Nicholas Wade: Noras padėti kitam yra prigimtinis
teorija

padeti kitam 0        Kokia yra žmogiškoji prigimtis? Daugelis teologų sako, kad ydinga. Žiauri ir karinga, – sako Hobbesas. Savanaudiška ir todėl ją reikia taisyti, – mano daugelis tėvų. Tačiau biologai pradeda formuoti šviesesnį požiūrį į žmoniją. Tokias išvadas jie daro stebėdami labai mažus vaikus ir lygindami juos su šimpanzių vaikais, tikėdamiesi, kad stebimi skirtumai padės nustatyti grynai žmogiškas savybes.

 

Kai kurie biologai daro šiek tiek stebinančias išvadas, kad kūdikiai iš prigimties yra socialūs ir nusiteikę padėti kitiems. Žinoma, kiekvienas gyvūnas daugiau ar mažiau turi būti savanaudis, kad išgyventų. Tačiau biologai žmogiškose būtybėse pastebi ir natūralų norą padėti kitiems.

 

„Kai 18 mėnesių kūdikis mato su juo nesusijusį suaugusį, kurio rankos užimtos, ir jam reikia pagalbos atsidarant duris ar pakeliant nukritusį daiktą, jis tuojau pat sureaguoja“, – savo knygoje „Why we cooperate“ rašo Michaelas Tomasello. Daktaras Tomasello yra vystymosi psichologas ir Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto Leipzige (Vokietija) direktorius.

 

Panašu, kad padedantis elgesys yra įgimtas, nes jis pasireiškia labai anksti, tėvams dar nepradėjus mokyti mandagaus elgesio.„Galima patikimai tvirtinti, kad jie nebuvo tiesiogiai išmokyti taip elgtis“, – sako Elizabeth Spelke, Harvardo universiteto psichologė. „Kita vertus, jie turi daugybę galimybių patirti pagalbą iš kitų“, – priduria ji.

 

Tomasello pastebi, kad pagalba nėra skatinama apdovanojimais, o tai reiškia, kad to nebuvo išmokta. Įvairiose kultūrose socialinių taisyklių pradedama mokyti skirtingu metu. Padedantis elgesys esant tinkamoms eksperimentinėms sąlygoms stebimas netgi pas šimpanzių vaikus. Todėl Tomasello daro išvadą, kad pagalba yra natūraliai įgimta, o ne įdiegta tėvų ar kultūros.

 

Kūdikiai padeda tiek informacija, tiek praktiniais veiksmais. Nuo 12 mėnesių jie rodo į daiktą, kurį tariamai pametė suaugęs. Ir priešingai, šimpanzės niekada nerodo į daiktus kitoms šimpanzėms, o kai jos rodo daiktus žmonėms, tai greičiau yra kaip komanda atnešti kažką, o ne dalinimasis informacija.

 

Tėvams, kurie mano, kad jų vaikas kažkokiu būdu aplenkė bendradarbiavimo fazę, Tomasello sako, kad vaikai daugiau bendradarbiauja ne namie ir todėl tėvai dažnai nustemba, kai mokytojas ar treneris giria jų vaikus. Taip yra todėl, kad šeimose vyrauja konkurencija.

 

Vaikams augant, jų noras padėti darosi išrankesnis. 3 metų vaikai dosniau dalinasi su tais, kurie gerai elgėsi su juo anksčiau. Tame pačiame amžiuje atsiranda ir socialinių normų pojūtis. Savo interviu Tomasello sakė: „Dauguma socialinių normų kalba apie gėrį kitiems, todėl vaikai išmoksta jas norėdami būti grupės dalimi“.

 

Vaikai ne tik jaučia, kad patys turi paklusti šioms taisyklėms, bet ir pasiekti, jog ir kiti grupės nariai jų laikytųsi. Net 3 metų amžiaus vaikas nori priversti laikytis socialinių normų. Jei jiems parodoma, kaip žaisti žaidimą, o kas nors nori žaisti pagal savo sumanymą ar taisykles, vaikai priešinasi, kai kurie tai daro triukšmingai.

 

Iš kur pas juos atsiranda grupinių taisyklių idėja „Mes, kurie darome šitaip“? Tomasello tiki, kad vaikai išlavina vadinamuosius „bendrus ketinimus“, t.y. supratimą, ko tikisi kiti. Iš čia ir kyla kolektyvinio „mes“ pojūtis. Iš šių bendrų ketinimų atsiranda normų pojūtis ir tikėjimasis, kad kiti paklus joms.

 

Tai yra esminis skirtumas tarp žmonių ir šimpanzių. Žmonių vaikai naudos visus įmanomus žodžius ir gestus siekdami suformuoti tikslus ir koordinuoti veiklą, o jaunoms šimpanzėms beveik nerūpi, ką galvoja jų partneriai.

 

Jei vaikai yra natūraliai paslaugūs ir socialūs, kokia vaikų ugdymo sistema geriausiai pasinaudoja šiuo stebinančiu polinkiu? Tomasello sako, kad geriausiai veikia vadinamasis induktyvus auklėjimas, nes jis sutvirtina natūralų vaiko bendradarbiavimo su kitais poreikį. Induktyvus auklėjimas yra paprasčiausias bendravimas su vaiku siekiant parodyti, kokį poveikį kitiems daro jų veiksmai, kartu pabrėžiant socialinio bendradarbiavimo logiką. Vaikai iš prigimties yra altruistiški ir tuo pačiu jie yra natūraliai savanaudžiai. Tėvams tereikia pabandyti pakreipti vaikus socialinio elgesio link.

 

Padeti kitam

 

Tomasello tvirtina, kad bendri ketinimai yra žmonių visuomenės pagrindas. Iš jų atsiranda normų ir bausmių už tų normų nesilaikymą idėjos. Arba gėda ir kaltės jausmas, kai tų normų nesilaikai pats. Bendri žmonių ketinimai atsirado labai anksti ir jų pagrindinis tikslas buvo bendradarbiavimas renkant maistą. Antropologai teigia, kad žmonėms bendradarbiaujant medžioklėje, jie gali sumedžioti stambesnius gyvūnus, kurių vieniši medžiotojai paprastai neįveikia. Šimpanzės susiburia medžiodamos colobus beždžiones, tačiau Tomasello tvirtina, kad toks elgesys yra labai toli nuo bendradarbiavimo, nes dalyviai veikia savo nuožiūra ir nesidalina grobiu.

 

Įdomus bendrų ketinimų kūniškas pasireiškimas yra sclera – akių baltymai. Visi 200 primatų rūšių atstovai turi tamsias akis su beveik nepastebimą sclera. Tik pas žmones sclera yra tris kartus didesnė. Ši savybė padeda nustatyti kito žmogaus žvilgsnio kryptį. Šimpanzės seks žmogaus žvilgsnį, bet tik pagal galvos padėtį, net jei akys bus visai užmerktos. Kūdikiai seka žmogaus žvilgsnį net tada, kai nejudinama galva.

 

Parodymas, į ką žiūri, kartais gali būti rizikingas. Tomasello tvirtina, kad elgesys atsirado „bendradarbiaujančiose socialinėse grupėse, kuriose žvilgsnio krypties stebėjimas buvo naudingas visiems siekiant bendrų užduočių įgyvendinimo“. Tai galėjo įvykti ankstyvoje žmogaus evoliucijos fazėje, kai norėdami išlikti žmonės buvo priversti bendradarbiauti medžioklėje ar vaisių rinkime. Privalomas bendradarbiavimas atvedė prie socialinių taisyklių įtvirtinimo, žmogiškojo altruizmo ir kalbos.

 

„Žmonių kultūrą sukūrė bendra veikla suvienyti žmonės“. Tokią pat išvadą padarė nepriklausomai dirbęs New Mexico universiteto antropologas Hillardas S. Kaplanas. Šiuolaikiniai žmonės didesnę dalį savo egzistencijos gyveno kaip medžiotojai-rinkėjai, taigi didelė žmogaus prigimties dalis buvo pritaikyta išlikti tokiomis sąlygomis. Iš įvairių dabar egzistuojančių medžiotojų-rinkėjų studijų Kaplanas surinko įrodymus apie bendradarbiavimą, įpintą į daugelį žmogiškosios veiklos sferų.

 

Darbo pasidalijimas tarp vyrų ir moterų (rinkėjų visuomenėse vyrai suvartoja 68% kalorijų) reikalauja bendradarbiavimo tarp lyčių. Tokiose visuomenėse jauni, iki 20 metų amžiaus žmonės sunaudoja daugiau nei pagamina, todėl būtinas bendradarbiavimas tarp kartų. Šis ilgas priklausymo nuo kitų laikotarpis buvo reikalingas, kad išlavintų medžiotojui-rinkėjui būtinus specialius įgūdžius.

 

Taigi ankstyvųjų žmonių visuomenių struktūra, įskaitant ir jų aukštą bendradarbiavimo lygį, buvo pritaikyta prie ypatingos maisto rinkimo nišos, kuri buvo pernelyg komplikuota kitiems primatams. Kitaip tariant, mes išsivystėme geri vieni kitiems todėl, kad paprasčiausiai nebuvo kito pasirinkimo.

 

Labai panašias išvadas savo knygoje „The age of empaty“ daro Fransas de Waalas. Daktaras Waalas yra primatologas. Jis ilgai studijavo bendradarbiaujantį primatų elgesį ir teigia, kad agresija, kurią jis irgi tyrinėjo, dažnai yra pervertinama kaip žmonių motyvacija. „Mes užprogramuoti bendradarbiauti. Empatija yra automatiška reakcija ir mes beveik negalime jos kontroliuoti. Vieninteliai žmonės, kurie emociškai nejautrūs kitiems, yra psichopatai“, – rašo Waalas.

 

Iš tikro, mes turime pasitikėti savo biologine prigimtimi, o ne politinėmis institucijomis. Mūsų empatija yra prigimtinė ir negali būti pakeista ar ilgai užspausta. Waalas rašo: „Tiesą sakant, aš tvirtinu, kad biologija yra mūsų didžiausia viltis. Mane šiurpina mintis, kad visuomenės humaniškumas gali priklausyti nuo politikos, kultūros ar religijos įgeidžių“.

 

Žmogaus prigimties socialumas, žinoma, nereiškia, kad žmonės visą laiką yra malonūs vieni kitiems. Socialinei struktūrai reikia padaryti ir darbus, kuriuose reiškiasi ir negatyvus požiūris į kitus. Normų, kaip ir teisingumo, įtvirtinimo instinktas yra galingas. Eksperimentai parodė, kad žmonės atmes neteisingą pinigų paskirstymą, net jei jie apskritai nieko negaus.

 

Trys Harvardo biologai – Marcas Hauseris, Katherine McAulife ir Peteris R. Blake‘as – apžvelgdami savo eksperimentus su tamarinų beždžionėmis ir mažais vaikais, rašo: „Žmonės aiškiai išlavino sugebėjimą aptikti neteisybę, kontroliuoti momentinius troškimus, numatyti normų prisilaikymo privalumus ir gauti asmeninės emocinės naudos matant, kaip kitas baudžiamas už normų nesilaikymą“.

 

Jei žmonės blogai elgiasi su tos pačios grupės nariais, jie gali būti dar blogesni už grupės ribų. Taigi, kaip pastebi Tomasello, žmogaus sugebėjimas bendradarbiauti „išsivystė dėl bendros veiklos vietinėje grupėje“.

 

Socialumas, grupės narių tarpusavio ryšys, yra pirmoji gynybos sąlyga, nes be jos žmonės neiškels grupės interesų virš asmeninių interesų ir nebus nusiteikę aukoti savo gyvybės mūšyje. Tyrinėjęs ankstyvųjų žmonių agresiją Lawrence‘as H. Keeley savo knygoje „War before civilization“ rašo: „Karo veiksmai nėra žmonių gebėjimo bendradarbiauti paneigimas, o tik destruktyviausia to išraiška“.

 

Žmonių bendradarbiavimo šaknys auga žmonių agresijoje. Mūsų prigimtis yra savanaudiška, tačiau ji pasiduoda taisyklėms, reikalaujančioms su kitais elgtis gerai. Daktaras Tomasello: „Todėl mes ir sprendžiame moralines dilemas. Mes esame ir savanaudžiai, ir altruistai tuo pačiu metu“.

 

Iš www.nytimes.com vertė RB

2010 03 15

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti