Donatas Paulauskas. Fantazminės krizės diskursai
teorija

crisis      Nesuklysiu sakydamas, kad šiuolaikiniame socialiniame diskurse vyrauja universalus pesimizmas ir „krizinė“ retorika. Svarbiausią vietą šiame diskurse užima ekonominė krizė – pradedant valstybių oficialiąja politika ir baigiant kapitalizmo kritika kairiųjų teorijose bei antikapitalistiniais socialiniais judėjimais.

 

       Ši krizė nustelbė šiek tiek anksčiau prasidėjusią vadinamąją „kultūrinę krizę“, kuri, pasak (mano galva, visai nekritiškų) kultūros kritikų, pasižymėjo populiariosios kultūros, kičo išplitimu, postmodernaus meno ir postmodernizmo teorijos atsiradimu. Dar viena – vertybinė arba moralinė krizė, kaip sako pasaulio pabaigos filosofai ir dešinieji populistai, neva atsiradusi dar prieš anas dvi krizes ir buvusi bei esanti jų priežastis.

 

       I

 

       Užtenka peržiūrėti vienos ar dviejų populiariausių akademinių užsienio leidyklų katalogus, kad įsitikintum, jog kapitalizmo kritika atsigauna, o kairieji filosofai populiarėja (vien ko vertas Slavojaus Žižeko populiarumas, paminėtini ir Antonio Negri, Alainas Badiou ir kt). Vienintelė krizė, kurios egzistavimu abejoti neįmanoma, yra lengvai empiriškai identifikuojama ekonominė kapitalizmo krizė. O gal suabejoti vis dėlto reikėtų?

 

       Pats žodžių junginys „kapitalizmo krizė“ turi tam tikrą neoliberalistinį ideologinį krūvį: „krizė“ nurodo nestabilią nuosmukio būklę, lyg pats „kapitalizmas“ nebūtų imanentiškas „krizei“. Kitaip sakant, kapitalizmas, net ir sėkmingu savo funkcionavimo laikotarpiu, kuria socialinę nelygybę, žlugdo smulkųjį verslą, žvėriškai išnaudoja darbo jėgą ir kt. Argi tai nėra socialinės krizės būklė? Argi sėkmingai funkcionuojantis kapitalizmas nereiškia socialinės ir ekonominės katastrofos? Bandoma suformuoti diskursą taip, lyg „krizė“ būtų tiesiog nelaimė, nesėkmė, dėl kurios kalti mes patys, nors tai, kas vadinama „krize“, tėra natūralus kapitalizmo procesas, kilęs iš jo vidaus, paskutinė stadija, neatsiejama nuo kapitalizmo sistemos. Šį teiginį puikiai iliustruoja antikapitalistinio protesto akcijoje matytas transparantas su užrašu „Tai jų krizė, ne mūsų“

.

       Vieni šioje kapitalizmo pabaigoje įžvelgia žalią šviesą būsimoms alternatyvoms, o krizę vertina kaip teigiamą procesą (kapitalo griuvimas), kiti, vargingiausi, patiria dar didesnių sunkumų, kai praranda minimalias pajamas, menkai mokamus darbus, socialines garantijas… Patyrus tokias socialines ir ekonomines katastrofas bandyta ieškoti jų priežasčių. Dvasininkai, dešinieji, tie patys neoliberalai sutaria, kad priežastis viena – žmogus. Visi jie teigia, kad krizę sukėlė žmonių godumas, pasikeitusios vertybės, laisvamanybė ir t. t. Suprask, tai žmonės sugadino iki tol buvusią nuostabią sistemą, pati sistema – visiškai nekalta.

 

       Čia galima dar kartą paminėti Slavojų Žižeką, kuris viename interviu teigia, kad ekonominė krizė yra ne vertybių, ne kultūros krizė, o pačios kapitalistinės sistemos krizė. Retorika, kuria dėl kapitalo griuvimo kaltinama žmonija ir pasikeitusios vertybės, suponuoja išvadą, kad kapitalizmas kaip sistema čia niekuo dėtas, kad tobuliausią ekonominę politinę sistemą sudarkė žmonės. Tikėtina, jog tokia retorika yra neoliberalų ir paskui juos sekančių populistų pasakėlės, siekiančios „ištempti“ sistemą, išvengti jos diskreditavimo, kad galbūt ateityje vėl ją būtų galima iškelti – tik dogmatiškesnę, autoritarizuotą, antivalstybinę. Būtent todėl pasigirsta šūkių, kad tai ne ekonominė krizė, o moralinė ir kultūrinė krizė, žmogaus, o ne sistemos krizė.

 

       II

 

       Galima manyti, kad ekonominė krizė empiriškai nustatoma gana paprastai, tačiau moralinės ir kultūrinės krizės taip neišmatuosi. Galima abejoti ir tuo, ar minėtas dvi kategorijas (moralę ir kultūrą) apskritai įmanoma kaip nors išmatuoti ir įvertinti. Kaip tada nustatoma, kad tokios krizės egzistuoja? Dešinieji populistai tai labai gerai išmano. Tam pasitelkiamas etnocentristinis metodas. Bet koks kultūros posūkis, bet koks moralės pakitimas laikomas perversišku, t. y. nukrypusiu nuo pagrindinės „tiesos“, vienintelės „teisingos“ kultūros (à la etniniu, tautiniu pagrindu kuriamos nacionalistinės sistemos). Visi pokyčiai vertinami ne jų pačių kontekste, o pagal viską uzurpuojančią tradiciją, istorinį (taigi, „teisingą“ ir „įteisintą“) būvį. Būtent todėl kultūrinis ir moralinis posūkis laikomas krize – ne todėl, kad jis būtų kažkuo blogas, bet todėl, kad jis neatitinka tradicinės sistemos.

 

       Tai autoritarinio ir provincialaus mąstymo savybė. Toks kultūrinis etnocentrizmas pereina ir į socialinę plotmę. Kultūrinių pokyčių baimė ir jos formuojamas diskursas atsiliepia socialiniuose diskursuose. Ksenofobija, homofobija, rasizmas ir kiti destrukciniai socialiniai dariniai yra vyraujančio kultūrinio normatyvo (etnocentrizmo) atspindys. Išties (iš pirmo žvilgsnio eklektiškas) ryšys tarp žmogaus, kurį siutina postmodernaus meno objektai, ir žmogaus, kuris nepakenčia kitataučių, egzistuoja. Tai tas pats etnocentristinis, autoritarinis mąstymas, nepažįstantis ir nepripažįstantis kitokio.

 

       Kalbant apie kultūros kritiką – gana juokingai skamba tai, kaip „kritikuojama“ populiarioji kultūra Lietuvoje. Nuo profesorių iki dvasininkų visi sutartinai skelbia, kad populiarioji kultūra yra kažkokia pasaulį tvirkinanti, nudvasinanti, tuščia sistema, kultūrinės krizės sukėlėja. Tačiau nepastebi vieno iš esminių tos kultūros bruožų – ji įtraukia į save viską, kas ją supa, įskaitant ir „kritinį“ judesį. Ta populiariosios kultūros kritika (kuri tapo tokia populiari!) yra jos pačios produktas, inkorporuota tos kultūros dalis.

 

       Visada prisimenu vieną žaviausių pavyzdžių, kurį pateikė kultūrų tyrinėtojas Johnas Fiske’as knygoje „Populiariosios kultūros supratimas“. Jis pasitelkė džinsų pavyzdį: įsigalint populiariajai kultūrai viena iš populiariausių prekių tapo džinsai, ilgainiui žmonės, bandydami pasipriešinti homogeniškai kultūrai, pradėjo juos plėšyti ir blukinti, kad išsiskirtų ir oponuotų. Tačiau gamintojai, pamatę, kad tokie džinsai populiarėja, pradėjo siūti plėšytus ir nublukusius džinsus. Tai nuostabus inkorporavimo į vyraujančią sistemą ir opozicinių prasmių neutralizavimo pavyzdys. Būtent šio principo mūsų iškilieji populiariosios kultūros kritikai ir nepastebi – jie virsta eiliniais populiariosios kultūros produktais, neatsiejama jos dalimi.

 

       Prieš gerą pusmetį teko girdėti, kaip radijo laidoje vienintelė (?) kičą tyrinėjanti mokslininkė buvo pristatyta lyg fenomenas, negirdėtas neregėtas dalykas. Situacija visai suprantama, kol kas Lietuvoje populiariosios kultūros, postmodernaus meno „tyrinėjimai“ priklauso politiniams ir dvasiniams demagogams, naiviems „meno tyrinėtojams“, besivadovaujantiems estetikos, egzaltacijos ir katarsio kriterijais. Kokybiški kičo, populiariosios kultūros, postmodernaus meno tyrinėjimai, kitur jau seniausiai įgavę pagreitį, pas mus dar visiškai nesuprantami, neskaitant pavienių mokslininkų ir aktyvistų.

 

       Tai, kad pasikeitusi kultūrinė sistema vertinama kaip krizinė būklė, tėra nesėkmingas bandymas įteisinti tradicinės kultūros būtinybę. „Kultūrinio nuosmukio“ ženklas tėra dirbtinis ir prievartinis, nes remiasi etnocentristiniu kultūrų lyginimu ir vertinimu, nors tokių kategorijų patikimumas, švelniai tariant, labai abejotinas. Jei tokiomis priemonėmis stengiamasi išsaugoti „istoriškai susiklosčiusią kultūrą“, jei siekiant, kad ji egzistuotų, reikia užgniaužti kitas kultūros formas, tai verta kelti klausimą, kiek tokia kultūra pati yra represinė ir autoritarinė. Juk būtent ji žymi Kitą kaip negatyvų objektą, eliminuoja bet kokį kultūrinį pokytį, neatitinkantį vidinio kultūrinio normatyvo, gali visavertiškai egzistuoti tik esant kitos kultūros sunaikinimo sąlygai, uzurpuoja „tiesos“ ir „teisingumo“ kategorijas. Šis provokacinis klausimas skirtas diskutuoti.

 

       III

 

       Visiškai analogiškai yra su „moraline krize“. Čia nepripažįstamas vertybių skirtingumas. Aiškinimas, kad egzistuoja daug vertybių sistemų, daug moralės, etinių sistemų tipų (utilitaristinė, epikūrinė, kantinė ir t. t.), yra lyg įžeidimas kažkokios dieviškos, teisingiausios moralės atžvilgiu. Įsivaizduojama, kad toji mistinė moralė yra absoliuti privalomybė visiems. Nors turbūt blogiausia ir yra tai, kad žodis „moralė“ dažnai suprantamas vienareikšmiškai, kad jis mažai kam sukelia abejonių, nors yra itin miglotas.

 

       Moralė – geriausias argumentas. Yra įstatymų, kurie draudžia pasiremdami „gera morale“ (taip ir parašyta); pagal įstatymus daug kas gali būti uždrausta, jei tai prieštarauja moralei. Tačiau kodėl tokia neaiški ir iš esmės manipuliatyvi sąvoka gali būti lemtinga žmogaus teisėms ir laisvėms? Kas nustato tą moralę? Nė viename įstatyme nerasime įvardinta, kas yra moralė. Prielaida paprasta – moralę nustato žmonės. O jei žmonės yra pernelyg skirtingi? Turbūt sunku įsivaizduoti, kad šiuolaikinėje valstybėje atsirastų visuotinė moralinė sistema, kuriai pritartų visi piliečiai – homogeniški, vienodi visais vertybiniais atžvilgiais.

 

       Jei visuotinis konkrečios moralės nustatymas laisvu pasirinkimu kol kas neįmanomas, lieka manyti, kad ta mistinė moralė (ypač įstatymuose, politinėje, religinėje sferoje) tėra manipuliacinis galios įrankis, kurį pasitelkus dirbtinai primetama viena vertybių sistema visiems. Tie, kurie neatitinka didžiosios moralės – tampa dekadanso nešėjais, moralinio nuosmukio kaltininkais („elgiasi ne taip, kaip reikia“).

 

       Taip jau susiklostė, kad Lietuvoje iškart po nepriklausomybės paskelbimo vienintele moraline sistema tapo katalikiška moralė. Būtent su tuo didžiajai daliai piliečių asocijuojasi žodis „moralė“ – su išimtinai krikščioniškomis dorybėmis. Šis moralinis diskursas bent jau formaliai įsigalėjo ne tik valdžioje, bet ir statistinėse tikinčiųjų apklausose. Šiai moralinei sistemai susidūrus su vadinamąja „hedonistine morale“ kapitalizmo sąlygomis prasidėjo toji moralinė krizė. Krikščioniškų tiesų skelbėjai ir juos palaikantys lyg neturėdami ką veikti paskelbė karą abortams, kontraceptikams, moterims, laisvamanybei, seksualinėms mažumoms, populiariajai kultūrai ir t. t. Visa tai jie įvardino moraline krize.

 

       Įdomu, kokiais kriterijais vadovaujantis galima nustatyti moralinę krizę, t. y. kitos moralinės sistemos „blogumą“ (juk krizė ir yra toks procesas, kai žmonės pamažu nusigręžia nuo vyraujančios ideologijos ir perima kitą, tad „krizės“ ženklas priklauso būtent tai kitai sistemai)? Atrodo, kad taikytas tas pats metodas – tai, kas neatitinka mano įsitikinimų, yra blogis. Tačiau kiek tai nusako tikrąją tos kultūros, moralinės sistemos būklę? Juk tokiu atveju pateikiama tik pozicija, požiūris į tą kultūrą, o ne nusakomas jos būvis. Kitaip sakant, kultūros kritika ir analizė įmanoma tik tada, kai tą kultūrą tyrinėjameneperžengdami jos ribų, o ne iš kažkokio neva universalaus taško (universalios kultūros) už diskurso.

 

       IV

 

       Tad galima sakyti, kad moralinė krizė tėra hegemoninio moralinio diskurso fantazija, fikcija, kuri užsitarnavo tokios „etiketės“ už tai, kad neatitiko tradicinės moralinės linijos, o ne todėl, kad iš tikrųjų būtų dekadansinė. Taip pat kaip ir kultūrinė krizė yra vyraujančio kultūrinio diskurso fikcija, jos politinis atributas, siekiantis iškelti vieną teisingąją kultūrą, kultūrą-išgelbėtoją.

 

       Šiomis pseudokrizėmis labai puikiai pasinaudojo šiuolaikinio pasaulio „tyrinėtojai“, ekonominės krizės priežastimis įvardiję žmonių moralinį, kultūrinį nuosmukį, bet jokiu būdu ne pačią kapitalizmo sistemą. Lyg ekonominė krizė nebūtų kapitalizmo komponentas. Tad fiktyvu čia ir tai, kad dabartinė ekonominė situacija laikoma „kapitalizmo krize“, o ne tiesiog „kapitalizmu“ su jam būdingais procesais.

 

       Tokia dirbtinai sukonstruota situacija itin naudinga dešiniosioms jėgoms („reikia atkurti teisingą kultūrą“), religiniam suaktyvėjimui („reikia pasipriešinti moraliniam nuosmukiui“) ir kapitalo apologetams, tikintiems, kad bus galima išvengti visiško kapitalizmo sistemos diskreditavimo ir griuvimo („tai tik nesėkmė „krizė“). Jei finansinis kapitalas jau vangiai beauga, tai dėl didėjančio politinio kapitalo galime būti tikri. Atrodo, kad „krizės“ statuso suteikimas visoms paminėtoms kultūrinėms sistemoms (moralei, kultūrai, ekonomikai) tėra politinis produktas, visiškai neatskleidžiantis ir trukdantis atskleisti tikrąsias tų sistemų būkles, tačiau itin didinantis politinį kapitalą.

 

       Šiaurės Atėnai

       2010.09.21.