Noam Chomsky: Spėlionės neturi prasmės (interviu)
teorija

       Noamą Chomsky amerikiečių lingvistą, filosofą, politikos veikėją, Amerikoje laikomą disidentu Nr.1, kalbina garsus savaitraščio „Polityka“ publicistas Jacekas Żakowskis.

       Kas atsitiko Amerikai?

       Amerika sprogsta. Kaip ir visas pasaulis.

       Kodėl? Jūs turite žinoti atsakymą.

       Aišku, kad žinau.


       Tad kas atsitiko Amerikai per pastaruosius ketverius metus?

       Tai truko keturiasdešimt metų. Ne ketverius. Ir vyko ne tik Amerikoje. Viskas prasidėjo 7-ajame dešimtmetyje, kai išdrįsome garsiai ir viešai prabilti apie neteisybes, nusikaltimus, ant kurių pastatyta ši šalis. Apie milijonų pirmykščių amerikiečių žudynes, apie vergiją, apie siaubingą pelno siekimą, rasizmą, seksizmą, nelygybę. Ši revoliucija visiškai pakeitė Ameriką ir amerikiečius, taip pat ir didelę dalį Europos. Eidamas pas mane per MIT (Massachusetts Institute of Technology didžiausia JAV technikos mokykla vert. past.) studentų miestelį, Jūs matėte spalvingą abiejų lyčių, daugybės rasių laisvai bendraujančių žmonių minią. Jei būtume čia susitikę prieš penkiasdešimt metų, būtumėte pamatęs tik itin formaliai bendraujančius baltuosius vyrus, dėvinčius tamsius kostiumus, baltus marškinius, kaklaraiščius. Drabužių pasikeitimas liudija mentaliteto permainas. Tos permainos įvyko visoje Amerikoje. Visur atsirado taikos gynėjų, antirasistų, ekologų, gėjų grupės… Į tai įsiliejo milijonai žmonių.

       Tai buvo garsusis „Amerikos sužydėjimas“.

       Greičiau civilizavimasis ir visuomenėjimas.

       Tačiau paskui pasirodė ir priešingų signalų, liudijančių, kad amerikiečių visuomeninis aktyvumas nyksta.

       Tai labiau lėmė atskirų visuomenės sluoksnių, grupių atsiskyrimas arba tiesiog bendravimo su draugais, tarp šeimų apmirimas. Politinis gyvenimas gali būti tik daugiau ar mažiau pastebimas. Amerika yra "susmulkinta" šalis. Europiečiams tai sunku suprasti, o čia vieno Bostono kvartalo pacifistai gali visiškai nieko nežinoti apie kito kvartalo pacifistus.

       „Sužydėjimo" metais tai būtų buvę neįmanoma, nes visi kartu važiuodavo demonstruoti į Vašingtoną.

       Jūs visiškai klystate. Kiek siekia mano atmintis, amerikiečiai niekad nebuvo taip pasinėrę į politiką kaip dabar. Maždaug dukart per savaitę turiu viešų pasisakymų, ateina šimtai ar net tūkstančiai žmonių, esu priverstas (maloniai padėkodamas) atsisakinėti įvairiausių organizacijų kvietimų.

       Tai kažkas nauja. Dar prieš keletą metų man atrodė, kad esate visiškas marginalas. Vienas mano pažįstamas iš Harvardo, paklaustas apie Jus, pasakė: „A, tai tas keistuolis lingvistas iš MIT".

       Niekad nebuvau isteblišmento numylėtinis. Universitetų isteblišmento taip pat.

       Tačiau tai ne tik isteblišmento klausimas. Prieš dešimt metų Jūsų knygų neišstatydavo Niujorko knygynų vitrinose ir jos nepatekdavo į perkamiausių sąrašus.

       Tikrai, mano knygų parduodama vis daugiau.

       Tad vis dėlto yra esminis skirtumas su 10-uoju dešimtmečiu?

       Tačiau 10-asis dešimtmetis iš esmės skyrėsi nuo 8-ojo. Plintant antiglobalizmo judėjimui, parduodama vis daugiau knygų, išdalijama daugiau pakvietimų, vis ilgesnė norinčių gauti interviu eilė. Amerikiečiai vis labiau trokšta permainų.

       Tačiau balsuodami jie vis daugiau balsų atiduoda už dešiniuosius kandidatus.

       Tai jau kita tendencija. 7-ajame dešimtmetyje prasidėjęs procesas sukėlė elito reakciją visame pasaulyje, ne tik Amerikoje. Auga politinis aktyvumas, pasipriešinimas egzistuojančiai tvarkai, bet spaudimas, siekiant nutildyti tą aktyvumą, taip pat stiprėja.

       Jūs jaučiatės tildomas?

       Nuo 8-ojo dešimtmečio mus tildo ir kairės, ir dešinės isteblišmentas.

       Kairės taip pat?

       Kairės taip pat! 1975 m. vadinamoji Trišalė komisija, sudaryta iš Amerikos, Europos ir Japonijos liberalių kairiųjų lyderių, paskelbė raportą „Demokratijos krizė". Jų manymu, pagrindinė pasaulio problema tuomet buvo demokratijos perteklius demokratinėse šalyse. Perdėtame piliečių politiniame aktyvume jie įžvelgė grėsmę, nes moterys, studentai, žemdirbiai, darbininkai norėjo turėti realios įtakos vyriausybių sprendimams.

       Iš to raporto prisimenu garsųjį Huntingtono tekstą, nagrinėjantį pusiausvyrą tarp naujų medijų demokratijos tendencijų ir rezultatyvaus valdymo. Jis kalbėjo ne apie tai, kaip nutildyti, bet apie tai, kaip rezultatyviai veikti naujoje situacijoje. Jis perspėjo apie blogą pramoginės žiniasklaidos įtaką ir tvirtino: „Geriausias vaistas nuo demokratijos krizės yra daugiau demokratijos".

       Daugiau? Bet kam? Pirmiausia elitui. Jie mano, kad piliečiai privalo balsuoti ir grįžti namo, patikėdami valdžią išrinktajam elitui. Elitas susirūpino, kad po rinkimų piliečiai nebenorės grįžti namo, kad toliau stebės, kontroliuos, reikalaus. Elitas norėjo sustabdyti vis stiprėjantį rinkėjų spaudimą valdžiai.

       Huntingtono abejonės skambėjo racionaliai: piliečiai privalo išrinkti tuos, kuriais pasitiki, o paskui tegu valdo patikimi profesionalai.

       Jūs iš tikrųjų esate toks naivus? Ne politikai, o tik korporacijos! Isteblišmento politikai ėmė nerimauti, nes pamatė, kad jiems vis sunkiau įgyvendinti didžiųjų korporacijų interesus. Todėl milžiniškomis pastangomis jie ėmėsi riboti demokratijos lauką. Toks buvo didžiųjų dešiniųjų ideologinių fondų (pvz., „Heritage Foundation" ar „American Enterprise Institute") sukūrimo tikslas. Jiems rūpėjo nustumti į dešinę visas visuomenines diskusijas, kontroliuoti laikraščius, radiją ir televiziją, atgauti įtaką universitetams. Tai jiems didžia dalimi pavyko. Amerikiečių žiniasklaida dabar yra dešinesnė už visuomenės daugumą, o universitetuose kairysis diskursas buvo apskritai nutildytas.

       Gal žurnalistai ir profesoriai paprasčiausiai ėmė bodėtis kairuoliškomis pažiūromis?

       Tas bodėjimasis kainavo milžiniškus pinigus.

       Kas konkrečiai kainavo pinigus?

       Neoliberaliosios ideologijos kūrimas, įtakingų jos išpažinėjų angažavimas, stipendijos, tiriamosios programos, apdovanojimai, konferencijos, knygos, periodiniai leidiniai. Buvo sukurta globalinė ideologinių permainų infrastruktūra. Po kelerių metų, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, tos investicijos pradėjo duoti derlių anglosaksų šalyse. Anglijoje valdžią gavo ponia Thatcher, o Amerikoje Reaganas.

       Thatcher ir Reaganas gavo valdžią todėl, kad piliečius globojančios valstybės modelis atsidūrė krizėje.

       Amerika niekad nebuvo globojanti valstybė. O Angliją problemos užklupo žlugus imperijai. Permainų šaltinis buvo ideologinis sprendimas, o ne pramonė. Nuo karo iki 8-ojo dešimtmečio vidurio didžioji pasaulio dalis ketvirtį amžiaus išgyveno stulbinamą ekonomikos augimą, šiuolaikinio kapitalizmo aukso amžių. Tai buvo sąlygiškai egalitarinis augimas: 25 proc. JAV visuomenės žemųjų sluoksnių laimėjo daugiau nei viršutiniai 25 proc. Panašiai buvo ir Lotynų Amerikoje.

       Po dvidešimt penkerių metų šie mechanizmai nusidėvėjo ir reikėjo juos keisti.

       Juos reikėjo keisti, nes jie netiko tiems, kurie turėjo daugiausia pinigų. Jie norėjo turėti dar daugiau, net raidos sulėtėjimo ir visuomenės nuskurdimo kaina. Nuo neoliberalaus posūkio, t.y. nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio, raidos tempai sulėtėjo, krito investicijų lygis, išaugo nelygybė. Ūkis vis dar vystėsi, bet lėčiau, o raidos vaisiai buvo dalijami vis nelygiau. JAV beveik 90 proc. visuomenės pajuto stagnaciją arba tiesiog pajamų kritimą. Tačiau viršutinis 1 proc. staiga praturtėjo.

       Turtuoliai turtėjo, o skurdžiai skurdo.

       Kaip niekada smarkiai! Tai ekonomikos istorijos precedentas. Prie viso to prisidėjo dar ir socialinio saugumo institucijų, socialinės apsaugos, darbininkų teisių mažinimas. Dauguma šalių pasuko tokiu keliu, taip pat ir trečiojo pasaulio šalys. Lotynų Amerikoje nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios augimas beveik sustojo, todėl visuomenė dar dramatiškiau susisluoksniavo.

       Jūsų manymu, tai yra dešiniųjų reakcijos į 7-ojo dešimtmečio įvykius pasekmė?

       Tai yra staigi, tiesioginė, suprantama ir numatoma finansinių rinkų liberalizavimo pasekmė. Keynesas apie tai perspėjo dar prieš septyniasdešimt metų. Jei sulėtėja kapitalo judėjimas, jei panaikinami muitai ir valiutų keitimo apmokestinimas, vyriausybės netenka galimybės vykdyti vidinės pusiausvyros išlaikymui būtiną socialinę politiką. Globalinėje laisvojoje ekonomikoje nacionalinės vyriausybės turi rinktis tarp visuomenės naikinimo ir ūkio. Dabar tas vyksta visur. Todėl demokratija darosi vis labiau nepakeliama ir ją reikia apriboti. Ilgainiui neoliberali politika ima naikinti ne tik ekonomiką, bet ir demokratiją.

       Skambėtų labai grėsmingai, jei ne optimistiški Azijos ekonominių stebuklų pavyzdžiai.

       Bet jie buvo įmanomi tik todėl, kad Japonijoje, Korėjoje, Malaizijoje ar Honkonge buvo nesilaikoma neoliberalių taisyklių.

       Kokių konkrečiai?

       Neatsisakyta ginti šalies rinkas ir apriboti užsienio kapitalo įplaukas. Azijos tigrai tvarkėsi gerai, kol Amerika, Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutų fondas neprivertė jų laikytis neoliberalių taisyklių. Tada kilo krizė. Paskaitykite, ką rašė buvęs Pasaulio banko vicepirmininkas Stiglitzas. Tačiau dar pavojingiau yra tai, kad šalys, kurios patenka į neoliberalų malūną, faktiškai turi atsisakyti demokratijos ir nepriklausomybės.

       Ar nenuėjote per toli?

       Nejaugi nematote, kad valdžią perima virtualus investorių ir paskolų davėjų „parlamentas"? Vyriausybės turi su jais tartis kiekvienu svarbesniu klausimu. Be jų sutikimo jau nieko nebegalima padaryti. Jei jiems nepatinka koks nors sprendimas, jie pradeda pamažu atiminėti pinigus, valiuta žlunga, o ekonomika virsta griuvėsiais.

       Kuo blogai, kad investoriai investuoja pinigus ten, kur jie duoda daugiau pelno?

       Svarbu ne pelnas. Svarbu visuomenės susitarimo forma. Pavyzdžiui, visuotinio privatizavimo prievartavimas. Akivaizdu, kad tai ekonominis absurdas, kurio vienintelis tikslas išstumti iš viešosios sferos į privačią, t.y. į privačias rankas, vis naujas gyvenimo sritis, iki tol paklususias demokratinei kontrolei.

       Lenkijoje tai, ką Jūs vadinate ekonomikos „demokratine kontrole", reiškia korumpuotų politikų vagystes ir nepotizmą, o „privačios rankos" aiškesnes taisykles ir didesnį efektyvumą.

       Politikų korupcija, be abejo, yra problema, tačiau su ja galima kovoti, kol turime demokratinės kontrolės institucijas. Kai funkcionierius pažeidžia taisykles, galite pasiskųsti prokurorui, galite apie jį parašyti laikraščiuose. Arba jis sėdės kalėjime, arba žmonės jo nebeišrinks.

       Gali atsitikti ir taip, kad prokuratūroje dirbs korumpuoti to politiko draugai, o partijos draugai vėl įrašys jį į rinkimų sąrašą.

       Korumpuotos partijos galiausiai praranda valdžią, nes žmonės visą laiką nerinks tų, kurie vadovaujasi tik savo interesais. Korporacijai šios taisyklės negalioja. Didžiosios korporacijos tai totalitarinės organizacijos, iš esmės liekančios už demokratinės kontrolės ribų. Jų vidinės taisyklės nesiskiria nuo iš centro planuojamos komunistinės ar fašistinės ekonomikos. Ypač po to, kai buvo panaikinti anksčiau galioję apribojimai. Dažnai jos jau yra tokios didelės, galingos ir taip artimai viena su kita susijusios, kad faktiškai net viso pasaulio mastu nebepaklūsta rinkai. "Siemens" Vokietijoje, „"Toshiba" Japonijoje ir „IBM" JAV artimai bendradarbiauja, nes nori išvengti konkurencijos. Kapitalizmas jau nebėra toks, koks buvo XIX a. Megakorporacijos kuria strategines sąjungas, susijusias iškart su keliomis šalimis ir menkai paklūstančias viešajai kontrolei. Vis naujų įmonių ir atskirų gyvenimo sferų privatizavimas tik sustiprina jų galią.

       Tačiau kartu ir didina gerovę, nes skatina darbo našumą.

       Visiškai atvirkščiai! Didžiosios korporacijos yra neefektyvios, o jų augimas lėtina ekonomikos raidą. Autokratiniai korporacijų valdymo metodai, didelis biurokratinis aparatas, didelės priežiūros sistemos, viršininkų užgaidoms tenkinti skirtos struktūros nėra efektyvios.

       Jei taip būtų iš tikrųjų, jos žlugtų.

       Jos negali žlugti, nes jas nuolat maitina visuomeninės lėšos iš biržos ir mokesčių. Be to, jų vadovai visada gali pasikliauti politikų, kuriuos remia korporacijos, parama, nuosava arba įvairiais būdais manipuliuojama žiniasklaida. Tokios apsaugos neturinčios korporacijos žlunga labai įspūdingai.

       Net jei didžiosios korporacijos yra neefektyvios, silpnina rinką ir griauna demokratiją, to paties negalima pasakyti apie visą privatų sektorių. Jei privatus sektorius iš prigimties būtų neefektyvus, kapitalizmas niekada nebūtų sukūręs Vakarų turtų.

       Jūs nuolat apsimetate, kad kapitalizmas yra toks pat, koks buvo prieš 200, 100 ar 50 metų. Jis visiškai kitoks! Ta nauja sistema primeta žmonėms iracionalias taisykles. Pavyzdžiui, sveikatos apsauga. Visiems ji kelia nemažų rūpesčių, nes yra tiesiog per brangi. Liberalai spaudžia ją privatizuoti. O tai akligatvis, nes privati sveikatos apsauga dar brangesnė ir blogesnė. Neseniai tai tiksliai apskaičiavo Harvardo universiteto medicinos fakultetas, palyginęs Kanados visuomeninės medicinos apsaugos sistemą ir dvi amerikiečių sistemas visuomeninę „Medacaid" ir įvairias privačias draudimo sistemas. Skirtumas milžiniškas.

       Kodėl?

       Privačių korporacijų sektorius paprasčiausiai yra biurokratiškesnis ir savo biurokratiniais standartais užkrečia aplinką. Korporacinis privalomų standartų ir išlaidų kontrolės mechanizmas siaubingai brangus. Vien JAV per 3 milijardus dolerių sukišama į biurokratines privačių draudimo įstaigų priežiūros sistemas. Privataus sektoriaus efektyvumas jau iliuzija.

       Jūs tvirtinate, kad valstybinės įmonės yra efektyvesnės ir valstybinė ekonomika vystosi geriau už privačią?

       Jei veikia panašiomis sąlygomis, taip.

       Tai kodėl komunizmas baigėsi dideliu ekonomikos žlugimu?

       Tai dar viena fantazija! Sovietų sistema, žinoma, buvo siaubinga. Tačiau jos ekonomika gana efektyvi. Po Pirmojo pasaulinio karo iki 7-ojo dešimtmečio Vakarus baugino sovietų ekonomikos augimo tempai. Palyginkite kad ir Rusijos raidą su panašių neturtingų šalių, likusių Vakarų pasaulio paribiuose, raida. Pavyzdžiui, Brazilijos. Palyginkite abi šalis.

       O Jūs palyginkite Lenkiją ir Ispaniją.

       Į Ispaniją, priėmus ją į Europos Sąjungą, Vakarai įdėjo milžiniškus pinigus. O Lenkija nebuvo nepriklausoma ir turėjo mišrią ekonomikos sistemą. Net Pasaulio bankas pripažino, kad tarp 1920 m. ir 1990 m. greičiau vystėsi tos neturtingos šalys, kurių Vakarai nekontroliavo. Žinoma, tai nereiškia, kad jos galėjo aplenkti tą Vakarų dalį, kuri buvo akivaizdžiai turtingesnė jau prieš kelis amžius. Visa tai gerai atspindi statistika. Bet dar geriau ji atspindi tai, kad šalyse, kurios pastaruosius 30 metų pakluso neoliberalioms taisyklėms, ekonomikos augimas radikaliai mažėjo. Ta sistema efektyviai veikia tik vienintelėje srityje sąmoningai naikinant demokratiją…

       Kaip galite tai įrodyti?

       Tai matyti plika akimi. Pirmiausia, finansinė liberalizacija atima valdžią iš demokratinių vyriausybių. Antra, privatizavimas nustumia viešosios sferos institucijas į privačią sferą. Mums niekas nedraudžia rinkti parlamentus ir vyriausybes, tačiau jų vaidmuo mažėja. Tikroji valdžia vis labiau priklauso totalitarinėms multikorporacijoms, kurios vis labiau kontroliuoja ir žiniasklaidą, taigi jos gali mus įtikinėti, kad viskas yra nuostabu.

       Jūs turbūt manote, kad demokratija baigiasi.

       Demokratija silpnėja. Tačiau ir pasipriešinimas jos naikinimui vis stipresnis. Dar prieš kelerius metus beveik niekam nekilo abejonių dėl neoliberalaus kelio. Žiniasklaida ir politinis elitas vadino antiglobalistus grupele nevykėlių ir bepročių. Dabar mūsų balsas yra girdimas, į jį įsiklauso ir didžioji žiniasklaida, universitetai, net parlamentai.

       Gerai, kad girdėti kritika, tačiau negirdėti apie jokią gerą alternatyvą.

       Esama gerų, visiems puikiai žinomų pasiūlymų, kurie galėtų sustabdyti demokratijos naikinimą ir visuomenės pauperizaciją. Pirmiausia reikia apriboti laisvą spekuliacinio kapitalo tekėjimą.

       Taip sako daug ekonomistų, pradedant Nobelio premijos laureatu Josephu Stiglitzu ir baigiant George'u Sorosu, tačiau kaip tą padaryti politinėmis priemonėmis?

       Iki 8-ojo dešimtmečio vidurio tai pavykdavo. Jau nebeįmanoma sugrąžinti sistemos, kurios pagrindas buvo aukso paritetas, tačiau vien įvedus garsųjį Tobino mokestį, t. y. tarptautinių pervedimų apmokestinimą, daug kas pasikeistų. Kad ir kaip būtų, vyriausybių padėtis labai sustiprėtų, jei staigaus kapitalo išplaukimo riziką sumažintų rezultatyvus mokesčių barjeras.

       Jūs manote, kad tai realu?

       Realiau nei prieš dešimt metų. Tada nė vienas isteblišmento atstovas (be abejo, net Stiglitzas ir Sorosas) tokio sumanymo nebūtų parėmęs. Tačiau sąmoningumas didėja.

       Tai išspręs geros globalizacijos problemą?

       Vieną problemos dalį. Tada bent jau lengviau bus kalbėti apie kitus absurdiškus dalykus. Pavyzdžiui, apie intelektinių nuosavybės teisių apsaugą, kurią vykdo Pasaulinė prekybos organizacija (PPO), iš esmės griaunanti laisvos prekybos taisykles ir užtikrinanti didžiosioms korporacijoms naujų technologijų kontrolę. Patentų apsauga dabar pažengė taip toli, kad stabdo progresą ir naikina konkurenciją.

       Ką galima padaryti?

       Pamėginkite įsivaizduoti, kaip šiandien atrodytų, pvz., automobilių pramonė, jei variklių gamybos monopolį turėtų tas, kuris pirmas pagamino ir užpatentavo variklį? Šiuolaikinė patentų teisė tokią monopoliją garantuoja. Tokios taisyklės įvestos tik tam, kad būtų saugomi farmacijos ir elektronikos multikorporacijų interesai. Jas reikia nedelsiant panaikinti. Reikia grįžti prie tradicinės patentų teisės, kuri garantuoja išradėjo teises, bet niekam nesuteikia monopolio. Tai tik mažutis žingsnelis, bet jis galėtų pakeisti labai daug.

       Antiglobalistų kairuolių guru, pasirodo, yra konservatyvus XX a. pabaigoje pasibaigusios epochos gerbėjas.

       Nes vėliau, imituodamos įvairias laisvės atmainas, valdžią perėmė didžiosios korporacijos. Pasitelkiant teisines gudrybes visa sistema buvo sukirpta pagal jų poreikius. Pvz., PPO numato, kad valstybės gali subsidijuoti ekonomiką, jei to reikaluja šalies saugumas. Haitis, JAV, Lenkija gali vienodai naudotis ta teise, tik Haičio ir Lenkijos atveju tai bus veikiau pokštas. Tačiau JAV jau visai kitas reikalas.

       JAV yra karinė galia.

       Tačiau vaizduojant, kad atliekami JAV gynybai būtini tyrimai, visuomeninėmis lėšomis finansuojamas technologinis didžiųjų korporacijų progresas. Kaip manote, kas yra MIT, kuriame aš dirbu? Juk tai dar viena didelė viešoji korporacija, per kurią, pasinaudojant mokesčių mokėtojų pinigais, finansuojamos naujos technologijos, skirtos privačių korporacijų poreikiams. Taip veikia visa nauja ekonomika. Skurdūs kraštai neturi teisės padėti savo vargšams valstiečiams, nes tai pažeidžia konkurencijos taisykles, tačiau turtingoms šalims niekas nedraudžia kišti milžiniškus pinigus į naujas technologijas, vėliau naudojamas turtingų korporacijų. Tai tipiškas neoliberalų veidmainystės pavyzdys. Silpnesni ir skurdesni turi paklusti taisyklėms, kurios tarnauja turtingiems ir stipriems, antraip bus dar labiau baudžiami ir naikinami.

       Kalti neoliberalai?

       Kalti yra tie, kurie, pasakodami apie lygybę, laisvę, demokratiją ir rinkos ekonomiką, priima taisykles, naikinančias lygybę, laisvę, demokratiją ir rinkos ekonomiką. Demokratinių šalių piliečiai privalo iš valdžios reikalauti, kad ši remtų tokią tarptautinę tvarką, kuri tarnauja žmonėms, o ne tik investuotojams. Ir ne tik tarptautinę tvarką. Kodėl žmonės taikstosi su tuo, kad juos valdo didžiosios korporacijos, kurios yra ne kas kita kaip valstybės išlaikomi privatūs tironai? Kiekvienoje šalyje jas būtų galima apriboti pakeičiant šalies teisę.

       Jūs manote, kad, pavyzdžiui, Billą Gatesą išlaiko valstybė?

       Tai akivaizdu. Iš kur atsirado „Microsoft"? Juk jis naudojosi žiniomis ir technologijomis, kurios daugelį metų buvo kuriamos už visuomenines lėšas. Iš kur atsirado tos programos, kompiuterių konstrukcijos, iš kur atsirado internetas? Juk visa tai JAV armijos technologijos. Visas jo nuopelnas yra tas, kad jis privatizavo arba komercializavo tai, kas buvo visuomenės nuosavybė. Tai tipiškas pavyzdys: išlaidos ir rizika tenka visuomenei, o pelnas privatizuojamas. Korporacijos turi teisę į pelną faktiškai nerizikuodamos. Kodėl taip yra? Todėl, kad žmonės su tuo sutinka.

       Lenkija toje sistemoje yra neseniai. Ką patartumėte žmonėms, dar tik žengiantiems į rinkos ekonomiką?

       Rinka tai pokštai! Rinka jau praeitis. Turite kuo greičiau tai suvokti! Jau šimtą metų tikroji rinka nyksta. Prieš šimtą metų britų teismai pripažino korporacijoms tokias pat teises, kokias turi žmonės. Tada viskas ir pajudėjo. Šiandien korporacijoms leidžiama daug daugiau nei man arba jums, jas geriau saugo teisė. Bet teisė iš jų reikalauja ir patologiško veiklumo. Jų tikslas maksimalizuoti pelnus. Jei taip elgtųsi žmogus, mes jį laikytume nesveiku. Ką nors gera kitiems korporacijos gali daryti tik tada, kai tai padeda kurti jų įvaizdį. O dar blogiau yra tai, kad apsimelavusio, tik naudos paisančio korporacinio mąstymo stilius užkrečia paprastus žmones.

       Žodžiu, Jums korporacijos didžiausias žmonijos priešas?

       Žmonijos priešas yra totalitarizmas. XX a. buvo trys totalitarizmo formos: fašizmas, bolševizmas ir korporacijos. Viena jų vis dar egzistuoja. Ar ji būtina?

       Jei tiesa tokia paprasta, kodėl žmonės jos nesupranta ir brenda į tai, ką Jūs vadinate korporaciniu totalitarizmu?

       Mūsų demokratijos yra labai ribotos. Kol egzistuoja koncentruotas privatus ekonomikos valdymas, demokratija bus, kaip kad rašė Johnas Dewy, „verslo valdžios šešėlis virš visuomenės". Jis joks anarchistas ar antiglobalistas, tik vienas didžiausių Amerikos isteblišmento filosofų. Tokioje situacijoje politika tėra pokštas, o demokratija žaidimas, apsimetinėjimas.

       Jei taip būtų iš tikrųjų, situacija būtų beviltiška. Ar turite viziją, kas mūsų dar laukia?

       Neužsiimu ateities pranašavimu.

       Bet juk turite ją kažkaip įsivaizduoti. Pavyzdžiui, Richardas Rorty mano, kad prieš atsirandant naujai išmintingai tvarkai mūsų laukia dar vienas pasaulinis trisdešimtmetis karas. Ar tai, Jūsų akimis žiūrint, realu?

       Galimas daiktas, kad taip ir bus, jei korporacijos ir toliau valdys pasaulį, jei tęsime tokią globalizaciją ir jei Amerika tęs Busho užsienio politiką. Net oficialūs amerikiečių kariuomenės ir žvalgybos ekspertai viešai pasisako, kad dabartinio globalizacijos varianto pasekmės bus vis gilėjanti ekonominė stagnacija, išaugusi nelygybė, dar didesnis priešiškumas ir dar daugiau prievartos aktų prieš JAV. Netiesa, kad dabar didžiausia grėsmė yra terorizmas. Didžiausią grėsmę kelia pasaulinės politikos remilitarizavimas ir grįžimas prie ginklavimosi varžybų. Busho politika jau privedė prie to, kad Rusija ir Kinija padidino ginklavimosi išlaidas, vėl ėmė kurti naujus ginklus ir militarizuoti kosmosą. Be abejo, tai naudinga didžiosioms korporacijoms, kurios įgyvendina valstybės užsakymus.

       ūs tikite, kad rusai ir kinai dabar gali technologiškai konkuruoti su Vakarais?

       Jų technologijos greičiausiai yra prastesnės. Juo blogiau mums. Tai reiškia, kad jų ginklai bus blogesni, o kartu bus didesnė ir atsitiktinio, nekontroliuojamo konflikto galinčio sunaikinti viską, tikimybė.

       Kaip būtų galima jo išvengti?

       Priklausys nuo to, ar žmonės Amerikoje ir visame pasaulyje sugebės užkirsti kelią tokiai primityviai politikai.

       O gal ta sistema, apie kurią kalbėjote, pasidarė tokia galinga, kad nepavyks nieko pakeisti?

       Jei gyventume Marse, gal ir galėčiau šitaip manyti. Tačiau mes gyvename Žemėje. Kalbame apie mūsų buvimą, apie gyvenimą arba mirtį. Spėlionės neturi prasmės. Reikia priešintis. Visi žinome, kokias siaubingas ir galingas tironijas pavyko sunaikinti praeityje. Pavyko sunaikinti vergiją, fašizmą, komunizmą. Tad gal ir šį kartą pavyks.

       Kaip?

       Kaip visada sistemingomis, laipsniškomis, pasiaukojamomis vis didėjančios žmonių grupės pastangomis. Edukacija, įsisąmoninimu, pasipriešinimu.

       Tačiau gal niekad jėgos status quo nebuvo toks galingas?

       Klystate. Status quo dar niekad nebuvo toks silpnas. Jis paremtas tik propaganda, kontrole, dirbtinių vartotojiškų geismų kūrimu. Ta sistema silpna ir ją galima nugalėti. Jei kas nori pasiduoti prašom. Tik tada geriau jau iškart šauti sau į galvą. Mes turime dar daug galimybių. Galime jomis pasinaudoti, bet tai jau mūsų pasirinkimas.

       Ką, Jūsų manymu, konkrečiai gali padaryti žmonės, gyvenatys tokiose šalyse kaip Lenkija?
       Silpna šalis turi mažai galimybių. Didžiausia atsakomybė gula ant amerikiečių pečių. Tačiau vis dėlto kai ką padaryti galite. Nuo tada, kai tapote Europos Sąjungos nariais, galite daug daugiau, nes Europa tai jau rimta jėga. Nenoriu patarinėti lenkams, ką jiems rinktis. Tačiau pasirinkimą jūs turite ir šis tas nuo jūsų priklauso.

       Parengė Kora Ročkienė
       2004 m., 7md

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti