Ellul Jacques „Kas yra anarchija?” (iš knygos „Anarchija ir krikščionybė”)
teorija


        Jacques Ellul (1912 – 1994) – prancūzų filosofas, sociologas, teologas ir krikščionis anarchistas. Parašė kelias knygas apie „technologinę visuomenę“, apie krikščionybę ir politiką, teigdamas, kad anarchizmas ir krikščionybė siekia tų pačių tikslų. Labiausiai jam rūpėjo „technologinės tironijos“ grėsmė žmonijai. Siūlome jums ištrauką iš knygos „Anarchija ir krikščionybė“, pasirodžiusios 1991.

        Yra įvairių anarchizmo formų ir srovių. Pirmiausiai turiu tiesiog pasakyti, kokį anarchizmą turiu omenyje. Anarchiją pirmiausiai apibrėžiu kaip prievartos atmetimą. Taigi, negaliu pritarti nihilistams arba anarchistams, kurie kaip veiksmo priemonę pasirenka smurtą. Žinoma, suprantu, kodėl naudojama agresija, smurtas. Prisimenu, kaip prieš maždaug dvidešimt metų, praeidamas Paryžiaus vertybinių popierių biržą, pasakiau sau, kad po šiuo pastatu turi būti padėta bomba. Tai nesugriautų kapitalizmo, bet taptų simboliu ir perspėjimu. Nežinodamas, kas galėtų pagaminti bombą, nesiėmiau jokių veiksmų!

       Manau, kad smurto panaudojimas yra paaiškinamas trimis aplinkybėmis. Pirmoji – Rusijos nihilistų doktrina, teigianti, kad jei sistemingai imamasi veiksmų žudant tuos, kurie yra valdžioje – ministrus, generolus ir policijos viršininkus, – ilgainiui žmonės ims taip bijoti užimti tarnybas, kad valstybė neteks galvos, ir ją bus lengva sugriauti. Bet tokia mąstymo kryptis labai nepakankamai vertina galingų institucijų ir visuomenės galimybę jai priešintis.

       Antroji aplinkybė yra neviltis, kai pamatomas sistemos stiprumas, kai bejėgiškumas akis į akį susiduria su konformistiškos visuomenės augimu, galingos administracijos augimu ar nenugalima ekonomine sistema (kas gali sustabdyti pasaulinių korporacijų plėtrą?), ir smurtas tampa nevilties šauksmu, kraštutiniu veiksmu, kuriuo stengiamasi viešai išreikšti nesutikimą ir neapykantą priespaudai. Taip klykia mūsų neviltis (J. Rictus). Bet tai taip pat pripažinimas, kad nėra kitos veiksmų krypties, nebėra vilties.

       Galų gale tai simbolio ir ženklo auka apie kurį jau užsiminiau. Taip duodamas perspėjimas, kad visuomenė yra trapesnė, nei manoma, ir slaptos jėgos kėsinasi jai pakenkti.

       Kokie bebūtų motyvai, pasisakau prieš smurtą ir agresiją. Pasisakau prieš jį dėl dviejų priežasčių. Pirmoji tiesiog taktinė. Mes pamatėme, kad nesmurtiniai judėjimai, kai jie gerai organizuojami (tam reikia griežtos disciplinos ir geros strategijos) yra daug efektyvesni už smurtinius judėjimus (išskyrus tuos atvejus, kai sukeliama tikra revoliucija). Mes ne tik prisimename Gandhi sėkmę, bet, pažvelgę arčiau, įsitikiname, kad Martino Lutherio Kingo darbai Amerikos juodųjų naudai buvo gerokai kilnesni, nei vėlesniųjų judėjimų, tokių kaip Juodosios panteros ar Juodieji musulmonai, kurie norėjo greitesnės pažangos, vartodami visas smurto rūšis – jie ne tik nieko nepasiekė, bet dar ir prarado kai ką, kas buvo pasiekta Kingo. Taip pat pralaimėjo smurtiniai sukilimai iš pradžių Berlyne 1956, po to Vengrijoje ir Čekoslovakijoje, bet Lechas Walęsa, griežtai palaikydamas jėgos nenaudojimo discipliną savo profsąjungoje, nepasidavė Lenkijos vyriausybei. Vienas iš didžiųjų 1900 – 1910 profsąjungų lyderių šūkių buvo „Streikams – taip, bet smurtui – ne“. Galų gale, nors tai ginčytina, didysis Pietų Afrikos zulusų vadas Buthelezi palaiko visiško smurto nenaudojimo strategiją, oponuodamas Mandelai (iš Xhosa genties), ir visais atžvilgiais jis galėtų pasiekti daugiau, panaikindamas apartheidą, nei bus pasiekta padriko smurto, kurį vykdo Afrikos Nacionalinis Kongresas. Autoritarinė valdžia į smurtą gali atsakyti tik smurtu.

       Antroji priežastis yra krikščioniška. Biblijoje meilė, o ne smurtas, yra kelias (nežiūrint į karus, aprašytus hebrajų Biblijoje1, kuriuos aš nuoširdžiai pripažįstu labiausiai trikdančiais2). Jėgos nenaudojimas prieš esančiuosius valdžioje nereiškia, kad nedaroma nieko. Aš privalėsiu parodyti, kad krikščionybė reiškia galios atmetimą ir kovą prieš ją. Tai buvo visiškai užmiršta sosto ir altoriaus sąjungos amžiais, dar daugiau – popiežius tapo valstybės galva, ir dažnai daugiau atliko pastarąjį vaidmenį, nei bažnyčios vadovo3.

       Jei atmetu smurtinį anarchizmą, lieka pacifistinis, antinacionalistinis, antikapitalistinis, moralus ir antidemokratinis anarchizmas (t. y. toks, kuris yra priešiškas apsimestinei buržuazinių šalių demokratijai). Lieka anarchizmas, kurio veikimo priemonės yra įtikinėjimas, mažų grupelių ir tinklų kūrimas, melagingumo ir priespaudos demaskavimas, siekis iš tikrųjų panaikinti visas valdžios formas, kad imtų reikšti savo nuomonę ir organizuotis pažeminti žmonės. Visa tai labai artima Bakuninui.

       Bet dar yra delikatus požiūris į dalyvavimą rinkimuose. Ar anarchistai turi balsuoti? Jei taip, ar jie turi sukurti partiją? Mano, kaip ir daugelių anarchistų požiūriu, ne. Balsavimas reiškia dalyvavimą apsimestinėje demokratijoje, kuri buvo galios pagalba įdiegta viduriniosios klasės. Nesvarbu, ar balsuojama už kairiuosius, ar už dešiniuosius, situacija nekinta. Vėlgi, organizuojant partiją būtina pritaikyti hierarchinę struktūrą ir norą dalintis valdžia. Niekada negalime pamiršti, kaip gadina buvimas valdžioje. Galima teigti, kad senieji socialistai ir profsąjungų aktyvistai, atėję į valdžią Prancūzijoje 1900 – 1910, tapo pikčiausiais profsąjungų priešais. Galime prisiminti vien tik Clemenceau ir Briandą. Štai kodėl visada prieštarauju, kad ekologinis judėjimas, toks artimas anarchistams, eitų į politinę valdžią. Esu totaliai priešiškas Žaliųjų judėjimui, mes Prancūzijoje labai gerai pamatėme, kokie yra Ecolos (žaliųjų) dalyvavimo rinkimuose rezultatai. Judėjimas suskilo į tris priešiškas grupes, trys lyderiai viešai pareiškė apie savo priešiškkumą, klaidinantys ginčai (dėl taktikos) užtemdė tikruosius tikslus, pinigai išleidžiami per rinkimų kampanijas, ir nieko nepasiekta. Iš tiesų, dalyvavimas rinkimuose labai sumažino judėjimo įtaką. Politiniai žaidimai mūsų visuomenei negali atnešti jokių svarbių pokyčių, ir mums reikia radikaliai atsisakyti juose dalyvauti. Visuomenė per daug komplikuota. Interesai ir struktūros yra per daug artimai susiję. Mes negalime tikėtis jų pakeitimo politiniu keliu. Užtenka pasaulinių korporacijų pavyzdžio. Kairieji negali pakeisti vs dar išlaikančios galią valstybinės ekonomikos globalinio ekonominio solidarumo vaizdiniu. Tie, kurie skelbia, kad mums, norintiems ne tiesiog pakeisti vyriausybę, o kažko daugiau, būtina globalinė revoliucija, yra teisūs.

       Bet ar tai reiškia, kad išvis neturėtume veikti? Štai ką pastoviai girdime, kai pateikiame radikalias tezes. Lyg vienintelis veikimo būdas būtų politinis! Aš tikiu, kad anarchija pirmiausiai reiškia sąmoningą nepritarimą – viskam, kas sudaro mūsų kapitalistinę (arba degeneravusią socialistinę) ir imperialistinę visuomenę (ar ji būtų buržuazinė, ar komunistinė, baltųjų, geltonųjų ar juodųjų). Sąmoningas nepritarimas yra nepritarimas ne vien tik karo tarnybai, bet visiems reikalavimams ir įpareigojimams, kuriuos užkrauna mūsų visuomenė: mokesčiams, vakcinavimui, privalomam švietimui ir t. t.

       Žinoma, aš pritariu švietimui, bet tik tuo atveju, jei jis adaptuojamas vaikams ir nebūtinas jiems, ne visada apdovanotiems intelektu. Mes privalome pritaikyti mokymą taip, kad jis atitiktų vaiko gabumus.

       Turiu puikų pavyzdį iš vakcinacijos srities. Mano draugas, teisės daktaras, matematikos licenciatas ir anarchistas (ar labai jiems artimas) nusprendė realiai sugrįžti prie žemės. Atšiauriame Haut – Loire kaime jis dešimt metų veisė galvijus. Bet jis priešinosi – ir tai šios istorijos vinis – privalomam jo galvijų vakcinavimui nuo snukio ir nagų ligos, nes manė, jog rūpindamasis jų augimu, laikydamas juos atokiau nuo bandos, neleis jiems užsikrėsti. Darėsi įdomu. Veterinarai atvyko pas jį ir paskyrė baudą. Jis padavė juos į teismą, įrodydamas jų nekompetentingumą ir nelaimingus atsitikimus, susijusius su vakcinavimu. Jis pirmiausiai pralaimėjo, bet po apeliacijos, padedamas biologų ir tenykščių veterinarų raportų, šventė išteisinimo triumfą. Tai labai geras pavyzdys, kokiais būdais mes galime atrasti šiek tiek laisvos erdvės taisyklių raizginyje. Bet turime norėti tai padaryti, nešvaistyti energijos, bet atakuoti vieną tašką ir laimėti, atremdami sistemą ir jos taisykles. <...>

       Savaime suprantama, šie kuklūs marginalinių veiksmų, kuriais siekiama atmesti valdžią, pavyzdžiai, neturėtų tapti mūsų motyvu nesirūpinti ideologinės difuzijos būtinumu anarchistiniame mąstyme. Tikiu, kad mūsų amžius yra tinkamas požiūriui į svarbią politinę mintį iš tokio požiūrio taško, kuris skendi absoliučiame vakuume. Liberalai vis dar galvoja, kad gyvena XIX amžiuje. Socialistai negali pasiūlyti realaus socializmo. Komunistai paprasčiausia juokingi ir dar nevisai išsivadavę iš poststalinizmo. Profsąjungos susirūpinusios tik savo pozicijų gynimu4. Šiame vakuume anarchistinis mąstymas turi galimybių, jei jis modernizuosis ir gaus egzistuojančių embrioninių grupių, tokių kaip žalieji, palaikymą.

       Taigi, esu labai artimas vienas iš anarchizmo formų, ir tikiu, kad anarchistų kova teisinga. Kas gi tada mane skiria nuo tikro anarchisto? Išskyrus religijos problemą, kurią pasvarstysime vėliau, manau kad požiūrių skirtumas yra maždaug toks. Tikras anarchistas mano, kad anarchistinė visuomenė – be valstybės, organizacijos, hierarchijos ir autoritetų – yra įmanoma, tinkama gyventi ir reali. Bet aš taip nemanau. Kitais žodžiais tariant, aš manau, kad anarchistų kova, kova už anarchistinę visuomenę yra būtina, bet taip pat manau, kad tokios visuomenės įgyvendinimas neįmanomas. Abu šie požiūriai reikalauja paaiškinimo. Pradėsiu nuo antrojo.

       Išties visuomenės be valdžios ir institucijų vizija yra paremta dvigubu įsitikinimu, kad žmonės iš prigimties yra geri, o pati visuomenė sugedusi. Kraštutiniu atveju išgirstame tokių tvirtinimų: policija provokuoja apiplėšimus, panaikinkite policiją ir apiplėšimai liausis. Kad visuomenė išties atlieka didelį vaidmenį tvirkindama individus, man gana aišku. Kai padidėja griežtumas, suvaržymai, prievarta, žmonės vienaip ar kitaip turi „nuleisti garą“ – dažnai smurtaudami ir vartodami agresiją. Šiandien iškrypėliškumas Vakaruose įgauna ir kitas formas, pavyzdžiui tampa reklama, kuri skatina vartojimą (ir plėšikavimą, kai žmonės negali sau leisti įsigyti daiktų), taip pat atvira pornografija ir smurtu žiniasklaidoje. Pažymėtina žiniasklaidos rolė nusikalstamumo ir neapykantos kitam augime. Nepaisant to, visuomenė nevisiškai atsakinga.

       Tai vaizdžiai įrodo narkotikų politikos Olandijoje pavyzdys. Būdama akis į akį su narkotikų prekyba ir vartojimu, Olandijos vyriausybė 1970 metais pasirinko kitokią politiką, vėliau atsiradusią ir kitose šalyse. Kad būtų išvengta uždrausto vaisiaus troškimo, narkotikų vartojimas buvo legalizuotas; kad būtų kontroliuojamas narkotikų pardavimas, valdžia atidarė centrus, kur narkomanai galėjo veltui gauti norimas medikų patikrintas dozes. Tikėtasi, kad tai sustabdys prekybą ir visas su ja susijusias blogybes (priklausomybę nuo prekeivių, besaikes kainas ir nusikaltimus, kurių tikslas – gauti pinigų). Taip pat tikėtasi, kad sumažės narkotikų paklausa. Bet taip neatsitiko. Amsterdamas tapo narkotikų sostine, o miesto centre vaikšto baisiai daug narkomanų. Represijų baigtis nesumažino žmogiškų geismų. Kitaip nei tikėtasi, atsitiko priešingai, ir tai nėra gerai.

       Šis mano komentaras neturi nieko bendra su krikščionių nuodėmės idėja. Nuodėmė egzistuoja tik santykyje su Dievu. Krikščionybės šimtmečių klaida buvo nuodėmės laikymas moraliniu prasižengimu. Bibliškai taip nėra. Nuodėmė yra susikirtimas su Dievu ir tai, kas iš to išeina. Kai aš sakau, kad žmonės negeri, aš nepritaikau krikščioniško ar moralistinio požiūrio. Aš sakau, kad du didieji jų bruožai, nepaisant jų visuomenės ar išsilavinimo, yra godumas arba valdžios geismas. Šias savybes atrandame visur ir visada. Taigi, jei suteiksime žmogui visišką pasirinkimo laisvę, jie būtinai sieks kažką užvaldyti ir būtinai geis kažko, priklausančio kitam; keistas geismo bruožas yra toks, kad jis niekad negali būti numalšintas ar patenkintas, nes jei gaunamas vienas dalykas, dėmesys nukrypsta į kitą. Rene Girard visiškai atskleidė geismo prasmę. Jokia visuomenė neįmanoma tarp žmonių, kurie rungiasi dėl valdžios ar tie, kurie gviešiasi to paties daikto. Kol taip yra, ideali anarchistinė visuomenė negali būti sukurta.

       Reikia paprieštarauti tam, kad žmonės iš pradžių buvo geri, o tai, ką matome dabar, yra smukimo amžių rezultatas. Atsakyčiau, kad šiuo atveju turime daryti prielaidą, jog reikalingas pereinamasis laikotarpis, nes taip giliai įsišakniję įpročiai negali būti išrauti vienos kartos gyvavimo laikotarpiu. Kiek ilgai tuomet turėtume išlaikyti struktūras ir būtiną valdžią, tikėdamiesi, kad jie pritaikys teisingą ir liberalią politiką, pakankamai tiesiai mus vedančią teisingu keliu? Mes jau turime patirties, kaip ši teorija veikia. O labiausiai turime prisiminti, kad visa valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai. Tokią patirtį turėjo visi milenaristai, „Dievo miestai“ ir pan.

       Mano požiūriu būtų teisinga ir įmanoma sukurti naujas grass – roots institucijas. Liaudis gali įsteigti tinkamas institucijas (tokias, kaip minėtąsias), kurios faktiškai pakeis valdžios ir prievartos institucijas, kurios turi būti panaikintos. Tai turi būti padaryta panašiai, kaip 1880 – 1900 anarchosindikalistų. Jie tikėjo, kad viduriniosios klasės valstybės institucijas turi pakeisti darbininkų klasės organizacijos, tokios kaip profsąjungos ir darbo rūmai. Pastarieji niekad neturėjo funkcionuoti autoritariniu ir hierarchiniu keliu, bet griežtai demokratine tvarka, jie pereina į federacijas, o federaliniai įsipareigojimai yra vieninteliai nacionaliniai įsipareigojimai.

       Aišku, žinome, kas atsitiko. 1914 metų karo pradžioje neliberali politika privalėjo pašalinti geruosius anarchosindikalistus, o profsąjungų judėjimas patyrė radikalių pokyčių ėmus skirti nuolatinius pareigūnus. Tai buvo didžiulė klaida. Tuo pat metu darbo rūmai visiškai prarado savo originalius bruožus ir juose įsiveisė proletarų elitas.

       Apibendrinant, aš netikiu gryna anarchistine visuomene, bet tikiu galimybe sukurti naują socialinį modelį. Vienintelis dalykas yra tai, kad mes viską turime pradėti iš naujo. Profsąjungos, darbo rūmai, decentralizacija, federalinė sistema – viskas pražuvo. Iškreiptas jų naudojimas jas sužlugdė. Problema yra dar labiau neatidėliotina, nes visos mūsų politinės formos yra išsisėmusios ir praktiškai nebeegzistuoja. Mūsų parlamentinės ir rinkimų sistemos, mūsų politinės partijos yra beveik tokios pat bergždžios, kokios netoleruotinos yra diktatūros. Nieko neliko. Ir tas niekas vis agresyvesnis, vis labiau totalitarinis ir visagališkesnis. Šiandien keistai patiriame politinių institucijų tuštumą, kurioje niekas nebekelia pasitikėjimo, valdžios sistemą, kuri funkcionuoja tik paisydama politikų klasės interesų, ir tuo pat metu beveik begalinį galios, valdžios ir socialinės kontrolės augimą, kuris bet kurią iš mūsų demokratinių valstybių paverčia autoritariškesniu mechanizmu, nei Napoleono valstybė.

       Tai technologijų rezultatas. Negalime kalbėti apie technokratiją, nes technologai formaliai nevaldo. Kaip bebūtų, visa valdžios galia priklauso nuo technologijų, o užkulisiuose technologai sukelia inspiracijas ir paverčia viską įmanomu. Nėra reikalo čia diskutuoti apie tai, ką kiekvienas žino, būtent apie valstybės, biurokratijos, propagandos (apsimetančios viešumu ar informacija) plėtrą, apie konformizmą, politiką, siekiančią mus visus paversti gamintojais ir vartotojais, ir t.t. Šiai plėtrai nėra griežto atsako. Niekas net neklausinėja5. Bažnyčios ir vėl išdavė savo misiją. Partijos žaidžia pasenusius žaidimus. Tokiomis aplinkybėmis laikau anarchiją vieninteliu rimtu iššūkiu, vienintele priemone pasiekti sąmoningumą, pirmąjį energingą žingsnį.

       Kai kalbu apie rimtą iššūkį, turiu omenyje tokią anarchiją, kuriai nėra galimybės pereiti prie galios stiprinimo. Taip atsitiko su marksizmu. Pati proletariato diktatūros idėja iškėlė valdžią prieš likusią visuomenės dalį. Tai nėra tiesioginė daugumos valdžia mažumai vietoj atvirkštinio varianto. Tikroji problema yra kai kurių žmonių valdžia kitiems. Deja, kaip jau sakiau, nemanau, kad galime išties to išvengti. Bet mes galime už tai kovoti. Mes galime radikaliai organizuotis. Mes galime pasmerkti ne vien piktnaudžiavimą valdžia, bet ir ją pačią. Bet tik anarchizmas tai išsako ir to nori.

       Aš manau, kad dabar labiau nei bet kada svarbu paremti ir išplėsti anarchistų judėjimą. Priešingai nei manoma, jis gali suteikti galimybę būti labiau išgirstam, nei anksčiau. Dauguma žmonių, gyvendami nerūpestingai, užsiimdami saviplaka, leisdami save įbauginti ar tapdami TV vergais, pajuokia politinę kalbą ir politikus. Jie mato, kad iš anų nėra ko tikėtis. Juos taip pat erzina biurokratinės struktūros ir valdžios peštynės. Jei mes pasmerksime tokius dalykus, pasieksime daugelio žmonių ausis. Žodžiu, kuo labiau auga valstybės valdžia ir biurokratija, tuo labiau reikalinga anarchija, kaip vienintelė ir paskutinė individo, tai yra, žmonijos, apsauga. Anarchija turi atgauti savo kandumą ir drąsą. Ji turi šviesią ateitį. Štai kodėl aš ją renkuosi.
          

         1 Labiau mėgstu šį pavadinimą, nei „Senasis testamentas“, norėdamas išvengti kaltinimo, kad krikščionys pagrobė šias knygas ir pasisavino iš žydų tai, kas iš tikrųjų priklauso jiems.       
         2 Žr. mano Violence: Reflections from a Christian Perspective (New York: Seabury, 1969).
         3 Mes matome nukrypimą į valdžią tame, kad popiežiui buvo suteiktos didelės valdos tam, kad jis taptų laisvas nuo politinės priespaudos, naudotos karalių, imperatorių, baronų, t. t., t. y., užtikrinant jo nepriklausomybę, bet rezultatas buvo visai priešingas.
         4 Mes neturime užmiršti, kad savisaugos tikslais jos parėmė Concorde kvailystę ir vis dar teisina ginklų gamybą bei eksportą.         
         5 Išskyrus kelis

 

       Vertė Kasparas Pocius