Vilis Normanas. Mėgaukimės Kalėdomis su Žižeku! Atimkim malonumą iš kapitalizmo!
teorija
       zizek_toilet„Slavojus Žižekas yra masiškai plintantis reiškinys“(1), – teigia Audronė Žukauskaitė. Šis filosofas, sociologas ir teorinės J. Lacano psichoanalizės specialistas, kurio knygos išverstos į visas svarbiausias pasaulio kalbas, yra bene ryškiausia postmodernios eros filosofijos žvaigždė. Radikalus, hiperaktyvus, megaintelektualus, vulgarus ir, žinoma, labai kontraversiškas.

 

Kontraversijos priežastis paprasta – jis trina bet kokias ribas, kuriomis ilgus amžius lyg užsidėję šarvus nuo pasaulio gynėsi (ar saugojosi) filosofai. Žižekas yra nuogas! Jo aptariamų reiškinių ir procesų lauke atsiduria ir įvairių šalių unitazai, ir paprasti (ar net banalūs) anekdotai. Tačiau tai – žiniasklaidinės smulkmenos.


Pagrindinis Žižeko nuopelnas buvo tas, kad į ganėtinai nusekusią filosofijos pelkę, kuriai visai išdžiūti neleido tik G. Deleuze‘o, F. Guattari ir A. Badiou triada, jis įnešė tikrą tropinį cunamį – I. Kanto, G. W. F. Hegelio filosofijos bei J. Lacano psichonalizės dialektika paremtą kritinę teoriją ir parodė, kad filosofija nėra išimtis – ji taip pat gali būti pop produktas.


Šiuo atveju nebus siekiama apžvelgti visos Žižeko filosofijos, nes tai jau yra padaryta – Matthew Sharpe‘as išleido bene išsamiausią Žižeko filosofijos apžvalgą „The little piece of the Real“, Marcusas Puondas pabandė įrodyti, kad minėtas filosofas yra didelis tikintysis knygoje „Žižek: a (very) critical introduction“, o atskiri įvarių filosofų straipsniai apie šį mąstytoją buvo paskelbti rinktinėje „Traversing the Fantasy“.


Mūsų dėmesio centre – Žižeko teorijos apie malonumą ir kapitalizmą. Kodėl malonumas ir kodėl kapitalizmas? Todėl, kad Lacano teorija apie malonumą sukūrė Žižeko teoriją apie kapitalizmą.


Savo knygos „Tarrying with the negative“ įvade Žižekas atremia visus kaltinimus, kad Lacano psichoanalizė yra antifilosofija ir užduota iš tiesų intriguojantį (paradoksaliai intringuojantį) klausimą: „kas, jei Lacano teorinė praktika yra sugrįžimas prie filosofijos?“(2)


Tai atsakas visiems J. Derrida gerbėjams, kurie aiškina, kad Lacanas nėra poststuktūralistas. „Dekonstrukcija yra modernistinė procedūra par excellence, ji pateikia radikaliausią „demaskavimo“ logikos versiją... Tačiau „postmodernus lūžis“ įvyksta tik Lacano darbuose, kadangi jis tematizuoja tikrą, trauminį branduolį, kurio statusas lieka ambivalanetiškas: tikrovė priešinasi simbolizacijai, tačiau kartu yra jos veiklos retroaktyvus padarinys. Šiuo atžvilgiu galima teigti, jog dekonstruktyvistai vis dar yra „struktūralistai“, o vienintelis „poststruktūralistas“ yra Lacanas, kuris įteisina malonumą kaip „tikrą Daiktą“, centrinę negalimybę, aplink kurią struktūruojamas visas reikšmės laukas“(3).


Taigi malonumas Žižeko filosofija nėra viena ne itin reiškinga detalė – tai ašis, apie kurią sukasi visas reikšmės laukas.

 

Dabar svarbu išsiaiškinti – kas sukuria malonumą arba kaip jį pasiekti? Ir nors klausimas atrodo gana paprastas, atsakymas toks tikrai negali būti. Problema, su kuria pirmiausia susiduriame, yra ta, kad Lacano psichoanalizėje yra net kelios sąvokos, susijusios su malonumu. Tai – geismas (pran. le desir), reikmė (pranc. le boison), reikalavimas (pranc.  le demande), pasitenkinimas (pranc. jouissance).

 

„Reikmė, kaip ir Freudo teorijoje, nurodo fizinius subjekto poreikius; reikalavimas paprastai siejamas su meilės poreikiu, kuris siekia ne konkretaus objekto, bet veikiau galios valdyti potencialaus objekto esatį ar nesatį“(4). Reikmė ir reikalavimas, jeigu galime taip sakyti, yra norminis malonumo gavimo būdas. Fizinis pasitenkinimas ir kito objekto valdymas turi labai aiškias ribas, už kurių „nėra malonumo“.

 

Visai kitaip yra su kitom dviem kertinėm malonumo gavimo sąvokomis – geismu ir pasitenkinimu.

 

„Geismo sąvoka Lacano psichoanalizės kontekste užima tokią pat vietą, kaip ir reikšmės sąvoka poststruktūralistiniame kontekste. Geismas, kaip ir reikšmė, žymi pasąmonės subjekto nukreiptumą, nuorodą į tai, kas nėra jis pats. Poststruktūralistinėje teorijoje šis nukreiptumas yra realizuojamas ženklo sąvoka: ženklas yra tam tikro elemento santykis su kitu, nesančiu elementu. Savo ruožtu geismas taip pat yra santykis su Simbolinės plotmės Didžiuoju Kitu. Žmogus geismas yra Kito geismas. Geidžiama ne tik to, ko nori kitas, bet geidžiama tuo pačiu būdu; žmogus išmoksta geisti kaip kitas, lyg jis būtų kitas asmuo. Kitas negali būti suvoktas nei kaip konkretus individas, nei bendrai kaip subjektas; veikiau jis apibrėžiamas kaip socialumo, intersubjektyvumo sfera, kuriojse subjektas suvokiamas skirtumo pagrindu. Didysis kitas yra simbolinės identifikacijos konstrukto dalis, žyminti žvilgsnį, su kuriuo subjektas susitapatina ir žvelgia į save tarsi kito akimis“(5).

 

Tokio paaiškinimo mums aiškiai per maža, kad suprastume, kas iš tiesų yra lacaniškasis-žižekiškasis geismas. „Geismas yra įsteigtas „simbolinės kastracijos“, pradinio Daikto praradimo; šio praradimo tuštuma užpildoma obektu mažoji a“(5). Objektas mažoji a yra geismo objektas. „Lacano terminas objektas mažoji a reiškia tikrovės elementą, kurio, stokodami reprezentacijos rėmo, negalime integruoti į simbolinę sistemą“(6).

 

Taigi lacaniškasis geismas visiškai nereiškia to, ką, tarkim, G. Deleuze ir F. Guattari filosofijoje reiškia „geismo mašinos“. Lacanui geismas kyla iš centrinės negalimybės praradimo. Ši mintis nėra suprantama be paties Lacano paaiškinimo, kurį jis pateikė savo VII seminare: „Daiktas yra charakterizuojamas kaip tai, ko neįmanoma įsivaizduoti“(7).

 

Kadangi Daikto negalime įsivaizduoti, belieka kelti klausimą – kas yra objektas mažoji a, kuris užpildo Daikto praradimo paliktą tuštumą.

 

Objektas mažoji a nurodo brutalų ,tikrovės‘ fragmentą, kuris neturi signifikanto, todėl negali būti ‚prikabinamas‘ prie simbolinės reprezentacijos struktūros, negali būti įvardijamas bei resignifikuojamas. Objektas mažoji a nurodo kūniško jouissance elementą, kurį J. Butler interpretuoja materialumo, kūno ir seksualumo terminais. Kūniškasis jouissance yra tarsi savo paties priežastis; tačiau jis nėra visiškai nepriklausomas nuo subjekto: tai ir yra subjektas, tik objektyvuotu, negatyviu modusu“(8).

 

Keisčiausia, kad ir pats Lacanas nesistengė apibrėžti objekto mažoji a, norėdamas išsaugoti jo ikilingvistinį, nesimbolizuojamą pobūdį. Paprastai tariant objektas mažoji a nurodo skirtumą (ir tarpusavio priklausomybę) tarp kito kaip objekto ir Didžiojo Kito.

 

Dabar būtina pereiti prie paties svarbiausio termino, kai kalbame apie malonumą Lacano psichoanalizės kontekste, – jouissance. Kurio vertimas „mėgavimasis“ nėra visai tikslus – greičiau reikėtų tarti, kad jouissance yra mėgavimasis iki kraštutinumo, kuris dėl savo malonumo perviršio tampa skausmingas. Lacanas sąmoningai į savo teoriją įvedė šią sąvoką, kuri išreiškia begalinį geismo neišsipildymą – kuo daugiau mes siekiame malonumo, tuo didesnį skausmą jaučiame. Lacanas yra pasakęs, kad jouissance – tai skausmingas malonumas. Ir tuo pačiu jouissance yra materialus Daiktas.

 

Galima sakyti, kad savo realybę mes struktūruojame būtent juoissance pagalba – ji užima prarasto Daikto vietą ir įsteigia save kaip centrinę galimybę. Bandant visas šias sąvokas apjungti į bendrą teorinę formą, galime tarti, kad svarbiausias dalykas malonumo ir pasitenkinimo klausimu yra tai, jog individo geismas yra Kito geismas, kuris lemia ir jo jouissance.

 

zizek_toilet_2

 

Suprantama, Didysis Kitas yra visuomenė, kurioje gyvename. Sekdami Lacanu, galime drąsiai sakyti: nėra ne-socialaus mėgavimosi, juoissance. Ši mintis suartina iš pažiūros dvi visiškai nederančias temas – mėgavimąsi ir kapitalizmą.

 

Juk kas yra kapitalizmas, jei ne Didysis Kitas? Ir mes mėgaujamės ne kaip nors žvelgdami į šį Didyjį Kitą – mes geidžiame tuo pačiu būdu, mes geidžiame taip pat.

 

Ir Žižekas čia pateikia fantastiškai įtaigų pavyzdį, kuris parodo, kad mūsų pasitenkinimas yra ne mūsų vidinių-psichinių-dvasinių ar dar kokių nors dar būsenų rezultatas, o paprasčiausias socialinės realybės atspindys.

 

„Kada galima pasakyti, kad žmonės yra laimingi? Tokioje šalyje kaip Čekoslovakija aštunto dešimtmečio pabaigoje ir devintajame dešimtmetyje žmonės tikrai buvo savaip laimingi: trys pagrindinės laimės sąlygos ten buvo išpildytos.

 

Jų materialūs poreikiai praktiškai buvo patenkinti – ne per geri, nes vartojimo perteklius savaime gali generuoti nelaimingumą. Gerai, jei kartkartėmis rinkoje trumpam pritrūksta kokių nors prekių (keletą dienų nėra kavos, paskui dingsta jautiena, vėliau nenusipirksi televizoriaus): trumpi stokos periodai funkcionuoja kaip išimtys, primenančios žmonėms, jog reikia džiaugtis, kad tokios prekės apskritai yra pasiekiamos – jei visą laiką galima viską gauti, žmonės tai ima suvokti kaip savaime suprantamą gyvenimo faktą ir nebemano, kad jiems pasisekė. Taigi, gyvenimas tekėjo įprastine, nuspėjama vaga be didelių pastangų ar sukrėtimų; žmogui leista užsisklęsti savo privačiame pasaulėlyje.

 

Kitas – itin svarbus – bruožas: egzistavo Kitas (Partija), kurį buvo galima apkaltinti dėl visų nesėkmių, kad nreikėtų pačiam jaustis tikrai atsakingam – jei ūmai pritrūkdavo kokių nors prekių ar netgi jei audra pridarydavo nuostuolių, vis tai buvo „jų“ kaltė.

 

Pagaliau egzistavo Kita Vieta (vartotojiški Vakarai), apie kurią leista pasvajoti ir kartais netgi aplankyti – ta vieta buvo kaip tik tinkamai nutolusi: nei per arti, nei per toli“. (9)

 

Vienintelė tikrai didelė šio Žižeko pavyzdžio problema – jis paremtas ne Lacano psichoanalize, o kaimo moteriškių lygio plepalais. Natūralu – nors tai sugebėjo įrodyti tik psichoanalizė – kad žmogaus geismas yra ne mašina, kuri pati savyje turi kryptį ir žino, kaip veikti, – žmogaus troškimuose ir geismuose iš tiesų nėra nieko spontaniška. Kaip ir ko geisti, mums parodo Didysis Kitas.

 

Pirma Žižeko klaida – trūkumas sumažina geismo alkį. Čekoslovakijos gyventojai jautė mažiau frustracijos ne todėl, kad ko nors kartais trūkdavo, o dėl to, kad  jie galėjo pasiekti beveik viską, ką siūlė Didysis Kitas. Mes kenčiame ne tada, kai nepatenkiname vieno ar kito geismo, mes kenčiame tada, kai Didžiojo Kito geismai mums yra visiškai nepasiekiami. Įprastas stereotipas, kad fantazijose gali susikurti pasitenkinimo „pakaitalą“ taip pat klaidingas – fantazija pati yra sukurta Didžiojo Kito ir jos tikslas – prievartauti tave patirti pasitenkinimą.

 

Antra Žižeko klaidą – problemų perleidimas Partijai. Įdomu, kokią Lacano teoriją jis čia pritaikė? Nes jeigu jis tikrai vadovautųsi Lacano teorija, tai sakytų: Partija yra Didysis Nusivylimo šaltinis, nes jos gyvenimo lygis paprastam žmogui nepasiekiamas. Partija nemoko žmonių permesti atsakomybę. Be to, ar matėt nors vieną laimingą žmogų, kaltinantį valdžią?

 

Trečia Žižeko klaida – Vakarų iliuzija. Žižekas, kaip ateistas, nežino, kaip norisi uždrausto vaisiaus  ir nesvarbu, kokiu atstumu jis nuo mūsų. Nepasiekiami dalykai – visada frustracija.

 

Tačiau čia sudirbau Žižeką ne tam, kad parodyčiau, koks jis nevykęs. Jis nėra nevykęs, šiame trumpame pasakojime apie Čekoslovakiją jis įgyvendino didžiosios dalies slovėnų mintis. Bet žmogus nėra toks paprastas, kaip norėtų Žižekas. Kita vertus, žaisdamas buitinio realizmo kalbinius žaidimus visuomet gali pateisinti save žmogiškojo faktoriaus principu. Šį pavyzdį pasitelkiau dėl kitos priežasties – jis parodo, kaip lengva klaidingai suvokti atrodytų elementarią padėtį.

 

Ką pasakytų Žižekas apie kapitalizmą? Pirma – visi visko turi, visi nelaimingi. Antra – daug partijų – nelabai išeina visas kaltinti. Trečia – nėra Vakarų, pasaulis globalus. Nors imk ir pasikark.

 

Tačiau Žižekas nebūtų didysis šių laikų mąstytojas, jei neišnarpliotų šitos situacijos vienu trumpu sakiniu: „Psichoanalizėje geismo išdavystė turi tikslų pavadinimą: laimė“(10). Tik ką reiškia išduoti geismą? Žižekas nepaaiškina, tačiau galima spėti – jo nepatenkinti. Kuo daugiau troškimų mus puola, kuo stipriau superego rėkia: „Džiaukis, tu žemės kirmine! Ėsk, dulkinkis, gerk!“ – kuo stipriau mums į smilkinį įremtas jouissance revolveris, tuo didesnė tikimybė pasiduoti.

 

Ir Žižeko pateiktas pavyzdys su čekoslovakais neteisingas tik dėl pačios interpretacijos. Iš esmės jie buvo laimingi, nes jų niekas nevertė būti laimingais. Geismas nėra tuštuma, kurią pildai, ir ji po truputį pildosi. Viskas priešingai – kuo daugiau į ją meti, tuo labiau ji gilėja.

 

Todėl, sekdami Žižeku, galime drąsiai tarti, kad atimti malonumą iš kapitalizmo – tai aiškiai parodyti, kad vartojimas yra ne laimės, o kančių šaltinis. Kapitalizmas yra didžioji nelaimės sistema, nes didindama vartojimą tik didina narkotikų dozę.

 

Neveltui Lacanas jouissance vadino skausmingu malonumu. Bandydamas siekti malonumo, kol tapsi laimingas, baigiasi skausmu. Laimė yra kažkas esmiškai ne tai. Tai, kas neturi superego imperatyvo „Džiaukis!”, ir tai, kas visai nesusiję su malonumų tenkinimu. Bet Žižekas eina dar toliau ir taip radikaliai, kaip tik jis vienas gali.

 

„Laikydamiesti griežtai lakaniškosios šios sąvokos [laimės – aut. past.] prasmės, turime daryti prielaidą, kad „laimė“ remiasi subjekto negebėjimu ar nepasirengimu visiškai pripažinti savo geismo pasekmių: subjektas lieka įklimpęs savo geismo nenuoseklume – tokia yra laimės kaina.  Kasdieniame gyvenime mes (apsimetame, kad) geidžiame dalykų, kurių iš tikrųjų visai negeidžiame, taigi, galų gale blogiausia, kas mums gali atsitikti – gauti tai, ko „oficialiai“ geidžiame. Todėl laimė yra iš esmės veidmainiška: ji patiriama svajojant apie dalykus, kurių iš tikrųjų visai netrokštame.“(11)

 

Kodėl taip yra? Atsakymas gana paprastas: mūsų egzistencijai užtenkančių dalykų mes jau seniai net nepastebime. Jie savaime suprantami. Idėjų, idealų ar vertybių, kuriuos reikėtų ginti, taip pat nėra, kas mums belieka? Apsimesti, kad geidžiame naujo išmaniojo telefono, naujo automobilio, arba bet kokios kitos visiškai kvailos ir banalios smulkmenos.

 

Mėgautis Žižeku – tai mėgautis mintimi, kad laimingiausi esame tada, kai mūsų geismai apskritai neturi jokio realaus net teorinio įgyvendinimo pagrindo. Kad mūsų prarasto daikto vieta visa liks tuščia, ir jos neužims jokia jouissance reinkarnacija.

 

Kaip atimti malonumą iš kapitalizmo? Parodyti jam, kad visi jo idealai tušti, vertybės – bevertės, o tariama žmogaus laimė – pati didžiausia kančia.

 

_________________________

(1) Žižek S. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausi Lacano. // Žukauskaitė A. Žižeko tikrovės filosofija. Vilnius: LRSL. 2005. P. 7.

(2) Žižek S. Tarrying with the Negative. Durkham: Duke University Press. 1993. P. 4.

(3) Žižek S. The Obscene Object of Postmodernity. The Žižek Reader. Oxford: Blackwell. 1999. P. 40 – 41.

(4) Žukauskaitė A. Anapus signifikanto principo. Vilnius: Aidai. 2001. P. 106.

(5) Ten pat. P. 103 – 104.

(6) Žižek S. Tarrying with the Negative. Durkham: Duke University Press. 1993. P. 3.

(7) Žukauskaitė A. Anamorfozės: nepamatinės filosofijos problemos. Vilnius: Versus Aureus. 2005. P. 37.

(8) Lacan J. The Ethics of psychoanalysis. New Yok: W. W. Norton & Company. 1992. P. 125.

(9) Žukauskaitė A. Anapus signifikanto principo. Vilnius: Aidai. 2001. P. 75.

(10) Žižek S. Sveiki atvykę į tikrovės dykumą. Vilnius: Kitos knygos: 2010. P. 83 – 84.

(11) Ten pat. P. 83.

       (12) Ten pat. P. 84 – 85.

 

       2010 12 24