Alan MacSimoin: Anarchizmas ir ekonomika be pinigų
teorija

brener doleris       Paprastai anarchistai moka išvardyti dalykus, prieš kuriuos pasisako; tai – kapitalizmas, rasizmas, religija, autoritarizmas ir t.t. Mes paprastai gerai mokame išaiškinti, kaip geriausia kovoti – ogi per tiesioginę demokratiją ir masinį tiesioginį veiksmą. Yra tik vienas „bet“ – mes dažnai nemokame paaiškinti, kokio rezultato mes trokštame ir nesugebame įtikinti savo klausytojų, kad tai – reali alternatyva, o ne utopinė svaja.

 

       Dažnai savo tikslą siekti komunistinių mainų be rinkos ir ekonomikos be pinigų mes reziumuojame šūkiu „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikį“. Pabandysiu išprovokuoti diskusiją apie tai, ką tai reiškia ir kaip tai turi veikti.

 

       Pradėdamas aš atmesiu kolektyvistinę mainų tarp nepriklausomų darboviečių ir bendruomenių idėją. Tokia idėja galėjo gyvuoti tuomet, kai gamybinės jėgos dar nebuvo pasiekusios dabartinės plėtros stadijos, bet dabar kapitalizmas sukūrė sąlygas realiai komunistinei ekonomikai.

 

       Dirbantieji, tie, kurie kuria produktą, neturėtų kištis į to produkto paskirstymo ir naudojimo reikalus – jei jie išlaikys tų produktų nuosavybės teisę, tai nebus socializmas. Darbo produktų savininkas yra visa visuomenė, ir tuos produktus teikia visi visuomenės nariai, neturintys išskirtinių teisių į tai, kas kuriama.

 

       Anarchizme gamyba taps visuomenine, taigi, niekas nebeturės gamybos priemonių nuosavybės – nei žemės, nei fabrikų su jų mechanizmais, nei jėgainių, nei logistikos.

 

       Socialinė nuosavybė bus paremta ne valstybine nuosavybe (arba nacionalizacija) ir netgi ne bendru vienoje darbovietėje dirbančių žmonių nuosavybe savo sukurtiems produktams; ji bus paremta absoliučiu bet kokių išskirtinių naudojimosi gamybos priemonėmis ir produktais ar jų kontrolės teisių išnykimu. Taip pat visiškai išnyks pirkimai ir pardavimai, pinigai, algos ir kitos mainų kategorijos, neliks įmonių kaip autonomiškų ekonominių darinių.

 

       Administratoriai – tie, kuriuos mes deleguosime administruoti paskirstymo – stebės, kokia proporcija reikia paskirstyti gėrybes, pirmiausiai turėdami omenyje bendrąsias paslaugas – sveikatos apsaugą, švietimą, namų ūkį, pagalbą užsieniui ir t.t. – o kitką paliks individualiam vartojimui.

 

       Natūralu, kad jei neliks pinigų, prekėmis, kurias administracija padarys prieinamomis individualiam vartojimui, galima bus naudotis nemokamai.

 

       Bet kas nutiks, kai pritrūks prekių? Juk tai svarbiausias klausimas! Bus konfliktų ir nesutarimų. Ar nauju stogu dengti namą A, ar B? Juk jei norėsime dengti abu namus, turėsime naudoti medieną iš miško, kuris, kaip mano žmonės, turi būti neliečiamas, nes yra svarbus vietinei ekosistemai.

 

       Taigi, nesutarimų bus, bet mes skirtingai nei dabar bandysime juos spręsti demokratiškai, o ne patikėti tai turtingųjų valdžiai.

 

       O kaip dėl „paklausos ir pasiūlos“?

 

       Anarchistai neignoruoja gyvenimo, kuomet tam tikru metu gaminama labai daug vienos rūšies produkto, kurį žmonės tiesiog geidžia vartoti arba juo naudotis.

 

       Mes neneigiame ir to, kad skirtingi žmonės turi skirtingus interesus ir skonius.

 

       Tačiau tai yra ne tai, kas dažniausiai vadinama „paklausa ir pasiūla“. Dažnai bendruose ekonominiuose debatuose šiems dviems žodžiams suteikiama tam tikra mitinė prasmė, kartu ignoruojant už jos besislepiančią realybę ir tam tikras nesveikas implikacijas. Taigi, prieš imant diskutuoti apie paklausą ir pasiūlą anarchistinėje visuomenėje verta padaryti keletą pastabų apie patį „paklausos ir pasiūlos dėsnį“.

 

       Pirmiausiai, kaip teigė istorikas E. P. Thompsonas, kalbant apie „pasiūlą ir paklausą“ tarsi daroma užuomina, jog „aukštos kainos – tai (skausmingas) vaistas, kuriuo nukreipiant tiekimą į nepriteklių ištiktą regioną, ekonomika gydoma nuo nepriteklius. Bet tiekimas nukreipiamas ne dėl aukštų kainų, bet pakankamai pinigų piniginėse, kuriais galima už tas prekes sumokėti. Nepritekliaus laikotarpiui būdinga yra tai, kad nepriteklius skatina nedarbą ir ištuština pinigines; infliacijos paliestomis kainomis pirkdami būtinąsias prekes, žmonės nebeįstengia pirkti nebūtinųjų... Tų, kurie yra pajėgūs mokėti didesnėmis kainomis, nepritekliaus regionuose mažėja, ir maistą galima eksportuoti į kaimyninius regionus, kuriuose nepriteklius nėra toks didelis, kur nedarbo lygis mažas, o vartotojai dar turi pinigų. Taigi, aukštomis kainomis paremtas tiekimas gali tik būti patrauktas iš nepritekliaus kamuojamo regiono.“

 

       Ar anarchistinis komunizmas leis tik kurti didėjančią paklausą?

 

       Daug kam kyla prieštaravimas – komunizmas daugeliui žmonių leis švaistyti resursus, griebti daugiau, negu jiems reikia. Kropotkinas pabrėžė, kad „laisvasis komunizmas leidžia išgautu ar pagamintu produktu naudotis visiems, palikdamas kiekvienam laisvę savuose namuose juo naudotis kaip tinkamam. (Anarchizmo vieta socialistinės minties raidoje, p. 7)

 

       Bet kažkas pasakys – kas nutiks, jei žmonės pasakys, kad jiems reikia puikaus namo su aštuoniais miegamaisiais ar asmeninės jachtos? Paprasčiausiai galbūt dirbančiųjų poreikis ims viršų. Kaip rašė britų sindikalistas Tomas Brownas, „visa tai yra socialaus darbo produktai... Neįmanoma, kad koks gobšus, savanaudiškas žmogus turėtų iliuzijų, kad krūva laivų statyklos darbininkų ims ir pastatys jam jachtą.“

 

       Dėl to anarchokomunistai neabejingai žiūri į tai, kad laisvas naudojimasis produktais yra paremtas realiu žmonių darbu – „visuomenė“ nieko neduoda, viską gauna drauge dirbantys individai. Dėl to galvojama ir apie gamintojo, ir apie vartotojo poreikius. Jei joks fabrikas, joks žmogus nesutinka patenkinti tam tikro užsakymo, toks užsakymas vadinamas „neracionaliu“.

 

       Šiandien esama daugybės pavyzdžių, kad laisvas naudojimasis nevirs piktnaudžiavimu. Pavyzdžiui, viešosiose bibliotekose žmonės gali visą dieną sėdėti ir skaityti knygas. Bet taip daro nedaug kas. Taip pat jie nepasiskolina iš bibliotekos visų knygų vienu metu. Jie naudojasi biblioteka tiek, kiek jiems reikia. Kai kurie žmonės niekad nesinaudoja biblioteka, nors tai yra nemokama. Arba vandentiekis – žmonės nepaliks visai dienai atsukę krano vien dėl to, kad vanduo nemokamas. Taip pat juk nevaikštome gatvėmis ištisai, jei jomis vaikščioti nekainuoja. Visais šiais atvejais mes naudojamės resursais tada, kai jų mums reikia – kodėl turėtų būti kitaip, jei viskas taptų nemokama?

 

       Kapitalistinė ekonomika sukūrė fiktyvų žmogų, kurio norai yra beribiai, taigi, jo poreikiai gali būti patenkinti tik tuomet, jei ištekliai taip pat bus beribiai. Tokio žmogaus niekada nebuvo. Realybėje mūsų norai nėra beribiai – žmonių skoniai skiriasi, ir mes retai geidžiame visko, kas pasiekiama, arba norime kurio nors dalyko daugiau nei pakanka.

 

       Anarchokomunistai taip pat mano, kad mes iš žmogaus pirkimo įpročių kapitalizme negalime spręsti apie jo veiksmus laisvoje visuomenėje. Juk galiausiai reklama sukurta ne tam, kad informuotų mus apie tai, kokius produktus galime įsigyti, bet tam, kad kurtų nesaugiai besijaučiančių žmonių poreikius.

 

       Reklama grindžiama nesaugumo kūrimu, žaidimu baimėmis ir racionalaus mąstymo aptemdymu. Susvetimėjusiame pasaulyje, kuriame žmonės yra priversti paklusti hierarchijų kontrolei, nesaugumo jausmas, išgąstis, kad negali nieko paveikti ir įtakoti, yra natūralus. Būtent tokias baimes ir gausina reklama – jei negali turėti realios laisvės, bent jau gali nusipirkti kažką naujo. Reklama yra pagrindinė priemonė, daranti žmones nepatenkintus tuo, ką jie turi (ir tuo, kas jie yra).

 

       Naivu aiškinti, kad reklama neturi poveikio jos atakuojamo žmogaus psichikai, arba kad rinka tik atsiliepia į mūsų poreikius ir visiškai nesistengia formuoti mūsų mąstymo. Reklama sukuria nesaugumą mūsų kasdieniniuose reikaluose (kaip mes rengiamės ar atrodome) ir taip sukelia neracionalų poreikį pirkti, kuris libertarinėje komunistinėje visuomenėje neegzistuotų.

 

       Tačiau į vartotojiškumą reikėtų pažvelgti dar giliau. Kapitalizmas yra paremtas hierarchijomis, o ne laisve. Tai baigiasi asmenybės susilpnėjimu, žmogaus tapatumo ir bendruomeniškumo jausmo nykimu. Abu šie jausmai yra labai reikalingi žmogui, ir vartojimas dažnai tampa priemone žmonėms įveikti savo susvetimėjimą su savimi ir kitais (panašios bėgimo nuo susvetimėjimo formos – religija, ideologija, narkotikai). Dėl to vartojimas susijęs ne su „žmogiškomis“, o su kapitalistinėmis vertybėmis.

 

       Kapitalizmas kuria individus, kurie apibrėžia save ne pagal tai, kas jie yra, o pagal tai, ką jie turi. Tai baigiasi vartojimu dėl vartojimo – žmonės stengiasi atrasti laimę vis daugiau vartodami.

 

       Kitaip tariant, anarchistinėje visuomenėje subrendusiam žmogui kils mažiau poreikių vartoti nei žmogui kapitalistinėje visuomenėje. Tai nereiškia, kad anarechistinėje visuomenėje gyvenimas bus spartietiškas, kad jame nebus prabangos – toli gražu, ne. Bet aš manau, kad anarchokomunistinė visuomenė neturėtų išsigąsti, kad nesuvaldomas vartojimas ir paklausa pralenks paskolą.

 

       Investavimas

 

       Tiek kolektyvistinėje, tiek komunistinėje visuomenėje investicijų poreikį lems produktų poreikis. Kaip teigia Bakunino kolega Jamesas Guillaume, „visose regiono komunose darant statistiką, bus įmanoma moksliškai subalansuoti gamybą ir vartojimą. Šios statistikos pagalba taip pat bus įmanoma padėti toms gamybos šakoms, kuriose stinga produktų ir sumažinti gamintojų šakose, kur atsiranda gamybos perteklius“. Šiandien pasiūlą atspindi nebent brūkšninis kodas.

 

       Akivaizdu, kad investicijos į paklausą turinčias gamybos šakas bus labai svarbios, ir tai bus aiškiai matoma iš surinktos statistikos. Tomas Brownas pažymi: „Bus gaminama įvairesnių produktų, nei šiandien. Juk darbininkai mėgsta gaminti įvairius daiktus ir kurti naujus modelius. Jei kokios nors prekės bus nepopuliarios, jos liks gulėti lentynose. Populiaresnės prekės nuo lentynų bus nušluotos. Akivaizdu, kad gamintojas atsisakys nepopuliarių produktų gamybos ir padidins populiarių prekių gamybą.

 

       Pinigų panaikinimas yra sena svajonė, radikaliausias visų socialinių revoliucijų reikalavimas.

 

       400 m. pr. Kr. „Ei jūs, trokštantys žmonės, ateikite prie vandens, jei ir neturite  pinigų. Pirkite grūdus ne už pinigus ir valgykite. Nepirkite vyno ir pieno už pinigus (Pranašas Izaijas).

 

       1652: “Jokių pirkimų, jokių pardavimų. Jei žmogui ar šeimai reikia grūdų ar kokio kito daikto, tegul eina į sandėlį ir pasiima be jokių pinigų”. (Gerardas Winstanley)

 

       Visose ankstesnėse visuomenėse egzistavo normavimas, buvo atsižvelgiama į maisto, rūbų ir pastogės trūkumą. Šiuolaikinis pasaulis – taip pat nepritekliaus pasaulis, tik kitoks. Šiandien nepriteklius kuriamas dirbtinai.

 

       Pasaulyje siautėja šmėkla – pertekliaus šmėkla. Šio apstumo galima išvengti tik planuotai švaistant ir naikinant. Vyno ežerai, sviesto kalnai, automobiliai, sukurti tam, kad subyrėtų po dešimties metų...

 

       Pinigai – tai normavimas. Jie reikalingi tik tada, kai reikia paskirstyti stokojamas prekes. Niekas negali ar pardavinėti oro: jis nemokamas, nes jo aplink pilna. Maistas, rūbai, pastogė ir pasilinksminimai turi būti nemokami kaip oras. Vienintelis pinigų pateisinimas – pasaulyje egzistuojantis nepriteklius. Toks pateisinimas negalioja pasaulyje, kuriame gamybos priemonių pakanka tam, kad būtų patenkinti kiekvieno žmogaus poreikiai.

 

       Visa gamyba šiandien vyksta tik dėl pelno. Pelno siekimas dažnai visiškai prieštarauja žmogaus reikmėms. Planuojamas produkcijos senėjimas, patentų sistemos pančiai – tai tik keletas pelno skatinamo švaistymo pavyzdžių.

 

       Taip beveik devyniasdešimt procentų žmonių industrinėse šalyse šiandien dirba be reikalo (tai pastebėjo Didžiosios Britanijos socialistų partija). Taigi, labai juokinga kalbėti apie tai, „kaip žmones įtikinti dirbti, jei jiems už tai nemoka“. Jei dirbtų tik dešimt procentų gyventojų gyventojų, o kiti sėdėtų namie ir žiūrėtų teliką, negyventume blogiau nei dabar.

 

       Bet jiems būtų nereikalinga tik žiūrėt teliką, nes be pelno sistemos gyvenimas būtų smagesnis. Statyti namus, auginti daržoves ir kurti kompiuterines programas hali būti tiek pat smagu, kaip žaisti futbolą ar laipioti po kalnus. Mes skiriame „poilsį“ ir „darbą“, nes priprantame skirstyti dalykus į tuos, kuriuos mėgstame, ir į tuos, kurių nekenčiame.

 

       Pasaulyje be pinigų viskas būtų kitaip. Nemalonūs ar sveikatai kenksmingi darbai, tokie kaip kalnakasyba, bus automatizuoti ar vykdomi rotacijos tvarka, kad niekam nereikėtų visą gyvenimą dirbti nekenčiamo darbo.

 

       Bet ne visas pasaulis iškart virs anarchistiniu. Nors masinės komunikacijos ir kelionės padės geroms žinioms apie revoliuciją sklisti po pasaulį, revoliucinio judėjimo augimas vyks nevienodai.

 

       Pavyzdžiui, kaip bus, jei Vakarų Europoje tokia revoliucija įvyks, o kitur – ne?

 

       Viena yra padaryti mūsų prekes ir paslaugas (elektrą, maistą, būstą, sveikatos apsaugą) nemokamomis – o ką darysime, jei Tesco (britų „Maxima“) atvažiuos ir prisikraus pilnus furgonus mūsų prekių?

 

       Manau, kad nuo tokių piktadarybių mums padėtų apsisaugoti muitinė arba inspektoriai iš dirbančiųjų tarpo. Mums taip pat reikalingi pinigai prekiauti su neanarchistinėmis šalimis ir ten retkarčiais atostogauti. Bet tai sudarys tik mažą dalį moterų ir vyrų gyvenimo.

 

       O mūsų pačių pinigai gali galioti iki tam tikros dienos, kad nebūtų prekiaujama ir kaupiama.

 

       Tokie klausimai mums iškyla, jei norime tapti ne vien protestuotojais prieš kapitalizmo neteisybes, bet ir propaguoti sistemą, kurią mūsų draugai ir kaimynai neužilgo ims suvokti kaip realią galimybę.

 

       Pagal Anarkismo parengė Kasparas Pocius

       2010.09.15.           

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti