Vytautas Lukšas. Įvadas į pagoniškąjį anarchizmą (1)
teorija

born-again-pagan        Pagoniškasis gyvenimo būdas ir kapitalizmas

 

Žaliasis anarchizmas (arba ekoanarchizmas) – tai šiuolaikinės anarchijos srovė, kaip rodo pats jo pavadinimas, ypatingą dėmesį skirianti gamtai. XIX a. žaliojo anarchizmo ideologijos pradininkas yra amerikiečių transcendentalistas Henry Davidas Thoreau, savo idėjas atskleidęs knygoje „Walden“. Tai asmenine patirtimi pagrįsta nepriklausomybės, socialinio eksperimento ir dvasinių ieškojimų išraiška.

 

Modernus žmogus gali spjauti į bet kokią priklausomybę nuo civilizacijos ir grįžti atgal į gamtą, gyventi beveik pirmykštį gyvenimą tenkindamas gyvybinius poreikius. Jo gamtinė aplinka suteikia viską, ko reikia, o visa kita yra beprasmiškas įsikinkymas į besaikį vartojimą, kuris stekena pasaulį. Gamta ir jos paslaptys patenkina bet kokius žmogaus egzistencines ir intelektualines reikmes.

 

Vėlyvajame XIX a. plėtojasi anarchonatūrizmas, įtakotas to paties H. D. Thoreau, Levo Tolstojaus ir Élisée Reclus. Ši filosofija išaukština vegetarizmą, laisvą meilę, nudizmą bei ekologinę pasaulėžiūrą. Plinta ekologiniai kaimeliai, žmonės pradeda priešintis bjauriai pramoninei civilizacijai. Bujodamas ir klestėdamas lyg šviežia žolė per erotiškas pavasario liūtis, žaliasis anarchizmas smarkiai ir negrįžtamai įtakoja visą moderniąją kultūrą.

 

Žaliojo anarchizmo esmė – pačios civilizacijos sampratos kritika. Visuomeniniuose moksluose ir visoje kultūroje įsitvirtino mitas, jog civilizacija egzistuoja tik tada, kuomet ji yra miestietiška, pasipūtusi, prabangi, save sureikšminanti, mėsėdiška, globali, patriarchališka, karinga ir linkusi save skleisti beraščiams, nekultūringiems laukiniams barbarams. Visos socialinės, ekologinės, ekonominės ir visokios kitokios nuobodžiai vardintinos bėdos kyla būtent iš jos.

 

Tačiau padarysime revoliuciją, jei prieš šią wikipedijos beletristiką šiek tiek giliau pakapstysime žaliosios anarchijos ir apskritai anarchizmo šaknis.

 
Tikrosios anarchizmo ir žaliojo anarchizmo šaknys
 

Anarchizmui, kaip pažiūrų ir idėjų visumai, pradžią davė pagoniškieji pasaulio kultūros sluoksniai, o visi anarchizmo teoretikai siekė vienokiu ar kitokiu būdu juos aktualizuoti. Viduramžių anarchistais galima laikyti kai kuriuos vienuolius, satyriškai kritikavusius katalikų bažnyčią. Šiam tikslui buvo pasitelkiama pagoniškoji antikinė mitologija ir mitopoetika. Vienas garsiausių tokių žinomų rankraščių yra „Carmina Burana“, kurią išgarsino Carlas Orffas.

 
 

Renesanso epochoje iškilęs humanizmas iš tiesų buvo susijęs su tam tikru susidomėjimu antika ir pagoniškosios kultūros renesansu. Krikščioniškasis dievas buvo griežtas, autoritariškas ir baudžiantis monarchas, o pagoniškieji dievai – žmoniški, paprasti, su visomis žmogiškosiomis ydomis, tapatinami su materialiu kosmosu ir ne tokie valdingi. Humanizmo iškilimą galima laikyti dar vienu anarchijos proveržiu Europos istorijoje.

 

Čia pat atsiranda protestantizmas, suskaldantis bažnyčią, tačiau nėra to gero, kas neišeitų į bloga: per Europą nuvilnija raganų laužai, kuriais siekiama likviduoti bet kokius pagonybės reliktus Europoje. Protestantų keliautojai šiaurės rytuose – Prūsijoje, Lietuvoje ir Livonijoje – susiduria su formaliais katalikais, tebepraktikuojančiais krikščionybės menkai paliestą gamtos religiją, ir ja bjaurėdamiesi nuodugniai aprašinėja bei ginasi disertacijas. Tuoj pat LDK pasikviečia kontrreformatorius jėzuitus ir pradeda intensyvias krikšto akcijas. XVII – XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos valstybėn atsirita ir apogėjų pasiekia raganų deginimo isterija.

 
 

XIX a. mokslininkai susidomi pagonybės reliktais, pagonybe domisi masonai, galop XX a. pagonybė tampa laisvamanių, kaip kad J. Basanavičius, apostazės simboliu. Tarpukariu itin suintensyvėja domėjimasis pagonybe, gausybei kairiosios krypties intelektualų gamtos religija tampa puikia bažnyčios ir visuomenės kritikos priemone. Pagonybė buvo įkvėpimo šaltinis ir lietuvių lakštingalai Salomėjai Neriai, gaila, kad ja pasinaudojo ir vardą sutepė totalitarinė sovietinė saulė.

 

Sovietiniai intelektualai bei mokslininkai pasinaudojo valdžios ir bažnyčios konfliktu propaguodami gamtos religiją kaip neva antireliginį ugdymą. Iš šios epochos turime gausybę nuostabios animacijos, klasikinės socialinės literatūros ir tokių iškilių asmenybių, kaip kompozitorius Igoris Stravinskis, savo kūryboje naudojęs ritualinės lietuvių liaudies muzikos motyvus, arba Bronius Kutavičius.

 
 

Patraukliai, išsamiai ir suprantamai šie dalykai globalesniame kontekste apžvelgiami Romuvos rūpesčiu išleistoje žinomo šiuolaikinių religijų tyrinėtojo Michaelo Yorko „Pagoniškojoje teologijoje“.

 

Pasipriešinimas autoritarizmui, anarchistinė ikikrikščioniškos Europos religijų mitologija

 

Pagrindiniai draugai: fetišizmas, politeizmas, panteizmas ir animizmas yra anarchizmo ištakos. Šiuolaikinė visuomenė tamsi religijos klausimais ir, išgirdusi šį žodį, lenda į krūmus, tačiau anarchizmu drąsiai galime laikyti nuo mistikos, poezijos ir ceremonijų apvalytą pagonišką religiją.

 

Senosiose gamtos religijose užkoduotas pasipriešinimas autoritarizmui buvo reiškiamas „Deus Otiosus“ (nutolusio dievo principu), žmonės buvo dėkingi autoritariškam ir labai galingam transcendentiniam tėvui Dangui (Svarogui, Odinui, Uranui) už kosmogoniją ir savo egzistenciją, tačiau į jį nekreipė jokio išskirtinio dėmesio ir laikė jį nosį krapštančiu.

 

Daug didesnę svarbą turi kosmosas, suskaldytas ir išbarstytas į daugybę mitopoetiškai personifikuotų dalių – dievų. Pasak Levi-Strausso, mitinis mąstymas kuria konstrukcijas, palengvinančias pasaulio suvokimą tiek, kiek jos panašios į kažką iš to pasaulio, todėl jį galima apibrėžti kaip analoginį mąstymą, kada dalis atstoja visumą. Taigi pagoniškoje pasaulėžiūroje kiekvienas daiktas ar reiškinys tampa mitologema, įgyja simbolio, metaforos, alegorijos prasmę, dėl to dievų, fetišų, dvasių įvairovė atspindi žmonių individualumo, idėjų, gamtos, požiūrių, psichikos, visuomenės reiškinių įvairovės esmę.

 

Dažnai klaidingai manoma, kad mitai buvo skirti aklai jais tikėti ar juos kritikuoti: tai viso labo tik raštingos, nelanksčios, pasipūtusios, viskuo besipiktinančios religijos ir jos priešininkų dvikovos atspindys. Mitų kritika slypi pačiuose mituose. Pvz., mitai, pasakojantys apie herojus, nugalinčius milžinus ir pabaisas, kurios paprastai siejamos su senatve (arba dievai, pakeičiantys senąją dievų kartą), išreiškia demitizavimą ir remitizavimą, vertybių perkainojimą: jaunieji pakeičia senuosius, kol patys pasensta. Mitui būdingi nelogiški, nenatūralūs, stebuklingi vaizdai, kurių paskirtis – skatinti ignoruoti mito paviršių ir stebėti esmę po juo: niekas niekada netikėjo kalbančiais šaltiniais, auksinių obuolių ar deimantinių lapų egzistavimu, sukapoto dievo/žmogaus atsigavimu – visa tai yra savo prasmę turintys kodai, mito kalbos poetiniai elementai.

 

Neraštingose kultūrose mitai buvo nerašyti ir laisvai modifikuojami, raštas netgi draustas religijos reikmėms: keltai ir graikai nenaudojo rašto, viskas, ką žinome apie senovės graikų mitologiją, yra atkeliavę iš pasaulietinės poezijos, kiekvienas poetas pateikia kiek kitokią mito versiją, tačiau perteikiama panaši esmė. Apie Hesiodą buvo sakoma, jog šis sukūrė graikams Teogoniją, bet jos neišgalvojo, mitams jis tiesiog suteikė savo sugalvotą pavidalą ir sistemą.

 

Rašto įtvirtinimas religijos reikmėms nužudo mitą atimdamas iš jo bet kokią dinamiką ir galimybę mitą aktualizuoti. Kaip tik todėl senosios Europos religijos į jį taip vangiai žiūrėjo. Raštas – priemonė įtvirtinti autoritarinę valdžią. Gyvojoje religijoje mitas laisvai gimsta ir laisvai miršta ar transformuojasi, yra laikinas, žmogus nėra pririštas prie jokių nekintamų transcendentinių idealų, pirminis mito šaltinis – kosmosas ir jo virsmai.

 

Kosmoso virsmo akimirkos poetinis apdainavimas jau tampa senovės mito kūrimu, poetas tiesiog konstatuoja, ką dievai veikia tuo metu, kai jis, pvz., geria alaus ceremonijoje. Kirkas pažymi, jog sen. graikų mitai apskritai neturėjo jokio ryšio su formaliu kultu. Kita vertus, mitai – kultūros produktas, o ikikrikščioniškoje civilizacijoje neegzistavo atskirtis tarp kultūros ir religijos, kultūra iškilo iš kosmoso kulto ir kultivavimo: Motinos Žemės arimas yra religinis aktas, o taip pat kosminio lytinio akto kartojimas bei žmogiškos lytinės energijos sublimacija.

 

Gamtos religija ir jos mitologija iš dalies yra empirinis mokslas apie konkretybę, padedantis pasaulį pažinti analogo principu. Šamanai, žyniai, žolininkai ir pranašautojai remdavosi žiniomis apie gamtą ir jos reiškinių dėsningumais: pjaunamos kiaulės kasa parodydavusi ateinančius orus, išskrendančių paukščių padėtis leisdavusi nuspėti klimato pokyčius. Mitologija ir įvairios gamtos dvasios padėdavo susigaudyti aplinkoje. Pvz., Kaukelis ar Kaukoras (Mandragora) buvo ne tik mitinė požemio būtybė, padedanti žmonėms, turinti didžiulę lytinę potenciją, skatinanti gausą ir vaisingumą; būtybė, palaikanti ryšį tarp mirusiųjų ir gyvųjų, bet ir augalo šaknis, lokalizuojama po žeme, turinti afrodiziako savybių ir pasąmonę pažinti padedančių alkaloidų bei haliucinogenų. Šiuolaikiniai gamtos mokslai, kaip fizika, biologija ir chemija, šaknijasi senovės panteizmuose.

 

Golden tantra

 

Rytietiškas budizmas, neigiantis transcendenciją, siekia reformuoti ir archaizuoti senąjį induizmą, pasukusį idealizmo, monarchijos, monoteizmo, atotrūkio nuo materialiojo kosmoso keliu. Tačiau klaidinga manyti, jog budizmas neigia dievą ar dievus, priešingai – budizmas sinkretiškai egzistuoja drauge su pagoniškomis Azijos gamtos religijomis ir jų praktikomis: šokiais, giedojimu, įvairiom meditacijos formomis. Pats Buda sudievinamas ir garbinamas šalia politeistinių vedų ar lokalinės kilmės dievų bei dvasių, taigi jis panašėja į ikikrikščioniškąsias Europos religijas. Panaši ir rytietiškojo tantrizmo padėtis: jis aktualizuoja archainiam vedų laikotarpiui būdingą seksualinių santykių svarbą, išaukštindamas kosminę sueitį ir konfliktuoja su aseksualiu brahmanizmu.

 
Gamtos religijos globalumas, valstybės bergždumas
 

Pamatine ir švenčiausia duotybe gamtos religija laiko pasaulį (kosmą), apeiginio lietuvių folkloro poetikoje vadinamą „Tėvo dvaru“. Pagoniškos visuomenės gyveno gimininėse bendruomenėse, tad valstybė joms buvo visiškai nereikalinga. Jokioje archajinėje, bent jau Šiaurės Europos ar senovės Graikijos pasaulėžiūroje, net neegzistavo panašus terminas: nei sen. graikai, nei keltai, nei germanai ar baltai valstybės neturėjo ir jos nereikėjo. Kiekviena gyvenvietė buvo mikrovalstybė, veikianti pagal universalius papročius: svetingumą, toleranciją, bendruomeniškumą, teisę. Gentys susivienydavo gindamosi, Lietuvos valstybė susikūrė XIII amžiuje kaip atsakas į totalitarinių krikščioniškųjų ordinų agresiją.

 

Antikiniai keliautojai ir mokslininkai stebisi barbarų svetingumu bei etika, tuo pačiu neigdami savo imperialistines etnocentriškas pažiūras į atsilikėlišką kultūrą. Romėnai, pakliuvę pas barbarus, buvo patys laikomi barbarais. Pati sąvoka „barbaras“ egzistavo ir barbarų pasaulyje, slavai germanus vadino nebyliais (nemcais), lietuviai kitos tarmės aukštaičius – gudais, latviai ir žemaičiai lietuvius ar aukštaičius – leišiais, leičiais.

 

Lenkų istorikas Karolis Modzelewskis, nagrinėdamas barbarų Europos teisę, pastebi, jog įsitikinimas, kad Europos teisė kilusi iš Romos teisės, yra perdėtas, nes didžiulę įtaką tam turėjo demokratiška paprotinė barbarų teisė. Barbarų Europos visuomenėse tiesioginę valdžią turėjo bendruomenės ir jų suėjimai (seimai), tingai. Barbarai, kurdami ir valdydami imperijas, valdžią grindė ne autoritarizmu ir totalitarizmu, bet tolerancija. Viduramžiškoji LDK yra puikus vėlyviausios barbariškos civilizacijos, kovojančios prieš įvairias totalitarizmo formas, pavyzdys. Barbariškasis pakantumas ir maža populiacija tapdavo ir jų asimiliacijos priežastimi.

 

Krikščioniškoji civilizacija, perėmusi romėniškas manieras, kūrė mitus apie barbarų žiaurumą, tačiau šiandien žinome, jog jų pasaulyje už svečio įžeidimą bendruomenė atstumdavo ir ištremdavo savo narį. Lietuvių etninėje kultūroje egzistuoja daugybė su svetingumu susijusių ritualų, sakoma: „Svečias į namus – dievas į namus“. Senieji indoeuropiečiai teigė, jog bet kuris užklystantis svečias galįs būtį pats demiurgas – Odinas Dzeusas ar Dievas Senelis. Čia atsispindi ir socialistiniai barbarų papročiai – šiose visuomenėse buvo itin gerbiami asketai, elgetos, keliaudavę po pasaulį ir užsiimdavę maldininkyste. Šie žmonės galėdavę užeit į bet kuriuos namus ir būti pavaišinti. Ypatingas svetingumas atsispindi ir senovės graikų kultūroje – paklydusio Odisėjo žmona rodė išskirtinę pagarbą svečiams. Tradicinėje kaimo kultūroje svetimšaliams būdavo priskiriamos magiškos galios, jie reprezentavo svetimuosius iš anapus, taigi jiems buvo skiriama didelė pagarba, skirtingai nuo šiuolaikinio nacizmo ir ksenofobijos, kurie propaguoja tėvynės ir tradicijų meilę.

 
ODIN 
 

Tačiau itin nusižengusius svečius barbarai nubausdavo pagal griežtą paprotinę teisę, nors bausmė būdavo humaniška – ritualinė: nusikaltėlis būdavo pašvenčiamas dievams, toks buvo įkyrių daugelio Europos krikščioniškųjų misionierių likimas, taip pat ir su baltų pasauliu susijusių šventųjų Adalberto ir Brunono likimai. Žinoma, keičiasi laikai – keičiasi ir papročiai, nors esmė išlieka panaši.

 

Bus daugiau.

 
2010 05 24