Anarchofeminizmo manifestas (1982)
teorija

anarchofeminizmas        Visame pasaulyje dauguma moterų iki šiol neturi politinės galios spręsti svarbius, su jų gyvenimu susijusius klausimus. Moterys kenčia nuo dvejopos priespaudos: 1) bendros socialinės priespaudos, kurią patiria dauguma žmonių ir 2) seksizmo – diskriminacijos dėl lyties.Egzistuoja penkios pagrindinės priespaudos formos:

 

Ideologinė priespauda ir „smegenų plovimas“ pasitelkus kultūrines tradicijas, religiją, reklamą ir propagandą. Manipuliavimas visuomenėje paplitusiais stereotipais, siekis žaisti moterų jausmais, patriarchalinių, autoritarinių nuostatų bei kapitalistinio mentaliteto sklaida visose gyvenimo srityse.

 

– Valstybės priespauda, hierarchinės organizacijos formos, kuriose vertikalūs santykiai, kada nurodymai nuleidžiami „iš viršaus“, pasireiškia ir apskritai daugumoje tarpasmeninių ryšių, ir netgi vadinamajame privačiame gyvenime.

 

– Ekonominis išnaudojimas ir represijos prieš moteris kaip vartotojas ir namų darbininkes, dirbančias prastai apmokamus „moteriškus“ darbus.

 

– Prievarta, tiek po visuomeninės kontrolės „stogu“, tiek privataus gyvenimo sferoje – netiesiogiai, kuomet prievarta atsiranda dėl alternatyvių spendimų trūkumo, ir tiesiogiai, kuomet panaudojamas atviras smurtas.

 

– Bendruomenės sutelktumo stygius ir dezorganizacijos tironija, kurianti pretekstus nusikratyti atsakomybe ir lemianti inertiškumo būsenos įsigalėjimą.

 

Anarchofeminizmas kuria žmonių sąmoningumą, kuriam įsigalėjus nereikalingi tampa paternalistiškai primesti mąstymo konstruktai. Todėl visuomenės iš(si)laisvinimo principai mums yra aiškūs. Anarchofeminizmas reiškia ne tik moteriškos lyties asmenų nepriklausomybę ir laisvę, lygiavertę vyriškos lyties asmenims, bet ir kur kas daugiau: socialinę organizaciją ir socialinį gyvenimą, laisvą nuo išnaudojimo bei orientuotą į vyrų ir moterų bendradarbiavimą, paremtą abipuse pagarba vieni kitiems. Tai apima visas socialinio gyvenimo sritis, įskaitant ir asmeninio gyvenimo sferą.

 

Anarchofeminizmo esmė yra siekis sukurti tokią bendravimo atmosferą tarp skirtingų lyčių asmenų, kurioje nei vieni iš jų negalėtų primesti savo valios kitiems visais – tiek moteris, tiek vyrus, tiek abi lytis liečiančiais – klausimais. Moterims turi būti garantuota teisė į jų kūno neliečiamybę: visi sprendimai, susiję su kontracepcija ir vaikų gimdymu, turi būti priimami pačių moterų.

 

Anarchofeminizmas pasisako prieš vyriškos lyties asmenų dominavimą, savininkiškas jų nuostatas moterų atžvilgiu ir jas įteisinančius įstatymus. Privalu kovoti – tiek individualiai, tiek kolektyviai – už moterų socialinę ir ekonominę autonomiją bei nepriklausomybę.         

 

Krizių centrai, dienos užimtumo centrai, moterų kultūrinės veiklos, šviečiamosios ir diskusijų grupės ir t. t. turi būti kuriamos ir išlaikomos atsižvelgiant į pačių moterų poreikius. Tradicinė patriarchalinė „branduolinė šeima“ turėtų būti pakeista laisvomis vyrų ir moterų sąjungomis, kurios būtų grindžiamos pagarba individualaus asmens autonomijai ir vientisumui bei vienoda sprendimų priėmimo laisve abiems pusėms.

 

Lyčių stereotipai pasaulietiniame švietime, žiniasklaidoje ir darbovietėje turėtų būti išnaikinti. Lygus pasidalinimas darbais tarp lyčių darbininkiškose profesijose, namų buityje ir švietime yra tinkama priemonė. Darbo laiko struktūra turėtų būti radikaliai keičiama didinant nestandartinio, lankstaus darbo etatų skaičių ir plečiant horizontalaus, lygiaverčio bendradarbiavimo namuose ir visuomenėje sritis. Skirtis tarp stereotipiškai „vyriškų“ bei „moteriškų“ darbų turi būti likviduota. Rūpinimasis vaikais ir socialinis darbas turėtų būti tiek vyro, tiek ir moters atsakomybės zona.

 

Aukšti moterų postai valdžioje (kaip kad yra Lietuvoje, kur moterys eina tiek prezidento, tiek seimo pirmininko, tiek krašto apsaugos ministro pareigas – vert. past.) ar tam tikras skaičius moterų parlamente (kaip kad yra Švedijoje, vert. past.) savaime nei padės daugumai moterų pasiekti savo esminių tikslų, nei panaikins esamą patriarchalinę priespaudą.

 

Marksistinės krypties ar buržua feministai iškreipia kovos už moterų lygiateisiškumą esmę. Daugumai moterų joks feminizmas neįmanomas be anarchizmo. Taigi anarchofeministai nesiekia aukštų postų moterims esamoje sistemoje, tikrasis tikslas yra panaikinti bet kokią išnaudojimu ir diskriminacija grįstą valdžią.

 

Dvejopa moterų priespauda reikalauja dvejopos kovos ir solidarizavimosi: viena vertus, feministinėse federacijose, kita vertus, anarchistiniuose susivienijimuose. Anarchofeministai sujungia į vieną šias dvi kovos kryptis. Iš tikro veikiantis anarchizmas turėtų būti feministinis, kitaip jis bus patriarchalinis pusiau anarchizmas, nevertas jokios pagarbos. Be feminizmo nėra jokio anarchizmo, todėl anarchofeministų misija yra išsaugoti moterų diskriminacijos problemų svarbą anarchistiniame diskurse.

 

Anarchofeminizmo požiūriu, pokyčiai išsivadavimo iš patriarchalinės priespaudos kelyje turi prasidėti dabar – ne rytoj ir ne po dar vienos socialinės revoliucijos. Revoliucija yra kasdienis procesas, todėl sustabarėjusios patriarchalinės normos turi būti laužomos čia ir dabar. Mes turime veikti autonomiškai, neatstovaujamos jokių išrinktų lyderių. Su moterimis susijusius klausimus turime spręsti pačios už save, o dėl bendrų reikalų – tartis su vyrais kaip lygiavertės partnerės.

 

Manifesto atsiradimo istorija: Šis anarchofeminizmo manifestas buvo vienbalsiai priimtas 1982 m. birželio 1-7 dienomis Norvegijoje vykusiame III Tarptautinės anarchistų federacijos kongrese. Pirmąjį kartą publikuotas 1983 m. sausio mėn. Norvegijos laikraštyje „Folkebladet”. Netrukus manifestas pasirodė ir prancūzų bei anglų kalbomis Prancūzijos anarchistų federacijos C.R.I.F.A. (Commission de relations de l'internationale des fédérations anarchists) biuletenyje Nr. 44, 1983 m. kovas-balandis. Šiandien manifestas išverstas į daugelį pasaulio kalbų.

 
***
    

Vertėjo komentaras. Nors pritariu daugumai manifesto minčių, tačiau vis dėlto įžvelgiu tam tikrą dirbtinumą bandyme atskirti „grynai moteriškas“ ir „bendras“ problemas. Mano galva, tai paremta nepagrįstos kovos už moters išimtinę ir neginčijamą teisę į abortą protegavimu. Tokia vertybinė nuostata yra savotiška patriarchalinio savininkiško požiūrio į „savo atžalą“ mutacija – gimdoje esantis embrionas yra neva tam tikras moters kūno auglys ar organas, veltui eikvojantis karjerai reikalingus resursus, kurį dėl viso organizmo gerovės galima pašalinti. Mano manymu, nuo to momento, kai moters gimdoje užsimezga zigota, reiktų kalbėti ne vien apie moters teises, bet ir apie besivystančio vaiko teisę į gyvybę.

 

Vis dėlto yra tam tikrų niuansų, kuomet: 1) nėra padorių alternatyvų abortui dėl skurdžių socialinių ir ekonominių sąlygų, todėl vaiką sunku išnešioti ir užauginti, 2) vaikas buvo pradėtas partneriui naudojant prievartą. Pirmuoju atveju abortas yra socialinė problema, liečianti abi lytis, antruoju – savigyna, nepriklausanti nuo lyties. Todėl požiūris į abortą kaip į „moters autonomijos“ klausimą yra kritikuotinas tiek dėl pačios dalyko esmės, tiek dėl jo žalingo poveikio kitų, mano galva, iš tiesų vertingų anarchofeministinių idėjų sklaidai.

 

Taip pat kritikuotinas ir pats manifesto pobūdis: moterų manifestas moterims, ignoruojant tai, kad dominuojančia patriarchaline sistema yra nepatenkinti ir daugelis vyrų. Kodėl narchofeminizmas tiek pat aktualus vyrams, kiek ir moterims, mėginsiu išsamiau panagrinėti versdamas kitą tekstą ir pridėdamas asmeninių pastabų. Tai bus Johno Stoltenbergo „tikrojo vyro“ stereotipo kritika žiūrint per asmeninę ir humanistinę prizmę.

 

www.anarchy.no vertė Justinas Pladas

2010 07 03
 
women unite