama, nes ji matoma visur. Tuo tarpu daugumos valdžia, tikra tiesioginė demokratija – tai jau kažkas nauja mūsų sąmonei. Individo ištirpimas kolektyve sudaro iliuziją, kad liaudis pati save valdo, nes atribotoji mažuma jau nebelaikoma atskirais individais, bet visumos dalimi, todėl nėra tokia svarbi kaip didžioji dauguma. Tiesioginė demokratija yra gryniausia nematomojo despotizmo forma, pralenkianti gal net ir „nematomą“ viską savaime sutvarkančią ir neutralią rinkos ranką bei garsųjį J. Benthamo Panoptikono modelį, kuriuo remiasi visos modernios disciplinarinės institucijos.  
Visuomenė iš vidaus yra supriešinta apoloniškumo ir dionisiškumo. Racionalumas ir savikontrolė kaunasi su iracionalumu ir chaotiška kolektyvine ekstaze. O kas, jei kiekvieną individą motyvuoja būtent nesugebėjimas atsiriboti nuo savo libido arba valios siekti galios? Jeigu žmogaus motyvacija yra nukreipta į savo iracionalių troškimų patenkinimą, tai bet koks svajojimas apie galimą visišką išėjimą iš savęs tampa dviprasmišku žaidimu, kurį žaisdami mes negalime atsiriboti nuo savęs ir visada esame veikiami asmeninio intereso (kad ir kaip jį suvoktume), kita vertus, negalime patys racionaliai apibūdinti, iš kur kyla mūsų vidinė motyvacija ir valia, kuri gali ištirpti besitenkinant kolektyviniu malonumu.  
Klasikinio liberalizmo apologetai, pvz., Ludwigas von Misesas, žmones įsivaizdavo kaip racionalius agentus, kurie žino, ko jiems reikia, ir todėl niekas geriau už juos nesugeba žinoti, ko jiems reikia. Valstybė tokiu atveju tampa nebereikalinga. Utilitarinėje ekonominėje analizėje rinka suvokiama kaip neutrali valstybės galiai, ji suvokiama kaip paprasčiausi laisvanoriški santykiai. Radikaliausia austrų ekonominė mokykla visiškai ignoravo vidines kapitalistinės galios struktūros problemas, kurios pasireiškia kaip darbdavio ir darbininko hierarchiniai santykiai, kaip kapitalo ir finansinės galios įtaka žmonių elgesiui.  
Geras pavyzdys šiuo atveju būtų garsaus austrų ekonomisto Hanso Hermanno Hoppe‘ės mintys. Jis teigia, kad privati valstybė yra geriau už demokratinę, nes privatus asmuo (karalius) jaučiasi savo šalies savininku ir turi potencialiai didesnę motyvaciją rūpintis savo turtu, nei turėtų tie, kurie nėra savininkai, o tik laikini valdininkai. Kitaip sakant, jeigu automobilis priklauso man vienam, jis bus man brangesnis ir svarbesnis nei tada, jei jis priklausys dar ir porai šimtų kitų savininkų. Tokiu atveju išeina, kad niekas neturi pakankamai didelės motyvacijos kažkokiu būdu padidinti demokratinės šalies kapitalą, nes negali iš to gerai užsidirbti, tuo tarpu privatus valstybės valdovas rūpinsis šalimi kaip savo kiemu, kaip savo nuosavybe. 
Valstybės privatizavimas reiškia ne valstybės panaikinimą, bet naujų mikrovalstybių susikūrimą, naujų teritorinių monopolijų atsiradimą. Neofeodalizmas čia puikiai atitinka tariamai anarchistines idėjas apie lokalizuotą tiesioginę demokratiją ir savivaldą, lokalizuotą respublikinę demokratiją. Konkreti valstybė tokiu atveju gal ir gali būti sunaikinta, bet valstybės lieka, jos funkcijos pasilieka neįvykdytos ir prašosi pakaitalo. Jei valstybė nepagamins prievartos, ją pagamins rinka arba minios valdžia.  
Pagrindinė liberalų ekonominės analizės klaida yra dirbtinas valstybės ir rinkos atskyrimas. Prievartą gali atgaminti ir individų, ir kolektyvo valdžia, lygiai tas pats pasireiškia ir liaudies/valstybės dichotomijoje – ji nėra pakankamai tiksli apibūdinant galios procesus. Dominavimas ir hierarchiniai santykiai perskrodžia visus žmoniškus santykius, todėl bet kokie bandymai atrasti visuotinę taiką ir susitarimą yra iš anksto pasmerkti dėl skirtingų nuomonių ir pasaulėžiūrų egzistavimo.  
laisves tunelis
 
Reziumuojant galima pasakyti, kad pasipriešinimas yra būtinas ir galimas. Peržengiant per normalizaciją ir minios moralę mes vienaip ar kitaip turime priešintis dabar egzistuojančioms institucijoms, kurios apriboja mūsų saviraišką ir autonomiškumą, autentišką egzistenciją. Pradedant nuo šeimos institucijos ir jaunimo emancipacijos (veiksnumo pareiškimas veiksmais) ir baigiant nusikaltėlio transgresija. Viskas, kas yra už normalumo ribų, mums suteikia galimybę prasiveržti už visaregio normalizacijos žvilgsnio, kuris sklinda iš visuomenės. Emancipacija, esanti už valstybės ribų, yra jos pačios peržengimas. Drąsus asmuo – tai individas, kuris pirmiausiai sugeba susikurti save iš naujo ir nepasitiki netgi tuo, ką laiko savo ribomis. Naujasis liberalizmas ir kova už žmogaus teises – tai nuopuolio požymis, kuris pažymi eilinį bandymą įtraukti visus atskirtus, visus atstumtus. Pats įtraukties procesas visada reikalauja atskirties, todėl niekas niekada nebus lygus visuomenėje, kurioje egzistuoja lygybė tarp lygių ir nelygybė tarp nelygių. Visa istorija – tai nuolatinės prievartos, dominavimo ir išnaudojimo istorija.  
Pats naiviausias dalykas, kuris gali ateiti į galvą mums, – tai svajonė apie pasaulį be valdžios. Jau pats įsitikinimas tokia galimybe sukuria neįsivaizduojamas galimybes mus žavėti ir mulkinti tradicinėmis modernybės idėjomis apie laisvą tautą, laisvą žmogų ir kitas nesąmones. Žmogaus suvokimas apie save jau iš anksto yra apibrėžtas galios mechanizmų, kurie ir sukuria mūsų įsivaizdavimus apie save, mūsų identitetus, rėmus, kuriuose gyvename. Jeigu žmogų įtikinsi esant vyru ir parodysi jam, kas turi būti vyras, jis bijos net cyptelėti ir pasirodyti nors šiek tiek „ne toks“.  
Svarbiausias čia yra įsitikinimas ir ramybė dėl savęs kaip statiško subjekto suvokimo. Žmonės yra rūšiuojami ne tam, kad geriau save pažintų, bet tam, kad juos būtų lengviau valdyti. Tam, kad jie patys save valdytų taip, kaip jiems iš anksto nurodyta. Savikontrolėje nereikalinga jokia nematoma jėga, kuri mus stebi, užtenka pačios baimės, kad mus gali stebėti smalsus kaimynas, eilinis praeivis, apsaugos kameros ar greičio matuokliai. Baimė būti nubaustiems elgiantis „neteisingai“ verčia mus ne tik elgtis taip, kaip nurodyta, bet ir nurodinėti visiems kitiems, kaip jie turi elgtis, kol stebėjimas tampa visų pareiga ir vidinės kontrolės mechanizmu.  
Kadangi kapitalistinėje gamyboje kiekvienas turi „žinoti savo vietą“, akivaizdu, kad bet koks nukrypimas nuo normos visada bus palaikytas kaip žalą, o ne naudą atnešantis elementas. Savikūra ir lankstumas yra pačią didžiausią baimę keliančios mintys. Reikia suvokti, kad liberalioji demokratija mums paliko tiek vietos laisvei ne todėl, kad mes galėtumėme būti iš tikrųjų laisvi, bet todėl, kad mes patys taptume save valdančiais subjektais. 
Valdžia kildinama iš kiekvieno žmogaus ir suprantama kaip mūsų pačių valia, išreikšta per rinkimus ar netgi tose rinkimuose nedalyvaujant. Norint efektyviai valdyti žmones, reikia suteikti jiems jausmą, kad jie yra visiškai laisvi, gyvenantys laisvojo šalyje. Žmogus gali priešintis valdžiai tik tada, jei mano, kad ji egzistuoja. Pasipriešinimas bus galimas iki tol, kol mes galėsime susigalvoti prieš ką kovoti.  
Tokie judėjimai kaip anarchizmas, klasikinis liberalizmas ir marksizmas nori pasiekti stadiją, kurioje pasirodytų Jėzus Kristus ir ateitų dangaus karalystė. Ateities perspektyvoje tai slopina galimybę priešintis netgi labiau, nei tą dabar daro socialdemokratija ir kitos paskutiniojo žmogaus, kaip sustingusio buržuaziniame pasitenkinime individo, apraiškos. Belieka tikėtis, kad žmogus yra tik nesenas išradimas, kuriam ateina galas. Galima pradėti nuo savęs. Tegyvuoja transgresija!
 
Dionisas Dionisas

2010 03 14  

 

A.lt redkolegijos pastaba. Šis straipsnis yra poleminis, radikaliai kvestionuojantis kai kuriuos anarchizmo principus. Šiek tiek maskuodamas savo intencijas, autorius vis dėlto akivaizdžiai pasiduoda neoliberalizmo dogmoms, teigiančioms, kad valdžios, galios ir dominavimo siekis yra užkoduotas pačioje žmogaus „prigimtyje“, o visuomenės konfliktai yra „natūralūs“ ir kylantys iš „apačios“. Be to, autorius akivaizdžiai simpatizuoja F. Nietzsche‘ės antžmogio kultui, kuris prieštarauja bet kokiai kolektyvizmo, tiesioginės demokratijos ir savivaldos idėjai. Tekste išdėstytoms mintims trūksta ir elementarios logikos, nes autorius, iš pradžių kritikavęs marksizmą bei klasikinį liberalizmą, straipsnio pabaigoje prie jų nepagrįstai prijungia ir anarchizmą.  

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti