Marksizmo ir anarchizmo skirtumai: požiūris į revoliucines klases
teorija

altGinčui tarp įvairių ultrakairiųjų srovių dėl požiūrio į revoliucines klases turbūt tiek pat metų, kaip ir toms srovėms. Revoliucinio pakilimo metais tas ginčas aprimsta, nuosmukio metu – vėl įkaista, bet niekada nenutrūksta. Pabandysiu panagrinėti, kaip anarchistai ir marksistai supranta revoliucinę klasę.

 

Kas anarchistams yra komunizmas? Jiems tai yra alternatyvus projektas. Jie remiasi „idealu“, t.y. lygina teisingausią visuomenę (anarchiją) su neteisinga klasine visuomene. Anarchizmo teorija dažniausiai neišskiria atskirų klasinės visuomenės farmacijų, ji – metafizinė, teigianti, kad egzistuoja teisinga visuomenė (beklasė) ir neteisinga visuomenė (klasinė), o revoliucija – tai metas, kada nuo neteisybės pereinama prie teisingumo.

 

Vadinasi, pagrindinis anarchistinės teorijos tikslas – įrodyti, kad anarchija geresnė už esamą santvarką. Kaip įrodymą anarchistai dažnai pateikia tas nehierarchines bendruomenes, kurios gyvena be valstybės ir kapitalo kišimosi arba prieš jas kovoja (Machno šalininkų judėjimas, Ispanijos revoliucija, įvairios tinklinės bendruomenės ir pan.). Atitinkamai jie išrenka tuos dabartinės santvarkos elementus, kurie jau yra „anarchistiški“, arba bando juos sukurti – plečia ekologines gyvenvietes, kuria „Open source“ programas, steigia darbuotojų valdomas „libertarines“ įmones ir pan.

 

Ką tokiu atveju anarchistai vadina revoliucine „klase“? Tuos žmones, kuriems priimtinas tokios visuomenės modelis (ankščiau tai buvo valstiečių komuna, dabar – smulkūs gamintojai, gyvenantys „nepriklausomai“ nuo stambaus kapitalo ir valstybės). Viename forume perskaičiau tokio revoliucinio sluoksnio apibrėžimą – tai „anarchistiški žmonės“. Vadinasi, anarchistinė teorija ir praktika nuolat ieško tokių „anarchistiškų žmonių“, t.y. tų visuomenės sluoksnių, kuriems anarchistiniai idealai yra patys artimiausi.

 

Dabar panagrinėkime kitą požiūrį – marksistinį. Marksistams komunizmas – tai istorinis judėjimas, griaunantis kapitalistinius prieštaravimus. Judėjimas, kuris vyksta dialektiškai: iš vienos pusės – žmonių valia, iš kitos – istorinės sąlygos (konkrečiai – gamybinių jėgų vystymasis). Revoliucijos metas – aukščiausias tų prieštaravimų pasireiškimo taškas, o pagrindinis kapitalizmo prieštaravimas, kaip žinome iš marksistinės teorijos, tai prieštaravimas tarp visuomeninio gamybos pobūdžio ir privataus vartojimo pobūdžio. Todėl marksistinėje teorijoje praktiškai nėra aprašymo, kokia bus „laisvės karalystė“, joje greičiau sutinkamos nuorodos, ko joje NEBUS. Detalų aprašymą Marxas laikė „utopišku“.

 

Marksistams svarbiau išnagrinėti kapitalistinės visuomenės mechanizmus, prieštaravimų vystymąsi, istorinius dėsnius, kurie veikia žmonių visuomenę, ir atsakyti į klausimą, kaip tie prieštaravimai bei dėsniai gali atvesti į revoliuciją. Vadinasi, revoliucine klase marksistai laiko tą, kuri pajėgs tuos prieštaravimus sugriauti, tą, ant kurios kapitalizmas laikosi, tą, kuri kuria kapitalą. Kas ji? Akivaizdu, jog tai proletariatas (proletariatas – tai klasė, kuri neturi gamybos priemonių nuosavybės, nedalyvauja kapitalo paskirstyme, bet kuria kapitalą). Būtent tai ir sudaro proletariato revoliucingumą. Niekas negali sugriauti kapitalizmo, tik proletariatas, nes kaip tik proletariatas jį ir sukūrė. Čia ir glūdi proletariato revoliucingumas marksistų požiūriu.

 

Padarykime išvadas. Marksistų ir anarchistų požiūris į revoliucines klases skiriasi iš esmės. Jų požiūriai gali iš dalies ir sutapti, tačiau žiūrima iš skirtingų kampų. Todėl ginčus tarp anarchistų ir marksistų laikau beprasmiškais.

 

Shenandoah

http://www.avtonom.org/node/13827 vertė EB

2010 10 24