Andrius Virbičianskas: Gyvenimas yra žaidimas. Valdytojai
teorija

marionete        Kiekvienas žaidimas turi turėti žaidimo valdytojus arba kitaip tariant prižiūrėtojus, kurie sužiūrėtų, kad būtų tvarka. Tačiau visuomenė yra toks unikalus žaidimas, kuriam jų nereikia. Patys žaidėjai juos susikuria. Per tiek tūkstantmečių tai tapo kone tobula. Kažkada buvo vergovės laikai, tada sistema dar nebuvo tobula. Prižiūrėtojų reikėjo.

 

        O dabar viskas daug paprasčiau. Subžaidimas taip ištobulėjo, kad sugebėjo žmonėms suteikti laisvę. Teisingiau – iliuzinę laisvę. Žaidėjams buvo pakištos siekiamybių idėjos, kurios visiškai nutolino nuo tikrosios laisvės troškimo. Įvairūs materialiniai dalykai ir pramogos – štai mūsų žaidimo siekiamybės.

 

O kam reikia prižiūrėtojų „laisviems” žmonėms? Žinoma, kad nereikia. Jie niekur nebėgs. Praeitame skyriuje kalbėjau apie pinkles. Štai jums tobulas mechanizmas, kurio dėka nereikia jokių prižiūrėtojų. Tai padaro patys žaidėjai.

 

Dauguma žmonių įsivaizduoja ir tiki, kad už visko slepiasi pikti dėdės, kurie valdo visą žmoniją. Žinoma, taip patogiau, nes galima besti pirštu. O kai jiems pasakoma, kad jie patys save valdo ir laiko uždarę kalėjime – jie netiki. Tai vėlgi visuomenės žaidimo pasekmės. Žaidėjams įteigta, kad viskas turi vykti struktūrizuotai ir kontroliuojamai. Taip nėra. Ir nereikia kad būtų. Bet kuris ekonomistas pasakytų, kad makroprocesų tiesiogiai kontroliuoti neįmanoma ir nereikia. Tereikia taisyklių rinkinio, kurių dėka „traukinys nenuriedėtų nuo bėgių”. Manote, su mūsų gyvenimu kitaip? Ir visuomenė pažengė dar toliau. Ji leido mums paties tobulinti tas taisykles. Mes tarsi gavome laisvę viską keisti į ką norime. Bėda tik ta, kad mes norime viską keisti ta kryptimi, kurios siekia visuomenė. O ar tai gerai ar blogai – jau nebesvarbu. Kaip ir sakiau – „tobulas” žaidimas.

 

O mūsų laikais, demokratijos laikais, vis dažniau išlenda šio subžaidimo galimybės akivaizdumas. Kada paskutinį kartą masių sprendimas buvo bent jau kažkiek teisingas? Dabar netgi labai dažnai galioja principas, kad beveik niekada nebūna tiesos. Kodėl? Todėl, kad masėmis lengva manipuliuoti. Tai dar viena žaidimo prižiūrėjimo sistemos galimybė. Tereikia žinoti kaip tai daryti. Ir tam net atskiras mokslas yra! Argi ne puikus šis žaidimas? Save koreguojanti sistema, bet koreguojanti tik sau į naudą. O mes tapome savo subžaidimo auka. Skamba drastiškai – tikiu. Greičiausiai daugumai skaitančių net sunku susitaikyti su mintimi, kad visuomenė – tai tik dirbtinų taisyklių visuma, kurią sukūrėme patys, ir dabar ji jau valdo mus.

 

Ir visgi aš nesistengiu nieko įrodyti. Apie šį reiškinį jau iki manęs kalbėjo šimtai ir tūkstančiai žmonių. Gal naudojo kitokią formą, gal kalbėjo švelniau ar griežčiau – esmės tai nekeičia. Mes įtraukti į šį žaidimą, o kai mums jame nesiseka – ieškome kaltų. Kol galiausia prieiname iki įvairiausių sąmokslo teorijų ir beviltiškai bandome pakeisti viską į „gerą”. Tuo pačiu nesuvokdami, kad tik padedame žaidimui. Visi „pasaulio gelbėtojai” yra tarsi sistemos balansuotojai. Jei prisimenate, kalbėjau apie santykinumą. Ir jis puikiai tai įrodo. Yra, kas bando išsaugoti status quo, ir yra, kas žūtbūt bando jį nutraukti. Taip ir vyksta nuolatinis balansavimas. Čia kaip „Matricos“ filme, kas žiūrėjo.

 

Štai jums beprotiška idėja – o kas jeigu staiga dingtų visi „gelbėtojai”? Kas būtų? Gal netyčia visas šis užsuktas subžaidimas paimtų ir baigtųsi? Tiksliai niekas negali atsakyti. Gal atsirastų kitas svertas? Todėl visiškai nėra prasmės galvoti apie visišką subžaidimo sustabdymą. Tai tik leis jam toliau gyvuoti.

 

Tačiau grįžkime prie pradinės idėjos apie prižiūrėtojus. Ar jų tikrai nėra? Paskutiniu metu paplitęs piramidės principo taikymas hierarchiniame žmonių susiskirstyme, kurio dėka vis norima besti į keletą asmenų, kurie atsakingi už visas pasaulio nelaimes ir problemas. Ir net jei yra tokie asmenys, kurie gali įtakoti labai daug, jie patys to net nesupranta. Tai žaidimo taisyklių rezultatas! Šis žaidimas yra save balansuojantis mechanizmas, todėl ten, kur yra dauguma su mažai teisių, turi būti ir mažuma su daug teisių ir galimybių. Ir per visą žaidimo tobulėjimo istoriją šioje vietoje beveik niekas nesikeitė. Galbūt keitėsi tik to pasiskirstymo akivaizdumas, ir žmonės keitėsi sluoksniais, bet galutiniame rezultate vis tiek viskas išliko taip pat. Todėl dar kartą sakau, nėra prasmės badyti pirštais į kitus šio žaidimo žaidėjus. Tiesiog jie yra ten, kur yra. O jūs esate ten, kur jūs esate. Ir jei išties jums pradeda rūpėti, kaip čia pagaliau atsisakius visuomenės žaidimo, tam yra daugybė būdų. Kai kuriuos iš jų pateiksiu ateityje, tačiau galiu pasakyti, kad tam yra daugybė literatūros ir kiekvienas būdas kiekvienam iš mūsų yra mažiau ar daugiau patrauklus. Tereikia pasirinkti. Nėra vieno galimo varianto.

 

Žymus Nobelio laureatas Noamas Chomskis yra pasakęs: „Visi susirūpinę terorizmo sustabdymu. Štai labai paprastas būdas tai padaryti: nustokite jame dalyvauti”. Šią frazę galima pateikti ir mano aptariamam dalykui: Visi nori pakeisti visuomenę. Štai labai paprastas būdas tai padaryti: nustokite ją žaisti”. Argi ne paprastai skamba tai? Tiesiog paimti ir nustoti. Bet kaip ir ne kartą sakiau, nėra viskas taip paprasta. Žmogui reikia atsisakyti daugybės visuomenės sugalvotų ir primestų normų, dogmų, taisyklių. Iš esmės reikia išvalyti visą protą norint pasiekti pastebimų rezultatų. O kaip tai padaryti – didelė dilema. Negana to, kad reikia dar ir panorėti – taip pat, reikia ir milžiniškų pastangų. Ypatingai mąstymo procese.

 

Kodėl būtent mąstyme? Todėl, kad mes esame įtikinti, jog viskas, kas yra tikra, turi būti tiksliai apibrėžiama ir nusakoma. Mums reikia „pačiupinėti”, kad galėtume tai pripažinti. Todėl ir badome pirštais į piktus dėdes. O žinote, koks yra pats sunkiausias darbas žmogui? Ogi mąstymas. Ne, ne tas kasdieninis ar tikslinis, užduočiai atlikti. Atviras, „out of the box”, gyvenimo prasmės mąstymas. Štai kur beveik visi palūžta. Nes tai beprotiškai sunku. Mūsų to niekas nemokino. Nei tėvai, nei mokykloje ar universitete. Kaip tik visą tai buvo slopinama tiksliai apibrėžiant, kaip turime mąstyti. Visuomenė augina sau paklusnius žaidėjus, ir tai yra natūralu. Jei staiga visi pradėtų į viską žvelgti kitaip šiam subžaidimui galas. Jei nesutinkate su tuo, pabandykite kasdien nors 15 min. skirti tokiems klausimams: kas aš esu? Koks mano tikslas? Kam aš čia? Ir jei sugebate į tai atsakyti, pagalvokite dar kartą. Ir dar kartą. Ar sugebate tai pagrįsti natūraliais dėsniais, o ne visuomenės sugalvotais? Ar jums išties jie tenkina ar tiesiog nebenorite apie tai galvoti?

 

Atrodo kas čia sudėtingo ar ne? Gerai, pagalvokite tai kasdien savaitę, dvi savaites, mėnesį ar net metus. Ir tada palyginkite savo mąstymą prieš ir po. Skirtumą pajusite tikrai.

 
2009 m. gruodis

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti