ABĖCĖLĖ. Trumpa anarchizmo enciklopedija 11. Anarchistai ir pilietinis karas Ispanijoje 1936-1939 metais
teorija

cnt 1936        XX a. 2-ajame ir 3-ajame dešimtmetyje daugelyje Europos šalių įsitvirtino totalitariniai režimai, kurie anarchistų judėjimą sunaikino jėga arba nuvarė į gilų pogrindį bei emigraciją. Taip atsitiko Rusijoje, Vokietijoje, Italijoje. Vis dėlto išliko šalis, turėjusi bene stipriausią anarchistinį judėjimą ir ilgametes anarchizmo tradicijas. Tai Ispanija. Septyniasdešimt metų trukusi Ispanijos anarchistų agitacija, visa virtinė sukilimų ir streikų, platus anarchistinių mokyklų tinklas, galingos profsąjungos, besiremiančios bendruomenine, kolektyvine dirbančiųjų savimone, visa tai Ispanijos anarchistus pavertė lemiama revoliucinio proceso jėga.

 

4-ajame dešimtmetyje anarchistinei profsąjungai CNT priklausė apie du milijonai darbininkų, o Iberijos anarchistų federacijai (FAI) – keli šimtai tūkstančių žmonių. 1936 matais CNT kongresas Saragosoje priėmė programą: “Libertarinio komunizmo koncepcija”, numatančią sukurti naują visuomenę – komunų ir sindikatų federaciją, visuomenę be pinigų, su decentralizuotu ekonomikos planavimu, darbininkų milicija vietoje reguliarios kariuomenės.

 

1936 metų liepą kilęs generolo Franco maištas ir po jo sekęs pilietinis karas pastūmėjo anarchistus ryžtingiems veiksmams ir suteikė galimybę įgyvendinti didžiausią XX amžiaus socialinį eksperimentą, tiek mąstais, tiek ir radikalumu toli pralenkusį Machno judėjimą Ukrainoje.

 
 

Sužinoję apie frankistų maištą, tūkstančiai darbininkų anarchistų išėjo į Ispanijos miestų gatves ir stojo į kovą su maištininkams. Ši kova prieš atakuojantį fašizmą peraugo į išpuolius prieš dvarininkus ir kapitalistus: darbininkai visur užiminėjo įmones, valstiečiai – dvarininkų žemes, kūrėsi liaudies milicijos būriai. CNT kontroliavo Aragoną ir Kataloniją (su sostine Barselona) – Ispanijos sritį su labiausiai išvystyta pramone. Buvo suformuoti anarchistiniai ginkluoti daliniai, kuriems vadovavo legendinis Buenaventura Durruti. Jie išvyko į frontą kariauti su frankistais.

 

Revoliucija tiesiogiai palietė visas gyvenimo sritis. Tuo metu Ispanijoje buvo sukurta anarchofeministinė organizacija „Mujeres Libres” („Laisvosios moterys”), iškėlusi uždavinį kovoti prieš tradicinį Ispanijos visuomenės patriarchališkumą ir įtraukti moteris į visuomeninę, politinę bei kultūrinę veiklą.

 

Socializuotos pramonės įmonės, užimtos darbininkų, veikė gana efektyviai. Sprendimus priimdavo darbo kolektyvų susirinkimuose, buvo žymiai padidinti atlyginimai, pelnai buvo investuojami į kultūros projektus švietimo ir kultūros reikmėms (daugelis darbininkų pirmą kartą gyvenime galėjo apsilankyti kine ar teatre). Bet toliausiai socialinė revoliucija nužengė kaime, ypač Aragone. Valstiečiai bendruose susirinkimuose vertė vietos valdžią, rinko revoliucinius komitetus, atiminėjo žemes iš dvarininkų, kūrė kooperatyvus. Tie kooperatyvai, arba „kolektyvai” (kurie vadinosi kitaip nei TSRS), kūrėsi iš apačios ir laisvanoriškai – norintys galėjo individualiai (nenaudodami samdomo darbo) dirbti žemę. Buvo kuriami kolektyviniai sandėliai ir parduotuvės. Atskiri kooperatyvai jungėsi į federacijas.

 

Judėjimas įgavo platų mastą. Aragone buvo sukurta 400 tokių kolektyvų, Kastilijoje – 300, Katalonijoje – 40. Aragone kolektyvams priklausė 400 tūkstančių žmonių (70% gyventojų) ir jie apdirbo 60% visos dirbamos žemės. Remdamiesi amžiais nusistovėjusiomis bendruomenės tradicijomis ir anarchizmo klasikų idėjomis, kolektyvai veikė savivaldos ir herarchijos atmetimo principais – visi svarbiausi sprendimai buvo priimami kolektyvo narių susirinkimuose. Aragono kooperatyvai daug pasiekė žemės ūkyje. 1937 metais delius Aragone išaugo 20%, tuo tarpu kituose šalies regionuose jis žymiai sumažėjo. Buvo statomi namai, ligoninės, kultūros įstaigos.

 
 

Šiuolaikinis tyrinėtojas A. Šubinas teigia: „Anarchistinių socialinių pertvarkymų rezultate susikūrė naujas ekonomikos sektorius, kokybiškai besiskiriantis tiek nuo kapitalistinio, tiek ir nuo valstybinio. To sektoriaus išskirtinis bruožas – dirbančiųjų kolektyvinis gamybos priemonių valdymas, įtakingos savivaldos struktūros ir dirbančiųjų dalyvavimas priimant gamybinius sprendimus. Anarchistai ir kairieji socialistai žengė praktinį žingsnį likviduodami gamintojo ir gamybos priemonių susvetimėjimą. Nežiūrin į sunkumus, anarchistams pavyko sukurti santykinai efektyviai veikiančią socialinę sistemą (kiek buvo įmanoma pilietinio karo sąlygomis)”.

 

Vis dėlto šis socialinis eksperimentas buvo nutrauktas prievarta. Pradinę, kad ir labai sąlyginę „antifašistinę vienybę” pakeitė rimti nesutarimai ir konfliktai tarp dviejų pagrindinių respublikonų stovyklos jėgų – anarchistų ir Ispanijos komunistų partijos (IKP). Glaudžiai susijusi su Stalino režimu, Ispanijos kompartija atsisakė socialinių pertvarkymų ir pasuko visuomenės centralizavimo bei militarizavimo link. Anarchistų liaudies milicija komunistams atrodė lyg žalingas „partizanavimas’, o gamybos savivalda socialinėse įmonėse ir žemės ūkio kolektyvų kūrimas – pavojinga alternatyva komunistų siūlomai nacionalizacijai ir ekonomikos suvalstybinimui. Komunistai žiūrėjo į anarchistus kaip į savo pagrindinius politinius konkurentus, anarchistai savo ruožtu, įvertindami Rusijos revoliucijos patirtį, nepasitikėjo savo laikinais sąjungininkais antifašistinėje kovoje.

 

Remdamasi TSRS karine galia, IKP ėmėsi kontroliuoti valdžios aparatą, armiją ir jėgos žinybas (į kurias aktyviai skverbėsi iš Tarybų Sąjungos atvykę kariniai specialistai ir NKVD darbuotojai). Komunistai pradėjo internacionalinių brigadų valymą šalindama nelojalius Stalinui žmones. Paradoksalu, bet komunistai bendradarbiavo su dešiniaisiais socialistais ir liberalais, tuo tarpu anarchistai suartėjo su kairiuoju socialistų sparnu, vadovaujamu Largo Caballero (kuris pasisakė už sindikalistinės vyriausybės, besiremiančios socialistinėmis ir anarchistinėmis profsąjungomis, sudarymą). Iš apačios anarchistams aktyviai dalyvaujant vykusi socialinė revoliucija ir komunistinis kursas į diktatūrą, valstybės stiprinimas ir nuosaikumas socialinėje politikoje, neišvengiamai turėjo atvesti į respublikonų stovykloje besivaržiusių jėgų susidūrimą.

 
 

Kontroliuodami armiją ir jėgos struktūras, komunistai ėmė medžioti opozicijos veikėjus, pirmiausia anarchistus. 1937 metų gegužę komunistai išprovokavo mūšius Barselonoje, pasibaigusius anarchistų būrių nuginklavimu ir teroro prieš CNT ir FAI pradžia. O 1937 metų rugpjūtį iš fronto atitraukta komunistinio generolo Listerio tankų brigada užgriuvo Aragono kooperatyvus. Spaudžiant kompartijai, Katalonijos ir kitų regionų kolektyvinės įmonės buvo nacionalizuotos.

 

Komunistai, laimėję prieš anarchistus, šventė Pyro pergalę. Tie įvykiai nulėmė Ispanijos revoliucijos žūtį. Susilpninta vidinės kovos, respublika nepajėgė atsispirti fašistų kariuomenės puolimui. Areštus, mirties bausmes, prievartinius kolektyvų išardymus, kuriuos pradėjo komunistai, toliau tęsė frankistai, įžengę į Aragoną 1938 metų kovą. Respublikos žliugimas 1939 metais ir generolo Franco diktatūros įsigalėjimas sukėlė naujas represijas prieš anarchistus. Nors partizaninė anarchistų kova prieš fašizmą tęsėsi dar ištisą dešimtmetį, bet judėjimui buvo suduotas mirtinas smūgis.

 

Versta iš: Рябов П. В. Краткая история анархизма. Краснодар: Черное и красное, 2000.

Vertė Evaldas Balčiūnas