Liam Blee: Esminė ekonomikos problema
teorija

00money_burning        „Pradinę kainą už gyvenimą sumokėjome gimdami, ir visi mes už visa kita sumokame mirdami, todėl tai, kas yra tarpe jų, turėtų būti nemokama.“

       -Bill Hicks

 

       Pinigais kaip resursų perskirstymo priemone pirmą kartą pasinaudota maždaug prieš 5000 metų buvo senovės Mesopotamijoje (dabar Irakas ir Sirija). Tada gimė teorija, iki šiol temdanti žmonijos pasaulio supratimą. Ji buvo pavadinta „esmine ekonomikos problema“, ir jos kaip maldos mokosi visi studijuojantys laisvojo verslo sistemą. Liūdna, bet jos pagrįstumu abejojama retai, ir visų lygių ekonomistai nuolatos indoktrinuojami gerai apgalvotu melu apie žmogaus sociologijos esmę. Šis melas teigia, kad „pasaulio resursai yra riboti, o žmogaus poreikiai – neriboti“.

 

       Tik keletui žmonių suvokiama tiesa, kad nėra jokios „esminės ekonomikos problemos“. Kad geriau tai suprastume, pradžioje reikėtų patikslinti terminologiją. Visų pirma tai liečia klaidinančią frazę „žmogaus prigimtis“.

 

       Žmogaus prigimtis dažnai apibrėžiama kaip „žmonijos psichologinės savybės, laikomos visuotinėmis“. Iš tikrųjų nei „esminės ekonomikos problemos“, nei „žmogaus prigimties“ nėra, bent jau daugumai suprantama klaidinančia ir pervertinta prasme. Tiesą sakant, žmonės kaip gyvybės rūšis gimsta neturėdami nieko „bendra“. Nors ir ginčytina, bet mus sieja tik esminis poreikis išlikti maitinantis maistingu maistu, geriant švarų vandenį ir turint saugią pastogę. Nė vienas žmogus negimsta norėdamas mirti, todėl galime daryti patikimą prielaidą, kad išlikimo troškimas yra „žmogiškosios prigimties“ dalis. Tačiau čia ir baigiasi žmonijos universali charakteristika – būtent todėl nėra tokio dalyko kaip „žmogaus godumas“ ar „esminė ekonomikos problema“. Visa tai yra tik mitas, sukurtas siekiant palaikyti mūsų tikėjimą iškrypusia sistema.

 

       Taip pat reikia patikslinti terminą „monetarizmas“. Monetarizmas šiame tekste naudojamas kaip kitų ideologinių izmų kapitalizmo, komunizmo, socializmo, fašizmo (ir t.t. ir pan.) – pakaitalas, nes visi jie iš esmės yra vienodi. Visi jie yra skirtingos, bet iš esmės vienodos ideologijos, besiremiančios nepalenkiamu tikėjimu monetarine sistema. Šia prasme komunistinė Kinija ir kapitalistinė Amerika nesiskiria, todėl šis terminas bus naudojamas norint tiksliau apibrėžti rinka ir laisvu verslu besiremiančią sistemą, kurioje, siekiant skatinti ciklišką vartojimą, darbas parduodamas už atlyginimą. Šis pagrindinis ekonominis procesas ir bus vadinamas monetarizmu.

 

       Nė vienas žmogus natūraliai nėra godus. Lygiai taip pat nė vienas žmogus nėra geras, blogas, gudrus, kvailas ar dar koks nors. Tokie tvirtinimai atsirado iš primityvaus religinio tikėjimo, kad yra tik „geri“ ir „blogi“ žmonės. Kaip ir žmonija, žmonės paprasčiausiai yra tokie, kokie yra. Kiekvienas berniukas ir kiekviena mergaitė gimsta lygūs, kaip tuščias popieriaus lapas. Jokia žmogiškoji būtybė nėra konkurencinga materialistė dėl genetinių privalumų ar trūkumų (priklausomai nuo to, kaip vertinami šie bruožai) ir būtent todėl „esminė ekonominė problema“ iš esmės yra nonsensas. Galima sukurti sąlygas, kuriose žmonės patikėtų, kad jų poreikiai yra begaliniai, bet tai nėra esminis, nepakeičiamas ar nuolatinis jų bruožas.

