ABĖCĖLĖ. Trumpa anarchizmo enciklopedija 10. Revoliucinis sindikalizmas, anarchosindikalizmas ir FORA
teorija

anarchosindikalizmas        Matomiausiu pirmųjų dviejų XX amžiaus dešimtmečių reiškiniu buvo galingo anarchosindikalistinio judėjimo atsiradimas (pirmiausia romaniškose šalyse – Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje) ir anarchokomunistinės darbininkų organizacijos FORA veikla Argentinoje.

 

        Jeigu Kropotkino darbai buvo bandymas pritaikyti anarchistinę teoriją naujomis sąlygomis, tai anarchosindikalizmo atsiradimas buvo naujas žingsnis anarchizmo taktikoje, papildęs jo priemonių arsenalą naujais ginklais, papildžiusiais propagandą, terorą ir sukilimų organizavimą.

 

Anarchosindikalizmo pirmtakas buvo vadinamasis „revoliucinis sindikalizmas”. Tūkstančiai eilinių socialistinių ir socialdemokratinių partijų bei profsąjungų aktyvistų, nepatenkinti savo bosų, perdaug susižavėjusių parlamentine veikla, oportunizmu, ėmė atsiskirti į ypatingą srovę, gavusią revoliucinio sindikalizmo pavadinimą. Pirmąjį XX amžiaus dešimtmetį sindikalistinėms Italijos ir Prancūzijos profsąjungoms priklausė keli milijonai dirbančiųjų. Revoliucinio sindikalizmo ideologais tapo Fernandas Pelloutier ir Emile’is Pouget.

 

Pagrindiniais sindikalizmo „stulpais” tapo apolitiškumas (nedalyvavimas parlamentinėje kovoje už valdžią), antikapitalizmas, antietatizmas, organizacinio centralizmo ir profsąjunginės biurokratijos neigimas, garbinamas gyvenimo stichiškumas ir klasių kovos kasdienybė, deranti su atsisakymu planuoti visuomenės ateitį. Skelbdamiesi nepartinėmis organizacijomis revoliuciniai sindikatai (sąjungos) vienijo ir socialistus, ir socialdemokratus, ir anarchistus. Visgi bendras radikalumas, organizacinis federalizmas ir stichiškas antietatizmas artino juos prie anarchizmo, o ne prie marksistinių srovių. Revoliuciniai sindikalistai, jungdami darbininkus pagal profesijas, suvokė save kaip galimą būsimos nevalstybinės socialistinės visuomenės „karkasą”. O visuotinį streiką laikė galingiausiu ir veiksmingiausiu socialinės revoliucijos ginklu.

 

CNT FAI

 

Pirmas pasaulinis karas suskaldė sindikalistines profsąjungas į „gynybininkų” ir internacionalistų sparnus. Tuo metu užgimė ir išplito anarchosindikalizmas, jungiantis savyje revoliucinio sindikalizmo ir anarchizmo elementus. 1922-23 metais buvo atkurtas anarchosindikalistinis Internacionalas (Tarptautinė darbininkų draugija), pasiskelbusi M. Bakunino laikų Pirmojo Internacionalo tęsiniu ir vienijusi Ispanijos CNT, Italijos USI, Amerikos „Pasaulio pramonės darbininkus” IWW, prancūzų sindikalistinę profsąjungą, agentiniečių FORA ir kitas, mažesnes organizacijas. Vienu iš didžiausių anarchosindikalizmo teoretikų tapo vokiečių revoliucionierius Rudolfas Rockeris.

 

Tais metais Italiją, kurioje aktyviai veikė anarchosindikalistai, ėmė krėsti dramatiški įvykiai: 1914-ųjų „raudonoji savaitė”, kada visą šalį buvo apėmęs streikas, ir masinis įmonių užiminėjimas 1920-aisiais Milane ir Turine. Visgi Mussolinio fašistinio režimo įsigalėjimas sutriuškino anarchosindikalistų judėjimą šioje šalyje.

 

Reikia pažymėti, kad anarchosindikalistinėse profsąjungose sugyveno ir neretai rungėsi įvairios anarchistinės srovės. Vieniems anarchosindikalizmas buvo tik priemonė (ryšys su darbo masėmis, jų organizavimasis per sindikatus ir įsitraukimas į kovą per streikus), o tokslas – anarchistinis komunizmas, suprantamas Kropotkino dvasia. Kiti anarchosindikalistai tęsė Bakunino „kolektyvizmo” tradiciją, pasisakydami už įmonių perdavimą darbo kolektyvų nuosavybėn ir už paskirstymo ne pagal poreikius, o pagal darbą principą. Pagaliau Ispanijos anarchistams buvo būdingas platus „anarchizmas be apibūdinimo”, taikiai talpinantis savyje skirtingus atspalvius ir sroves ir iš anksto nenubrėžiantis būsimos visuomenės formų.

 

CNT marsas

 

Pačiu gyvybingiausiu šiuolaikiniu anarchistiniu judėjimu Maxas Nettlau įvardijo Argentinos FORA (Federación Obrera Regional Argentina) organizaciją. Ji buvo labai gausi (narių skaičius kartais siekdavo 200 tūkstančių žmonių) ir vykdė bekompromisę radikalią veklą, FORA dažnai organizuodavo milžiniškas demonstracijas ir streikus, peraugančius į barikadų mūšius su policija. Labai idomi ir FORA ideologija. Ši organizacija viena pirmųjų tarp anarchistų kategoriškai pasisakė ne tik prieš kapitalistinę ir etatistinę dabartinę santvarką, bet ir prieš ją gimdantį industrializmą, nenumaldomai atgaminantį visuomenėje hierarchijos ir konkurencijos santykius. Svarbiausias FORA teoretikas Emilio Lopezas Arango industrinio vystymosi ir „geležinių ekonomikos dėsnių” sudievinimui priešpastatė teiginį, pagal kurį labai svarbu etiškas tautų vystymasis. Žmonės nėra tik sraigteliai industriniame mechanizme. Niekas nenulemta. Būtina kovoti prieš „visuomenę kaip fabriką”, griaunantį bendruomenės savivaldos, kolektyvizmo ir solidarumo tradicijas ir paverčiantį žmones atomizuotomis marionetėmis, detalėmis milžiniškoje mašinoje, veikiančioje pagal hierarchijos ir konkurencijos dėsnius.

 

Emilio Lopezas Arango viename savo straipsnių 1920 metais rašė: „Mes norime pasakyti, kad galima sugriauti visą socialinę organizaciją, sunaikinti istorinę valstybę, eksproprijuoti buržuaziją ir likviduoti privačią nuosavybę, bet tie pasikeitimai nebūtinai reikš galutinį kapitalizmo žlugimą. Rusija mums pateikia pavyzdį, kad kapitalistinė organizacija gali išgyventi pralaimėjus buržuazijai. Štai kodėl verta kelti klausimą: ar galima sukurti anarchistinį komunizmą per kapitalizmą? Nė vienas anarchistas nepritars tokiam absurdui. Norint dabar sukurti etinius ir ekonominius komunistinės visuomenės pagrindus, būtina pirmiausia sugriauti darbininkuose vergų įpročius ir dvasią, įstatymo kultą ir pagarbą autoriteto principo atstovams”.

 

FORA

 

Aklam tikėjimui progresu ir industrinėmis technologijomis, asmenybės ištirpimui masiniuose procesuose Argentinos anarchistai priešpastatydavo indeterminizmą, lemiamą asmenybių ir tautų vaidmenį etiniame vystymesi, bekompromisę kovą ne tik prieš kapitalą ir valdžią, bet ir prieš marksizmą bei industrializmą. Pasiekusi milžinišką mąstą, FORA buvo sutriuškinta trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje.

 

Versta iš: Рябов П. В. Краткая история анархизма. Краснодар: Черное и красное, 2000.

Vertė Evaldas Balčiūnas

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti