Aleksej Cvetkov. Marksizmas – mano narkotikas, arba Pakaks tikėti reinkarnacija!
teorija

as myliu marksa       Prekinė šmėkla

 

Madingoje galerijoje, kurioje aš dirbu, vyksta abstraktaus meno parodos. Jas aplankę, žmonės mielai perka atvirutes su patikusių drobių vaizdais. Nebrangus prisiminimas. Kvietimas, kurį jie išmeta į šiukšlių dėžę, labai dažnai niekuo nesiskiria nuo atvirutės, kurią jie perka. Ir popierius, ir spaudos kokybė, ir tapyba – tie patys. Bet ant bilieto jie nemato meno, o ant atvirutės – mato, ir moka už ją pinigus.

 

Todėl ir sakoma, kad „prekinis fetišizmas“ – pagrindinis šiuolaikinių žmonių sąmonės bruožas. Ant vienos atvirutės jie mato reprodukciją, ant kitos – ne, todėl vienas lapelis yra prekė, o antras – nieko nekainuojanti šiukšlė. Kad žmonės ką nors įvertintų, jie turi pajusti prekiškumą, kuris lyg nematoma šmėkla paslėpta daiktų ir būtybių viduje.

 

Geras pavyzdys – abstrakčioji dailė. Ji tapo suvokiama kaip menas ir ėmė kainuoti pasakiškus pinigus tik tada, kai visi žmonių santykiai tapo visiškai abstraktūs ir sąlygiški: bet kokį daiktą, bet kokią informaciją mes nesąmoningai vertiname kaip prekę ir tik po to pereiname prie jų konkrečios reikšmės.

 
Vartojimo ekstazė ir pasipriešinimo ekstazė
 

Glamūriniai vartojimo darbštuoliai, paėmę į rankas trokštamą daiktą, fiziškai jaučia, kad tai ne šiaip daiktas, o kapitalo kristalas. Kapitalas lakus, jis išgaruoja iš daikto, ir šis tampa nebemadingas, nes neberodo jo turėtojo statuso. Pajutus „kapitalą viduje“, jų oda pašiurpsta prekinio fetišizmo šiurpuliu. „Kapitalizmas kaip religija“, – teisingai pasakė draugas Walteris Benjaminas. „Religijai reikalingos ne vien šventovės, bet ir nešvankybės, kurias būtų galima drausti“, – teisingai pastebėjo Georges Bataille‘is.

 

Vartojimo ekstazė mums pakeičia bet kokios gamybos ekstazę. Bet kokios gamybos ekstazė kapitalizmo sąlygomis ir tampa nešvankybe – išstumiama, nepageidaujama, griaunančia. „Tie, kam mažiau pasisekė, dirba ilgiau“. Represuota gamybos ekstazė galų gale virsta antisistemine pasipriešinimo praktika. Kaip tik čia, o ne moraliniame rinkos pasmerkime, glūdi pagrindinė marksizmo mintis.

 
Teisingas narkotikas
 

Mes uždirbame, išlaidaujame, o pavargę nuo vieno ir nuo kito, prieš televizorių ar švelnioje kino teatro tamsoje, pažinę save ekrane, juokiamės iš to, kaip mes uždarbiaujame ir išlaidaujame. Marksizmas – tai narkotikas tiems, kurie norėtų dar ką nors daryti. Daryti, o ne „svaigiai atsipalaiduoti“ ir užsimiršti. Tuo marksizmas ir skiriasi nuo visų kitų narkotikų. Prekinė civilizacija laikosi ant totalios narkomanijos: tam, kad prekes pirktų, visi turi vaikytis nuolat išslystančių malonumų, į kuriuos tos prekės kreipia. O marksizmas malonumą pastato į savo vietą: malonumas yra tiesiog pasekmė įsisąmonintos veiklos, kuria siekiama patobulinti pasaulį ir žmonių tarpusavio santykius. Tik tokioje padėtyje malonumas tampa tvarus, visavertis ir niekaip nesusijęs su vartojimu. Todėl marksizmas – mano mėgiamiausias ideologinis narkotikas.

 
Teoretikai
 

Kas yra šiuolaikinis marksizmas? Tai Jamesono mintys apie postmodernizmą ir slaptus ryšius tarp spekuliacinės kultūros ir spekuliacinės ekonomikos. Tai Hardto ir Negri naujo nematomo subjekto, gebančio iš esmės pakeisti gyvenimą, paieškos. Tai Wallersteino postulatai apie pasaulinę pinigų apyvartos sistemą, nuo kurios niekas nėra laisvas, kad ir kas jis būtų. Tai matematiniai Badiou paradoksai politikoje ir etikoje, pavyzdžiui, „ištikimybė didiesiems įvykiams“, kurie dar neįvyko ir išvis neaišku, ar įvyks. Tai Naomi Klein prekinių ženklų vergijos ir rinkos prievartos teorija. Tai Slavojaus Žižeko teiginiai apie vidinę žmogaus sielos ekonomiką. Tai Eagletono argumentai, kodėl Kafka ir Magritte‘as yra realistai. Tai Bensaïdo ir Tariqo Ali svarstymai apie griaunamąjį trečiojo pasaulio vaidmenį, į kurį „biurų milijardas“ pabandė „ištremti“ visas savo nuodėmes bei problemas.

 

Dar norėjau įvardinti Bourdieu ir jo gudrią teoriją, kuri aiškina, kaip dar nesusiformavusi, visuomenėje ką tik užgimusi grupė jau pateikia vos girdimą savo būsimo portreto užsakymą ir kuria naują, beveik nepajuntamą nuotaiką. Itin jautrus dailininkas, režisierius arba literatas, pajutęs tą būsimos auditorijos užsakymą, įvykdo jį savo kūryboje, pagauna šią nuotaiką, suderindamas ankščiau nederintus, bet jau sulipti pasirengusius elementus. Ir tada nauja grupė iškyla visuomenėje kaip šio drąsaus autoriaus auditorija, o vėliau pasireiškia ir visomis kitomis formomis – kaip judėjimas, subkultūra ir apskritai kaip „reiškinys“. Bet prieš kelis metus Bourdieu numirė ir todėl greičiausiai negali būti laikomas „šiuolaikiniu“.

 

Buvo, žinoma, ir ankstesnė karta, „1968-ųjų įkvėpėjai“ – Guy Debord‘as, Sartre‘as, Vaneigemas, Adorno, Gorzas, Marcuse. Jie paėmė klasikinį marksizmą ir kaip oro balionėlį pripūtė linksmų kontrkultūros ir psichodelikos dujų. Ir tada marksizmas įgavo karnavalinio ir nenuspėjamo jaunimo maišto formą. Man tas balionėlis neišsileido iki šiol.

 
Bazinis minimumas
 

Visgi marksizmo pagrindai per pusantro amžiaus nepasikeitė. Tai negailestinga analizė, be mitų ir tikėjimo nepaaiškinamomis bei nepagrįstomis viltimis. Ji nagrinėja sistemą, kurioje bet kokios veiklos rezultatas pakeičiamas pelnu, o viskas, kas neduoda pelno, yra pasmerkiama. Ši sistema absurdiška, nes gydytojui joje reikia ligų, karstų gamintojui – mirties, o statybininkui – benamių. Poreikiai ir paklausa labai skiriasi, bet kapitalizmas šį skirtumą ignoruoja ir nematoma susvetimėjimo siena atskiria žmones.

 

Ši sistema kiekvienam suteikia vaidinimą vietoj prasmės, užimtumą vietoj darbo, vaidmenį vietoj likimo ir banko sąskaitą vietoj pergalės. Dauguma iš mūsų kasdien užsiėmę ne tuo, ką laiko svarbiu, o tuo, už ką moka pinigus. Todėl mes prarandame atsakomybę už tai, ką kasdien darome. Tai „tiesiog darbas“, „tiesiog verslas“ ir „tiesiog poilsis“. Tokia patirtis sukuria „tiesiog žmones“, t.y. paralyžiuoja jų kūrybinę valią ir kaupia švininį sunkumo jausmą, lyg gyventum svetimą, o ne savo gyvenimą. Tas, kuris sutinka su tokiais vertinimais, jau marksistas. Na, beveik. Liko pridėti vieną frazę: „Pakaks tikėti reinkarnacija!“. Šioje frazėje slypi visas marksistinis patosas – pakaks laukti to, kuris tave išgelbės ir išlaisvins, šis išgelbėtojas matomas veidrodyje.

 

marksizmas visiems

 
Tai, kas bendra
 

Pagrindinis marksizmo siūlymas – tą, kas privatu, padaryti visiems prieinamu (nepainioti su valstybiniu). Tai turi tapti savaime suprantamu dalyku, kaip mums visiems vienodai prieinama kalba. Panorėję mes visi galime laisvai kalbėti, rašyti ir skaityti, tad jei panorėsime, galėsime pakeisti požiūrį į nuosavybę ir prilyginti ją kalbai. Kalba ir mintys, kirbančios kieno nors galvoje, yra tie dalykai, kurių negalima privatizuoti. Tai pirminė bendra nuosavybė, kuri išlieka kaip „komunizmo šmėkla“ bet kuriame mūsų pasisakyme ir netgi pačiose intymiausiose asmeninėse mintyse.

 

Ar bent kartą ką nors nemokamai atsisiuntei internetu? Jeigu prieiga prie visko, ką sukuriame, kiekvienam bus tokia pat paprasta, tai ir bus marksizmo pergalė bei jo pabaiga. Pabaiga, nes jis išnyks kartu su kapitalizmu ir daugiau niekam nebus reikalingas. Naujajame laisvų kūrėjų ir visuotinės automatizacijos pasaulyje pasibaigs kankinanti žmonių priešistorė ir prasidės didžioji istorija. Laisvi informacijos mainai – priešakinė „postkapitalistinių“ santykių vystymosi linija ir pavyzdinis būsimos ekonomikos modelis, kuris pakeis pasenusius prekių mainus rinkoje.

 

Liko rasti būdą, kaip perkelti tokius santykius iš informacinio pasaulio į labiau apčiuopiamo gyvenimo sritį. Padaryti tokius pat nemokamus ir prieinamus kitus produktus – duoną, žemę, namus ir visa kita. Skirstymas į „savą“ ir „svetimą“ atstumia žmones vieną nuo kito ir iškreipia jų santykius iki visiško neadekvatumo. Mes visi – kartu, o ne pavieniui, – jau pakankamai turtingi, kad nieko nevadintume „nuosavu“.

 

Nuo to, kad perskaitei šį tekstą, savaime niekas nepasikeis. Liksime šioje visuomenėje, kurioje buržua per daug myli save, o štai visi likusieji save myli aiškiai nepakankamai. Kurioje nuolat gilėja praraja tarp klasių. Marksizmas – mano mėgiamiausias narkotikas. Nežinau didesnio malonumo nei prisidėti prie „šeimos, privačios nuosavybės ir valstybės panaikinimo“, kaip sakoma viename sename ir barzdotame manifeste.

 

http://falanster.su vertė Evaldas Balčiūnas

2010 11 02

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti