CrimethInc.: Santuoka ir kiti meilės bei bendruomenės pakaitalai
teorija

         Dauginimasis buržuaziniam vyrui ir moteriai yra didelė problema. Vaikų jie gali turėti tik ypatingomis sąlygomis, elgtis kitaip būtų „neatsakinga“ ir „neišmintinga“, tai būtų „blogas sprendimas ateičiai“. Jie turi būti pasiruošę atiduoti paskutines jaunatviškos, savanaudiškos laisvės liekanas tam, kad turėtų vaikų, nes mobilumas, kurio reikalauja iš jų korporacijos, ir brutalios konkurencijos spaudimas sunaikino bendruomeninį tinklą, kuris anksčiau dalindavosi darbu auginant vaiką. Dabar kiekviena šeima yra mažytis karinis fortas, uždaras ir užsklęstas nuo išorinio pasaulio tiek širdyse, tiek paranojiškame priemiesčių išplanavime. Kiekviena šeima – izoliuota emocinė ekonomika, kur pagrindinis žodis yra „trūkumas“. Tėvas ir motina turi atsisakyti savęs pačių ir prisiimti apibrėžtus maitintojo bei šeimininkės vaidmenis, nes buržuaziniame pasaulyje nėra kito būdo užauginti vaiką.


         Tokiu būdu buržuazinės poros vaisingumas tapo grėsme jų laisvei, o natūrali žmonių gyvenimo dalis tapo socialinės kontrolės mechanizmu.

         Santuoka ir „branduolinė šeima“, ši grandinėmis sukaustytų kalinių virtinė, išliko, o tai yra didelė visų potencialių mylimųjų nesėkmė. Nes jauna nuotykių ieškotoja, kurios geismas – stiprus, o apetitas – padidėjęs nuo nuolatinio pavojaus ir vienumos jausmo, žino, kad meilė ir aistra negali iškęsti pernelyg didelio demonstravimo – ypač tokioje nuobodžioje ir negyvoje aplinkoje, kurioje laiką leidžia dauguma susituokusiųjų. Vyras mato vienintelę mylimąją, kuri jam neuždrausta, mato pačiomis blogiausiomis aplinkybėmis – po to, kai visas pasaulis visą dieną jį sekino ir siutino. Žmona stengiasi ignoruoti ir bausti save už „nerealistišką“ ir „nepraktišką“ romantikos, spontaniškumo, stebuklo troškimą. Kartu jie gyvena nepasitenkinimo pragare. Tai, ko jiems iš tikrųjų reikia, yra rūpestinga bendruomenė, kurioje tėvystė jų neverstų būti „atsakingais“, kad jie vis dar galėtų rasti individualių nuotykių, kurių reikia, kad kartu praleistas laikas būtų nuostabus, kad jie niekada nesijaustų tokie pasimetę ir taip beviltiškai vieniši.

         Jų netenkina ir pastovus maitinimasis, patogumai, komfortas, pokyčiai. Nes, kaip žino kiekvienas tranzuotojas, kiekvienas didvyris, kiekvienas teroristas, šie dalykai įgauna vertę tik tada, kai jų nėra, ir suteikia tikrą džiaugsmą tik kaip prabangos dalykas, užtiktas pakeliui į kažkokį didesnį tikslą. Pastovi galimybė gauti maisto, sekso ir šilumos, turėti nuolatinę pastogę atbukina žmogaus pojūčius, ir jis nebejaučia malonumo, kurį galėtų suteikti šie dalykai. Buržua nebesiekia jokių didelių ir pavojingų tikslų gyvenime, nes juos išmainė į užtikrintus patogumus ir saugumą. Gyvenimas be jokios rizikos negali jam pasiūlyti nieko daugiau – tik kitų kalinių kompaniją.

         Vertė kp