 

       „Pirmasis aptvėręs žemės plotą žmogus, kuriam šovė į galvą pasakyti „tai yra mano“, ir surado tuo patikėjusių žmonių, iš tikro buvo mūsų dabartinės pilietinės visuomenės įkūrėjas. Kiek nusikaltimų, karų, žmogžudysčių, nelaimių ir baisybių būtų išvengusi žmonija, jei kas nors būtų ištraukes kuolus ar užkases griovį ir riktelėjęs „Neklausykite šio apgaviko. Jums galas, jei pamiršote, kad šios žemės vaisiai priklauso mums visiems, o pati Žemė nepriklauso niekam“.

      -Jean-Jacques Rousseau

 

       Istorijoje pilna karų, invazijų, genocidų ir visų kitų piktnaudžiavimų jėga pavyzdžių, į kuriuos įsivėlė vyrai ir moterys, trokštantys pavogti tai, ko jie dar neturi, todėl nesunku suprasti, kodėl taip plačiai manoma, kad žmonija kaip rūšis yra besąlygiškai konkuruojanti, grobuoniška ir savanaudė. Nepaisant nuorodų į šiuos faktus, tai paprasčiausiai yra paviršutiniška ir neteisinga. Manau, kad geriausia paaiškinti tai remiantis puikia belgų ekonomisto Bernardo Lietaero, tiesiogiai prisidėjusio kuriant ES valiutą, citata:

 

       „Godumas ir konkuravimas nėra susiję su „nekintančiu žmogaus temperamentu“. Tiesą sakant, godumas ir nepritekliaus baimė nuolatos kuriami ir stiprinami tiesiogiai, per mūsų naudojamus pinigus. Galime pagaminti daugiau nei reikia maisto, kad galėtume pamaitinti visus, ir sukurti darbo vietas visiems pasaulio gyventojams, tačiau akivaizdžiai trūksta pinigų už visa tai sumokėti. Centrinių bankų užduotis yra kurti ir palaikyti šį trūkumą, ir viso to tiesioginė pasekmė yra tai, kad norėdami išlikti, turime kovoti vieni su kitais.“

 

       Ką gi tuo norėjo pasakyti Lietaeras? Visų pirma, jis pastebi, kad godumas, konkuravimas ir kitos panašios savybės nėra susijusios su „nekintančiu žmogaus temperamentu“. Kitaip tariant, jie jokiu būdu nėra fundamentalios žmonijos savybės, o tai savu ruožtu reiškia, kad jas galima pakeisti ir pašalinti. Antra, jis nurodo tikrą jų kilmės šaltinį: „mūsų naudojamus pinigus“. Iš esmės jo pozicija yra tokia: žmonės priverčiami tapti godžiais materialistais, nes monetarizmas sukurtas taip, kad kurtų konkurenciją per trūkumą. Jei ko nors nepakanka, žmonės dar sunkiau dirbs, kad tai gautų, net jei nuo to nukentės kiti. Būtent todėl žmonės darosi godūs arba, kaip poetiškai išsireiškia Lietaeras, „norėdami išlikti, turime kovoti vieni su kitais“.

 

      

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

 

       Kaip gi mums įteigiama, kad mūsų poreikiai yra begaliniai, o godumas – pirmapradis? Tiesą sakant, šiuolaikinėje kultūroje pilna šį mitą įtvirtinančių institucijų, tačiau mes labai retai abejojame jų motyvais ar metodais. Galbūt daugiausia prie to prisideda reklamos ir prekybos industrija. Jie paprasčiausiai priverčia žmones dėl savo veiklos ar ko nors neturėjimo jaustis neatitinkančiais reikalavimų ar nepilnaverčiais, o tada pasiūlyti savo gaminį kaip „vaistą“ nuo šių trūkumų. Jie nuolatos bombarduoja visuomenę pranešimais ir vaizduoja modelius bei garsenybes, kurie nešiodami tam tikras etiketes ant savo rūbų tampa geresniais žmonėmis nei jūs. Tam pasiekti metamos milžiniškos lėšos. Zenith Optimedia pranešė, kad 2010 metais visame pasaulyje reklamai bus išleisti 542 milijardai JAV dolerių, nors „šiuo metu per metus vaikas pamato vidutiniškai 40000 TV reklamų“. Akivaizdu, kad įgiję jų siūlomą nepilnavertiškumo kompleksą ir ėmę pirkti jų produktus, vartotojai savanoriškai tampa jų etikečių nešiotojais, kartu tapdami ir nemokamomis vaikščiojančiomis reklamomis.

 

       Visa madų pramonė ir reklamos agentūros sukūrė ir įdiegė mumyse dirbtinę vertybių sistemą. Jie įtikino gyventojus, kad asmuo bus geras ar blogas, vertingas ar bevertis priklausomai nuo jo sugebėjimo įsigyti naujausius dizainerių gaminius. Todėl mes nuolatos norime kažko daugiau. Pasitenkinimo ir pasiekimų idėja tampa tokia miglota ir nelogiška, kad pradedame tikėti išsipildymo jausmu, kuris atsiranda tik po to, kai įsigyjame tam tikras komercines prekes. Taip kuriamos „mados“. Begalinė reklama manipuliuoja mūsų vertybėmis ir kuria kryptis, prie kurių, bijodami patyčių dėl nesugebėjimo pritapti, šliejasi žmonės. Taip mes prarandame pusiausvyros ir perspektyvos pojūtį. Nuolatinis savęs vertinimas pagal iliuzinį, materialistinį ir komercinį standartą skatina nuolatos pirkti vis daugiau ir daugiau, taip siekiant tapti akivaizdžiai geriausiu įmanomu asmeniu. Mūsų vertybių demonstravimą gerai iliustruoja faktas, kad vien JAV mados pramonei kasmet išleidžiami 250 milijardų JAV dolerių, kai 2010 metų JAV Švietimo departamento biudžetas tėra 46,7 miljardo JAV dolerių.

 

       „Vienintelė vis dar išlikusi amerikietiška vertybė yra pirkimas. Žmonės leidžia pinigus, kurių jie neturi, norėdami įgyti daiktų, kurių jiems nereikia.“

       - George Carlin

 

       Visgi mes ir toliau manome, kad „yra taip, kaip yra“. Manome, kad godumas yra natūralus ir todėl priimtinas. Šia kvaila nuostata remiasi visi vadovėliai. Iš šio „aš prieš jus, mes prieš juos“ mentaliteto kyla absurdiška ir klaidinga „esminė ekonominė problema“, ir šis neįtikėtinas melas verčia žmones bejausmiškai remti monetarizmą nepaisant visų jo akivaizdžiai šiurpių trūkumų. Norėdamas įnešti šiek tiek tiesos paminėsiu, kad dėl „esminės ekonominės problemos“sukelto skurdo kasdien miršta 34000 žmonių, 3,4 milijardo žmonių (pusė Žemės gyventojų) verčiami išgyventi už mažiau nei 2 JAV doleriai per dieną. Argi žinančio šią statistiką ir nenorinčio ieškoti alternatyvų žmogaus negalima būtų apkaltinti šlyščia ir beprotiška nepagarba žmogaus gyvybei? Jei tu vis dar tiki, kad žmogaus poreikiai yra beribiai natūraliai, o ne dėl konkurencinės aplinkos, kurioje mes augame, aplinkos, kuri „norint iškilti verčia mus kovoti vieniems su kitais“, aš pabandysiu pateikti tau kelis pavyzdžius.

 

       Geresnė analogija nei mano anksčiau minėta „tuščia drobė“ yra idėja, kad visi vaikai gimsta laikydami rankoje veidrodį. Jie atspindi aplink juos esančią visuomenę. Italų šeimoje gimęs ir augęs vaikas įgis itališkos kultūros manierų. Akcentas, tradicijos, skonis ir visi kiti bruožai bus„atspindėti“ vaiko. Jis negimė su „italo“ genais, pavertusiais jį tokiu. Vokietijos vokiečių šeimoje gimęs vaikas, vėliau įvaikintas anglų šeimoje atspindės anglų, o ne vokiečių kultūrą, ne vokiečių dialektą ir pan. Tokie asmenybės bruožai, kaip dialektas, tradicijos, skonis nėra labiau įgimti nei godumas. Žmogus gyvenantis vienas saloje ir nesusidūręs su konkurencija dėl maisto ir vandens neišvystys tokių pačių „neribotų poreikių“ kaip žmogus, gyvenantis šimto gyventojų kaime, kuriame auga tik vienas vaismedis ir trykšta vienas šaltinis.

 

       Dar daugiau, patyrinėję kitas analogijas matysime, kad tai būdinga ne tik žmonėms. II pasaulinio karo metu šunys buvo išdresuoti pulti ir žudyti Japonų kareivius. Taip pat šunys buvo apmokomi vesti akluosius. Žudantis kareivius šuo nėra blogas lygiai taip pat, kaip ir akliesiems padedantis šuo nėra geras. Abu jie yra paprasčiausias dresavimo ir aplinkybių rezultatas, lygiai kaip ir mes esame monetarinės sistemos indoktrinacijos rezultatas. Dažnai užduodamas klausimas: „Aš užsidirbau tai, ką turiu. Kodėl žmonės iš mažiau išvystytų šalių turėtų tą patį gauti nemokamai?“. Leisk man priminti, kad tu gimei šiuolaikinėje Britanijoje, kur elektra, vandentiekis, ligoninės, mokyklos, automobiliai, telefonai, televizoriai, kompiuteriai ir visi kiti lengvinantys tavo gyvenimą technologiniai kūriniai jau buvo sukurti. Tu niekuo prie to neprisidėjai, tačiau gali tuo laisvai naudotis.

 

       Gyvybiškai svarbu suprasti, kad mums pristatoma „esminė ekonominė problema“ yra paprasčiausiai netiksli. Žmogaus poreikiai nėra beribiai. Žmogaus, išauginto konkurencinėje aplinkoje, kur kovoti dėl išlikimo yra norma, poreikiai gali būti beribiai, tačiau pavadinti tai natūraliu ir būdingu visiems žmonėms yra paprasčiausiai netikslu. Šiuolaikiniame pasaulyje vienintelė mūsų motyvacija ir sėkmės matas yra piniginis atlygis, todėl nuolatinis siekis turėti jų daugiau (net jei neišgalime jų panaudoti) atrodo natūralus. Tokiu būdu, „esminė ekonominė problema“ nėra neįveikiama kliūtis pereinant į resursais besiremiančią ekonomiką. Jei įmanoma priversti žmones patikėti, kad jų materialistinio atlygio siekiai yra beribiai, lygiai taip pat lengvai galima pasiekti, kad jie manytų visai priešingai. Tam net nereikia kažkokių kosminių technologijų, neturinčių jokio ryšio su dabartine sistema. 2010 metais Oxfordo Universiteto studentams sakytoje kalboje  amerikietis, motyvacijos tyrinėtojas Danas Pinkas aptarė kelis neįprastus požiūrius į darbą.

 

       Pastaruosius keletą metų Australų kompanija „Atlassian“ pristatinėja modelį pavadintą „FedEx Days“, greičiausiai kilusį iš idėjos rasti verslo sprendimus per vieną parą. Idėja tokia: kad kelis kartus per metus visiems darbuotojams suteikiamos 24 valandos visiškai laisvo laiko jų pasirinktos problemos sprendimui. Jiems leidžiama dirbti su bet kokia problema, be jokių apribojimų, be tikslų ar sąmatų, tačiau ne savo kasdienio apmokamo darbo sferoje. „Atlassian“ tvirtina, kad vieni sėkmingiausių jos programinių sprendimų atsirado po tokių „FedEx Days“. Dirbantys su idėjomis inžinieriai motyvuojami galimybe įgyvendinti savo kūrybinę potenciją ir parodyti savo sugebėjimus, o ne piniginiu atlygiu ar poreikiu patenkinti tam tikrus lūkesčius.

 

       Šią idėją dar giliau pritaikė interneto gigantas „Google“, kuris taiko „20% laiko“ politiką. Vietoje to, kad kasmet gautų vieną ar dvi dienas visiškai laisvai veiklai be numatytų tikslų, „Google“ inžinieriai 20% savo darbo laiko veikia visiškai nepriklausomai nuo vadovų. Iš to atsirado kelet as sėkmingiausių „Google“ sprendimų, tokių kaip „Google News“ ir „Gmail“. „Google“ viceprezidentas savo kalboje Stanfordo Universitete teigė, kad „pusė naujų produktų yra „20% laiko“ pasekmė“.

 

       Šios naujos kryptys atvedė prie visai naujos motyvacijios ir darbo filosofijos, žinomos kaip aplinka, kur svarbūs tik rezultatai (Results Only Work Environment – ROWE). ROWE atsižvelgia į faktą, kad tiek versle, tiek gyvenime rezultatas dažnai yra vienintelis suprantamas sėkmės įvertinimo faktorius. Tokiu būdu, pritaikęs ROWE požiūrį verslas nenumato tikslių darbo laiko valandų savo darbuotojams, kontoroms, nenumato užduočių ar bet kurių kitų paralyžuojančių kūrybiškumą reikalavimų. Darbuotojams leidžiama dirbti savo nuožiūra, ten, kur jiems patogu, ir naudotis jiems tinkamomis darbo priemonėmis, jei tik jie galų gale pasiekia tikslą. Jiems nesakoma kada ir kaip ką nors daryti, o tai leidžia jiems išplėtoti savo asmeniškus, unikalius kūrybinius metodus ir motyvus. Kol kas visais atvejais kai buvo taikoma ROWE filosofija, darbuotojų pasitenkinimas išaugo, išaugo atsakomybė ir išaugo galutinis produktas.

 

       1993 metais „Microsoft“ pradėjo mažai žinomą skaitmeninės enciklopedijos, pavadintos „Encarta“ projektą. Tu teisingai spėji, kad „Encarta“ mažai žinomas todėl, kad iš esmės ji buvo komerciškai nesėkminga. Ji nesusilaukė sėkmės nepaisant galingų investicijų į gerai apmokamus profesionalus, kad šie puikiomis sąlygomis, pagal tikslią darbotvarkę kurtų enciklopedijos įrašus, o tai prieštarauja teiginiams, kad piniginis atlygis skatina žmonijos pasiekimus. Praėjus 8 metams po „Encarta“ pradžios buvo pradėtas kitas enciklopedijos projektas, tik šį kartą buvo taikomas visiškai kitas modelis. Šiame modelyje nebuvo numatyti nei atlyginimai straipsnių rašytojams, nei koks nors kitoks apčiuopiamas materialinis atlygis. Čia remiamasi paprastu faktu, kad žmonėms patinka kūrybiškai reikštis ir jie mielai naudojasi galimybe prisidėti prie didesnio nei jie galėtų sukurti projekto. To pasekoje, šiandien Wikipedija be jokios abejonės yra geriausiai žinoma skaitmeninė enciklopedija, toli pralenkianti „Encartos“ pasiekimus.

 

       Visos šios sėkmės istorijos parodo, kad jei mūsų tikėjimas kūrybine žmonijos veikla įstringa pasenusiame monetarizmo liūne, jis tampa paprasčiausiai neproduktyvus ir neefektingas. Kol to nesuprasime, ir toliau gyvensime visuomenėje, kurioje padorumas ir etiškas elgesys iš esmės neįmanomi.

 

       „Mes kalbėjome apie tai, kaip svarbu į žmogaus mintis įkelti radikalios revoliucijos idėją. Krizė yra sąmonės krizė. Krizė jau nebegali priimti senų normų, senų elgesio standartų, senų tradicijų. Ir, atsižvelgiant į šiandieninį pasaulį, su jo skurdu, konfliktais, griaunančiu žiaurumu, agresija ir pan., žmogus liko toks pat kaip ir anksčiau- žiaurus, smurtaujantis,  grobuoniškas, konkuruojantis- ir pagal tai jis sukūrė visuomenę“

       - Jiddu Krishnamurti

 

       Kita „esminės ekonominės problemos“ dalis yra lyg ir ne tokia svarbi: „pasaulio resursai yra riboti“.  Tačiau tai neturėtų būti suprantama kaip tai, kad „pinigai yra vienintelė ribotų resursų paskirstymo priemonė“.

 

       Jei mes ir toliau deginsime naftą 300 milijonų automobilių, ji pasibaigs. Jei ir toliau šildysime savo namus anglimi ir gamtinėmis dujomis, pritrūksime jų. Platonas savo „Valstybėje“  pasakė, kad „būtinybė yra išradimo motina“. Iš esmės tai reiškia, kad kai tik žmonijai pritrūks resursų, bus rastos alternatyvos. Šiandien tai teisinga lygiai taip pat, kaip ir 380 metų prieš Kristų. Suvokiant, kad mūsų energijos šaltiniai senka, buvo padarytos milžiniškos investicijos į „žaliąjį“ kurą. Tiesą sakant, naudodami šias technologijas mes jau rytoj galime nustoti naudoti iškastinį kurą ir niekada nepritrūksime energijos. Vien geoterminės energijos užteks patenkinti visiems energetiniams pasaulio poreikiams sekantiems  40000 metų.

 

       Be to, Žemės branduolio karštis nuolatos atsinaujina, o tai realiai leidžia aprūpinti neribota energija visą planetą. Nors aš tik trumpai paliečiau energijos temą, nereikia ypatingų mokslinių sugebėjimų bandant numatyti visas įmanomas panaudojimui alternatyvias medžiagas ir resursus, turint mintyje stebinantį žmogaus polinkį inovacijoms.

 

       Kai F. D. Rooseveltas, 32 JAV prezidentas, pirmą kartą pradėjo svarstyti šalies galimybes įsitraukti į II Pasaulinį Karą, JAV teturėjo apie 600 naikintuvų ir trūko pinigų investicijoms. Tačiau jie galėjo naudotis resursais, reikalingais naikintuvų gamybai, todėl karo pabaigoje kasmet buvo pagaminami 90000 naikintuvų. Tai rodo, kad karo metu mes galime gaminti ginklus stulbinančiais kiekiais ir greičiais, jei tik yra pakankamai pinigų. Įsivaizduokite, jei tas pats efektyvumas būtų taikomas taikos metu ir mes vietoje naikintuvų gamintume maistą, statytume ligonines, mokyklas. Tai yra paminklas mūsų tikriems sugebėjimams gaminti daug, kai reikia.

 

       Tikiuosi, kad šį straipsnį vertinsite objektyviai.  Akivaizdu, kad nelengva priimti tai, kad viskas ko jus apie žmogaus veiklą mokė mokytojai ir vadovėliai yra melo ir nesąmonių derinys, tačiau tikiuosi, kad jūs esate pakankamai protingi priimti šią nenuginčijamą tiesą. Trumpai tariant, kai tiek daug atsidura kelių žmonių rankose, o daugybė kitų dėl to žiauriai kenčia, nesunku pamatyti, kad kažkas čia ne taip. Tavo pareiga sau pačiam ir kitiems yra niekada nesustoti uždavinėti klausimus. „Būk mokytojas ir mokinys. Savo pavyzdžiu įkvėpk aplinkinius.“

 

       „Visuomenėje pinigai svarbūs tik tada, kai reikia paskirstyti tam tikrus, gyvybiškai svarbius resursus, o žmonės priima pinigus kaip trūkstamų resursų mainų priemonę. Pinigai yra socialinis susitarimas. Jie nėra gamtinis resursas ir jų nepakeičia. Pinigai nereikalingi išlikimui, nebent buvo sukurtos sąlygos, kad taip būtų.“

       -Jacque Fresco

 

       Versta iš: The Zeitgeist Movemenr Newsletter 02, Aug/Sept, 2010

       Vertė RB

       Anarchija.lt

       2010.11.03.

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti