Andrius Virbičianskas: Gyvenimas yra žaidimas. Atsiribojimas
teorija

atsiribojimas        Kadangi jau prabilau šiek tiek apie tai, kaip galima būtų pradėti išsivaduoti iš šio žaidimo. Štai dar vienas būdas, kurį aptarsiu plačiau. Tai yra atsiribojimas. Klausiate – koks? Koks tik norite, bet pradėsiu nuo atsiribojimo nuo informacijos, kuri pateikiama masėms. Taip, būtent – žiniasklaidos. Tai idealus būdas kontroliuoti žmogaus protą. Kodėl? Tuoj papasakosiu.

 

Bet akimirkai grįžkime prie vienos iš teorijų, kad mus valdo pikti dėdės. Dažnai yra teigiama, kad tai pavyksta todėl, kad jie žino daugiau už mus ir laiko didžiąją dalį žmonijos gilioje tamsoje. Dalinai su tuo sutinku. Neišprususį žaidėją žymiai lengviau manipuliuoti. Daug kas tai patvirtins. Bet ar tikrai didesnis informacijos kiekis leis jam lengviau irtis šiuo Visuomenės žaidimu? Atrodytų logiška, bet yra vienas didelis „bet“ – filtrai! Kas tie filtrai? Tai kruopščiai, bet nesąmoningai atrinkta informacija ir jos perteklius. Patys pagalvokite, kas iš tos informacijos, jei jos turite begalę, bet ji yra išrinkta ir pateikta tik tokiu ir ne kitokiu būdu. Galite būti vaikščiojanti enciklopedija, ir vistiek nesugebėti padaryti elementariausių išvadų.

 

Sprendimas būtų patiems atsirinkti reikiamą informaciją. Bet ar tikrai toks noras išpildomas? Šiais laikais logika, kad žmogus negali gauti informacijos, jau nebegalioja. Ne viduramžiai visgi. Čia Visuomenės tobulėjimas. Informacijos bet kiek. Neužtektų šimto gyvenimo visą ją apdoroti. Štai kur labai gerai pasitarnauja švietimo sistema, žiniasklaida. Jau vaikystėje mums yra pateikiama informacija, kuri yra laikoma kaip „naudinga”. O ar tikrai ji naudinga? Ją formavo žmonės palaikantys Visuomenės žaidimo egzistavimą. Taigi ji tinkama tik žaisti šį žaidimą. Vadinasi, nors iš šono jaunas žmogus žino daug, išties jis žino tik tai, ką reiktų žinoti būnant paklusniu subžaidimo žaidėju.

 

Ir netgi kai žmogus užauga ir, atrodo, jau galėtų pats rinktis kokią informaciją, jis vis tiek yra sėkmingai pripumpuojamas įvairaus „šlamšto”, kuris iš jo daro paklusnų žaidėją. Žiniasklaida čia pirmas ginklas. Ir kas įdomiausia, niekas specialiai (nors kartais ir taip būna) neatrinkinėja, ką rodyti ir ką rašyti, kaip teigia kai kurios sąmokslo teorijos. Tam nėra reikalo. Patys žmonės diktuoja, ką jie nori girdėti. Krizės, ligos, pedofilijos skandalai, politika, karai. Viso to trokšta patys informacijos gavėjai. Ir niekas net nepajaučia, kaip iš to padaromi didžiuliai informacijos burbulai, kurie norom nenorom pripumpuoja smegenims to burbulo egzistavimo metu aktualią informaciją. Ir čia yra dar viena tendencija. Visi tie burbulai dažnai būna tik dviejų pusių. Už arba prieš, taip arba ne. Atrodo, kad griežtas pasirinkimas sukelia dar didesnį susidomėjimą. Žiniasklaida tuo ir naudojasi.

 

Bet dabar atsakykite sau, kiek ta informacija jums aktuali? Kiek laiko ji jums bus naudinga? Taip, ji verčia patirti tam tikras emocijas, ir čia tobulai veikia Visuomenės manipuliavimo mechanizmas. Žmonės retai būna abejingi, ir jei susikerta požiūriai, tai jie patiria aibes emocijų. O ar tai kiek prisideda prie žaidėjo išprusimo? Laikraščiai, žurnalai, televizija. Visi daro vieną ir tą patį – pateikia informaciją, kurią nori žinoti žmonės. O kodėl jie to nori? Taip įpratinti. Atimkite dabar iš kurio nors galimybę gauti tą informaciją. Galima sakyti – išprotės. Bet štai čia ir prieinu prie atsiribojimo temos.

 

Atsiriboti nuo bet kokios masinės informacijos – tai puikus būdas priversti smegenis dirbti kita linkme. Meskite į šalį laikraščius, žurnalus, televizija ir internetinius portalus. Jų informacija naudinga tik jūsų emocijoms, kurios dažniausiai būna neigiamos. O neigiamos emocijos, kaip žinote, trumpina gyvenimą. Pradėkite domėtis kitais dalykais. Tie, kurie išties jums yra naudingi. Aš nesiūlau atsisakyti visiškai nė vieno iš šių informacijos skleidėjų. Tiesiog tos dalies, kuri yra masiškai teikiama. Tai yra žiniasklaidos. Tai esu padaręs gana senai ir patikėkite, viskas žymiai lengviau. Nereikia be reikalo nervintis, koks pasaulis blogas, nereikia ginčytis. Gyvenimas išties prašviesėja. Geriau atsiradusi laiką skirkite savo pomėgiams, o dar geriau – tiesiog mąstymui.

 

Tai padarę jūs greitai suprasite, kiek laiko sugaišdavote tam, iš ko negaudavote visiškai nieko naudingo. Ir vietoj to jūs išties galėsite pradėti judėti mąstymo praplėtimo ir galbūt lengvesnio Visuomenės žaidimo atsisakymo link. Žinoma, ne visiems vienodai tai padės. Todėl tai, ką sakau, tėra patariamojo tipo. Kiekvienas turi savaip rasti būdą, kaip sau padėti. Niekas už tai nepadarys. Ir skirtingai nei kiti įvairių teorijų skleidėjai, kurie sako, kad viską įmanoma pasiekti labai lengvai, kone per kelias minutes per dieną, aš sakau, jog tai bus sunku. Nes taip ir yra. Negalite dvidešimt, keturiasdešimt ar net šešiasdešimt gyvenimo metų taip paimti ir nušluoti. Jūs, kaip ir aš, augote Visuomenės suformuotoje aplinkoje. Visus mus mokino būti jos paklusniais nariais. Todėl negali taip įvykti, kad per vieną naktį pakeisite absoliučiai visą savo suvokimą. Nors ir tai yra įmanoma, tačiau nereikia naiviai tikėti, kad tai tikrai įvyks.

 

Grįžtant prie atsiribojimo. Tobuliausias būdas tai padaryti, ko gero, būtų tapimas tarzanu, ar kažkas panašaus. Atsiriboti nuo civilizacijos, visuomenės. Būti vienam su savimi. Yra žmonių, kurie tai daro. Ypatingai apie tokius žmonės kalbama Rytų kultūroje. Įvairiausi vienuoliai, kurie medituoja metų metais. Bet būkime realistai, dauguma šiuolaikinių žmonių vargu ar sugebėtų pusdienį „pamedituoti”. Mes esame pripranti prie skubėjimo, judėjimo, nors jis mūsų niekur taip ir nenuveda. Tik į pilką gyvenimo pabaigą.

 

Švelnesnė atsiribojimo alternatyva būtų buvimas gamtoje. Tą tikrai gali padaryti beveik kiekvienas. Porą dienų be technologijų, be civilizacijos – puikus būdas išjudinti mąstymą. Žinoma, tas buvimas neturi būti eilinis poilsiavimas, su alkoholiu ir draugais. Vienatvė yra raktas į sėkmę. Nes tada jūs norom nenorom pradėsite galvoti. O tai jau yra gerai. Kas žino, gal jums užteks keleto dienų ir viskas jūsų gyvenime pradės keistis. Pradėsite kitaip galvoti ir galbūt netgi atrasite save. Savo tikrąją paskirtį šiame pasaulyje ir šiame gyvenime. Kodėl nepabandžius? Juk tai tik keletas dienų iš jūsų gyvenimo. Kai vos ne penkiolika metų dvidešimtas keturias valandas per parą, per visą savo gyvenimą, jūs pradirbate. Kas tos keletą dienų?

 

Taigi patarimai, kaip matote, paprasti, tačiau akivaizdu, kad juos dauguma žmonių yra užmiršę arba tiesiog ignoruoja. Vis skuba kažkur, nuolat nervinasi, stresuoja ir tai vadina gyvenimu. Tai nėra gyvenimas tai – egzistavimas. Kaip bulvė darže, kuri auga, ir tiek. Atminkite, jūs čia atėjote patirti. O ar atėjote patirti nuolatinį vergavimą, stresą, neigiamas emocijas ir skausmą, čia yra jūsų asmeninis klausimas… Aš niekaip su tuo sutikti negaliu, ir turbūt todėl mano protas taip aktyviai ieško atsakymo, ką aš čia atėjau patirti išties. Pabandykite ir jūs. Tikrai nepažadu, kad bus lengva. Bus labai sunku. Gali net prie savižudybės minčių privesti (manęs dar neprivedė ir neprives, nes turiu aišku tikslą). Tai pavojinga. Visuomenės žaidimas jokiais būdais nenorės paleisti žaidėjų. Bet viskas yra įmanoma. Todėl kad nėra absoliuto, nėra vienos realybės ir nėra vienos tiesos. Yra tik jūsų pasirinkta atskaitos sistema, jūsų pasirinkta realybė ir jūsų laukiama tiesa…

 
2009 m. gruodis