Vytautas Liutkus. Apie skurdą, badą ir „išlaikytinių mentalitetą“
aktualijos

altBelo Horizonte yra didžiulis miestas Brazilijoje, kuriame gyvena apie 2,5 milijono gyventojų. Kadaise 11% Belo miestiečių gyveno absoliučiame skurde, o beveik 20% Belo vaikų turėjo kęsti badą. Ir tada, 1993-aisiais, šviežiai išrinkta miesto savivaldybė paskelbė maistą prigimtine žmogaus teise miestiečiams. Miesto pareigūnai sakė: „Jeigu tu esi vargšas ir negali nusipirkti maisto turguje – nesi mažiau vertas miestiečio vardo. Aš vis tiek esu atsakingas už tave“.

 

Nors didžiulė socialinė atskirtis Belo nebuvo panaikinta, tačiau badas ir maisto nepriteklius buvo suvaldyti. Kaip teigia Frances Moore Lappé, badas atsiranda ne dėl maisto produktų, o dėl demokratijos principų trūkumo. Šiame tekste badas taip pat bus įtrauktas ir į šiek tiek platesnę skurdo sąvoką. Šis straipsnis mėgins gvildenti skurdo bei nepritekliaus temą ir stengsis sugriauti keletą mitų, susijusių su šiais mūsų visuomenės bei visos žmonijos fenomenais. Taip pat bus pažvelgta ir į pačią visoje planetoje plačiai paplitusio skurdo prasmę.

 

Priešingai nei gali atrodyti, šiuo metu visame pasaulyje esančių (užauginamų ir pagaminamų) maisto produktų pakaktų išmaitinti visus planetos gyventojus. Turint omenyje šį faktą, skambūs Europos Sąjungos šūkiai apie „kovą su skurdu“ bei „skurdo mažinimo“ programas senajame kontinente kelia tik šypseną. Ypač veidmainiški yra pasiturinčių ir kostiumuotų „politikų“ mėginimai parodyti, jog jiems rūpi visų skurstančiųjų problemos. Vien ko verti jų „planai“ iki 2020-ųjų 20-čia milijonų sumažinti skurstančių bei socialinę atskirtį jaučiančių europiečių skaičių.

 

Jau šiandien Europoje būtų įmanoma visiškai panaikinti skurdą ir bet kokį nepriteklių. Tačiau, kad tai būtų pasiekta, yra būtina radikaliai pakeisti dabar dominuojančią kapitalistinę socialinę-ekonominę santvarką. Tad nenuostabu, jog Briuselio „įsipareigojimai“ kovoti su skurdu ir liks tik planai bei strategijos, nes iš tikrųjų radikaliai pakeitus šiandien egzistuojančią sistemą, tie kostiumuoti pareigūnai greičiausiai netektų savo galios ir privilegijų.

 

Nejaugi tikrai yra žmonių, tikinčių, jog superturtingoms žvaigždėms – Madona, Bilas Geitsas ir Bono yra tik keletas iš jų – iš tiesų rūpi kenčiantys ir badaujantys žmonės Afrikoje ar kur kitur? Jeigu jiems būtų suteikta galimybė išgelbėti po milijoną badaujančių pasaulio gyventojų su sąlyga, jog tektų atsisakyti savo asmeninių turtų ir milijoninių užmokesčių, manau, visiems aišku, ką jie pasirinktų. Jiems daug smagiau gauti milijonines įplaukas, o tada jau pagelbėti vargstantiems. Statusas tokiems žmonėms yra šventas ir neliečiamas.

 

Tačiau tai dar ne viskas. Toks kilniaširdiškumas ne tik neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų, bet yra netgi žalingas. Savo straipsnyje apie skurdą Europoje Teodora Rašimaitė teigia, jog yra geriau rodyti tokias iniciatyvas, kaip ES kovos su skurdu programa, nei konstatuoti, kad skurde gyvenančių žmonių buvo ir bus. Deja, šiuo atveju į problemą žiūrima labai trumparegiškai.

 

Slavojus Žižekas geriausiai paaiškina tokių „kilniaširdiškų“ iniciatyvų, kaip įvairios labdaros skurstantiems arba Europos Sąjungos skurdo mažinimo programos, esmę. Žižekas cituoja Oscarą Wilde‘ą: „Patys baisiausi vergvaldžiai buvo tie, kurie savo vergams buvo geri ir malonūs, taip neleisdami suprasti pačios sistemos žiaurumo tiems, kurie nuo tos sistemos kentė, bei tiems, kurie apie tokią sistemą susimąstydavo“. Žižeko nuomone, labdara žemina ir demoralizuoja. Pasak šio filosofo, per privačią nuosavybę stengiantis palengvinti baisias žmonių kančias, kurias ir sukelia privačios nuosavybės institucijos, yra visiškai amoralu. Kitaip tariant, tam, kad kažkas gyventų ypatingai pasiturinčiai, daugelis kitų turi kęsti nepriteklius – todėl demonstruoti „gerą valią“ ir aukoti savo sukaupto turto dalį tiems, kurie kenčia dėl tokio neteisingo paskirstymo, yra šlykštu.

 

Taigi atsakant Teodorai Rašimaitei, daug teisingiau būtų neveidmainiauti ir pripažinti, kad Europos Sąjungos „elitui“ skurstantys žmonės visiškai nerūpi. Sąžiningiausia būtų konstatuoti, kad skurstančių buvo ir bus, nes esama kapitalizmo sistema, kuri ir yra pagrindinė, jei ne vienintelė skurdo priežastis, nėra net kvestionuojama.

 

alt

 

Vienintelė išeitis yra pakeisti kapitalizmą į tokią socialinę-ekonominę sistemą, kurioje skurdas negalėtų praktiškai egzistuoti. Tačiau tam, kad būtų išvengta socialinių neramumų bei būtų išlaikytas status quo, reikia apsimesti, kad skurdas visgi rūpi, ir sukelti iliuzijas, kad kažkada ir visuomenės marginalams ateis geresnis rytojus. Tuo pat metu „aukštuomenei“ atsiranda ir proga pakelti savo statusą bei įtikinti save bei aplinkinius, jog jiems rūpi ne tik jų pačių gerovė, bet ir kenčiantys nuo skurdo žmonės.

 

Jeigu galima tikėti įvairiomis apklausomis (bei įsiklausysime į aplinkinių nuomones), tai net 24 proc. lietuvių skurdą supranta kaip neišvengiamą visuomenės raidos pasekmę ir tiek pat žmonių yra įsitikinę, kad skurdo priežastis yra tinginystė ir silpna valia. Gaila, tačiau tenka pripažinti, kad tai liudija, jog nemaža visuomenės dalis nesugeba suprasti realybės. Būtent tokie mitai labiausiai ir apsunkina bet kokius debatus šia tema bei trukdo praregėti ir pamatyti tikrąsias mūsų visuomenės problemų priežastis.

 

Juk niekas negimsta tinginiu ar su silpnavaliu. Ne žmonių tingumas lemia bedarbystę, o nedarbas skatina tinginystę ir psichologinius sunkumus. Visai neseniai Didžiojoje Britanijoje buvo pripažinta, jog finansinė krizė ir didelis darbo vietų trūkumas gali labai smarkiai paveikti jaunosios kartos atstovus, nes baigus koledžą ir ilgai neįsidarbinus, jaunas žmogus prarandą psichologinę pusiausvyrą ir pasitikėjimą savo jėgomis. Tai yra natūrali žmogaus reakcija, todėl mėginimai skirstyti žmones į silpnavalius ir tvirtavalius yra absurdiški. Tai greičiau yra psichologinis smurtas, nukreiptas prieš žmones, kada sėkmės faktorius nulemia nugalėtojus ir pralaimėtojus. Darbo vietų trūkumas yra natūrali ir neišvengiama laisvosios rinkos pasekmė, todėl šiuo atveju būtent valstybė, kuri ir primeta tokią santvarką visuomenei bei piliečiams, privalo prisiimti atsakomybę už darbo neturinčių žmonių likimus.

 

Pabaigai norėtųsi vėl grįžti prie bado temos. Teko skaityti nemažai straipsnių bei klausytis įvairių pranešimų apie genetiškai modifikuotą maistą, kuris galėtų (bei turėtų) išgelbėti pasaulį nuo bado. Ko gero, naiviau sugalvoti būtų sunku. D. Dorlingo mintys turėtų mus priversti susigaudyti šioje situacijoje. Prieš maždaug 200 metų tie, kurie turėjo daugiausia galių, suprato, jog vergovinė santvarka yra per daug sudėtinga, žiauri ir sukelia per daug triukšmo. Tuo pat metu jie suprato, kad badas ir jo grėsmė yra ne tik taikus, tylus ir niekada nesiliaujantis spaudimas žmogui, bet ir pats natūraliausias stimulas visai pramonei, nes reikalauja iš žmogaus pačių didžiausių pastangų... „Alkis sutramdys žiauriausią gyvulį, alkis išmokys patį bukiausią bei patį atkakliausią padorumo ir paslaugumo, pavergs jį bei padarys jį paklusnų.“ O prieš šiek tiek daugiau nei 100 metų Londone vėl tie patys – galingieji ir turtingieji – apibūdino, kokia turėtų būti ideali žmogaus alga: „Darbo užmokestis turėtų būti pakankamas, kad skatintų žmogų siūlyti savo darbo jėgą, tačiau nepakankamas, jog leistų jam atsitraukti nuo darbo daugiau nei kelioms dienoms“.

 

Taigi kapitalizmas pakeitė prižiūrėtoją su botagu į daug labiau bauginantį ir vergus dirbti skatinantį „rimbą“ – bado grėsmę. Kad būtų tęsiama pasaulinė darbo mašinos veikla, t. y. kad galėtų gyvuoti žmogaus darbą išnaudojantis kapitalizmas, būtina palaikyti visuomenės narių nerimą dėl maisto nepritekliaus. Iš esmės tik tai ir skatina žmones visame „laisvame pasaulyje“ priimti nesąžiningus ir išnaudotojiškus darbo pasiūlymus.

 

Visiems turbūt jau yra vieša paslaptis, jog jeigu būtų išrasta stebuklinga piliulė, iš karto išgydanti tokius negalavimus kaip depresija, ji tučtuojau būtų sunaikinta – didžioji farmacijos pramonė yra suinteresuota, kad būtų sergančių ir jų ligas neva gydančių vaistų (kurie pačios ligos negydo, o tiesiog slopina ligos simptomus) vartotojų. Tad verta pamąstyti, ar tikrai pasaulio galingiausieji yra suinteresuoti panaikinti pasaulyje skurdą bei badą? Ar tikrai jie norėtų matyti visus žmones saugius ir užtikrintus dėl savo ir artimųjų rytojaus?

 

Taigi kokią reikšmę turi Belo Horizonte pavyzdys? Visų pirma, tai yra nenuginčijamas įrodymas, kad badas nėra natūralus gyvenimo santvarkos reiškinys, o tiesiog neteisingos sistemos padarinys. Antra, tai yra pats tikriausias žmogaus gyvenimo nuprekinimo gestas. Priėmus įstatymą, jog žmogui priklauso teisė į maistą nepriklausomai nuo jo ekonominės vertės – nesvarbu, ar jis turi pinigų ar ne, jis vis tiek bus pamaitintas – faktiškai buvo užkirstas kelias ekonominei diskriminacijai. Toks žmogaus nuprekinimas, kai žmogaus ir jo gyvybės vertė yra atsiejama nuo ekonominės darbo rinkos, yra vienas pirmųjų žingsnių išlaisvinant žmogų iš „vergovės už pinigus“ (wage slavery – anglų k.). Kitais žodžiais – išlaisvinant iš kapitalizmo gniaužtų.

 

Kai žmogus bus garantuotas, jog ir atsisakius darbo jam neteks kęsti bado, nes jam vis tiek priklausys teisė į būtiniausius reikmenis, tokius kaip maistas, vanduo ar elektra, tada bus radikaliai sumažintos sąlygos, dėl kurių šiandien visai pasaulinei darbo pramonei pavyksta išnaudoti dėl savo rytojaus besijaudinančius samdomus darbuotojus. Kiekvienam žmogui atsirastų galimybė daugiau nebebūti kapitalistinės sistemos įkaitu.

 

Bet tai nėra ir nebus lengva užduotis. Šiais metais Jungtinėse Tautose labai nenoriai buvo pripažinta, jog švarus geriamas vanduo yra prigimtinė žmogaus teisė – labiausiai tam priešinosi būtent turtingos Vakarų pasaulio šalys. Tad išsikovoti pripažinimą, jog žmogus turi prigimtinę teisę ne tik į vandenį, bet ir į maistą ar net elektrą, globaliniu lygiu bus labai sunku. Tokiai idėjai itin priešintųsi pasaulio elitas, kuris į eilinį žmogus žiūri kaip į darbo įrankį. Be to, situacijos nepalengvins ir mitai, nes dauguma visuomenės narių tiki, jog žmogus yra natūraliai tingus, ir vengs dirbti gavęs menkiausią galimybę. O visgi geriau yra jokio darbo, negu darbas prastomis sąlygomis.

 

2010 10 04

 

 

Komentarai  

 
0 # ...springstantis skaitytojas Y-m-d H:i
Vienintele sveika išeitis tapt kapitalistu pačiam..
 
 
-1 # eilinis apsisnargliavim asDima, fizikas Y-m-d H:i
Esu socialisuiniu paziusu, bet nepatinka man snargliuotos papaliones. Nors ir is procialistiniu lupu sklindancios, todel, autoriau, patikslink, kaip tu rasai, kai kuriuos tavo ''faktus'':
1) ''ne dėl maisto produktų, o dėl demokratijos principų trūkumo'' vat man patapo idomu, kas yra demokratija tavo supratimu ir kokie jos trukumai ?!

2) "mūsų visuomenės bei visos žmonijos fenomenais'' . Jei sakai, kad tai MUSU visuomenes FENOMENAS, tai as turiu desningai paklausti- o kada skurdas buvo ne fenomenu ir kurioje visuomeneje ?! O jei tai yra visais laikais ir visas visuomenes lydintis "fenomenas", tai kodel tu jo nevadini desniu, o krikstiji fenomenu ?!

3)"Priešingai nei gali atrodyti, šiuo metu visame pasaulyje esančių (užauginamų ir pagaminamų) maisto produktų pakaktų išmaitinti visus planetos gyventojus. Turint omenyje šį faktą". Zmogau, as galiu pasakyti viena tikrai svaru "fakta"- ant tavo pantalonu dabar atsirado didele rude, tai tikrai yra faktas, tiesiog siulau patiketi. O jei rimtai, pateik konkrecius skaicius ir skaiciavimus, kurias remdamasis tu postuloji tokius drasius "faktus".

...
4) keliami gan svarbus klausimai, bet ju pateikimo forma atrodo- kaip penktoko, pamirsusio padaryti namu darbus, padarykas bandymas parasyti nors kazka reikiama tema, kad tik nebutu rasomi dvejetukai ir kuoliukai. Negalima taip laisvai zongliruoti "faktais", pareiskimais ir pasiulymais, garai ju neisanalizavus ir nepasverus. Nes tu tokiom savo rasliavom tepi socialistines idejas kaip tokias.
 
 
0 # klausimasMantas Y-m-d H:i
kazkurioj afrikos valstybej buvo sausra kelis metus. todel zmones neturejo darba. bet jungtines tautos skyre daug paramos ir zmones is bado nemire. po keliu metu sausra baiges, bet zmones atsisake bet ka dirbti. Todel valdzia turejo isivezti darbo jega is kaimyniniu valstybiu!!
Tai dabar klausimas jei kazkas tingi dirbti, kodel jie turi gauti maista? Kodel kazkas turi uz juos dirbti? Gal reiktu kelti klausima, kaip nusiusti zmones ten, kur jie galetu uzsidirbti. Tik vel dauguma bedarbiu tiek susireiaksmine, kad bet ko dirbti neis.
Tai kur cia socialine teisybe, kad as dirbu ir moku mokescius, o kazas visa laik tinginiauja ir gauna visko ko nori?
 
 
0 # Geras straipsnisDalia Y-m-d H:i
Labai tikslus straipsnis. Anarhija.lt kaip visuomet šaunuolė!