Vilis Normanas. Kodėl neįmanoma liberali demokratija, arba Kodėl reikia anarchijos?
teorija

laisve lygybe 0       Man patinka akademinis žurnalas „Politologija“. Jame visada randi ką nors absurdiška. Tai pralinksmina. Pralinksmina kur kas geriau už banalias ir kvailas TV laidas ar pigius rašinukus spaudoje. Kai rimtais save laikantys žmonės ima rimtai kalbėti, gali mirti iš juoko. Tas intantilus bandymas akademiškai kalbėti, visiškas vaizduotės skurdas ir absoliutus sveiko proto nebuvimas – tai dalykai, už kuriuos nieko linksmiau sugalvoti neįmanoma.

 

Šiam kartui norėčiau pristatyti Vaidoto Valantiejaus opusą „Liberalizmo ir demokratijos santykis politinės filosofijos požiūriu“, kuriame bandoma parodyti, kaip skirtingos politinės koncepcijos apibūdina įtampą tarp demokratijos ir liberalizmo. Žodžiu, mintis tokia: aprašyti įtampą. Autorius, iš prigimties greičiausiai neįgalus mąstyti, nori ne ką nors pasakyti, bet parodyti įtampą. Leipstu iš juoko perskaitęs vos kelis sakinius.

 

Čia teigiama, „kad politinio liberalizmo raida, teikianti pirmenybę liberalizmo, o ne demokratijos idealams, atskleidžia vienpusišką tendenciją. Pirmenybę teikiant individo teisėms, įtampa tarp liberalaus laisvės ir demokratinio lygybės idealų redukuojama į abstraktų lygių laisvių postulatą“(1). Ach, ir ką gi jis tuo nori pasakyti? Skaitau antrą kartą, nes mintis tokia gili, kad galima ir paskęsti. O aš – be gelbėjimosi liemenės!

 

Nors straipsnio pradžioje autorius akcentuoja, kad liberalizmo ir demokratijos įtampa bus analizuojama lyginamuoju aspektu, tačiau greitai ima aiškėti, jog straipsnis iš principo yra ne lyginamasis, o greičiau kritinis liberalizmo atžvilgiu. Kaip ir dera rimtam žmogui, autoriui norisi ne laisvės, o lygybės. Ir svarbiausia – jis bando įrodyti, jog tai yra pamatuota, racionali mintis.

 

Pasitelkus kelis politinės filosofijos autoritetus, visame straipsnyje nuosekliai bandoma parodyti, kad liberalizmas iš principo kertasi su demokratinėmis vertybėmis, ir kad ši įtampa yra įveikiama vieninteliu būdu – pripažįstant demokratinių vertybių pirmumą liberalizmo atžvilgiu.

 

Autorius teigia: „Liberalizmo ir demokratijos idėjų asimetrija išryškina vienpusišką tendenciją: liberalizmo doktrinose laisvės samprata ilgainiui redukuojama į procedūrinės teisės normas kartu susiaurinant demokratinės lygybės ir teisingumo sampratas. Lygybė liberalizmo doktrinoje apibrėžiama kaip procedūrinė lygių individų teisių koncepcija. Liberalizmas tampa procedūriniu liberalizmu, kuris nėra linkęs atsižvelgti į gilius prieštaravimus tarp pliuralistinių liberalizmo ir homogeniškų demokratijos idėjų“(2). Truputį susigraudinu, nes mintis tikrai baisi.

 

Įdomu ir tai, kad jau pačioje straipsnio pradžioje liberalizmui išsakomas priekaištas, kad jis nėra linkęs atsižvelgti į tam tikrus prieštaravimus. O kodėl turėtų būti? Keista ir tai, kad po šios – gana radikalios – minties iš karto peršokama prie pamąstymų apie tai, jog skirtingi autoriai liberalizmo ir demokratijos santykį vertina skirtingai, nors tai yra savaime suprantama. Bet čia – inlektualus rašinys, ir jame svarbu nepamiršti paminėti to, ką visi žino, primenant tai, kad ir autorius nėra to pamiršęs.

 

Pasak straipsnio autoriaus, kai kurie mąstytojai apskritai abejoja liberalizmo ir demokratijos įdėjų suderinamumu. Oho! Pajutau net savotišką intriginę įtampą!

 

Tai, kas toliau įrodinėjama straipsnyje, trumpai gali būti nusakyta taip: ar liberalizmas, grindžiantis autonomiško individo laisvę, nepažeidžia demokratinės lygybės idėjos? Ar jis įstengia tesėti demokratijai būdingus lygybės pažadus? Žmonių kalba: ar tuomet, kai dedi skersą ant lygybės, tu gali vadinti save demokratu? Autorius žino: svarbu ginti tuos stabus, kurie tau moka atlyginimą. Laisvė dar nė vienam idiotui negarantavo lengvo gyvenimo.

 

Čia turime aiškią problemą: individo laisvė priešinama „bendro gėrio“ idėjai. Dar nuo senų senų utilitarizmo atsiradimo laikų visi žino: kuo daugiau laimės kuo didesniam žmonių skaičiui. Tai yra bendras gėris.

 

Liberalizmas nelinkęs atsižvelgti į tai, kas sudaro demokratijos pagrindą – aktyvią gyvenimo formą, organizuotą sprendimų priėmimo ir valdžios perskirstymo procesais. Tikrai nelinkęs – nes na chuj jam to reikia.

 

 „Liberalai primygtinai perša neutralumo nuostatą“(3), – teigia straipsnio autorius, ir jau kitoje vietoje prideda: „Dar prieš indvidualaus pasirinkimo laisvę egzistuoja realūs socialiniai ryšiai konkrečioje politinėje bendrijoje“(4). Kalbant žmonių kalba: ne subjektas sukuria ideologiją, o ideologija sukuria subjektą (L. Althusser). Čia jis neminimas, nors pritaikoma jo teorija. Ir galima suprasti, kodėl – žmogus, pasmaugęs savo žmoną, nereikalingas bendrą gėrį propaguojančiame straipsnyje.

 

Šioje vietoje aiškiai galima išvysti tai, kad straipsnio autorius praranda neutralią poziciją ir pasisako už demokratinius idealus, nors bando daryti išlygą, kad liberalizmas neatsisako ir demokratinių idealų: „Demokratiniai lygybės ir teisingumo idealai, be abejo, įtraukiami į politinio liberalizmo koncepciją, tačiau jie apibrėžiami pirmiausia atsižvelgiant į individo moralinę autonomiją“(5). Logiškai mąstant, taip ir turėtų būti. Bet čia vakarietiškas straipsnis. Individo moralinė autonomija – grėsmė visuomenei.

 

Kitaip sakant, problema ta, kad tuomet, kai pirmiausia atsižvelgiama į individo moralinę autonomiją, demokratiniai lygybės ir teisingumo idealai pajungiami ne demokratijos, bet liberalizmo stiprinimui ir mažiau paisoma demokratinių socialinės lygybės ir teisingumo problemų(6). Baisu.

 

Tačiau jeigu elgsimės priešingai – daugiau paisysime demokratinių socialinės lygybės ir teisingumo problemų, – tada pažeisime individo moralinę autonomiją. Tai ką daryt? Vėl skaitau išsižiojęs, nes labai maga sužinoti, kaip elgsis formalizuotas akademinis klapčiukas.

 

laisve lygybe

 

Nors problema, atrodo, aiški, V. Valantiejus bando visais įmanomais būdais ją mistifikuoti. Tam jis pasitelkia deontologinio politinio liberalizmo koncepciją, respublikinio komuntarizmo idėją, svarstomąją ir agonistinę demokratiją. Bet galiausiai prieina tą pačią išvadą, kurią pateikė dar straipsnio pradžioje: „Kritika atskleidžia liberalizmo vienpusiškumą: klaidinga traktuoti žmonių asociacijas kaip savanoriškas ir grindžiamas tik sutarties principu, o šių asociacijų narius visiškai atsieti nuo konteksto, kaip „pirminėje pozicijoje“(7).

 

Kaip ir dera akademiškai rašančiam autoriui, V. Valantiejus nieko nepasako.

 

Jo straipsnis iškelia labai pagrįstą ir svarbų klausimą, koks yra liberalizmo ir demokratijos santykis, bet užuot į jį atsakius, nuo jo pabėgama nuolat kartojant vis tą patį per tą patį: „Pagrindinė liberalosios demokratijos problema – demokratinių vertybių išsaugojimas politinėje bendruomenėje – sprendžiama formaliomis priemonėmis, pabrėžiant liberalizmo, bet ne demokratijos tikslus“(8); „Liberalizmas teikia pirmenybę moralinės lygybės sampratai, kuri išleidžia iš akių demokratinius socialinė lygybės klausimus“(9); „Liberalizmas apibrėžia individus kaip laisvus ir nepriklausomus asmenis, nesuvaržytus moralinių arba pilietinių saitų, kurių neprivalo rinktis, nes liberalizmo etosas išreiškia neutralų požiūrį į gėrio sampratas. Šis požiūris gina liberalizmą: sąžiningos teisingumo procedūros išreiškia pagarbą principams, kurie verčia rinktis indvidualizmo vertybes“(10); arba, kaip ir dera, priešingai – aukštinama demokratija: „Demokratija grindžiama kaip bendrai pateisinami viešieji svarstymai, kurie apima racionalumo, sąžiningumo, kritikos, derinimo idėjas“(11).

 

Net galvą ima skaudėti nuo taip tuščiai švaistomų sąvokų. Nenuostabu, kodėl akademikai dažnai išprotėja – net ir sublimuodami savo seksualinę energiją jie bijo patirti orgazmą. Na chuj čia tiek pyzdelinti? Jau ir mane sunervina šitas trukčiojantis tampymas. Ir baimė prasmingai išsilieti, tarus: taip, blet. Ir jokiu būdu ne „taip, bet“, kaip tuščiai išsilieja kai kurie intelektualūs impotentai.

 

Nelabai aišku, kodėl straipsnio autorius nesiryžta paprastai paklausti: kas svarbiau – individo laisvė ar bendras susitarimas? Ar apskritai galima tai „suderinti“, ar įtampa tarp liberalizmo ir demokratijos nepanaikinama? O gal, kaip teigia pats straipsnio autorius: „pagrindinė liberaliosios demokratijos problema yra nepakankamai artikuliuojama įtampa tarp liberalizmo ir demokratijos įtakos sričių ir vienpusiškas, pernelyg formalizuotas požiūris į politiką kaip abstrakčią lygių teisių diskurso sritį“(12)?

 

Įsivaizduokit problemos sprendimą: reikia dažniau artikuliuoti apie įtampą tarp demokratijos ir liberalizmo, ir problema bus išspręsta. Juokiatės? Nesijuokit, čia rimtas tekstas. Toks rimtas, kad jį reikia analizuoti universitete! Blet, pasaulio pabaiga – univeruose mokoma iš autistų raštų! V. Valantiejus atsakymo nepateikia ir savo straipsnį užbaigia nuogastavimais apie per mažą problemos artikuliavimą. Štai kur genijus! Ir jis – naujoji Lietuvos politinės filosofijos viltis!

 

Gerai, palikime tą šūdiną skiedalą ir pradėkime mąstyti. Ar demokratija ir liberalizmas yra suderinami? Ni chuja!

 

Iš tiesų, kuomet ieškome idealaus visuomenės valdymo modelio, dažniausiai bandome suartinti liberalizmo ir demokratijos doktrinas, užuot bandę iš esmės išsiaiškinti, ar galima rasti sprendimą, kuris būtų vienodai priimtinas abiem pusėm. O jis aiškiai negalimas – liberalizmas neigia demokratiją, kaip ir demokratija neigia liberalizmą. Tai nesuderinama, ir tik idiotai gali to nesuprasti.

 

Net tuo atveju, jei visiškai idealistiškai tarsime, kad liberalizmas ir demokratija gali „susitarti“ tik esant „vienodam“ indvidualumo ir bendrumo santykiui, neturime pro akis praleisti fakto, jog tada tai nebus nei liberalizmas, nei demokratija. Ir jokiu būdu ne liberali demokratija ar demokratiškas liberalizmas.

 

Bet vis dėlto, norėdami išspęsti šią problemą, mes neturime kitos išeities, kaip tik tapti idealistais ir tarti, kad vienintelis įmanomas liberalizmo ir demokratijos suartinimas galimas tuomet, kai indvidualumo ir bendrumo santykis, priimant politinius sprendimus, yra vienodas.

 

Politinė sistema, kuri galėtų tai atlikti, vadinama socialiniu libertarizmu. Arba tiesiog anarchizmu. Ir viskas. Na chuj čia reikia pist protą.

____________
 

(1) Valantiejus. V. Liberalizmo ir demokratijos santykis politinės filosofijos požiūriu // Politologija. 2009/4 (56). P. 81.

(2) Ten pat. P. 82.

(3) Valantiejus. V. Liberalizmo ir demokratijos santykis politinės filosofijos požiūriu // Politologija. 2009/4 (56). P. 84.

(4) Ten pat. P. 84.
(5) Ten pat. P. 85.
(6) Ten pat. P. 85.
(7) Ten pat. P. 96.
(8) Ten pat. P. 88.
(9) Ten pat. P. 89.
(10) Ten pat. P. 90-91.
(11) Ten pat. P. 94.
(12) Ten pat. P. 98.
 
2010 11 27

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti