Regimantas Tamošaitis: Gobšumo instinktas
teorija

        „Juk tik gobšus žmogus gali būti geras verslininkas“, – tokią frazę nugirdau žiūrėdamas išmintingą anglų filmą apie pasakas ir apie turtuolių kilmę. Jame labai įdomiai buvo sugretintas mitinis pasaulis ir moderni visuomenė. Pasaka apie milžinus ir apsukruolį britą vertinta pagal šių dienų etinius kriterijus, beveik pokolonializmo dvasia. Pasirodo, ta pasaka yra visiškai amorali, ją pateisina ir jos vaisiais naudojasi tik vienas toks gobšuolis, prisidengdamas verslininko vardu. Esu verslininkas, sako jis, tai tiesiog privalau būti gobšus. O kaipgi kitaip? Iš kvailų milžinų viską reikia pavogti, o juos pačius – užmušti. Kam jiems gyventi ir ką nors turėti, jeigu jie neturi proto? O tokio elgesio moko pats pasakos herojus.


        Kadaise tas herojus, vienos kilmingos britų giminės pradininkas, gyveno varganais mitiniais laikais ir buvo paprasčiausias driskius. Su savo kerėpla motina jis pasodino pupą, jos stiebu užsiropštė į dangų, kur rado nevalyvių milžinų karalystę. Apsukruolis britas iš vieno tokio milžino bei žmogėdros pavogė aukso kiaušinius dedančią žąsį, o patį milžiną klastingai nudaigojo: kai vagį persekiojantis milžinas leidosi žemyn, vyrukas su savo motuše pakirto pupos stiebą. Milžinas nudribo ant vargšų žmonių žemės ir gavo galą. Visi džiaugėsi. Kaip byloja vienas J. Salingerio epigrafas: „Dailidė nukrito nuo stogo ir šiandien jau nebepietaus“.

        Istorijos moralas yra toks: kilmingos giminės turtų pradžia – vagystė ir žmogžudystė, todėl visa aristokratiška giminės garbė išaugusi iš nusikaltimo. Už šitą blogį reikia sumokėti palikuonims. Nors anas milžinas buvo labai bjaurus ir brutalus, visgi žmogžudystė – net savigynos tikslais – yra nepateisinamas blogis. Žmogus – kad ir koks būtų stambus (?) ir nedoras, nesimpatiškas ir atkarus – niekuomet negali būti priemonė kitiems tikslams, net ir patiems kilniausiems. Pati didžiausia bjaurybė yra tikslas pats sau, – taip mus moko europiečių išrastas humanizmas. Žmogžudystė yra fundamentalios būties tvarkos pažeidimas, ji pakerta žmoniškumo idėją – kaip tas gobšuolis pupos stiebą, – todėl bausmė žmogžudžio laukia metafizinėje būtyje. Arba ateities laike. Priežastis turi būtinai sulaukti savo pasekmės, kitaip mūsų protas netenka galios, ir nelieka jokios moralės. Čia nėra senaties termino, taip pat negalioja ir laikų bei epochų pasikeitimas. Bausmė susiranda nusikaltėlį kaip jo sielos priekaištas, kaip sąžinės balsas, tai baisus vidinis teisėjas, nenumaldoma jėga. Sąžinė yra Dievo veikimas žmoguje, o pats Dievas – visi žmonės krūvoje, sąmoninga, mąstanti gyvenimo visuma. Tokia idėja patvirtinta filosofijoje (I. Kantas), išreikšta literatūroje (F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, J. Biliūno „Vagis“).

        Bet vagims ir gobšuoliams sąžinė – nė motais. Kur ten, jiems kad tik būtų ką plėšti ir žudyti. Nes gobšumas neturi nei metafizinio, nei kultūrinio matmens. Jis yra tik laukinis atsargų kaupimo refleksas, glaudžiai susijęs su kovos dėl būvio instinktu. Žmogaus godulys – archajiškiausia jo prigimties savybė. Jis reiškia ir begalinį apsukrumą, ir sąmonės tamsą. Šis laukinis kaupimo instinktas vienodai šokdina ir turtuolį, ir elgetą. Priklausomybė nuo turtų yra didžiausio vargo liga, kažkokios klaikios atminties padarinys.

        Nematau kokybinio skirtumo tarp milijardieriaus, kuris, kaip kažkur buvo rašyta, taupydamas pinigus perka dvylikos metų senumo automobilį „Niva“ (vargšas milijardierius pigiau nerado), ir tarp nuprotėjusio vargetos, kuris paklaikęs velka iš konteinerių į savo irštvą visokias išėdas ir drapanas, tempia viską, kas tik pakliūva po ranka. Abu yra bepročiai, necivilizuoti žmonės. Nes besaikis pinigų troškimas kilęs iš laukinės baimės mirti badu. Tai vienintelis į dabartį persikėlęs urvinio žmogaus palikimas – bruožas, kuris civilizuotais laikais ne silpsta, o tik stiprėja. Kuo aukštesnė civilizacija, tuo gajesnis kapitalizmas.

        Turtuolių gretos auga diena iš dienos, bet tas archajiškos ar natūralistinės kilmės nusikalstamumas civilizuotoje visuomenėje imamas vertinti kritiškai, todėl dažnas apsukruolis ima kratytis piniguočiaus šlovės. Tarp kultūringų žmonių nesmagu atrodyti vien tik gobšiu verteiva. Tada atsiranda keistas prieštaravimas: pralobę žmonės rengia filantropijos akcijas, užsiima labdaringa veikla, teikia pagalbą atsilikusioms šalims ir šiaip visokiems nelaimėliams, kurių protėviai, matyt, gyveno dorai ir sąžiningai ir nepuoselėjo laukinio gobšumo instinkto. Atidavęs šiek tiek savo pinigų, padėjęs benamiams ar vargetoms menininkams (kurių vardas – legionas), milijonierius lyg palengvina savo moralinę naštą ir jau gali laikyti save civilizuotu žmogumi. Jis ima lankyti visokias nenaudingas parodas, sėdi koncertuose, skaito knygas ar net domisi filosofija (tokių polinkių viešas demonstravimas Lietuvoje dar retas reiškinys, bet jau ne už kalnų).

        Bet jeigu jau esi milijonierius – tai ir būsi toks amžinai. Būsi civilizacijos raritetas – archajinis, mitinis, laukinis personažas. Negi normalus žmogus gali pats iš savęs uždirbti milijonus ar net milijardus? Nieko panašaus, – jei nesugebėsi ko nors pavogti, apiplėšti, pasinaudoti artimų savo kaimenėmis, tokių turtų niekaip nesukrausi.

        Panašiai apie nusikalstamą kapitalizmo kilmę rašė Karlas Marxas, taip jį įsivaizdavo visi „svieto lygintojai“, socialistinių pažiūrų žmonės. Niekingą verslininko kilmę pagal šį stereotipą pavaizdavo Lazdynų Pelėda (jaunesnė iš Pelėdų – Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė) apsakyme „Fabrikanto protėvis“. Kapitalo kilmė – ikikultūrinis džiunglių instinktas. Didžiojo verslo pradžia – sąvartynai ir juose gyvuojanti brutaliausia kovos dėl būvio mokykla. Vėliau tai tampa aukštesnio rango pinigų darymo akademija. Ekonomistai, vadybininkai, advokatai – šiandien tai respektabilios profesijos. Bet visi pradeda nuo to paties – nuo nusikaltimo. Be nusikaltimų šios prestižinės profesijos žlugtų.

        Pinigų darymas yra jaudinanti naujos komercinės literatūros tema. Klesti tokia knygų rūšis, skirta kvailiems buratinams (sukčiai be asilų niekaip nepralobtų). Jos moko greitai ir lengvai praturtėti, per dieną kitą tapti milijonieriumi ir panašiai. Bet už gobšią svajonę pirma turi atiduoti savo tikrus, nors ir nedidelius, pinigus.

        O negi gali kitaip manyti, jei žudyti moko ir gobšumą skatina mūsų doros pasakos – seniausia žmogaus praktinės moralės mokykla? Užmušk kokį ten slibiną, naivų vilką ar piktą raganių, atimk iš jų auksą ir tada jau gyvenk ilgai bei laimingai. Tačiau ką nors nudobti nėra taip lengva, čia vien noro neužtenka. Tie milžinai piniguočiai yra gudrūs ir stiprūs, o tu net padoraus ginklo įsigyti neįstengtum. Ginklai kainuoja labai brangiai, ypač jei ruošiesi nusikaltimui ir turi jų ieškoti nelegaliai. Ir kaip paskui paspruktum, kaip pasislėptum? Baigėsi pasakų laikai, kada piniguočius galėjai žudyti nebaudžiamas. Tačiau gobšumo ir žudymo svajonė išliko šiuolaikinėse Holivudo pasakose. Žavimės apsukriais veiksmo filmų herojais, kurie apiplėšia bankus, nudobia vieną kitą sėbrą, teisingumo gynėją ar šiaip prašalaitį ir paskui, susigrobę pinigus ir dar gavę prie šitų neteisėtų turtų kokią gražuolę, gyvena ilgai ir laimingai. Visiškai taip, kaip būna pasakose. Norėtume ir mes tokios gražios pasakos, bet kad...

        Pasakos – kolektyviniai žmogaus svajonių vaizdiniai, akademiškai pasakius, – archetipai. Skaitydamas lietuvių liaudies pasakas atkreipiau dėmesį, kad jose, matyt, kaip ir daugelio tautų pasakose, svarbiausia yra išlikimo menas. Išlikti bet kokiomis aplinkybėmis ir bet kokiomis priemonėmis.

        Išvada tokia: verslo šaknys auga iš tamsos, iš baisių laikų, iš laukinės prigimties. Tai instinktyvus egzistencinis poreikis, o kultūra – šio plėšraus instinkto stabilizavimas, jo slopinimas. Gamta liepia išlikti individams, skatina jų konkurenciją, natūralią atranką, bet kultūra saugo visą rūšį ir derina individų interesus. Todėl kultūra neleidžia žudyti be priežasties, siekiant vien tik savo tikslų, ji netoleruoja gobšumo, kai vienas kuris individas bando iškilti kitų sąskaita. Kultūringi žmonės labai džiaugiasi, jei kokiam iškilėliui ima ir nepasiseka. Jeigu jį po nakties kur nors randa be galvos ar panašiai. Bet šis instinktas rizikuoti dėl pelno dažnai būna stipresnis ir už sveiką protą, ir už artimą savo, ir už visą kultūrą.

        Taip ir gyvename, vartodami ir svajodami. Svajoti neuždrausta, bet milžiną nudobti bijočiau. Todėl taip ir gyvenu, saikingai, kultūringai. Nieko nekaltinu, pasaulis ir turi būti įvairus, o aš jame esu tik „sviesto lygintojas“.

        „Literatūra ir menas“

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti