Mefisto: Disciplina ir anarchija (2)
teorija

Anarchija nera chaosas        Neseniai parašiau vieną labai nepopuliarų straipsnį, kuriame kalbėjau apie anarchistų discipliną, ir įrodinėjau, jog anarchija – tai tvarka, o ne chaosas. Už tokius savo teiginius buvau apkaltintas stalinizmu ir netgi fašizmu bei anarchokomunistinių idėjų iškraipymu. Taigi nutariau šiai temai skirti dar vieną straipsnį.

 
Kropotkino požiūris į discipliną
 

Nors ir nesu didelis autoritetų mėgėjas (kaip ir daugelis anarchistų), ir mano straipsniai dažniausiai remiasi tiesiogine logika ir tiesioginiu aiškinimu (nuo primityviųjų pradų iki tiesioginių išvadų), tačiau kai kuriuos anarchistus labai įžeidė tai, jog „diskreditavau“ tokį autoritetą kaip Kropotkinas. Taigi koks buvo Kropotkino požiūris į discipliną ir tvarką?

 

Darbas, kuris tapo loginiu pagrindu tam, jog mano galvoje kiltų „anarchistinės disciplinos“ idėja, tai Kropotkino „Anarchistų dora“, arba „Anarchistų dorovės pagrindai“ („Нравственные начала анархизма“, 1890 m.) . Šio darbo idėjas ir išdėsčiau savo pirmajame straipsnyje (tačiau toliau rėmiausi ne Kropotkinu, o logika). Verta pastebėti ir tai, jog tas straipsnis prasidėjo žodžiais „kai kurie anarchistai supriešina discipliną ir anarchiją...“ ir straipsnis kritikavo šį supriešinimą.

 

 „Anarchistų dorovėje“ Kropotkinas apie discipliną nekalba. Tiesiog šios temos neliečia. „Duonoje ir laisvėje“ Kropotkinas mini, jog „visur sąžiningi žmonės piktinasi primesta jiems disciplina“, taigi kalba apie tvarką, nuleistą iš viršaus. Taip pat kalbėdamas apie komunistus mini, jog kolektyvizmui (šis terminais dabar suprantamas kiek kitaip, nei Kropotkino laikais) būtina tvarka ir disciplina, tačiau griežta disciplina, revoliucionierių primetama aplinkiniams, dažnai sukelia tokias pasekmes, kokias sukėlė Didžioji Prancūzijos revoliucija.

 

Savo darbe „Revoliucionieriaus užrašai“ („Записки революционера“) jis pasakoja, kaip nuo jaunystės kentėjo nuo disciplinos. Savo pasakojime apie gyvenimą Peterhofe jis teigia, jog tada suprato, jog „vien disciplina negalima atvesti pavargusių karių reikiamu laiku į mūšio lauką“. Jis mini, kad be tvarkos reikia ir entuziazmo, noro bei pasitikėjimo.

 

Dalyje apie Sibirą jis teigia, jog suvokė, kad prievartinė disciplina yra nieko verta ten, kur tikslas gali būt pasiektas bendro tikslo siekiu ir susitelkimu. Ir rašo, kad „prarado tikėjimą valstybine disciplina“. Valstybinė disciplina jam – kiekvieno iniciatyvos ir savitarpio supratimo priešybė.

 

Verta pastebėti ir tai, jog pasidomėjęs (kaip ir galima buvo įtarti) sužinojau, jog ne aš vienas šitaip „blogai“ suvokiu Kropotkiną – taip pat jo idėjas suvokė ir anarchistas R. K. Baladinas, rašęs įžangą Kropotkino raštų rinkiniui. Raštų pratarmėje jis rašo: „Anarchija, kaip idėja, išreiškianti kiekvieno žmogaus individualumo vertinimą, aukščiausią savitarpio pagalbos ir supratimo lygį, reikalauja stiprios vidinės kiekvieno disciplinos“, autorius taip pat pabrėžia disciplinos sąvokos daugiareikšmiškumą (išskiria „discipliną iš viršaus“, Kropotkino „valstybinę discipliną“). Kaip rašiau savo pirmajame straipsnyje, „Disciplina – lietuviško žodžio „drausmė“ atitikmuo (šaltinis – Lietuvių kalbos sinonimų žodynas), o drausmė – tai tam tikros nustatytos tvarkos laikymasis”, pats žodis „disciplina“ nereiškia nei prievartos, nei kažkokios valdžios.

