Wayne Price. Ar revoliucinis anarchizmas yra kairysis judėjimas?
teorija

anarchistai vs kairieji        Ar revoliuciniai anarchistai pripažįsta dalyvaujantys kairiąjame judėjime? Atsakymų į šį klausimą turbūt bus lygiai tiek pat, kiek pasaulyje anarchistų. Gana tipiškas atsakymas priklauso anarchistinio judėjimo veteranui Samui Dolgoffui: „Jums visada reikalingas kairysis sparnas. O kairiajame sparne jūs ieškote kairiosios pusės. Tačiau ir ten jums reikia dar kažko labiau kairesnio. O tas kažkas kairesnis ir esu aš.“

 

Šiek tiek aiškesnį apibrėžimą savo knygoje „Anarchizmas” (1910) pateikė P. Kropotkinas: „Ekonominės anarchistų, kaip kairiojo socialistų sparno, pažiūros prieštarauja [...] kapitalistiniam gamybos būdui” (citata sutrumpinta).

 

Anarchizmas – kairysis kairiųjų flangas, kairysis socialistų sparnas? Manau, kad daugelis anarchistų nesutiks su tokiu apibrėžimu. Anarchistai pabrėš, kad kairieji nesiekia to, ko siekia jie. Kairieji, jų manymu, yra autoritariniai valstybininkai, prokapitalistai, rasistai ir seksistai... Tame, žinoma, yra dalis tiesos, bet vis dėlto...

 

Kairįjį judėjimą apskritai galima suskirstyti į svi sroves: reformistinę ir revoliucinę. Kairieji reformistai varijuoja nuo atvirai prokapitalistinių liberalių socialdemokratų (arba „demokratinių socialistų”) iki nuosaikių komunistų. Visi jie siekia pasinaudoti esamu biurokratiniu ir militaristiniu valstybės aparatu, kad atliktų socialines reformas iš esmės pritardami kapitalistinei ekonomikai, bet siekdami susilpninti jos blogiausius bruožus pasitelkę valstybinį reguliavimą ir kai kurių gamybos rūšių valstybinę nuosavybę.

 

Reformistai tiki, kad dabartinei sistemai, kuri kelia grėsmę visai žmonijai savo karais ir ekologinės katastrofos tikimybe, nėra alternatyvos. Nors reformistai skelbia, kad jie nuosekliai veda žmones socializmo link, visgi pasaulyje nėra nė vienos stambios socialdemokratų partijos, kuri jau būtų suspėjusi to išbandyti politinėje praktikoje. Šiuolaikiniai europiniai socialdemokratai (ir netgi labai daug komunistų) apskritai mažai kuo skiriasi nuo tradicinių liberaliųjų demokratų.

 

Tuo tarpu revoliuciniai kairieji siekia panaikinti esamą valstybę. Bet dauguma jų (marksistai leninistai arba nacionalistai) norėtų ją pakeisti nauja valstybe – vienpartinės diktatūros valstybe. Jie mano, kad tokioje valstybėje mus visiškai priimtina „aksominė” diktatūra – „proletariato diktatūra” ar kas nors panašaus.

 

Siekdami nacionalizuoti visą ekonomiką, jie iš esmės stengiasi atimti visą turtą ir nuosavybę iš dabartinių kapitalistų. Jie tai vadina „socializmu”, bet iš tikro tai valstybinis kapitalizmas. Esant tokiai santvarkai biurokratija labai greitai taps nauja kapitalistine klase ir neišvengiamai įves griežtą totalitarinį režimą.

 

Šiuo metu marksizmas leninizmas yra diskredituotas kaip niekada anksčiau, o socialdemokratijos idėja atrodo visiškai mirusi, nors europinės partijos, vadinančios save “socialdemokratinėmis”, ir toliau egzistuoja. Todėl daugelis anarchistų klausia: kodėl turėtume indentifikuoti anarchizmą su iš pašaknų supuvusiu kairiųjų judėjimu? Kam laikytis tos sukompromituotos ir turinčios prastą vardą etiketės?

 

Anarchizmas totalitarizmas

 
Kairieji – tai opozicija
 

Tokiame teiginyje daug tiesos. Mes sutinkame su pagrindine pozicija, kad būtina nubrėžti aiškią liniją tarp anarchizmo, liberalizmo ir valstybinio socializmo. Ir tuo pat metu galima spėti, kad anarchistų judėjimo sėkmė bus grindžiama sugebėjimu būti pačiais kairiausiais tarp kairiųjų.

 

Kairieji – tai pirmiausia opozicija. Pažvelgus į kairiųjų judėjimą bendresne prasme, nesureikšminant partijų ir jų programų, galima pasakyti, kad kairieji – tai pirmiausia žmonių susivienijimai, kurie pasisako prieš dirbančiųjų išnaudojimą, moterų, juodaodžių, „žydrųjų” ir kitų engiamų grupių priespaudą, prieš gyvenamosios aplinkos niokojimą – žodžiu, prieš visas negeroves, už kurias atsakinga šiuolaikinė visuomenė.

 

Profsąjungų aktyvistai, feministės, kovotojai prieš rasizmą ir homoseksualų diskriminaciją, ekologai ir t.t.m ir pan. – visa tai plačiaja žodžio prasme „kairė”. Kai kuriose šalyse jie vadinami „liberalais” arba „progresyvistais”, bet daugelyje šalių tokie žmonės dažnai įvardijami tiesiog „socialistais”. Visos tos populiarios srovės daro prielaidą, kad galimas kitoks pasaulis – lasvės, taikos ir lygybės pasaulis.

 

Gaila, bet dauguma tų judėjimų narių vis dar nėra revoliuciniai anarchistai. Jie turi iliuzijų dėl melu paremtos sistemos, kuri propaguojama spaudos puslapiuose ir mokyklų katedrose, dėl sistemos, kuri juos papirkinėja įvairiomis privilegijomis bei dovanėlėmis. Visa problema ta, kad šie žmonės nepakankamai kairieji, jų nuotaikos nepakankamai opozicinės ir nepakankamai revoliucinės. Kairiosios valstybinės pakraipos organizacijos tai puikiai suvokia ir siekia patraukti masių dėmesį (panaudodami jų iliuzijas) savo gražiai skambančiomis programomis ir pažadais, kuriuos neva įgyvendintų atėję į valdžią.

 

Anarchistinio judėjimo ateitį didele dalimi nulems tai, ar pajėgs anarchistai tapti plataus kairiosios opozicijos judėjimo dalimi. Anarchistai turi būtinai dalyvauti ten, kur paprasti žmonės kovoja už profsąjungos sukūrimą arba už aplinką žalojančios įmonės uždarymą, už eilinio mokesčio panaikinimą arba prieš policijos represijas. Mums bus tik blogiau, jei atsidursime nuošalyje dėl to, kad jie yra „kairieji”, komunistai arba dar kokie nors.

 

Tuo pat metu mes neturime ištirpti šiuose judėjimuose, tikėdamiesi, kad kiti automatiškai („spontaniškai”) taps anarchistiniais revoliucionieriais. Mes turime nuosekliai ginti savo požiūrį, bet nenusiristi į sektaniškumą ir dogmatizmą. Pripažindami, kad irgi neturime atsakymų į kai kuriuos klausimus, mes turime atvirai ir sąžiningai kalbėtis, aiškindami, kodėl nesutinkame su valstybininkų programomis, ir tuo pat metu perimti tai, kas naudinga kitų požiūryje. Mums reikia labai intensyviai dirbti kartu su aktyviausiais paprastų žmonių judėjimais, kreipti juos anarchizmo link ir kartu kurti anarchistinį judėjimą.

 
„Dešnieji” ir „kairieji” anarchistai
 

Kai kurie anarchistai nenori vadintis kairiaisiais, nes jie priešinasi valstybei, bet ne kapitalizmui ir rinkai. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose daugelis žmonių, besitelkiančių apie libertarines partijas, vadina save anarchistais, nes jie kovoja prieš valstybę verždamiesi laisvo, nereguliuojamo kapitalizmo link. Bet pamėginkim įsivaizduoti, ką tai reiškia? Ogi visišką laisvę tik turtingiesiems. Tokiame kapitalizme būtų įteisintas vaikų darbas, būtų teršiama aplinka, neliktų kovos prieš diskriminaciją ir t.t., ir pan. – sąrašą galima tęsti ilgai. Iš esmės tokie „libertarai” pasisako tik prieš valstybę, bet ne prieš herarchiją ir viešpatavimą visose gyvenimo srityse.

 

Daugelis kitų žmonių, kurie nėra susiję su dešiniaisiais „libertarais”, vis dar nėra nuoseklūs kapitalizmo atžvilgiu. Jie atmeta stambias korporacijas ir tarptautines ultramonopolijas, kurios viešpatauja ekonomikoje, tačiau mano, kad smulkaus verslo visuomenė, pagrįsta nereguliuojama rinka, sugebės išlikti decentralizuota (toks požiūris, pavyzdžiui, būdingas daugeliui pagrindinės žaliųjų srovės grupių). Tie žmonės nesuvokia, kad toks „mažasis“ kapitalizmas kaip tik ir išsivystė į šiuolaikinį monopolijų kapitalizmą.

 

Mūsų nuomone, anarchistams visiškai racionalu naudoti terminus „kairysis” ir „socialistas” (anarchistas socialistas, antiautoritarinis socialistas ir pan.). Mes manome, kad revoliuciniams anarchistams būtina griežtai atsiriboti nuo prokapitalistinių srovių. Laimei, pagrindinė anarchistinio judėjimo dalis nuo seno laiko save antikapitalistais. Socializmo istorija apskritai neįmanoma nepaminėjus anarchistų socialistų (Prudhono, Bakunino), anarchistų komunistų (Kropotkino), anarchosindikalistų ir taip toliau. Visi jie išdidžiai save vadino „libertariais socialistais”.

 

 „Socializmo” terminą reikia suprasti kaip žodį, reiškiantį visuomenės, t.y. gamintojų ir vartotojų, kontroliuojamą kooperatinę ekonomiką, iš pagrindų prieštaraujančią kapitalizmui – gamybai dėl pelno, samdomai vergijai ir rinkai, kuri, beje, prieštarauja ir valstybiniam kapitalizmui. Ankstesnių laikų anarchistai šiuo klausimu turėjo labai aiškias pozicijas, jie juk suvokė, kad negalima sukurti nehierarchinės visuomenės be decentralizuoto socializmo (nors visai gali būti, kad ir jie nerastų atsakymų į visus šios dienos klausimus).

 

Autoritarines ir libertarines salys

 

Anarchistinė teorija

 

Kai kurių anarchistų retorika, nukreipta prieš kairumą ir socialistinę orientaciją,  dažnai grįsta jų nenoru studijuoti anarchizmo istoriją, kalbant bendriau – teorijos niekinimu ir požiūriu, neva mes ir taip žinome viską, ko mums reikia.

 

Tačiau didelių anarchizmo judėjimo pasiekimų laikotarpį labai greitai pakeitė pralaimėjimų laikotarpis – mes ėmėme pralaimėti vėl ir vėl. Mes praradome Rusijos, Meksikos ir Ispanijos revoliucijas. Pralaimėjo ir „Pasaulio pramonės darbininkai”, ir Lotynų Amerikos sindikalistai. XX a. 7-ojo dešimtmečio radikalai pradėjo ragindami kurti „dalyvavimo demokratiją”, o pabaigė šlovindami Mao ir Ho Ši Miną.

 

Žodžiu, tam, kad tie liūdni atvejai nesikartotų, mums būtina nuodugniai studijuoti teoriją (apimant, žinoma, silpnasias ir stipriasias įvairių anarchizmo srovių puses). Reikia studijuoti ne tik anarchistinę teoriją, bet ir įvairias pono Marxo teorijas (ypač Marxo kapitalizmo analizę), kartu su kitomis teorijomis (feminizmo, radikalios ekologijos ir pan.). Būtent nuodugnios to teorinio bagažo studijos leis mums atsakyti į daugelį aktualių klausimų.Kokiu būdu veikia šiuolaikinės visuomeninės sistemos? Kokios rūšies visuomenę mes norime sukurti? Kokios strategijos turime laikytis? Visa tai labia sunkūs klausimai, bet neatsakę į juos, mes negalėsime laimėti.

 

Kairiųjų puolimas

Autoritarinių kairiųjų krizė savyje slepia didžiulį anarchizmo potencialą. Pirmą kartą daugiau nei per pusę amžiaus leninizmas buvo visiškai diskredituotas, o anarchizmas gavo puikią progą, kad būtų išgirstas. Tokia pozityvi šios krizės pozityvi pusė.

 

Bet ši krizė turi ir negatyvią pusę. Tai akivaizdus dešiniųjų politikų sustiprėjimas. Dešinieji išnaudoja Sovietų sąjungos ir Rytų bloko krachą visų opozicinių krypčių diskreditacijai. Vienas kitą vejantys laikraščių straipsniai siekia išaiškinti vadinamąją „Sovietų Sąjungos pamoką” taip, kad bet kokia kova už „utopiją”, jų nuomone, neišvengiamai veda į totalitarizmą. „Geriau atmesti bet kokį idealizmą ir savo nuomonę, geriau neprieštarauti ir priimti kapitalizmo tikrovę”, – skelbia jų autoriai.

 

Nesuklysime sakydami, kad tokių straipsnių autoriai naudoja Sovietų imperijos žlugimą kaip pretekstą puldinėti visus kairiuosius, kaip pretekstą puldinėti bet kokią opoziciją, bet kokią radikalią programą. Ir mes, anarchistai, neišvengsime tokių puldinėjimų, netgi jei bandysime atsiskirti nuo kitų kairiųjų. Bet koks visuomeninių judėjimų pralaimėjimas ir bet koks politinio konservatizmo sustiprėjimas bus labai skausmingas, o mums – ypatingai.

 

Bet mes, revoliuciniai anarchistai, esame itin gerai pasiruošę kovai su dešiniaisiais, nes esame principingiausi valstybės, visokių kapitalizmo viešpatavimo formų priešininkai. Teiksime paramą ir pagalbą kiekvienam, kas kovoja prieš priespaudą. Susitaikyti su šlykščia tariamo kapitalizmo triumfo „realybe“ gali kiti, tik ne mes, nes mes „ekstremistai“, revoliucionieriai, patys kairiausi tarp kairiųjų.

 

Pirmoji publikacija – Love and Rage” (JAV), 1991 m. spalis

www.goryachiy.narod.ru vertė E.B.

2010 04 11