Vilis Normanas. Jouissance vergijoje
teorija

jouissance 1        Šiandieninis pasaulis verčia mus nemąstyti. Jis verčia vartoti. Ir tai anokia naujiena: kaip dažniausiai teigiama, mąstantis žmogus gali rinktis, ką vartoti, bet reklamos visuomenėje siekiama priversti vartotoją trokšti vieno ar kito daikto. Viskas, kas yra aplink mus, kaip teigiama, tai viena didelė reklama, kurios tikslas – priversti išleisti uždirbtus pinigus, patirti frustraciją ir dar daugiau dirbti. Vis didinti apsukas, kad įgyvendintum svajones, kurias galima nusipirkti.

 

Tai galima pavadinti ekonominiu žaginimu. Jo tikslas – nemąstantis ir vis daugiau dirbantis frustruotas darboholikas, kuris didžiuojasi, kad daug dirba, daug uždirba ir daug išleidžia. Šiais laikais, kaip sakė vienas pažįstamas, madinga niekada neturėti laiko, visada kažkur skubėti ir dieną naktį dirbti.

 

Bet tai labai paviršutiniškas ir naivus šio reiškinio supratimas. Jis tikrai nėra toks paprastas, kaip dažnai apie jį kalbama: neva viskas aišku, tad neverta kartoti tų pačių klišių. Kad reklama bloga, neva žino ir vaikai, kad vartotojai yra nieko verti, taip pat neva visi žino. Tačiau iš tiesų yra visiškai atvirkščiai – tai, kas vadinama žinojimu, tėra iliuzija, kuri taip puikiai paslėpta po butaforine kauke, kad jos šiandien neįžvelgia net ir labai gabūs intelektualai.

 

Žinoma, dažnai jie ir nenori daryti įžvalgų, kurios ne tik kad nebūtų populiarios, bet ir sukeltų atvirą neapykantą, todėl išguja iš savo žodyno visus bent truputėlį aštresnius žodžius ir palieka iškastruoto nuobodulio tekstą, kuriame dažniausiai tėra atkartojami kiti autoriai, siekiant parodyti, kad pats nesugebi mąstyti. Tai Lietuvoje vadinama intelektualumu. Kiekvienas referatų rašytojas gali tapti mokslų daktaru, o kartais ir profesoriumi, jei labai atkakliai referuos ir gausiai kartos tą patį per tą patį. Bet čia tik trumpas ekskursas, norint parodyti, kodėl mūsų postideologinėje visuomenėje nėra aršios ar net žiaurios kritikos nūdienos reiškiniams. Ir dėl to pati visuomenė tampa vis bukesnė, lengviau valdoma, vis labiau nepatenkinta ir juokingai graudžia. Ir žinoma – nemąstančia.

 

Jeigu pripažinsime, kad, anot J. Lacano, malonumas yra „tikras Daiktas“, pagrindinė negalimybė, aplink kurią struktūruojamas kiekvienas reikšmės tinklas, tuomet turėsime pripažinti ir tai, kad žmogus stengiasi kuo labiau prie jo priartėti. Troškimas patirti jouissance (šis komplikuotas terminas Lacano psichoanalizėje įkūnijo „skausmingą malonumą“) reiškia ne tiek siekį gauti malonumą, kiek siekį sumažinti tuštumą, nuolatos kamuojantį trūkumą to, kas yra prarasta. Užpildyti save malonumu kaip kuru.

 

Jouissance – ko tikriausiai visai nesitikėjo termino kūrėjas – geriausiai nusako šiandieninio pasaulio padėtį: ne frustraciją, kaip teigia dažnas kultūros kritikas, bet skausmą, kuomet patiri malonumą. Paradoksalu, kad laimės visuomenėje, kurioje išsižadama visko, kas galėtų kelti skausmą – nuo įžeidžiančių žodžių viešoje erdvėje iki paprasčiausių taikių mitingų (kaip nesantaikos kurstymo), – pati laimė tampa skausmo šaltiniu.

 

Kokie galėtų būti pavyzdžiai? Tai tie „malonumai“, tie mus turintys patenkinti dalykai, kuriuos mes darome ne todėl, kad norime, bet todėl, kad tai vadinama malonumu, ir kiekvienas, kuris to nedaro, mano, kad negali būti laimingas. Kiekvienas vyrų žurnalas moko geisti didžiakrūtės blondinės, o kiekvienas moterų žurnalas nurodo, koks partneris yra idealus. Kadangi jouissance turi aiškią kūniškumo konotaciją, tai dar labiau padidina jo „tinkamumą“ esamai situacijai atskleisti.

 

jouissance 2

 

Iš tiesų mūsų visuomenėje malonumas tapo prievarta. Jo siekis ne nuvilia, kaip banaliai sakoma, bet kelia skausmą, nes visuomet yra a priori primestas viso postmodernaus kapitalizmo ideologijos. Ir mintis, kad esame išsivadavę iš ideologijos gniaužtų, S. Žižeko manymu, tik rodo, kaip giliai mes esame joje paskendę: šiandieninės ideologijos pavyzdžiu galėtų puikiausiai tapti to paties S. Žižeko mėgstamas kartoti paradoksas – kava be kofeino. Mes tikime, kad geriame kavą, nors joje nėra būtent to, kas sudaro jos esmę. Kitaip sakant, šiandieninė ideologija yra be ideologijos.

 

Klausimas – ar tai vis dar ideologija? Beje, ne vienas filosofas norėjo atsisakyti šio termino. Manyčiau, kad tai vis dėlto ta pati ideologija, tik dar pavojingesnė, nes ji kiekvieną kartą pasirodo tik tada, kai save neigia. Ir, žinoma, būtent todėl sunku aptikti ir demaskuoti ją, kaip ankstesnėmis epochomis buvo be gailesčio sudraskytos visos ideologijos.

 

Kur galima aptikti tokios ideologijos pavyzdžių? S. Žižekas išradingai sako: karas su terorizmu įgalino demokratines valstybes įteisinti kankinimus. Klausimas, ar tai vis dar demokratija? Kaip kava be kofeino, tik šiuo atveju priešingai – demokratija su kankinimais. Bet tai maža dalis tokios ideologijos. N. Chomsky puikiai įžvelgia, kad Amerikai neužtenka vien tik kovos su terorizmu, kad galėtų įteisinti kankinimus, tai dar pridengiama humanizmo diegimu. Kitaip sakant, mes naikiname teroristus vardan tos demokratijos. Demokratija turi įteisinti savo neigimą, kad toliau išliktų demokratija. Štai toks galėtų būti šiandieninės ideologijos pavyzdys.

 

Panašią situaciją turime ir kalbėdami apie jouissance. Malonumas, kuris save paneigia, kad galėtų save patvirtinti. Tai yra mes išgeriame kavą be kofeino kaip kavą, ne kaip ką nors kitą, bet mes negauname tikros kavos efekto, o gauname visišką jos priešybę – paprastą gėrimą. Mes tikime, kad geriame „kavą“, nors tai nėra kava. Štai kur yra postideologinės visuomenės žavesys: tai ne Tikrovės dykuma, kurioje neliko Tikrovės, – tai Tikrovė, kuri yra be „kofeino“ – „tikrumo“. Ir jau neįmanoma jokia dykuma. Nes nėra paties tikrumo. Tokia visuomenė – be skausmo, be neapykantos, be viso to, kas turi negatyvų atspalvį. Bet ji, paradoksalu, – tampa skausmo priežastimi.

 

(Jei esate matę, kaip naktiniame klube šėlsta malonumo trokštantys žmonės, tada puikiai suprantate, kaip veikia jouissance principas: diskotekos yra pati populiariausia pasilinksminimo vieta Vakarų pasaulyje.)

 

Bet ar toks Vakarų pasaulis tapo laimingesnis? Tyrimai rodo visiškai priešingą dalyką – vakariečiai darosi vis nelaimingesni. O nelaimingesni jie tapo dėl to, kad tai, kas turėtų būti malonumas, sukelia tik skausmą (nebūtinai jis turi būti fiziškas – psichologinis skausmas daug skausmingesnis). Tai ne nusivylimas, ne frustracija, ne, tai daug blogiau. Tai prievarta, kurios pats sieki. Tai prievarta, kuri teigia, kad išvaduoja nuo bet kokios prievartos. Tokių pavyzdžių – daugybė. Tereikia suvokti, kad tuomet, kai Vakarų pasaulis nusprendė tapti rojumi, jis virto pragaru.

 

Išėjimų iš šio akligatvio, visgi, sakyčiau, ne taip lengva surasti. Net tada, kai neigi ideologiją, iš tiesų tu ją teigi. Nes šiandieninė ideologija yra neigimas. Atsiribojimas – kraštutinumas, kuris reikštų pasitraukimą iš žmonių pasaulio.

 

Kaip demaskuoti ir deformuoti postideologiją, kurią aš taip ir pavadinčiau – jouissance, yra protingesnių ir intelektualesnių už mane darbas. Raginu juos spręsti tikrai rimtas problemas, o ne užsiimti vienadienių paskalų sklaidymu.

 
2010 05 29

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti