Iliuzinis spektaklio visuomenės maištas (2)
teorija

riots not diets        Tokiu būdu puikiai matome, kaip lengvai kairiųjų lozungus perima šiuolaikiniai dešinieji. Be jokios kritikos perimant tai, kas labai patrauklu ir todėl idealizuojama, atsiranda tokie „naujųjų dešiniųjų’ klystkeliai kaip nacionalanarchistai, savo ideologiniame bagaže suvertę į vieną krūvą kraštutines dešiniąsias ir kraštutines kairiasias idėjas. Taip eilinį kartą dezorientuodami miesčionis, o tai ypatingai pavojinga, kai nėra stiprių radikalios kairės organizacijų.

 

Tuo tarpu Murray’us Bookchinas taip apibūdino madingus antidogmatikus anarchistus (kurių „gyvenimo būdas” XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje jį traukė, bet jau tada jis manė, kad gyvenimo būdas neturi būti suabsoliutinamas pats savaime, o turi „įsiūbuoti gyvenimo valtį” namuose ar darbovietėje): „Jo [gyvenimo būdo] susirūpinimas savo paties unikalumu ir savo įvairiomis pasipriešinimo koncepcijomis nuolat griauna socialistinį libertarinės tradicijos pobūdį. Ne mažiau nei marksizmą ir kitas socializmo kryptis, anarchizmą galėjo paveikti buržuazinė aplinka, todėl stiprėjanti japių kartos „vidinė jėga” ir narcisizmas palieka savo pėdsaką daugelyje pripažintų radikalų. Avantiūrizmas, asmeninė bravūra ir panieka teorijai yra keistai giminingi iracionaliems postmodernizmo prietarams, teorinio nenuoseklumo triumfui (pliuralizmui), apolitiškam ir antiorganizaciškam prisirišimui prie vaizduotės, noro ir ekstazės, o taip pat stipriai į save orientuoto kasdienybės žavesio kerams. Visa tai atspindi tuos praradimus, kuriuos socialinė reakcija primetė Europos ir Amerikos anarchizmui per pastaruosius du dešimtmečius.”

 

Tačiau tų „revoliucionierių“ neveikia jokia kritika, jie, kaip ir „dogmatikai” (sektantai), visada lengvai atsikerta, kad jų tiesiog nesupranta, ir prikergia visuomenės konservatyvumą bei jos atsilikimą. „Juodasis blokas” (paėmus plačiau – ir sukiliminis anarchizmas, insurekcionalizmas) bei savyje užsisklendęs antifašizmas – daugelio šiuolaikinių anarchistų šventosios karvės (žinoma, ne vienintelės). Todėl vertėtų išklausyti kritikus, manančius, kad tokių amorfiškų idėjų pagrindu neįmanoma sukurti nieko, kas keltų pavojų sistemai.

 

Pirmąją sąvoką gerai apibūdino anarchizmui artimas IWW narys Davidas Roviksas: „Šiuolaikinio pirmojo pasaulio šalių [Globalios Šiaurės] kontekste atrodo akivaizdu, kad maištai, net jeigu juose nedaug maištingumo, tik trukdo kurti masinį judėjimą. Aš neabejoju, kad pirmajį akmenį dažniausiai meta persirengęs policijos bendradarbis, bent jau 50 proc. visų atvejų. Bet aš irgi neabejoju kad dauguma žmonių, priskiriančių save „Juodajam blokui“ ir ginančių savo „taktiką”, yra geri žmonės, savo bendruomenėse atliekantys gerus darbus, kol nepradeda mėtyti akmenų į vitrinas. Ar tiki jie tuo, ar ne, bet mėtydami akmenis į vitrinas per demonstracijas, jie daro tą patį darbą, kaip ir policijos provokatoriai, – tiesiogine, o ne perkeltine prasme.”

 

Antrąją tezę, pabrėžiančią antifašizmo savarankiškumą ir galimybę per jį sukurti stiprų antisisteminį judėjimą, praeito amžiaus 10-ojo dešimtmečio viduryje griežtai ir kategoriškai paneigė Ispanijos anarchosindikalistai. Jie sakė, kad „antifašizmas – tai integracijos į sistemą forma”, nesmerkdami paties antifašizmo, kada jis yra kasdienės kovos už laisvą visuomenę dalis.

 

Yra ir dar viena „karvė“, šventa nemažai anarchistų maištininkų daliai, – tai „kontrkultūra” ir jos svarbos kovoje už naują visuomenę pervertinimas.

 

„Kontrkultūra”, sako daugelis anarchistų, vėl ir vėl su pasitenkinimu prisimindami „audringų 1968-ųjų” palikimą, – štai kas gali nuversti kapitalizmą (bent jau „padaryti rimtą spragą” kasdienybės ribose gyvenantiems gyvybingiems paaugliams, orientuotiems į nonkonformistinę ateitį). Tuo tarpi poleminės knygos, sukėlusios daug svarstymų tarp radikalių kairiųjų, „Parduodamas maištas” autoriai Josephas Heathas ir Andrew Potteris tvirtina, kad:

 

„Kontrkultūros maištininkai pasidarė panašūs į pranašus, kurie pranašauja pasaulio pabaigą ir yra priversti nuolat perkelti jos datą vėlesniam laikui: terminai praeina vienas po kito, bet nieko neatsitinka. Kiekvieną kartą, kai sistema kooptuoja naują maišto simbolį, kontrkultūros maištininkai priversti eiti toliau, kad įrodytų savo alternatyvumą ir atsiribotų nuo niekinamų masių.

 

Kadangi kasdieniai simbolinio pasipriešinimo aktai, apibūdinantys kontrkultūrinį maištą, iš tikro negriauna sistemos, kiekvienas, kuris iš tikro prisilaiko kontrkultūrinio mąstymo, galų gale imasi pačių ekstremaliausių maišto formų. Metas, kai tas maištas pradeda griauti, dažniausiai sutampa su jo perėjimu į asocialią formą. Tada jūs tampate nebe maištininku, o paprasčiausiu kenkėju.”

 

Kairieji maištauja, bet maištas panašus į pirstelėjimą – už garsių frazių ir radikalių pogromų iš tikro neslypi nieko rimta. Visa tai ne daugiau kaip spektaklis spektaklyje, keliančiame džiaugsmą „sistemos” dirigentams.

 

spektaklio revoliucija

 
Išeitis?
 

Tokia radikaliosios kairės judėjimo būklė negali neslėgti tų, kurie nuoširdžiai bando visuomenėje platinti kairiuosius idealus. Bet viena yra dejuoti, kad spektaklis įsiurbė protestą, ir visai kita – pabandyti rasti išeitį iš susidariusios padėties (kurios nereikia visiems tiems kvazi- ir pseudorevoliucionieriams). Nuodugnus klausimo, kaip pakeisti padėtį ir vėl padaryti, kad radikalios kairiosios idėjos pasiektų masių, o ne saujelės marginalų samonę, gvildenimas yra vertas atskiro tyrimo. Šiuo atveju aš tik pabandysiu pateikti kai kuriuos pastebėjimus, liečiančius anarchistinį judėjimą.

 

Pirmiausia reiktų liautis idealizuoti „audringų 1968-ųjų” palikimą. Juo labiau kad tas palikimas didele dalimi buvo perimtas sisteminių politikų ir „naujųjų dešiniųjų”. Juo labiau kad kontrkultūros ir anarchizmo kaip gyvenimo būdo aukštinimas – tai izoliavimasis ir užsidarymas gete, sąmoningas atsisakymas kontaktų su visuomene, šiandien labai nutolusia nuo radikaliosios kairės ideologijos.

 

Tuo pačiu negalima ir aklai tikėti XX amžiaus pradžios revoliuciniu anarchokomunizmu arba 1920-30-ųjų „auksinės epochos” anarchosindikalizmu, kaip ir ekoanarchizmu, į kurį tiek vilčių dėjo Murray’us Bookchinas. Visas šias idėjas reikia iš naujo permąstyti ir modernizuoti, priešingu atveju mes turėsime reikalą su dogmatizmu, kuris nė kiek negeresnis už antidogmatinį „gyvenimo būdo anarchistų” revizionizmą.

 

Be to, reikia žinoti, kokiam tikslui kvieti aplinkinius, tai yra turėti bent jau schematinį vsuomenės, kuri turėtų pakeisti šiuolaikinę, modelį. Ir čia vėlgi nepadės jokios nuorodos į Piotrą Kropotkiną, Rudolfą Rockerį, Jeaną Grave’ą, Georgijų Chadžijevą, Lopezą Arango arba Emile’į Pouget, kaip ir nuorodos į Paryžiaus komuną, Didžiosios Rusijos revoliucijos eigoje anarchistų vykdytus socialinius eksperimentus arba libertarinį-komunistinį anarchosindikalistų eksperimentą 1936-1939 metais Ispanijos pilietinio karo metu, kaip ir visi svarstymai apie šiuolaikines komunas ir bendruomenes, ar tai būtų Aurovilis, ar Kristianija, ar šimtai kitų.

 
Masinį anarchistinį judėjimą aš įsivaizduoju tik kaip anarchosindikalistinį, bet tuo pačiu jis neturi automatiškai kopijuoti Ispanijos CNT, Italijos USI, Argentinos FORA praeito amžiaus 20-30 –ųjų palikimo. Taip, jų patirtyje, idėjose ir kritiškame požiūryje į tikrovę šiuolaikiniams libertarinės komunistinės visuomenės šalininkams buvo daug įdomaus, pamokomo ir naudingo, tik kieme dabar ne praeito amžiaus pradžia, o socialinės ir ekonominės realijos nuo tų laikų smarkiai pasikeitė, paaštrėjo ekologinės problemos, o kapitalizmas išbandė Keinso teorijas ir neoliberalizmą (tegul ir grįždamas naujam lygmenyje prie ankstesniųjų liberalių kapitalizmo idėjų).
 

Be to, kalbėdami apie anarchosindikalizmą kaip apie profsąjunginį judėjimą, neturime pamiršti apie postindustrines tendencijas, darbo automatizaciją ir individualizaciją. Kitaip tariant, šiuolaikinė profsąjunga turi atsižvelgti į pasikeitimus darbo sferoje, sugebėti telkti šiuolaikinius mobilius bei individualizuotus dirbančiuosius ir skirti didelį dėmesį ne tik kovai darbo, bet ir gyvenamosiose vietose. Na, o atsižvelgiant į šiuolaikines ekologines problemas, sindikalistams verta daugiau dėmesio skirti „žaliąjai” tematikai (kas, beje, ir daroma praktinėje sindikalistinių susivienijimų veikloje, konkrečiai – Ispanijos CNT ir IWW). Dėl to verta daugiau dėmesio skirti „žaliojo sindikalizmo” idėjų vystymui ir tokiems autoriams kaip Grahamas Purchase’as, Jeffas Shantzas, Danas Jakopovichas.

 

Šiuolaikinis judėjimas turi suvokti šiuolaikinį pasaulį ir atsakyti į laiko iššūkius, kitaip jis nepajėgs tapti masišku. Tuo pat metu, kol jo nėra, paklausą turės pseudorevoliucinis radikalus maištas, nepavojingas sistemai, bet suteikiantis nemenką adrenalino dozę savo adeptams.

 
A. Fiodorovas

http://aitrus.info vertė Evaldas Balčiūnas

2010 06 20