Ar esi anarchistas? Atsakymas gali tave nustebinti.
teorija

ar esi anarchistas       Greičiausiai esi girdėjęs, kas tie anarchistai. Greičiausiai esi girdėjęs, kuo mes tikime. Greičiausiai visa tai, ką esi girdėjęs, yra visiškos nesąmonės. Daugybė žmonių mano, jog mes, anarchistai, remiamės smurtu, chaosu ir destrukcija, jog esame prieš bet kokią tvarką ir organizuotumą, jog esame pamišę nihilistai, norintys sprogdinti viską, ką tik akys užmato.

 

Tačiau visa tai itin toli nuo tiesos. Mes paprasčiausiai tikime, kad žmonės yra pajėgus elgtis protingai ir atsakingai savo noru, be ginklo, įremto į jų smilkinius. Iš tiesų, tai labai praprasta idėja, tačiau turtingiesiems ir galingiesiems ji visuomet atrodė labai pavojinga.

 

Trumpai tariant, anarchizmas susideda iš dviejų pagrindinių idėjų. Pirmoji teigia, kad žmonės įprastomis sąlygomis būna tokie protingi ir padorūs, kad gali patys organizuotis ir burtis į bendruomenes be valdžios, aiškinančios, ką reikia daryti. Antroji idėja teigia, kad valdžia žmones gadina.

 

Kad ir kaip keistai nuskambėtų, tu tikriausiai jau esi anarchistas. Tiesiog niekada apie tai nesi pagalvojęs. Paimkime keletą pavyzdžių iš kasdieninio tavo gyvenimo:

 

Norėdamas įlipti į sausakimšą autobusą, skiniesi kelią alkūnėmis ir stumdai žmones ar ramiai lauki savo eilės, net jei šalia nėra policininko?

 

Jei atsakei „taip“, tuomet elgiesi kaip tikras anarchistas! Pagrindinis anarchijos principas yra saviorganizacija. Mes tikime, jog žmonių nereikia grasinti areštais norint, kad jie būtų supratingi vienas kito atžvilgiu, kad vienas su kitu elgtųsi pagarbiai. Juk mes visi žinome, kad galime elgtis protingai. Jei manai, kad įstatymai, policija yra būtinai reikalingi, tai tik todėl, kad netiki, jog nepažįstamieji gali elgtis protingai. Bet juk jie taip pat galvoja ir apie tave!  

 

Anarchistai teigia, kad didžioji dalis antisocialaus elgesio apraiškų, dėl kurių manome, kad mums reikia armijos, policijos, kalėjimų ir vyriausybių, yra sukuriama dėl sistemoje egzistuojančios nelygybės ir neteisybės, kurią tos armijos, policijos ir vyriausybės sukuria. Tai – užburtas ratas. Jei žmonės pripratę, kad su jais elgiamasi taip, tarsi jų nuomonė niekam nerūpėtų, tada jie labiau linkę tapti piktais, ciniškais, netgi žiauriais. Kai žmonės pajunta, kad jų nuomonė tokia pat svarbi, kaip ir kitų, jie linkę tapti neįtikėtinai supratingais. Trumpai tariant, anarchistai mano, kad valdžios poveikis ir pati valdžia verčia žmones elgtis kvailai ir neatsakingai.

 

Ar tu nuoširdžiai tiki tais dalykais, kuriuos sakai savo vaikams (arba tais, kuriuos tau sakė tėvai)?

 

„Man nesvarbu, kas pradėjo...“, „Du minusai nėra pliusas...“, „Išmok srėbti savo košę...“, „Nedaryk kitiems to....“, „Nebūk blogas žmonėms vien todėl, kad jie truputį kitokie...“. Galbūt reiktų apsispręsti: arba prisipažinti savo vaikams, kad meluojame juos mokydami, arba į šiuos pamokymus pagaliau pradėti žiūrėti rimtai. Juk pritaikius šiuos moralinius principus, mes kurtume anarchiją.

 

Pavyzdžiui, sakome, kad du minusai – tai dar ne pliusas. Jei į tai pažvelgsime rimčiau, matysime, kad ši idėja labai teisingai paneigia visų karų ir įkalinimo įstaigų naudą bei reikalingumą.

 

Tas pats galioja ir dalinimuisi: savo vaikams nuolat teigiame, kad jiems reikia išmokti dalintis, būti dėmesingiems, padėti vieni kitiems. Tuomet išleidžiame juos į tikrą pasaulį, kur pradedame juos mokyti, kad žmonės yra apsigimę savanaudžiai, su kuriais reikia konkuruoti. Tačiau anarchistai mano, jog tai, ką sakome savo vaikams, yra tiesa. Iš esmės visi didžiausi pasiekimai, atradimai žmonijos istorijoje, kurie pagerino mūsų gyvenimus, buvo pasiekti bendradarbiavimu ir savitarpio pagalba. Net ir dabar dauguma mūsų daugiau pinigų išleidžiame draugams ir šeimai, o ne sau patiems.

 

Savaime suprantama, kad konkurencija visiškai neišnyks, tačiau nėra jokios priežasties šitokį elgesį paversti mūsų visuomenės pamatu. Mums nėra priežasčių varžytis dėl būtiniausių gyvenimo poreikių. Tai naudinga tik valdantiesiems, kuriems reikia, kad mes gyventume bijodami vieni kitų. Štai todėl anarchistai siekia kurti ne tik laisvas bendruomenių organizacijas, bet ir platinti savitarpio pagalbos idėjas.

 

Liūdniausia, kad dauguma mūsų užaugome tikėdami anarchistine morale, tačiau suaugę išmokome, kad pasaulis veikia kitaip. Štai kodėl visuomet yra tiek daug maištautojų, atsiskyrėlių, netgi į savižudybes linkusių paauglių, kurie vėliau tampa prie aplinkos prisitaikiusiais, bet visą laiką niurzgiančiais suaugusiais. Dažnai juos guodžia vienintelis dalykas – auginti savo vaikus ir apsimetinėti prieš juos, kad pasaulis yra teisingas.

 

Tačiau kas būtų , jei mes pradėtume kurti iš tiesų teisingesnį pasaulį? Ar tai nebūtų pati nuostabiausia dovana, kokią tik galėtume suteikti savo vaikams?

 

Ar esi kokio nors klubo, komandos ar kitos organizacijos narys, kur sprendimai priimami ne vieno lyderio, tačiau bendru nutarimu?

 

Jei atsakei „taip“, priklausai organizacijai, egzistuojančiai pagal anarchistinius principus! Kitas esminis anarchistinis principas yra savanoriškos bendrijos. Tai demokratijos idėjų pritaikymas kasdieniame gyvenime. Anarchistai tiki, kad šitaip įmanoma organizuoti visą visuomenę, kurioje žmonių bendruomenės remtųsi bendru sutarimu, todėl hierarchija besiremiančios korporacijos, biurokratizmas ir armijos taptų nebereikalingos.

 

Galbūt netiki, kad tai įmanoma, o gal ir tiki. Tačiau kiekvieną kartą, kai išsprendi problemą bendru sutarimu, o ne grasinimais, kiekvieną kartą, kai savo noru susitari su kitu žmogumi, pasielgi atsižvelgdamas į kito žmogaus situacija ar poreikius, tu elgiesi kaip anarchistas, net jei to iki šiol nesuvokei. Anarchija įsivyrauja tada, kai žmonės yra laisvi pasirinkti, kai elgiasi vienas su kitu kaip su lygiais ir supranta, kokias pasekmes jų veiksmai gali turėti kitiems.

 

Žmonės gali būti protingi ir dėmesingi, kai bendrauja su sau lygiais, deja, taip nebūna, kai žmogus įgauna valdžią. Suteik kam nors valdžią – ir ja vienaip ar kitaip bus piktnaudžiaujama.

 

Ar manai, kad dauguma politikų yra savanaudžiai niekšai, kuriems visuomenės interesai visai nerūpi? Ar manai, kad gyvename neteisingoje ir kvailoje ekonominėje sistemoje?

 

Jei atsakei „taip“, tuomet pritari anarchistams. Na, bent jau pagrindinėms mūsų visuomenės kritikos idėjoms. Mes manome, kad valdžia gadina, ir žmonės, kurie praleidžia visą  gyvenimą bandydami jos kuo daugiau įgyti, yra mažiausiai jos verti.

 

Mes manome, kad dabartinėje ekonominėje sistemoje žmonės apdovanojami už savanaudišką ir negarbingą, o ne už padorų ir sąžiningą elgesį. Taip mano dauguma. Tik ši dauguma, kitaip nei mes, netiki, jog visa tai įmanoma pakeisti. Jie elgiasi taip, kaip to labiausiai nori valdantieji, – susitaiko su padėtimi ir tampa klusniomis marionetėmis.

 

Ar tiki, kad žmonės yra iš prigimties sugadinti ir blogi? Ar tiki, kad tam tikros žmonių grupės (moterys, kitokios odos spalvos žmonės, neturtingieji) yra menkesnės būtybės, kurios privalo paklusti „pranašesniems“?

 

Jei atsakei „taip“, tapo aišku, jog vis dėl to nesi anarchistas. Pritari pagrindiniams anarchistiniams principams tik tada, kai atsakai „ne“ ir gyveni laikydamasis kitokių principų. Kiekvieną kartą būdamas dėmesingas kitiems, elgdamasis su kitais pagarbiai, elgiesi kaip anarchistas. Kiekvieną kartą, kai išsprendi problemą suradęs su kitais kompromisą, kiekvieną kartą, kai prieš nuspręsdamas, išklausai, ką nori pasakyti kiti, tu esi anarchistas!. Kiekvieną kartą, kai turi progą priversti kitus ką nors daryti, nusprendi išklausyti jų argumentus, į juos atsižvelgti ir pasielgti teisingai, esi anarchistas! Net kai pasidalini kuo nors su draugu ar susitari, kas išplaus indus, jau esi anarchistas!

 

Tikriausiai manai, kad šios idėjos puikiai tinka mažoms bendruomenės, tačiau šitaip organizuoti didelių miestų ar ištisų šalių gyvenimą yra visiškai neįmanoma. Žinoma, anarchistiniais principais organizuoti daugiabučio bendriją ir miestą yra du visiškai skirtingi dalykai. Net jei decentralizuosi visuomenę ir padalinsi galias mažoms bendruomenėms, liktų daugybė dalykų, kuriuos tektų bendrai koordinuoti. Nuo traukinių tvarkaraščių iki medicininių tyrimų krypčių. Bet jei tai padaryti sunku, nereiškia, jog yra neįmanoma.

 

Iš tiesų, anarchistai turi sukūrę daugybę teorijų, idėjų ir vizijų, kaip visuomenė galėtų organizuotis, tačiau jas pristatyti prireiktų ne vieno ir ne dviejų tokių lankstinukų. Galime tik pasakyti, kad daugybė žmonių praleido daugybę laiko kurdami modelius, kaip funkcionuotų iš tiesų demokratiška ir teisinga visuomenė. Tačiau turime pripažinti, kad joks anarchistas nėra sukūręs tobulo ir užbaigto visuomenės modelio. Mes mažiausiai norime per prievartą kišti žmonėms sukurtus „rėmus“, kuriuose jie turėtų gyventi.

 

Tiesa tokia, kad mes tikriausiai net neįsivaizduojame daugybės problemų, su kuriomis susidurtume kurdami demokratišką visuomenę. Vis dėlto esame įsitikinę, jog žmonija yra pakankamai sumani, kad šias problemas išspręstų besivadovaudama pagrindiniais savo ideologijos principais, kurie iš tiesų tėra elementariausios žmogiškojo padorumo idėjos.

 
„Mes nebijome griuvėsių.
Savo širdyse mes nešame naują pasaulį.“
 
a.lt, 2010 10 28
 
                               ar esi anarchistas 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti