Anarchoprimityvizmas ir anarchistinė kritika
teorija

socialine evoliucija        Kas yra primityvizmas? Wikipedija pateikia tokį apibrėžimą: „Anarchoprimityvizmas – tai anarchistinė civilizacijos pagrindų ir pasiekimų kritika“. Man atrodo, kad tai pakankamai tikslus šitos gana naujos anarchizmo srovės apibūdinimas (jei laiką skaičiuotume nuo marksisto Fredy Perlmano kūrinių pasirodymo).

 

Anarchoprimityvizmas, napaisant trumpo jo amžiaus, jau spėjo įsigyti daugybę šalininkų ir priešininkų (tarp pastarųjų – ir anarchistų bendruomenėje). Greta daugybės anarchoprimityvistinės tematikos straipsnių nuolat pasirodo ir antiprimityvistiniai anarchistų rašiniai. Kuo tik nekaltinamas anarchoprimityvizmas: šiuolaikinių informacinių technologijų naudojimu, badu, dėl kurio kentės žmonės „primityvistinėje utopijoje“, ir net fašistiniu siekiu išnaikinti 99% žmonijos.

  

Trumpam stabtelėkime prie paskutiniojo kaltinimo. Anarchosindikalistas Andrew Floodas savo straipsnyje „Civilizacija, primityvizmas ir anarchizmas“ rašo štai ką: „Dauguma primityvistų pripažįsta, kad pirmykštis pasaulis, kurio jie siekia, sukels „masinę žmonijos žūtį“. Ir kas gi ta primityvistų dauguma? Andrew pateikia kelis šaltinius: Miss Ann Thropy (vienas iš buvusių „Earth First!“ narių – ne anarchistas ir net ne primityvistas), nežinomas primityvizmo autorius FAQ (galbūt anarchistas), Derrickas Jensenas (ne anarchistas ir, žinoma, ne primityvistas) ir „Coalition Against Civilization“ (vieninteliai primityvistai šiame sąraše).

 

Kaip matome, šiame sąraše tik viena autorių grupė iš keturių yra primityvistinė. Kai kurie panašių straipsnių autoriai sugeba primityvistu pavadinti netgi Pol Potą. Kita vertus, mes visi suvokiame, kad tarp teiginio, kad neindustrinis gyvenimo būdas pareikalaus žemo gyventojų tankio, ir kvietimo genocidui, yra didžiulis skirtumas. Norint diskredituoti anarchizmą, visuomet galima rasti daugybę marginalių autorių ir pateikti juos kaip atskirų anarchizmo krypčių atstovus, bet toks kelias per daug populistinis.

 

Klausimas, kaip išmaitinti esamus Žemės gyventojus neindustrinės visuomenės sąlygomis, yra pakankamai rimtas ir svarbus. Bet kaip teisingai pastebėjo Lawrence‘as Jarachas, jį reikia šiek tiek pakeisti ir tada paklausti: „Ar gali koks nors anarchistas išmaitinti 7 milijardus gyventojų?“. Ar bent viena iš anarchizmo srovių turi nuoseklų planą, kaip sukurti aprūpinimo produktais sistemą, galinčią išmaitinti visus Žemės gyventojus? Tokią sistemą, kuri neturėtų šiuolaikinio aprūpinimo produktais tvarkos ydų, kada išsivysčiusios šalys vartoja didžiulius maisto kiekius, o neindustrinės šalys kenčia nuo neprivalgymo ir bado? Štai kodėl šį klausimą verta nagrinėti platesniame kontekste, neapsiribojant vien tik primityvizmu.

 

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

Kai mes kalbame apie primityvistų naudojimąsi šiuolaikinėmis technologijomis, turime suprasti, kad ne visi primityvistai nusiteikę prieš technologijas. Daugelis „primityvių“ bendruomenių vienaip ar kitaip naudoja kai kurias technologijas. Taipogi visi turi suvokti, kad negalima tiesiog pabėgti gyventi į miškus, olas, tiesiog grįžti prie primityvaus gyvenimo už miesto ar kaimo ribų. Kaip matome, civilizacija negali ramiai sugyventi kartu su necivilizuotu pasauliu. Tokių  pavyzdžių daugybė: iškertami Amazonės ir daugelis kitų miškų, kurie maitina daugybę įvairių unikalių kultūrų, šalies vyriausybė bušmenams draudžia prieiti prie vandens šaltinių, kuriuos pastarieji naudojo dar tada, kai šiuolaikinio politinio žemėlapio dar nebuvo...

 

Norisi grįžti prie vadinamosios „primityvistinės utopijos“ klausimo. Primityvistinės programos nėra. Koks nors primityvistinis medžiotojų ir rinkėjų rojus (dažnai piešiamas anaiptol ne primityvistų) šiandien neįmanomas. Ir ne tik todėl, kad civilizacija dėl savo prigimties ne itin pozityviai nusiteikusi tokių reiškinių atžvilgiu. Yra daugybė kitų priežasčių: mūsų per daug, mes pernelyg susvetimėję, tos pačios atominės energetikos (vien tik jos) taip paprastai nenumesi.

 

Todėl daugelis primityvistų teoretikų (tarp jų ir populiarusis Johnas Zerzanas) nekalba apie jokią šviesaus rytojaus programą. Pasakysiu daugiau, kai Zerzanas ir jo bendraminčiai kritikuoja kalbą, technologiją ir skaičius – tai nereiškia, kad mums laikas liautis rašyti, naudoti darbo įrankius ir skaičiuoti. Pasakojimai apie nuostabų senovės žmonių gyvenimą nereiškia, kad laikas mesti viską ir persikraustyti gyventi į miškus, olas ir žemines.

 

Mano nuomone, visas primityvistinis judėjimas skelbia vieną didžią ir labai svarbią žinią: „Kitas pasaulis įmanomas, jis egzistavo vos ne nuo protingo žmogaus istorijos pradžios“... Remdamasi civilizuoto gyvenimo ir mąstymo būdo palyginimu su tuo „primityviu“ pasauliu, primityvistinė teorija sukuria nuostabią civilizacijos ir visuomenės kritiką.

 
Semixhalf

http://livasprava.info/content/view/2303/1/ vertė E.B.

2010 08 29