 

Galų gale P. Kropotkinas savo darbe „Kas yra anarchija?“ atvirai supriešina sąvokas „anarchija“ ir „betvarkė“. Jis aiškina, kad tik „turtingųjų ir valdančiųjų klasių kalboje tokia būsena [anarchija] buvo suprantama kaip chaosas, suirutė, betvarkė“, jis teigia, kad yra priešingai: anarchija – tai tvarka, o anarchistai nėra tvarkos priešai.

 

Teigti, jog Kropotkinas buvo visiškas bet kokios disciplinos priešas, reikštų nesuprasti vartojamos sąvokos konteksto. Jis buvo prieš prievartinę tvarką ir bausmes, už savitarpio pagalbą ir supratimą, prieš prievartinę discipliną. Lygiai taip pat galima nueiti į lankas teigiant, jog Kropotkinas buvo prieš kolektyvizmą – sykį paaiškinęs, ką turi omenyje, beveik visuose darbuose kalbėdamas apie kolektyvizmą jis jį tapatina su bolševikinio socializmo prototipu, nors iš tiesų visiems aišku, jog bendrine šio žodžio prasme savitarpio pagalba yra ne kas kita, kaip kolektyvizmo išraiška.

 

ne anarchistai

Taip buvo vaizduojami anarchistai korporacinėje XX a. pradžios spaudoje

 
Disciplina ir istorinė anarchistų patirtis
 

Pirmąsyk disciplinos ir prievartos klausimu anarchistai smarkiai „nudegė“ per Paryžiaus komunos įvykius 1871 metais. Toje revoliucijoje anarchistai turėjo daugumą revoliucinėje valdžioje – iš 81 Paryžiaus Komunos narių anarchistų buvo 36 (28 Proudhono ir 4 Bakunino sekėjai), tuo tarpu kai kitų buvo mažiau (22 neojakobinai ir 23 blankistai bei neobabuistai).

 

Tuomet anarchistai, ypač prudonistai, laikėsi itin vulgaraus anarchizmo supratimo, kuriuo vadovaudamiesi bet kokią sistemą suvokė kaip hierarchiją, o bet kokią tvarką – kaip valdžios apraišką. Dėl to, turėdami 200 tūkst. karių, jie nešturmavo Versalio (nenorėjo primesti savo disciplinos) ir monarchistų ginklų sandėlių (dėl tos pačios priežasties; nors patys naudojosi techniškai pasenusiais ginklais). Tuometinę armiją jie nutarė reformuoti ir visiškai panaikino bet kokią discipliną – armijos vadai buvo renkami, o kareiviai galėjo daryti ką nori (viskas paremta laisva valia ir pasirinkimu). Kai reikėjo eiti į mūšį ar ką nors ginti, dauguma kareivių tiesiog neklausė įsakymų, pradėdavo juos svarstyti arba tiesiog atsisakydavo vykdyti, nes... nenorėdavo.

 

Šitaip iš 200 tūkst. karių armijos liko tik apie 15 tūkst. realiai funkcionuojančių karių. Negana to, prudonistai „anarchistiškai“ ir „demokratiškai“ revoliucinę komiteto valdžią visiškai perdavė Komunos instancijai, išrinktai ne revoliucionierių ir juos palaikiusių klasių, o visų komunos gyventojų. Taigi naujoje valdžioje buvo ne tik anarchistai ir kiti revoliucionieriai, tačiau ir buržuazijos atstovai (K. Marxas nurodė tai kaip pagrindinę pralaimėjimo priežastį).

 

Neilgai trukus dėl akivaizdžių priežasčių komuna buvo gana lengvai sunaikinta. Ji „ištempė“ tik lygiai 2 mėnesius. Būtent Paryžiaus komunos įvykiai paskatino Marxą sukurti proletariato diktatūros idėją – jis manė, jog revoliuciniu laikotarpiu valdžia turi priklausyti tik revoliucinių klasių atstovų. Vėliau Leninas šią idėją susiaurino iki proletariato avangardo diktatūros idėjos.

 

Būtina paminėti, jog ši Komunos įvykių pasimokė ir anarchistai. Naujasis anarchokomunizmas jau kiek kitaip ėmė žiūrėti į tvarkos ir laisvės sampratas, centralizacijos klausimą, nors ir nepakeitė anarchizmo esmės, t.y. nelinko į oportunizmą. Tas puikiai matėsi tiek Machno „Laisvojoje teritorijoje“, tiek Ispanijos pilietinio karo metu. Skirtingai nei Paryžiaus Komunos laikais, Machno jau ėmė pripažinti „techninius vadovus“, t.y. kompetencijos autoritetus, išrinktus vadovauti vienai ar kitai sričiai. Apskritai tuo metu jau pripažinta, jog vadovas ir valdovas yra dvi skirtingos sąvokos.

 

Pokyčiai pasireiškė ir tvarkos palaikymo praktikoje – Machno laikais pradėta šaudyti nusižengėlius, be to, buvo įkurtos įvairios institucijos, pvz., laisvosios valstiečių tarybos. Anarchistinė federacija buvo sistema, tačiau joje nebuvo hierarchijos. Visa tai – sistema, tvarka išdavikų šaudymas ir nusižengėlių persekiojimas – buvo nesuvokiamas XIX amžiaus anarchistams. Tačiau jokie XIX amžiaus anarchistai nebuvo išsilaikę taip ilgai, kaip Machno, ir juo labiau nesudarė tokios rimtos karinės jėgos.

 
Kas yra vidinė disciplina?
 

Nemažai kam neaišku, kas gi yra ta vidinė disciplina. Ar tai kažkokių kitų primestų taisyklių laikymasis? Kodėl teigiau, kad tvarka kolektyve kyla iš kiekvieno nario vidinės disciplinos?

 

Vidinė disciplina – tai tvarka žmogaus „viduje“. Ji atsiskleidžia žmogui atliekant tam tikrų valios pastangų reikalaujantį darbą. Pavyzdžiui, sportuojant, mokantis, keliaujant. Tarkime, žmogus žino, jog bėgiojimas yra jam naudingas, tačiau jei jam trūksta vidinės disciplinos, pajautęs pirmuosius sunkumus, jis gali nuleisti rankas. Vidinė disciplina – tai ir žmogaus gebėjimas susitelkti vienam tikslui ir siekti jo nepaisant iškylančių sunkumų. Todėl visas kolektyvas siekti vieno tikslo gali tik tada, jei jo siekti gali kiekvienas kolektyvo narys. Tvarka grupėje prasideda nuo kiekvieno individo asmeninės tvarkos. Jei žmonės nesugeba prisiversti, nors žino, jog tai bus naudinga visiems, tai visa bendruomenė bus „palaida“ kaip išrišta šluota. Buržujai lengva ranka ją nupūs, kaip nupūtė Paryžiaus Komuną.

 
Disciplinos „iš apačios“ principai
 

Taigi priešingai nei valstybinė disciplina, anarchistinė disciplina nėra nuleidžiama ne „iš viršaus“, ji kyla „iš apačios“, iš kiekvieno individo ryžto, taip pat gebėjimo suprasti kitą individą ir jam padėti. Ši disciplina remiasi tarpusavio supratimu, savitarpio pagalba. Ir ši disciplina, skirtingai nei valstybinė, yra savanoriška – negali būti jokios prievartos prisijungti prie anarchistiniu pagrindu sukurtos grupės, tačiau anarchistinis principas „elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi“ palieka teisę naudoti smurtą prieš tuos, kurie tau bando primesti savo discipliną, discipliną „iš viršaus“.

 
2010 05 18

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti