Pierre’o Bourdieu teorijos pradmenys. Kaip veikia kultūrinis kapitalizmas?
teorija

        XX amžiuje, ypač pirmojoje jo pusėje, daugelis manė, kad kultūra ir menas – tai mažne vienintelės sritys, kuriose neveikia brolžudiški kapitalistiniai ekonominio dominavimo bei konkurencijos dėsniai, kad kultūra ir menas gyvuoja patys sau, savo pačių susikurtoje laisvoje erdvėje, kažkur „greta“ ar „anapus“ kapitalizmo. Kad yra visiškai ne taip, bene pirmasis moksliškai įrodė garsus prancūzų sociologas Pierre’as Bourdieu (1930–2002), padaręs didžiulę įtaką XX a. antrosios pusės socialinei filosofijai, sociologijos teorijai ir praktikai. Pagrindinė jo darbų mintis remiasi marksizmo idėjomis ir yra gana paprasta: menas ir kultūra yra ne tik organiškos kapitalizmo dalys, bet ir tiesiogiai prisideda prie kapitalistinių santykių įtvirtinimo visuomenėje. Jis sukūrė kultūrinio kapitalizmo teoriją, kuri remiasi prielaida, kad kultūra, kaip ir ekonomika, yra kovos laukas, kuriame suinteresuoti veikėjai konkuruoja, kad sukauptų „kultūrinį kapitalą“ ir galėtų dominuoti ne tik kultūros bei meno rinkoje, bet ir visame kultūriniame gyvenime.


        Pierre’o Bourdieu moksliniai interesai aprėpia daugelį sričių (socialinę teoriją, akademinę švietimo sistemą, žiniasklaidos vaidmenį, skonio formavimą, socialinę ir kultūrinę politiką ir t. t.). Dabartiniuose žinynuose P. Bourdieu darbai priskiriami ne tik sociologijai, bet ir naujajam istorizmui, sisteminėms-empirinėms visuomenės studijoms, neomarksizmui. Ieškodamas alternatyvos tuo metu vyraujančiai uždarai meno ir kultūros tyrimų sistemai, 1971 m. P. Bourdieu išspausdino straipsnį „Simbolinių prekių rinka“ („Le marché des biens symboliques“), kuriame pasiūlė naikinti kontekstinių meno studijų priešpriešą, integruoti skirtingus kultūros nagrinėjimo požiūrius ir sukurti tokį konceptualų modelį, kuris pajėgtų aprėpti visą gyvenimo įvairovę, teorizuoti patirtinį žmogaus ir socialinio pasaulio santykį, kuris kyla iš kasdieninės patirties. Po dvidešimties metų P. Bourdieu išleido knygą „Meno taisyklės“ („Les régles de l'art“, 1992), kurioje pateikė jau sistemišką analitinį metodą ir novatorišką teoriją.

        P. Bourdieu visuomenės ir socialinių santykių modelio šaknys glūdi marksizmo teorijoje, ypač idėja apie konfliktinę visuomenės raidą. Kultūros tyrimuose jis vartoja daugiausia iš ekonomikos perimtas sąvokas (paklausa, pasiūla, kapitalas, investicija, pelnas, dividendai, infliacija ir t. t.), nes yra įsitikinęs, kad ekonomika – pats svarbiausias sociologijos orientyras. 

        Pagrindinė P. Bourdieu modelio sąvoka – „laukas“. Laukas – tai pagal kapitalizmo logiką ir taisykles veikiančių socialinių ryšių sistema. Laukų gali būti daug, jie yra įvairaus dydžio ir nevienodos svarbos (laukas – tai praktiškai bet kokia veikla – kultūros, meno, literatūros, mokslo, intelektualinė, leidėjų, rašytojų, šeimos, laisvalaikio, darbo, mados ir pan.). Visi laukai turi tą pačia struktūrą, panašų veikimo principą ir tuos pačius dalyvius. P. Bourdieu tegia, kad „lauke veikia dominuojantys ir tie, kurių atžvilgiu dominuojama, kiekviename lauke vyksta kova dėl uzurpacijos ir atsiskyrimo, visi laukai turi savo reprodukcijos mechanizmus, o lauko struktūrą nusako kas akimirką susiklostantys jėgos santykiai tarp žaidėjų“. Taigi laukas yra konkurencinė erdvė, kurioje vyksta nuolatinės grumtynės, vis iš naujo generuojančios sudėtingais ryšiais susipynusius lauko elementus. P. Bourdieu nuomone, „kultūros laukas, kaip ir politinis ar bet kuris kitas, yra kovos vieta, kurioje varžomasi dėl „laimėjimų“ (enjeux): valdančiosios padėties, monopolinės teisės reglamentuoti lauko normas ir legitimuoti vertybes (pavyzdžiui, kultūra laikyti tai, ką dominuojanti žmonių grupė įvardija kaip kultūrą) siekiant įsitvirtinti ir sukaupti kuo daugiau kultūrinio kapitalo“.

        Kultūrinis kapitalas žymi „estetinių (plačiausia prasme) vertybių gamybą, realizavimą ir kaupimą“. Kultūrinį kapitalą gamina visos kapitalizmo sistemoje veikiančios meno ir kultūros institucijos – kino, dailės, šokio mokyklos, taikomojo meno muziejai, knygų leidyklos, kultūros ministerijos ir pan. Kultūrinio kapitalo kaupimas visų pirma žymi kapitalizmui būtinų struktūrų, vertybių ir normų įtvirtinimą ir nuolatinį reprodukavimą. Kultūrinis kapitalas įtakoja kultūrinio paveldo, muziejininkystės, mokslinių idėjų kūrimo ir kitokios rūšies veiklą, skatindamas finansinio kapitalo atėjimą į šias sferas, idėjų cirkuliaciją bei visuomeninę jų išraišką.

        Greta kultūrinio kapitalo. P. Bourdieu išskiria ir simbolinį kapitalą, kuris dažnai vadindamas ketvirtuoju kapitalo tipu (greta ekonominio, socialinio ir kultūrinio). Kultūrinio ir simbolinio kapitalo sąvokos panašios, tačiau netapačios, jų susiformavimo bei augimo specifika artima K. Marxo kapitalo susiformavimo specifikai. Simbolinis kapitalas žymi įvairių prasmių, vardų bei laipsnių produkavimą, nominacijų teikimo galią. Simbolinį kapitalą gamina įvairios institucijos bei organizacijos, teikiančios svarbias nominacijas, laureato titulus, diplomus ir kitokias kultūrinio dominavimo pripažinimo regalijas.. Korporacija ar institucija, disponuodama atitinkamu nominavimo, įprasminimo galių lauku, kuria socialinę tikrovę ir tuo pačiu įtvirtina savo simbolinį kapitalą. Regimoji jo išraiška – pagamintų socialinių struktūrų personifikavimas bei savirealizacija jose (pvz., koks nors menininkas, sukaupęs simbolinį kapitalą, tampa „ekspertų“ komisijos nariu ir įgyja galią skirstyti realų kapitalą). 

        Kultūrinės kovos lauke pasitelkiant kultūrinį ar simbolinį kapitalą siekiama įgyti kuo daugiau galios. Galią P. Bourdieu itin sureikšmina, suteikia jai savarankiško ir paties svarbiausio lauko (apgaubiančio visus kitus laukus) statusą. P. Bourdieu traktuotėje galia kuriama ir stiprinama kapitalu – ekonominiu (pinigine ar turtine nuosavybe), kultūriniu (išsilavinimu, žiniomis), socialiniu (kalbėsenos bei elgsenos taisyklėmis ir normomis), simboliniu (kultūrinėmis regalijomis, „vardu“). Kapitalas kovoje dėl galios yra ir priemonė, ir tikslas; jo formos gali keisti viena kitą (ekonominis kapitalas kurti socialinį, ir atvirkščiai).

        Siekdamas geriau apibrėžti galią, kuri įgyjama rungiantis lauko dalyviams. P. Bourdieu įtraukė dar vieną esminę sąvoką – habitus. Habitus – tai individo įsitikinimų rinkinys, lemiantis suvokimą, mąstymą, emocijas, poreikius, vaizduotę ir elgesio motyvus. Habitus yra žmogaus socializacijos padarinys, kai sociumo įpirštas vertybes bei elgesio modelius individas ima laikyti kaip „savo“. Tai individualizuotas socialumas, įgytas per patirtį ir tapęs tokia neatskiriama individo dalimi, kad jį galima laikyti antrąja žmogaus prigimtimi. Sukurti tokią „antrąją“ prigimtį, P. Bourdieu nuomone, ir yra svarbiausia kultūrinio kapitalizmo užduotis.

        Taigi kova kultūros lauke neišvengiamai virsta materialinių gėrybių ekonominiu paskirstymu. Kultūra kapitalizme yra ne kas kita, o kultūros prekių gamyba ir nusavinimas, kai šias prekes savinasi skirtingos socialinės klasės, siekdamos dominuoti tarpusavio kovoje ir įteisinti esamus socialinius skirtumus.

        P. Bourdieu darbus jau pradeda studijuoti ir Lietuvos kultūrologai. Man pasirodė įdomus VU Kauno humanitarinio fakulteto docentės, humanitarinių mokslų daktarės Jūratės Černevičiūtės darbas „Elitinis menas ir popkultūra Pierre’o Bourdieu kultūrinio kapitalo teorijos perspektyvoje“. Pateikiu kai kurias šios studijos mintis: 

        P. Bourdieu kultūros lauką padalina į dvi konkuruojančias posistemes. Ribotos gamybos posistemę (restricted subfield) sudaro „aukštasis menas“ arba „menas menui“. Šioje posistemėje svarbesnis ne ekonominis, o simbolinis kapitalas, t. y. statusas, kitų menininkų pripažinimas. Apribotą posistemę sudaro dvi menininkų grupės: tie, kurie sėkmingai sukaupė simbolinį kapitalą, ir tie, kuriems to padaryti nepavyko. Sėkmės lydimas aukštojo meno arba avangardo atstovas sulaukia pripažinimo už apribotos posistemės ribų ir gali pasipelnyti iš savo simbolinio kapitalo, gaudamas ekonominę naudą. Tai skatina nevykėlius aukštojo meno arba avangardo atstovus atmesti „įšventintus“ menininkus kaip „parsidavinėjančius“ ir kurti meną, kuris būtų laisvas nuo piniginių pančių tam, kad išskirtų save.

        Kita kultūrinio lauko posistemė yra masinė kultūros prekių gamyba (mass production). Joje veikia rinkos logika besivadovaujantys kultūros gamintojai, o šių prekių vartotojai yra ekonominė buržuazija, pirmenybę teikianti kultūrai, kuri yra prabangi ir hedonistinė. Kaip ir apribota posistemė, ši posistemė dalijasi į dvi dalis: buržuazinį meną ir komercinį meną. Buržuazinio meno gamintojai skolinasi ir platina „įšventintų“ menininkų kūrinius, sukurtus apribotoje posistemėje, paversdami juos „parduodamu“ menu. Komercinio meno gamintojai masinės kultūros posistemėje turi mažiau kultūrinio kapitalo, todėl linkę pataikauti „kultūriškai skurdiems“ vartotojams, kuriems priklauso smulkioji buržuazija ir darbininkų klasė. Jų prekės – tai masiškai gaminamas „kičas“, pataikaujantis paprastam hedonizmui.

        Lietuvos ekonominio elito (stambiosios ekonominės buržuazijos) skonis, sprendžiant pagal populiarius šiam sluoksniui skirtus spaudos leidinius (pvz., žurnalą „Stilius“), tegali pretenduoti į tik smulkiaburžuazinio skonio „titulą“. Lietuvos stambiosios ekonominės buržuazijos kultūros vartojime dominuoja masinės kultūros posistemėje gaminami kultūriniai produktai. Anot studijos autorės, taip yra dėl to, kad Lietuvoje kol kas nėra pajėgios smulkiosios buržuazijos, išgalinčios pamėgdžioti stambiąją ir taip spausti ją „išsiskirti“, pamėgdžiojant intelektualinę buržuaziją, ir, kita vertus, nėra autoritetingos intelektualinės buržuazijos. Lietuvos kultūroje dominuoja komerciniai, orientuoti į pelną kultūros produktai. Populiarioji kultūra nustelbia avangardinį, grynąjį meną. Nevyksta kova tarp „įšventintų“ ir naujų avangardo menininkų, o judėjimas iš vienos posistemės į kitą yra minimalus.

        Na, o pabaigai – kiek optimistiškesnės P. Bourdieu mintys apie tai, kas yra menininkas kultūrinio kapitalizmo salygomis ir ką jis turi veikti. P. Bourdieu menininkui suteikė savarankiško objekto rangą ir sukritikavo tradicinę kultūros istoriją, kurios centre stovi genialus, „iš savęs paties“ kuriantis menininkas. P. Bourdieu žodį „kūrėjas“ rašo kabutėse. Jis teigia, kad kūryba yra menininko sugebėjimas transformuoti pasaulio matymą, griauti nusistovėjusias hierarchijas, suvokimo ir vertinimo stereotipus. Tikrasis kūrėjas, anot jo, yra simbolinis revoliucionierius. Valio.

        Los artistas unidos jamas seran vencidos!

        Parengė Darius Pocevičius
        2008.08.25 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti