John Stoltenberg. Kodėl aš lioviausi stengtis būti „tikru” vyru
teorija

karikatura jonas velutis 0        Visą savo gyvenimą jaučiausi kitoks nei dauguma vaikinų. Visuomet būdavo bičų, kurie manėsi esą labiau „vyriški” nei aš. Tuomet perskaičiau feministinę knygą, kuri pakeitė mano gyvenimą. Joje buvo rašoma: „Neegzistuoja toks dalykas kaip „tikri vyrai” ir „tikros moterys”. Kultūrinė lytis yra socialinė fikcija.” Nuo tada lioviausi nerimauti, kad neatitnku „tikrojo vyriškumo” standarto. Ir nuo to laiko atradau kitokio pobūdžio asmeninę jėgą.

 

Per daugelį metų ta jėga nuolat augo, ypač tada, kai susidurdavau su daugybe vaikinų, kuriems irgi buvo įdiegtas tikėjimas „tikrojo vyriškumo” stereotipu. Kiekvienas jų manė, kad yra vyrų, kurie yra „labiau vyriški” nei kada nors būtų galima tapti. Šiam stereotipui palaikyti jie aukodavo visą savo energiją.

 

Bendraudamas su jais padariau išvadą – jeigu kiekvienas, besistengiantis būti „tikru vyru”, mano, kad yra koks nors už jį „tikresnis vyras”, tuomet turi egzistuoti koks nors bičas, „tikrojo vyriškumo” įsikūnijimas, toks „vyriškas“, kad jam nereikėtų to įrodinėti ir niekam nekiltų jokių abejonių. Kitaip toks „vyriškumas” tiesiog neegzistuoja. Tai tik saviapgaulė ir mąstymo akligatvis.

 

Stebėdamas vyrukus, kurie bandė įgyvendinti savo vyriškumo fantazijas žemindami moteris, tyčiodamiesi iš homoseksualų, įžeidinėdami kitų religijų ir rasių žmones, aš suvokiau, kad taip elgdamiesi jie savotiškai žeidė ir mane, nes jų baimė ir neapykanta viskam, kas „nevyriška”, žudė kažką vertingo ir manyje.

 

Štai kodėl aš sieju save su feminizmu. Noriu žmonijos, kuri nebūtų vertinama pagal maskulinizmo kulto keliamus reikalavimus. Noriu asmens tapatybės, kuri nebūtų formuojama atmetant svarbius asmenybės bruožus tik todėl, kad jie nėra „vyriški”. Noriu įgyti drąsos pasipriešinti pasauliui, kurį sukūrė vyrai, – žalojančiam moteris ir nepaliekančiam erdvės asmeniui, kokiu viliuosi tapti aš.

 

Visuomet norėjau seksualinių ryšių, kurie būtų grįsti teisingumu ir abipusiu lygiavertiškumu. Visuomet maniau, kad seksualiausia lytinių santykių dalis – giliausias įmanomas artumo jausmas tarp dviejų žmonių. Netgi nežinodamas „feminizmo” sąvokos maniau, kad seksas ir lygiaverčiai santykiai turi būti neatsiejami vienas nuo kito.

 

Mane itin stipriai sukrėtė, kai įžvelgiau, kad pornografija „seksualizuoja” dominavimą ir paklusimą, o tai radikaliai prieštarauja lygiaverčiams santykiams. Mane visuomet įtikinėjo, kad „tikri vyrai” sekso metu turi dominuoti, vadinasi, dominuoti turiu ir aš. Neva vyrai sekse privalo būti užkariautojai, galingieji „pisikai”. Na, tas man niekuomet nepavykdavo ir aš jausdavausi susimovęs.

 

Kuomet ėmiau įsiklausyti į savo drauges, kurios buvo muštos ar prievartautos vyrų, man pasidarė labai liūdna. Taip yra ir iki šiol. Iš dalies suprantu, kodėl vyrai taip elgiasi su moterimis – ir tai man iš esmės nepriimtina. Bet vien tai, kad seksualizuota neapykanta nėra man būdinga, visai nereiškia, kad ji nėra paplitusi pasauliniu mastu. Daugybės vyrų seksualumas išsigimsta į labai priešišką pavidalą, žvėriškumas jiems yra tarsi katalizatorius, sukeliantis seksualinius jausmus, o prievarta – tarsi sekso preliudija. Tai man visiškai svetima – tai, ko net negaliu įsivaizduoti savęs darant, – bet žinau, kad reikia tai rimtai vertinti ir turėti omenyje, kad dauguma vyrų taip elgiasi vien dėl to, kad pasijaustų „tikrais vyrais”.

 

Kuomet susitelkiu į savo asmenybės centrą, jaučiu, kad jis nėra nulemtas kultūrinės lyties (angl. – gender). Žinoma, pasaulyje esu priimamas kaip vyras, gyvenu naudodamasis privalumais ir privilegijomis, kuriuos man suteikia socialinė vyriškos anatomijos prasmė. Bet savo gyvenimo kelyje iš tikrųjų siekiu nusikratyti viso to. Netikiu, kad apskritai egzistuoja toks asmeninių savybių rinkinys kaip „vyriškumas”. Neva vienintelis būdas įrodyti savo vyriškumą yra laimėti kovą ar pažeminti varžovą, tačiau tai tiesiog per buka, kad būtų verta apie tai kalbėti. Kiekvienas, bandysiantis pasinerti į „vyriškumo” mito gelmes, yra pasmerktas nusivylimui, nes vyriškumas yra pats didžiausias mitas iš visų mitų.

 

Savo gyvenime bandau rinktis teisingą kelią, geriausią, kokį tik galiu. Galiu susimauti, todėl visuomet privalau atsižvelgti į savo pasirinkimo pasekmes – suprasti, kuriuos asmenis iš tiesų paveiks mano sprendimai, ir išlaikyti jiems deramą dėmesį. Savo autentišką savastį patiriu tik žvelgdamas į savo pasirinkimų istoriją, vertindamas savo poelgius ir atsakomybę, kurią prisiimu už savo veiksmus ar neveikimą. Atradau išeitį – užuot priėmus sprendimus pagal klišę „Ar tai suteiks man daugiau vyriškumo?”, rinktis pagal tai, kaip toje situacijoje atrodo rūpestingiausia elgtis savo ir kitų savasties atžvilgiu.

 

Feminista! 1850 Union Street #1173, San Francisco CA 94123  

http://web.archive.org vertė Justinas Pladas

2010 07 29
 
karikatura jonas velutis 
Jono Vėlučio pieš.